Ir nutik tu man, kad į naują knygą apie Lietuvos madą nepateko Žozef Statkus (kirčiuoti paskutinį skiemenį, o dar geriau – pratinkitės sakyti “de Statkus”). Lietuvos provincialų viltis, garsiausias pasaulio lietuvis po Hanibalo Lekterio, dizaineris, be kurio drapanėlių neapsieina nė viena padori karalienė (na, jūs juk žinote, kiek šiais laikais nepadorių karalienių), genijus, kurio įgimtas geras skonis į pilkų cepelinų žemę nusileido per pralietą Napoleono kario sėklą, gavo šitokį “ignorą”…

Manyčiau, Jo Statkevičiaus mėgstamiausias žodis, kalbant apie Lietuvą, yra “gėda”, taigi nenuostabu, kad jam bus gėda knygą kam ir rodyti. Knygos autoriai, žinoma, išties prarado istorijos dalį, nes, kad ir kaip vertintume J.Sta asmenybę, jo rūbai pakenčiami, vardas žinomesnis nei kitų dizainerių, ir visi apie knygą kalbės kaip turinčią tam tikrą vakuumą, tarsi pačioje knygoje būtų pastatyta tuščia kėdė būtent jam. Tačiau manau, kad net per tokį neigiamą viešumą knygos autoriai išlošė daug. Apie paprastą knygą apie madą nebūtų tiek rašoma, kiek apie skandalą, kad joje nėra visų mylimo “Juozuko”. Taip jau veikia žiniasklaida.

O aš jam paguosti sugalvojau ta proga naują pseudonimą, jei kada prireiktų, ypač užkariaujant ne kokio elito, o paprastų cepelinų širdis, – ŽoSt-kus.

Kietai sukaltas A.Račo tinklaraščio įrašas apie “galvų kapones” ir nebloga komentaruose užvirusi diskusija. Tie atleidinėjimai su menkais paaiškinimais tikrai tokie kaip čia pasakius, ir prezidentės arogancija akivaizdi, bet tuo pat metu politologų draugiškumas ir priešiškumas irgi ne mažiau matomi…

Beje, Račo tinklalapyje dar skaičiau apie tai, kad Bžeskas, kaip supratau, teisėjaudamas kažkokiose eilinėse muzikinėse varžybose, ant stalo užsikėlė sidabrinius batus ir eilinį kartą nusišnekėjo. Kadangi jau ilgai neturėjau progos sužinoti naujausias Lietuvos buržujų naujienas, labai juokinga buvo skaityti iš konteksto ištrauktą pastebėjimą ir vizualiai įsivaizduoti tuos sidabrinius batus. Įsivaizduoju juos smailiomis nosimis. Priderintus prie sidabrinių plaukų. Teisybė?

Nesusiję dalykai. Pirma, kad ir kaip būtų gaila partizanų, gal kas galėtų man paaiškinti, kas nemoka skaityti? Ar aš, mokiusis, kad nusikaltimai žmoniškumui – tai “sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuldinėjimai”, o genocidas – žudymas, žalojimas, mirtinų gyvenimo sąlygų sudarymas, prievartinis gimstamumo ribojimas, prievartinis vaikų perdavimas, padaryti siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei? Ar tie, kas įpaišo čia kad ir kokių patriotiškai svarbių, bet visgi sukarintų darinių narių žudymą? Manau, partizanams civilio statusas neturėtų galioti, kaip nekaip, tai buvo sukarintos grupuotės. Cituoju: “Pagal tarptautinę humanitarinę teisę asmenys, kurie dalyvauja kariniuose veiksmuose, vadinami kovotojais (combatant)” (sukilėliai įeina į šią sąvoką). Na, gal čia tik straipsnyje keistokai suformuluota, gal apačioje esantis “backgrounder’is” nesusijęs su partizanais, o tik priminimas, kad yra pareikšta kaltinimų ir nusikaltimais žmoniškumui…

Antra keista istorija. Negaliu atsižavėti antrašte, po kuria slypi straipsnis apie nelegalius imigrantus – “Į Lietuvą atšliaužė du naivūs rusai“. Nepasakysi, kad antraštė meluoja, bet atkreipkit dėmesį į formuluotes. Ašliaužė – lyg šliužai. Naivūs – kvaileliai. Ne “du vyrai”, kaip būtų parašyta apie lietuvius, ne “du nelegalai”, o, kas antraščių redaktoriaus/ės laikoma labai svarbu, du tam tikros tautybės atstovai. Tautybės, kuri, deja, Lietuvos viešajame diskurse neretai minima kontekste, kuriame lengvai gali atsidurti šliaužimas ir kvailumas. Na, kiek gi galima?

