Nebūčiau atkreipusi dėmesio į komentarą „Žurnaliūga ar vis dėlto žurnalistas?“ (maniau, dar vienas pagraudenimas apie žiniasklaidą), jei ne D.Radzevičiaus tinklaraštis. Privertė nusišypsoti ir prisiminti, kaip vienintelė atėjau su kostiumėliu daryti reportažo apie Japonijos imperatoriaus vizitą. Kolegos po prezidentūrą šlepsėjo paplūdimio šlepetėmis.

Klausimu, kur pagarbios aprangos ribos, griežtos nuomonės neturiu. Kaip daug kas žinote, esu iš principo prieš drabužių pasirinkimo ribojimą tiek formaliomis taisyklėmis, tiek smulkiaburžuaziniais „gero skonio“ standartais, neva suteikiančiais teisę raukyti nosį, žiūrint į neturtingesnes, kitų kultūrų ar tiesiog kitaip apie aprangą mąstančias žmogas. Kita vertus, nezirzdama dengiu galvą ir kojas, eidama į bet kokią religinę vietą ar netgi šiaip vaikščiodama Kaire. Yra tam tikrų drabužių, kurių niekada nesirengčiau, bet palaikau vadinamuosius SlutWalks, per kuriuos protestuojama prieš ryškios ir atviros aprangos laikymą pretekstu seksualiniam priekabiavimui. Kai perskaičiau, kad vienas klubas Seule, į kurį lyg ir norėjau eiti, nurodo, jog vakarėlio dalyvių apranga turi būti „stilinga ir madinga“, nebenorėjau eiti į tą klubą. Kas čia per reikalavimai? Nenorėčiau darbo, kuris reguliuotų, kaip „apiforminti“ kūną 40 valandų per savaitę, bet neprašoma užsitempiu kostiumėlį, jei reikia dalyvauti konferencijoje ar bendrauti su klientėmis ar kitomis oficialiomis žmogomis. Ar iš pagarbos? Nemanau, kad ją reikėtų čia painioti.

Continue Reading »

Šiandien mano brolis atkreipė dėmesį į tai, kad žinią, jog princo žmona K.Middleton galimai negali turėti vaikų, populiarus portalas „Delfi“ suklasifikavo kaip… pramogas. Nuskubėjau pažiūrėti. Štai straipsnis. Štai ekrano nuotrauka, jei netikite.

Esu visiškai tikra, kad tai padaryta be jokios blogos valios, tiesiog iš nejautrumo ir skubaus naujienų dėliojimo nemąstant. Vidinę Delfi logiką atskleidžia ir internetinio adreso struktūra: http://pramogos.delfi.lt/celebrities/princo-williamo-zmona-negali-tureti-vaiku.d?id=45729767 Poskyris „Garsenybės“ yra skyrelio „Pramogos“ dalis, taigi viskas, kas apie garsenybes, dedama į skyrelį „Pramogos“. Tačiau, kad ir kokia vidinė logika, rezultatas, kurį mato skaitytoja, atrodo antihumaniškai. Portalas realiai siūlo linksmintis skaitant apie kažkieno sveikatos problemas. Taip neturi būti. Tuoj pat parašysiu redaktorei ir paklausiu, ar tai tikrai įvyko dėl neapsižiūrėjimo. Esu beveik tikra, kad klaida bus greitai ištaisyta.

— Atnaujinimas gegužės 23 d.—

Atėjo redaktorės atsakymas. Tai ne klaida, o sąmoningas pasirinkimas. Kodėl? Kaip ir populiariausiuose pasaulio portaluose, tokiuose kaip BBC, visos naujienos apie žvaigždes klasifikuojamos kaip pramogos. Delfi, kartu su kitais portalais, ketina ir toliau taip daryti.

Cha, turiu pripažinti, kad „prigavo“. Niekada nebuvau atsidariusi BBC skyrelio „Entertainment“. Ogi žiū. Garsenybės mirtis BBC irgi yra pramoga. Delfi anaiptol neunikalus šiuo požiūriu. Vienintelis akmuo į Delfi daržą – jis, skirtingai nei BBC, turi rubriką „Nusikaltimai ir nelaimės“, kur ir reikėtų dėti žinias apie nelaimes, arba „Gyvenimas“, kur galima dėti ir teigiamas, ir neigiamas žinias.

