Žymų Archyvai: žiniasklaida

Lėtosios žurnalistikos projektai

Mano profesinis gyvenimas yra nupunktyruotas buvimo ir nebuvimo žurnalistikos pasaulyje. Pirmąjį darbą Atgimime gavau prieš 12 metų, bet, prasidėjus ekonominei krizei, iš jo pasitraukiau. Kad ir kaip mėgčiau taikomuosius tyrimus, kurie užtikrina, kad ant stalo būtų duonos, žurnalistika visada buvo mano mylimiausias darbas. Gaila, kad šiame sektoriuje vyksta labai liūdni dalykai – spaudimas dirbti greitai, generuoti daug turinio, pataikauti kažkieno įsivaizduojamam masiniam skoniui, žinant, kad publika mėgsta tavo darbo rezultatus, bet nenori už juos mokėti. Gyventi taip, kaip Atgimimo laikais (po to vėl trumpam – Der Spiegel laikais), turint savaitę temai išplėtoti, aptarti ir apgalvoti, neapsikraunant apmąstymais, iš kur imti pinigų nuomai, – didelė prabanga.

Tačiau kol užsiimu kitais dalykais, niekas netrukdo šiame tinklaraštyje plėtoti kelias temas, kurias jau esu tyrinėjusi. Juk lėtoji žurnalistika, kaip teigia vis daugiau balsų, sugrįš su trenksmu. Skaitykite toliau

Artimos ir tolimos istorijos žurnale „Verslo pietūs“

Štai ir išriedėjo puikus įkvepiančių istorijų sklidinas žurnalas „Verslo pietūs“. Pirmajam numeriui parašiau tris tekstus:

  • Levandų oazė – ir hobis, ir verslas (p. 12, interviu su Lavender Village įkūrėja)
  • Su maratonininkės ištverme – per visas gyvenimo kliūtis (p. 178, reportažas iš Kenijos)
  • Turistiniame Čiangmajuje – paslėptos provincijos gyventojų dramos (p. 186, reportažas iš Tailando)

Žurnalo demonstracinę versiją pasklaidyti ir leidinį įsigyti galima čia.

Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą. Skaitykite toliau

Pasakojimai: tipiški, įdomūs ir nelabai

Grįžusi iš Jeilio, neretai pamąstau apie pasakojimo struktūrą. Mūsų grupės mentorius tenai pasiūlė nusipiešti planuojamo pasakojimo schemą, susidėlioti, kaip pereisime tarp pasakojimo dalių, kaip skirtingus teiginius suriš veikėjų istorijos. O neseniai šnekėjau su vienu žurnalistikos veteranu apie tai, kaip jis savo redakcijoje bandė vietoje žurnalistinio trikampio (kas, kur ir kada įvyko kam dalyvaujant? kaip ir kodėl tai įvyko? ką tai reiškia?) diegė pasakojimo ratą. Tačiau ar atpažinus pasakojimo struktūrą, reikia jos laikytis, kol ji pati taps kliše? Ar reikalingos pasakojimo struktūros inovacijos?

Skaitykite toliau

Nereklama ir nežinios

Šeštadienio rytas su įjungtu TV. Įsivaizduokime: prasideda laida „Politikos žinios“. Laidos pašnekovė – Lietuvos Gėrio partijos atstovė. Klausimas jai: „Kaip manote, kas bus, jei už jus nebalsuos?“ – „Ooo, kils didelis pavojus, – atsako politikė. – Štai praeitą kadenciją Gėrio partija surinko mažai balsų ir matom, kas išėjo – nedarbas, žemos mokytojų algos, krizė… Kad visa tai pranyktų, būtina balsuoti už Gėrio partiją.“ Kameros žvilgsnis tuo metu gosliai lyžčioja partijos logotipą ant sienos ir politikės laikomo segtuvo. Reporteris daugiau klausimų neturi. Jungiamas vaizdas iš studijos, vedėja/s gražiai atsisveikina. Prabėga laidos rėmėjų sąrašas, tarp jų – ir Lietuvos Gėrio partija.

Žinau, kad taip negalima. Užtat verslams galima. Ir būtent taip elgiasi TV6 laida „NT žinios“. Kaip ir sveikatos laidos, šioji tyčia trina ribas tarp normalios ir paslėptos reklamos. Skaitykite toliau

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.

Diskusija apie tinklaraščius Žinių radijuje

Šiandien su įdomaus tinklaraščio apie sveikatą „Aš daktaras, aš žinau“ autore Emilija Trumpaite kalbėjomės apie tinklaraščius Lietuvoje (laidos įrašas čia). Kai vedėjas pasiūlė apie tai padiskutuoti, apsidžiaugiau, nes paskutiniu metu gana dažnai mąstau apie praėjusį tinklaraščių aukso amžių ir įvairias strategijas, kaip optimaliai kurti ir naudoti tinklaraštį.