Žinelė apie Britijoj atliktą kokybinį tyrimą, kurią nusikopijavau iš Mildos S. Buvo tiriama vyrų lankymosi pas prostitutes motyvacija. Geriausiai rezultatus susumuoja šis sakinys: “Discovering the women were ­trafficked, pimped or otherwise coerced would appear not to be so ­effective. Almost half said they ­believed that most women in prostitution are victims of pimps [...]. The men knew, to some extent, about abuse and coercion in prostitution – they weren’t operating under the ­convenient illusion that women enter the trade because they love sex.

Artėja paraiškų pridavimo terminas į CEU vasaros mokyklą. Tai – didelis daugiadisciplinis ir tarpdisciplininis sambūris, į kurį kasmet pakviečiami ne tik CEU akademikai, bet ir mokslininkai iš pačių įvairiausių valstybių. Į šią poros savaičių vasaros mokyklą kviečiami visų pirma jauni akademikai, norintys gauti naujo įkvėpimo savo tyrimams ar dėstomiems kursams, doktorantai, bet taip pat – magistrantai ir magistrai, tyrimais užsiimančių institucijų ir privačių įstaigų darbuotojai, nevyriausybinio sektoriaus atstovai, žurnalistai ir kiti. Rytų europiečiams dažnai skiriamos stipendijos.

Continue Reading »

Po publikacijos “Lietuvos ryte” (2010 m. sausio 6 d. / Dalia GUDAVIČIŪTĖ: Bedarbiams – plėšikų ir vagių etiketė) lygių galimybių kontrolierė pradėjo tyrimą, ar savigynos kursų reklama nediskriminuoja bedarbių. Aš apie tai rašiau dar rugsėjį. Tiesa, tai buvo komentaras, neįvardijęs konkretaus sporto klubo, nes tuomet man rūpėjo kitkas – bendresnės tendencijos. Džiugu, kad valstybinės institucijos susiprato patikrinti bent jau tada, kai apie tai parašė didelis dienraštis.

Dar truputis iš žiniasklaidos temos.

Continue Reading »

Dauguma lietuvių tiki, kad puikiai moka anglų kalbą dėl to, kad jos mokėsi ir jiems mokykloje gerai sekėsi. Nepaisant to, kad anglų kalbos lygis mūsų šalyje palyginti neblogas, reikia pastebėti, kad trikdo įsitikinimas, jog bet kas gali išversti net ir nekasdienius žodžius. Todėl kai kuriose Vilniaus kavinėse meniu yra “miltingų patiekalų” skyreliai. Bet labiausiai vertimo sugebėjimais mane žavi Delfi komanda.

Delfi yra portalas, kurį skaitau beveik kasdien, todėl iš karto pranešu: nesiekiu ant jo “užvaryti”. Tačiau kai kurie dalykai – nei juokis, nei verk. Pavyzdžiui, šiandien skaičiau apie gražiausių pasaulyje, o iš tikrųjų – JAV ir JK, įžymybių dvidešimtuką. Į akis pirmiausiai krito tai, kad nebuvo nė užsiminta apie šaltinį, iš kurio akivaizdžiai viskas pažodžiui nurašyta. Jei nejaučiate iš stiliaus, bet ką įtikins toks sakinys: “Jeigu tu netiki, kad Supermenas yra seksualus, vadinasi tu nesi amerikietė”. Joks autorius to nebūtų parašęs Lietuvos publikai. Na, čia jau etikos, o ne stiliaus dalykas.

Bet labiausiai pritrenkiantis vertimas yra apie Fergie: “Jos išorinis grožis tiesiog stulbinantis, bet dar didesnio šarmo prideda jos vidinė stiprybė bei konfidencialumas.” Yra pagrindo spėti, kad originalas gyrė dainininkės confidence - pasitikėjimą savimi. O Delfi versijoj suprask, kaip nori, – gal talentingai nuo paparacių ginasi, gal apie asmeninį gyvenimą per daug nepasakoja.