Žinoma, tai, kad visos taip daro, nereiškia, kad tai normalu ir sveikintina. Visas žiniasklaidos priemones, kurioms rūpi žmogiškumas, kviesčiau atidžiau rūšiuoti naujienas. Garsenybės irgi žmogos.

Šiandien atsipalaidavimui paskaičiau buržujų naujienų skyrelį „Delfyje“ ir nustebau suradusi Mėslitos direktoriaus Sauliaus Poškos moteriškąjį prototipą. Štai keletas buržujienės auksinių minčių:

• Štai kaip ji žaidžia Konfucijų, paklausta apie asmeninio gyvenimo sunkumus: „Gyvenime būna nuopuolių ir pakilimų, įvairių etapų. Privalėjau išmokti tam tikras pamokas. [...] Po tamsių akimirkų visuomet ateina šviesūs momentai.“
• O čia – chrestomatinis teigiamo savęs vertinimo pavyzdys: „Esu charizmatiška. Studijuoju drabužių dizainą. [...] Turiu puikų estetikos suvokimą. Dar mokyklos laikais lankiau fotobūrelį. [...] Mano meniškumas – įgimtas.“
• O štai ką ji mano apie „varguolius“: „Lietuvoje gyvena 98 procentai nuolat viskuo besipiktinančių žmonių ir tai man yra įprasta. Dažniausiai pagiežingi žmonės nieko nepasiekia ir pikto linki daugiau pasiekusiems. [...] Negaliu niekuo padėti pykstantiems dėl gražaus mano gyvenimo. Galiu tik paklausti, kodėl patys nieko nesiekiate? Ieškokite būdo užsidirbti ir gauti tai, ko trokštate.“
• Bet topas yra čia: „Galėtumėte pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra turtingų žmonių, kurie gali parodyti įdomių dalykų. [...] Žmonės negali pasidžiaugti kitų turtu ar geru gyvenimu, nes patys to neturi. Bet kam gi pykti? Neigiamos emocijos veide palieka labai gilias raukšles.“ Žinutė yra ganėtinai primenanti štai tokią, kurią radau draugo FB.

Tiesą sakant, nei stebiuosi, nei siekiu čia kažkaip sudirbti turtingą moterį. Gerai, kad jai gerai. Tačiau paskaičiau šį straipsnį tik dėl to, kad suintrigavo jos pavardė, ir akis užkliuvo už tam tikros paslėptos prielaidos, kuria, rodos, vadovaujasi ne tik turtuolė, bet ir žurnalistas. Dar kartą perskaitykite tekstą. Užfiksuokite „nebe“, nuorodas į praeitį, o ypač – žurnalisto ir turtuolės dialogą straipsnio pradžioje, kur kalbama apie gyvenimo negandas. Kas išryškėja? Kad tarsi savaime suprantama, jog visuomenė turi žinoti, kas tokia yra E.Ghaoui, ką ji veikė prieš tai, kas blogo jai buvo nutikę. Ką reiškia „gražuolė“? Ar ji buvo grožio konkursų laimėtoja? Man būtų labai smalsu sužinoti, kas apskritai inicijavo interviu – Delfi, sekantys turtuolių gyvenimus, ar pati turtuolė, norinti save pareklamuoti? Beveik galima būtų pagalvoti, kad ruošiasi į politiką… Šis koketiškų nuslėpimų, abstrakčių atsakymų (žr. pirmą citatą) ir „draugiško“ žurnalisto ir turtuolės pasikalbėjimo mišinys tarsi klausia: negi galima nežinoti tokių faktų apie elitą, pvz., ko praeityje pasiekė tokia E.Ghaoui, kas tas mistinis mylimasis, iš ko ji gyvena. Bet juk čia nėra tokia garsenybė, apie kurią žinotų bet kas, kas kasdien skaito Delfi, kaip aš! Būtent tai, kad čia tiek daug nutylėjimų ir abstraktybių, tarsi skaitytojas automatiškai turi žinoti, kas po jomis slepiasi, ir padeda kurti žvaigždės įvaizdį: na, juk savaime suprantama, kad jūs žinote, kas yra E.Ghaoui, o jei ne, niekam to nesakykite ir greitai greitai pasigūglinkite. Tai yra įdomus žiniasklaidos veikimo aspektas, kurį ketinu toliau sekti.