Tinklaraščių aukso amžius Lietuvoje buvo prieš kokį dešimtmetį, kai hipertekstai įvairiomis temomis žadėjo šviežumą, aštrią analizę ir laisvę. Pasirodė bandymų tinklaraščius prilyginti žiniasklaidos priemonėms, ilgainiui diskusijos pasiekė ir aukštus politikos lygmenis, lipdėsi tinklaraščių etikos kodeksai. IT įmonės siūlė įrankius mėgstamiems tinklaraščiams sekti: populiarėjo Mozilla live feed, per kurį naršyklėje galima išskleisti naujausių tekstų mėgstamuose tinklaraščiuose sąrašą, daug kas naudojo Google Reader’į. Tačiau ilgainiui socialiniai tinklai prarijo tinklaraščius ir jų aukso amžius baigėsi. Google nutraukė Reader’io palaikymą – tai buvo aiškus ženklas, kad tinklaraščiai nėra IT įmonėms tokie pelningi kaip manyta. Tad ar galime tikėtis, kad įvyks antras tinklaraščių proveržis?

Skaitykite toliau

Praėjus metams – dėmesys mano reportažams iš Tailando

Šią savaitę turėjau galimybę LRT laidoje Labas rytas pristatyti savo reportažus Tailande. Buvo tikrai įdomi patirtis apie tai kalbėtis su gerokai daugiau laiko toje šalyje praleidusiu Richardu Jonaičiu ir apskritai labai smalsu iš vidaus pamatyti mano vienintelės daugmaž reguliariai žiūrimos TV laidos studiją. Taip pat turėjau galimybę priesalyje trumpai pabendrauti su komanda, sukūrusia droną pilstuko fabrikams aptikti. Įrašas čia.

Kitą dieną Socialinio vystomojo bendradarbiavimo tinklo kvietimu pristačiau savo kelionę ir papasakojau visokius nuotykius, kurių nesudėjau į straipsnius ir kol kas neaprašiau tinklaraštyje. Vis pagalvoju, ar nepataupyti jų kelionių knygai…

Visi straipsniai iš Tailando čia.

 

Šioks toks pozityvas apie superherojes

Po vakarykščių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų galvojau, kaip čia pakomentuoti tai, kad lyčių lygybės apdovanojimas atiteko iniciatyvai „Moterys kalba“. Nejučia vaizduotė piešė fotosesijos „Superherojės“ kastingą: „Ei, ar tarp smurtą patyrusių moterų atsirastų penkios ne mažesnio kaip 165 cm ūgio ir kuo arčiau 90-60-90 išmatavimų? Štai tu, telpi į moters-katės kostiumą? Gerai, stok čia, prie rožinio fono.“ Ši fotosesija transliuoja kelias pavojingas žinutes: palikti smurtaujantį vyrą reikia ypatingų galių, tikrai išsivadavusi moteris turi būti holivudinė, susitvarkiusi ir turėti viską (have it all), kitaip jos įsigalinimas bus nepakankamas. Daug argumentų apie akcijos žalą išsakė Daiva Baranauskė. Bet šiandien Ugnė A. surašė reklaminių akcijų prieš smurtą prieš moteris chronologiją ir parodė, kad „Superherojės“ – milžiniškas šuolis PR pasaulyje. Su tuo akcijos organizatores ir sveikinu – be sarkazmo.

Apie pareigą tikrinti informaciją

Šiandien socialiniuose tinkluose sklando du žurnalistikos pavyzdžiai – geras ir blogas. Tas, kuriuo galime didžiuotis – kad portalas 15min kaip partneris įsitraukė demaskuojant Panamos dokumentus, o tai yra didžiausias šių laikų informacijos nutekėjimas žiniasklaidai. Tačiau lygiagrečiai išsirutuliojo ir kitas pavyzdys – Joana Lapėnienė iš LRT laidos „Savaitė“, matyt, irgi norėjo pasijusti tiriamosios žurnalistikos korifėja ir sukūrė tokią laidą (įrašas), kurioje esą demaskuoja valstybei priešiškas jėgas. Rezultatas – šmeižiami daugybę metų Lietuvoje veikę kritinės minties ir socialiniai judėjimai, kurie niekur nė nebandė pasislėpti.

Nesiginčysiu, kad pašnekovai galbūt pasirodė sutrikę ir kad ne bet kam tiek pat aiškios jų idėjos kiek mano aplinkai, kadangi juos pažįstu asmeniškai arba iš socialinių tinklų. Pastaruosiuose dabar skaitau jų rašomą kritiką, esą žurnalistė juos neteisingai informavo apie laidos temą, ištraukė citatas iš konteksto. Kadangi esu buvusi abiejose mikrofono pusėse, gerai žinau, ką reiškia atsidurti keistame kontekste, kai tau priskiriami teiginiai, kurių nesakei. Tačiau taip pat žinau, kad kritikės (kodėl mano bloge moteriškoji giminė?) neskaitytų dešimties standartinių puslapių traktato, kuriame visoms pašnekovėms leidžiama išsisakyti ir pateikiami visi paaiškinimai. Galbūt kada nors atsiras techniniai hiperteksto sprendimai, kurie leis prie teksto ar video prikabinti nuorodą su mažiau sutrumpintu šaltiniu, kad tos, kas domisi plačiau, galėtų pasiskaityti/ pasiklausyti, ką pašnekovas iš tikrųjų sakė. Tačiau kol kas žiniasklaida dar kurį laiką karpys, trumpins ir trauks įdomiausias citatas. Problema ne tame. Su kiekvienu karpymu ir paaiškinimu ateina atsakomybė – šiek tiek prieš pašnekovę, kurios gyvenimui pasirodymas žiniasklaidoje gali turėti rimtų pasekmių, bet labiausiai – prieš publiką, kad ji tikrai gautų suprantamai pateikiamą tuo metu prieinamų žinių maksimumą. Skaitykite toliau