Dar šiek tiek apie Rihanną: “Jos karamelės atspalvio oda, egzotiški veido bruožai bei šviesiai rudos akys, nepaisant jos balso, yra viena iš daugybės jos populiarumo priežasčių.” Ar vertėjui/ai tikrai toks klaikus Rihannos balsas?

Mažesnis perliukas: “Zaco Efrono grožis nenupasakojimas. Kuri iš merginų nenorėtų atlikti su juo dueto, netgi apsivilkusi prakaituotą sportinę aprangą?” Garantuoju, kad originale įžymybė vilkėtų sportinę aprangą, o ne dueto su juo trokštanti mergina.

Šitos nesąmonės atskleidžia ne tik primityvaus, apgraibinio vertimo iš anglų kalbos problemą. Blogiau tai, kad portaluose miega [lietuvių] kalbos redaktoriai. Ūūū, labas rytas.

Buvau KTUG jubiliejuje. Kaip visada apsilankymas Gimnazijoje sukėlė daug malonių emocijų. Buvo džiugu, kad mokytojai prisimena ir geru žodžiu mini, smagu sutikti buvusius bendramokslius. Tik kiek trikdė beveik iš visų vos pasisveikinus girdėta pastaba: „Skaitom Delfį…“ Keli komentarai, patekę į populiarųjį portalą, sukelia daug didesnį rezonansą nei kantrus kassavaitinis rašymas į šaunų, bet marginalų „Atgimimą“. Žmonės mane atsimena kaip „Delfi“ publikuotų rašinių autorę, o ne „Atgimimo“ skiltininkę.

Stebėdama pasirodymą (jis kaip visuma, režisuota Godos Piktytės, man, deja, pasirodė nykus, nors atskiri gimnazistų pasirodymai labai patiko) mąsčiau, ką galėčiau kaip absolventė padovanoti gimnazijai. Daug buvusių gimnazistų dabar direktoriai ar kitokie aukštas pareigas užimantys žmonės. Aš savo ruožtu finansinio turto neužgyvenau. Tačiau galėčiau Gimnazijai palikti savo sukauptą biblioteką, su sąlyga, kad bet kada galėsiu ateiti ir skaityti savo knygas. Jos kaupiasi pas tėvus, nes aš dažnai keičiu gyvenamąją vietą. Taigi šiaip ar taip jų su savim nesivežioju. Tik klausimas, ar gimnazistams būtų įdomios politologijos, sociologijos, medijų studijų knygos.

Kai kurie žmonės klausia, „ko čia dabar tie gėjai piktinasi vaikų apsauga nuo smurtinės ar pornografinės informacijos“. Esą Landsbergis Europarlamente gerai paaiškino, kad Lietuva turi teisę nusistatyti, kaip ginti savo vaikus. Vis dėlto dviejų stovyklų vartojamos sąvokos gerokai prasilenkia, todėl man knieti išdėstyti savo nuomonę, ypač tinklaraščio skaitytojams, kurių pažiūros kitokios nei mano.

Apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymo pinkles jau kartą rašiau šiame komentare. Jame išdėsčiau, kad įstatyme akcentuojamos sritys nėra būtent tos, kur žiniasklaida turi didžiausią poveikį, ir kad apskritai saugojimas nuo jų yra daugiau deklaratyvus (liaudiškai tariant, „pakazucha“) nei veiksmingas.

Galima būtų leistis į diskusiją apie tai, kiek apskritai veiksmingas žiniasklaidos ribojimas. Vakar per kažkokią rytinę laidą buvo interviu su darželinukais apie filmus. Ne vienas jų prisipažino mėgstantis vakarais pažiūrėti „baisų filmą“. Viena pasakojo, kad filme „tetai peiliu dūrė į pilvą“. Tėvai tokius filmus žiūrėti leidžia. Taigi žymėk nežymėjęs. Kita vertus, tai, kad kai kurios priemonės neveikia, nereiškia, kad nereikia jų taikyti. Pasisakau už filmų ir laidų ženklinimą, bet ne šiuo įstatymu jis buvo įtvirtintas.