Kaip ir daugelis skaitytojų, didžiąją dalį Lietuvos naujienų sužinau iš antraščių. Paspaudžiu, tik jei suintriguoja. Tačiau kartais ir antraščių pakanka, kad suprastum, jog tam tikra garsenybė šiuo metu ant bangos. Pavyzdžiui, kai savaičių savaites Delfi mirguliuoja tokio tipo antraštės kaip „E.Anusauskaitė sodriai pagadino orą“ (pasirodo, taip jau ironizavau) „E.Anusauskaitė mokosi vairuoti“ ir, atitinkamai, „Ką šiandien nusipirko E.Vaitkevičė“. Antraštės ir trumposios ištraukos niekada neminėdavo, kuo jos užsiima ir kodėl reikėtų apie jas žinoti. Ką veikia E.Anusauskaitė aš žinojau, nes kartą žiūrėjau Slavianskij Bazar. Kas tokia E.Vaitkevičė, sužinojau tik tada, kai, paradoksalu, jos populiarumas turbūt „nusėdo“, nes Delfi antraštės pradėjo prilipdyti „Kauno ponia“ ar „burleskos pradininkė“. Priimu tai kaip eksperimentą: kiek galiu sužinoti apie buržujes, jomis nesidomėdama.

Su Tarptautine darbininkų diena, skaitytojai! Tepadeda ji patikėti savo jėga, tuo, kad mūsų darbo vaisiai, taip pat – viešosios erdvės priklauso mums, ir kad mes esame įdomesni už buržujus

Absoliučiai neturiu laiko niekam, o viena per kitą lipa visokiausios naujienos. Dar nieko neparašiau apie savivaldybių rinkimus. Šį kartą tvarkingai balsavau, o paskui su draugėmis žiūrėjome rinkimų rezultatus. LTV pakvietė pakalbėti du politologus ir nė vienos politikės, o reportažo iš rinkimų komisijos daryti nusiuntė kažkokią iš lapo skaitančią „olialia pupytę“. Nepagalvokite, nesu prieš jokią asmenų išvaizdos ir įvaizdžio raišką, kiekviena laisva pasirinkti, ir ne tame čia esmė. Tiesiog nustebino, kad tokiam svarbiam įvykiui raportuoti buvo pasirinkta tokia nepatyrusi ir neprofesionali, tam tikrą liaudyje plačiai žinomą tipažą atitinkanti žurnalistė. Kad ir kokia gera mintis būtų suteikti jaunimui tikros, rimtos žurnalistinės patirties, manau, kad per tokius svarbius įvykius reikėtų visgi taikyti tam tikrus profesionalumo kriterijus. Žurnalistės žvilgsnių į lapą dažnis buvo gal 3-4 per klausimą, ir naujų klausimų, išgirdusi atsakymus, ji, žinoma, nesugalvojo. Taigi nacionalinio transliuotojo misiją perėmė Lietuvos ryto televizija su E.Jakilaičiu. Čia buvo ir politikų, ir analizės, o į prabangų E.Jakilaičio iPad’ą periodiškai keliavo operatyvi informacija. Continue Reading »

Praėjusiais metais NK95 metinėje konferencijoje dr. Nida Vasiliauskaitė skaitė pranešimą apie tai, kaip, jos pastebėjimu, dešiniosios jėgos perima tam tikrus kairiosios retorikos elementus – apeliuoja į laisvę, toleranciją, socialinį teisingumą, maištą. Po to atsirado vis daugiau atvejų, kai jos hipotezė pasitvirtino. Pristatau naujausią – jaunalietuvių spaudos konferenciją šiandien 2 val. Taip nutiko dėl to, kad žurnalas „Valstybė“ atsiribojo nuo politikos skyriaus redaktoriaus pažiūrų. Apie tai jau rašiau.

Argumentas pritrenkiantis. Jaunalietuviai staiga pasisako už laisvę išsakyti savo įsitikinimus? O taip, žr. punktus „be žydrų“ ir „be raudonų“. Parūpo Konstitucijos taikymas? Pavyzdžiui, yra joje toks puikus 29 straipsnis: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Jis taip nuostabiai ir išsamiai atsispindi JL rinkiminėje programoje… O jei rimtai, akivaizdu, kad laisvės reikšti savo įsitikinimus reikalaujama tik sau, kad, tuos įsitikinimus pareiškus, būtų galima viena ranka valdyti viešąsias institucijas, kita – žiniasklaidą.

Bet kam, kas supranta demokratijos veikimą, suprantama ir aišku, kad žurnalistei išsakyti galbūt nepopuliarias, bet pamatiniams teisiniams ir politiniams įsipareigojimams neprieštaraujančius įsitikinimus (konservatyvias, liberalias, žaliąsias, euroskeptines ir t.t. idėjas), tai ne tas pats, kas propaguoti neapykantą skleidžiantį nacionalizmą. Nacionalizmas, reikalaujantis diskriminuoti seksualines mažumas ir socialinės atskirties grupes, riboti konstitucines susirinkimų laisves, sutikite, skiriasi nuo kitų ideologijų.

Bet esmė ne tik tame. D.Varanavičius – ne šiaip žurnalistas ar komentatorius, o politikos skyriaus redaktorius, priiminėjantis redakcinius sprendimus. Mano pirmasis tinklaraščio įrašas kaip tik ir klausė, ar redakcija žino ir palaiko tokias jo pažiūras (už socialinės atskirties grupių atsikratymą, susirinkimų laisvės ribojimą, pažiūrų cenzūrą). Viešu atsiribojimu žurnalo redakcija pareiškė, kad nepalaiko. D.Varanavičius tebėra nurodytas kaip einantis tas pačias pareigas, kaip ir anksčiau. Pasak leidėjo, aiškinamasi, kaip reikėtų pasielgti pagal įstatymus, laukiama paties D.Varanavičiaus apsisprendimo (suprantu, kad jo interesas – vilkinti procesą, nes rinkimai jau sekmadienį, ir jų baigtis, žinoma, apsisprendimą palengvins).

Kyla pagrįstų klausimų, ar D.Varanavičius, priimdamas redakcinius sprendimus, vadovaujasi savo pažiūromis. Net jei jam puikiai sekasi tai atriboti, jo priklausymas politinei jėgai ir darbas redakcijoje yra akivaizdus interesų konfliktas, kurį reikia deklaruoti, ypač prieš rinkimus, kuriuose jis yra kandidatas. Sprendimai susidariusiai padėčiai galimi įvairūs, nebūtinai išmetant D.Varanavičių iš darbo, ko, priešingai nei leidžia suprasti jaunalietuvių konferencija, netgi neįvyko. D.Varanavičius priešrinkiminiam laikotarpiui gali būti nušalintas nuo politikos redaktoriaus pareigų ar perkeltas į komentatorius, o apsispręsti po rinkimų, jis gali visam laikui būti perkeltas į komentatorius, gali būti paskirta kita asmuo prižiūrėti redakcinius sprendimus. Gali būti žurnale viešai deklaruojamas politikos redaktoriaus interesų konfliktas, kad skaitytojos spręstų pačios.  Galų gale, VRK puslapyje D.Varanavičius nurodo, kad jo pareigos – užsienio skyriaus redaktorius. Jis galėtų apsiriboti rašyti tik apie užsienio, ekonomikos, kultūros (jei išmano) naujienas ir nusišalinti nuo Lietuvos politikos analizės ir su ja susijusių redakcinių sprendimų.

Dabartinė padėtis prieš rinkimus yra nesąžininga. Bendruoju atveju kandidatėms (paaiškinimas, kodėl rašau moteriškąja gimine) galioja tam tikri apribojimai, pvz., jos negali savo idėjų skleisti likus tam tikram laikui iki rinkimų. Kai kandidatė yra ir žurnalistė, išeina, kad ji gali skleisti savo idėjas (nebūtinai akivaizdžiai) bet kada, gauti eterio laiko tada, kai nepriklauso (pvz., dalyvauti debatų laidoje televizijoje, pasisakyti per radiją, rašyti žurnale, sakyti viešą kalbą). Uždrausti rinkimų dieną platinti žurnalą „Valstybė“ su politikos redaktoriaus straipsniais ir nuotrauka būtų irgi nesąmonė. Žodžiu, griežtai pasisakau už tai, kad žurnalistės-politikės rinkimų kampanijos laikotarpiui vienareiškmiškai nusišalintų nuo žurnalistikos.