Įstatymas sukėlė žmogaus teisių ir lygių galimybių gynėjų pasipiktinimą ne todėl, kad „gėjai nebegalės propaguotis“ – na, kurgi jie Lietuvoje propaguojasi? Įstatymas yra blogas tuo, kad jame vartojama daug neaiškių, neteisinių sąvokų, neapibrėžtų kitais teisės aktais (pvz. Visuomenės informavimo įstatymu). Viena iš jų yra „propagavimas“.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas apibrėžia sąvoką „propaguoti“ taip:

propagúoti, -úoja, -ãvo tr. skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda: Gamybiniai pasitarimai yra puiki priemonė naujausiems darbo metodams propaguoti sp. Mes propagavome antifašistines idėjas, aktyviai dalyvavome moksleivių rateliuose rš.

propagánda sf. (1) Š, TrpŽ; A1884,333 idėjų, mokslų, pažiūrų, politinių teorijų skleidimas spaudoje ir žodžiu; politinio pobūdžio idėjinis poveikis plačiosioms masėms: Valstybinių nusikaltimų sąraše yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimą taikai, t. y. bausmė už karo propagandą MLTEI195.

Perskaičiau šiemet Europos jaunųjų žurnalistų konkurse “Praplėsk savo akiratį” tarp Lietuvos žurnalistų nugalėjusį darbą. Jis yra čia. Nenoriu įžeisti autorės, bet man jis pasirodė nykus ir primityvus. Ne dėl to, kad pati būčiau super kieta, ne, bet į tokį konkursą tikrai nesiųsčiau darbo, jei nebūčiau jame pati atradusi kažko naujo, o tik pergromuliuočiau kažkieno jau 20 kartų išsakytas mintis apie Europą. Čia buvo toks atvejis, kai mados žurnalistė pabandė parašyti apie politiką. Na, septintokei už tokį gal parašyčiau devynis.

Turiu su juo ir ideologinių problemų. Štai argumentas, anot autorės, įrodantis, kad “mes europiečiai”:

“Penki šimtai milijonų žiūrinčių tą pačią laidą „Vienas prieš visus“, skaitančių tą patį „Cosmopolitan“ ar „Playboy“, tik skirtingomis kalbomis, valgančių tokius pat „Cornflakes“ sausus pusryčius, geriančius tokią pačią „Lipton“ arbatą, besirengiančių „Zara“ ar „Mango“ drabužiais, atostogaujančių Turkijoje ar Egipte, savaitgaliais vykstančių į užmiesčio sodybą ar vaikščiojančių miesto parke.”

Tai labai tipiškas pareiškimas, kuriuo universalizuojamos ir suabsoliutinamos viduriniosios klasės patirtys, padarant jas privalomas siekiant tam tikro teigiamą krūvį turinčio titulo (šiuo atveju “europiečiai”). Apibrėžiant europietiškumą kaip globalius viduriniosios klasės atributus, diskursyviai nepaliekama jokių galimybių kitoms klasėms pretenduoti į šį titulą. Todėl, atrodo, autorei visai patiktų įsivaizduoti dvi (ar tris, ar šešias) Lietuvas, kurių viena – ta “apgreidinta”, europietiška, o kita – atsilikusi. Tokie gyvenimo būdo dalykai yra visiškai laisvai pasirenkami, todėl, pavyzdžiui, galėtume sakyti, jog puikiai integruojamės į Kiniją, kadangi naudojame tokią pačią tekstilę, o vyrai ir vienur, ir kitur spjaudosi ant šaligatvio.

Ką gi, prisiimu dalį kaltės, kad nepakankamai agitavau draugus žurnalistus siųsti kokybiškesnių tekstų konkursui.

Šeštadienio rytas, kai reikėtų miegoti. Kažkokie pareigūnai, vedantys būrį tai šen, tai ten. Minia ant saulės skrundančių žurnalistų. Taip, buvo verta! Grįžau pavargusiom kojom ir įdegusia nosimi, dešine ranka ir iškirpte, bet pilna niekuo neypatingų mielų įspūdžių. “Juk čia istorija,” – kalbėjo į aikštę su vaikais susirinkę vilniečiai, tyrai džiūgaudami, kad už kelių metrų pasirodys seniausios monarchijos atstovas.

Tiesą sakant, dėl to vizito nutiko visokių įdomybių. Praėjus porai savaičių po to, kai “užsisakiau” akreditaciją, į redakciją paskambinę biurokratai įsivaizdavo, kad demaskavo šnipę: gi pasirodo, aš neregistruota Sodroje, ergo, nedirbu, o į vizitą norėjau prasmukti. Nors jiems būtų užtekę atsiversti bet kurį laikraščio numerį, kad įsitikintų, jog yra priešingai… Na, bet kur jau ten – biurokratiniai sąrašai patikimesni, argi ne?