Esama ir subtilesnių situacijų. Mano geri pažįstami, Jolanta Bielskienė (LSDP) ir Ervinas Koršunovas (LSDS), mano pažįstami Gintautas Krilavičius (LRLS) ir Tomas Bakučionis (LSDS)  kandidatuoja į Vilniaus ir Kauno rajono savivaldybes. Palaikau juos kaip pilietė. Bet jei, naudodamasi tuo, kad rašau „Atgimimui“, rinkimų laikotarpiu pakviesčiau juos interviu „apie gyvenimą“, kas realiai leistų skleisti politines idėjas, nenurodant užsakymo numerio, ir nesudaryčiau tokios galimybės kitoms kandidatėms, būtų nesąžininga ir pažeistų žurnalistinę etiką. Kita vertus, riba nėra tokia aiški: jei, pvz., pakviesčiau juos pakalbėti apie iniciatyvą, kai kandidatės pasirašė, jog neribos susirinkimų laisvės, tai jau būtų naujiena, o ne propaganda. Dėl įvairių priežasčių aš šiuo metu ir nerašau žurnalistinių tekstų apie Lietuvos vidinę politiką, partijas, rinkimus. Manyčiau, kad partijų nariai neturėtų apie partijas rašyti kaip žurnalistai, bet gali sėkmingai tai daryti kaip komentatoriai.

Manau, problema su D.Varanavičiumi yra dvilypė. Pirma, žurnalistikos ir politikos dvilypumas, antra, pats pažiūrų turinys. Jei turite progą 2 val. nubėgti į Eltą, nueikite ir papasakokite, ką matėte.

Originalus įrašas vasario 6 d.

Šiandien autobuse Vilniuje mačiau lipduką, kviečiantį patriotus, kuriems rūpi tauta, nelaukti, o „kovoti“. Na taip, savivaldybių rinkimai artėja. Ir ką gi jie atneša? Be kita ko, ir štai tokias programas. Šūkis – „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Vėliau paaiškina, kad „juodi“ – ne tai, apie ką būtų galima pagalvoti, o nešvarūs pinigai. Galėčiau, aišku, priminti, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 2 punktą „Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų“, o Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, o 29 straipsnis nurodo, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ką padarysi, VRK, matyt, tai nenuskambėjo kaip neapykantos kurstymas. Ateitis parodys. Visgi man už politiką daug labiau rūpi žiniasklaida. Ir šis rinkiminis sąrašas verčia itin sunerimti.