Sukiojuosi tarp žinomų ir nežinomų fotografų, operatorių bei kelių žurnalistų, kurie po kelių minučių puls prie laptopų ir skambins redakcijai, diktuodami, ką įdėti, kad būtų “atnaujinta 12.42″. O aš vaikštau ant pakylos – mano mažas fotoaparačiukas ramiai ilsisi žinodamas, kad jam neteks mėgėjiškai spragsėti. O aš net nerašysiu, kaip imperatorius mojavo ir kaip buvo apsirengusi jo žmona. Man užtenka žinoti, kad jis buvo. Tai ką aš tada ten veikiu tarp tų skubančių žmonių, besitaikančių, iš kokios pozicijos geriau gaudyti vaizdus? Toks klausimas net nekilo. Visi pasiruošę paskui lėkti dar kažkur. Aš vienintelė dalykiškai apsirengusi.

Raudonu kilimu mes nusileidome ant žurnalistų kepyklos. Pakylos. Mama užkelia mažą mergytę ant jos kraštelio, kad ši geriau matytų, ir klausia, ar galima. Ta proga pakalbinu ją ir kartu atėjusį senelį. Visi džiaugiasi istorine galimybe. Mergytė vaikiškai mojuoja Japonijos vėliavėle. Minioje sukiojasi paauglė su savadarbe yukata. Žurnalistų klausinėjama, ji kalba kažką apie japonų kultūros “mistiškumą”. Iš Maskvos atvežti japoniukai fotografuojasi su vėliavėlėmis ir klauso energingo mokytojo pasakojimo.

Aikštėje žmonių nedaug. Jų daugiau po kelių valandų: kai kurie tuo pačiu pasiklausys liaudiškos muzikos. Reikia prastumti kelias valandas. Kaip? Katedros aikštėje amatininkai kaip visada ir kelios audėjos. Kažkodėl užsimanau masyvių žalvarinių auskarų. Keista. Man labai patinka stebėti audėjų pėdas, minančias judančias staklių dalis. Gimsta tautinės juostos.

Ant pakylos spaudai įvyksta konfliktas. Dvi smulkutės japonės bando įrodyti dviems galingiems lietuviams fotografams, kad didžioji dalis pakylos rezervuota japonų žiniasklaidai, lietuviai nė už ką nenori nusileisti. Vieni stovi nepajudinami ir nesileidžia į kalbas, viena žurnalistė aiškina, kad reikia erdvę dalytis lygiai. Taip ir padaroma. Japonai atsipalaidavę, plepa. Norėčiau pakalbinti, bet nedrįstu. Vienas kažko klausia rusiškai – taip sutrinku, kad nieko nebemoku, nesugebu net išlementi, kad geriau japoniškai… Tuo metu treniruotas vilkšunis uostinėja kėdes, kur sėdės garbieji asmenys. Štai ir jie. Imperatorienė su kimono – vėliau žurnalistai klausinės per briefingą, ar jai nebuvo karšta. Ir užduos kitų klausimų, kurie klausiami, kai nėra apie ką klausti. Nes imperatorius nesako viešų kalbų, nešneka apie politiką, neturi nuomonės jokiais prieštaringais klausimais, jis toks teigiamas ir neutralus, kad galima parašyti tik tai, ką šiandien apsirengė.

Ši diena daugeliui žmonių buvo svarbi tuo, kad turėjo progą pamatyti: galingos valstybės monarchas, kildinamas iš saulės deivės, yra neaukštas žmogelis, negalintis su miniomis bendrauti niekaip kitaip nei per tvorą, todėl bent jau paprašęs, kad limuzino langas atsidarytų. Mielas, paprastas ir nežinančiam sunkiai pastebimas diplomatų ir apsauginių minioje seneliukas. Bet tame ir visa jo didybė. Ir nesistebėčiau, jei būtų galima ištirti ir paaiškėtų, kad japonams monarchija dabar dar brangesnė nei tada, kai išgirsti imperatoriaus balsą atrodė neįsivaizduojama prabanga. Dabar jis už kelių metrų, žiūri į tautines juostas, mojuoja per tvorą persisvėrusiems tolimos šalies gyventojams. Ir jiems kaip tik tokio ir reikia. Banzai!