Kalbu ne apie tai, kad vienas šio judėjimo vedlių – mano buvęs kolega Ričardas Čekutis, su kuriuo kadaise visai normaliai bendravome. Nerimą kelia tai, kad vienas iš kandidatų – Darius Varanavičius, panašu, nė neplanuojantis atsisakyti žurnalisto pareigų, kad ir kaip tai skatintų Žurnalistų sąjunga. Štai čia žurnalo „Valstybė“ redakcijos sudėtis (pasidariau ekrano nuotrauką, jei kartais kažkas greitai ir tyliai pasikeistų). Iš pradžių pagalvojau, gal visgi bendravardis? Juk Varanavičių Lietuvoje daug. Žiūriu VRK duomenis. Kandidato Dariaus Varanavičiaus anketoje pagrindinė darbovietė nenurodyta. Tačiau interesų deklaracijoje aiškiai parašyta, kad kandidatas dirba VšĮ Demokratijos plėtros fondas užsienio skyriaus redaktoriumi. Ši VšĮ leidžia žurnalą „Valstybė“. Naršau po žurnalo puslapį – jokio pareiškimo, jokio atsiribojimo. Gal dar nespėjo? Palauksiu savaitę. Jei žurnalas „Valstybė“, kuris save vadina „nauju ir progresyviu leidiniu“, kurio „straipsnius rengia profesionalūs žurnalistai ir ekspertai“, susipras ir atsiribos nuo autoritarinės, homofobinės ir rasistinės rinkiminės platformos, kurią išpažįsta jo politikos redaktorius, bus galima tik pasidžiaugti. Kilus skandalui dėl P.Stankero publikacijos, žurnalas „Veidas“ viešai atsiprašė, nors bent vienas redakcijos narys išreiškė atskiras nuomones, įskaitant ir šio tinklaraščio komentaruose. Jei „Valstybė“ to nepadarys, po savaitės pakviesiu visus, neabejingus garbingos žiniasklaidos, demokratijos, socialinės įtraukties ir kitiems idealams, boikotuoti šį žurnalą tol, kol redakcija pakeis ar bent jau paaiškins savo poziciją. Tai joks grasinimas, aš visuomenės nuomonės neformuoju. Tiesiog žurnalas būna mano ofise, kartais jį pavartydavau, žinau, kad daug mano pažįstamų jį skaito, kai kurie yra jo gerbėjai FB tinklalapyje. Bet kokiu atveju iš tikrųjų liūdna, kad vis mažiau patikimų, kokybiškų leidinių Lietuvoje.

Savo tinklaraščio nuolatiniams skaitytojams, tokiems kaip salvis ar Žąsinas, bei jų bendraminčiams norėčiau pridėti papildomą paaiškinimą:

• Aš ne prieš „lietuvybę“, bet prieš „Lietuva – lietuviams“ lozungus.
• Aš ne už susidorojimą su kažkuo, bet už skaidrumą ir visuomenės teisę žinoti, su kuo turi reikalą.
• Į savivaldybės mandatą neįeina:
  • Bendrųjų Lietuvos vidaus, užsienio politikos ir geopolitikos krypčių (įskaitant visavertės integracijos į ES) sabotavimas;
  • Mokymo programų sudarymas už ŠMM;
  • Darželių veiklos cenzūravimas;
  • Savavališkas sprendimas, kas yra globalizacijos žala, ir prievartinis jos šalinimas;
  • Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų ginamos susirinkimų laisvės ribojimas.
• Tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju romų, demonizavimas (žr. paveikslėlius) prilygsta neapykantos rasiniu, etniniu, kilmės ir kt. pagrindu skatinimui.
• Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo referendumu priimta nepriklausomybės pradžioje, kai ES dar nė nekvepėjo.

Atnaujinimas vasario 8 d.

Pasirodo, žurnalas nežinojo, kuo po darbo užsiima politikos skyriaus redaktorius. Tai man asmeniškai patvirtino žurnalo leidėjas Eduardas Eigirdas, o netrukus perskaičiau ir viešą, oficialų redakcijos atsiribojimą nuo D.Varanavičiaus pažiūrų. Dar daugiau, Delfi pasidomėjo, ar sąrašo deklaruojamos pažiūros neužkliūva R.Čekučio darbdavei Seimo narei D.Kuodytei. Liberalė žada klausimą aptarti ir spręsti, lauksime rezultatų. Jaunalietuvių sąrašas vienaip ar kitaip sulauks tam tikros elektorato dalies, bet po šio įvykio ir D.Kuodytės sprendimo rinkėjai bent jau daugiau žinos apie liberalus, kurie reklamuojasi kaip „sveiko proto dešinieji“. Manau, šiuo atveju, nors ir buvo galima tiesiogiai redakcijai pranešti (išties galėjau iš karto tai padaryti, bet nemaniau, kad jie nežino), naudinga, kad „skalbiniai“ buvo skalbiami viešai. Tai prisidės prie politinių ideologijų išsikristalizavimo Lietuvoje. Rinkimai – gera proga partijoms parodyti, su kuo jos broliaujasi.

Pirmoji metų diena. BBC naujienos mano Mozilla naršyklės išskleidžiamame meniu (neskaičiau straipsnių, rašau tik tiek, kiek galiu spręsti pagal antraštes):

• Politika – 11 antraščių
• Įdomybės – 2
• Gyvenimas, kultūra – 5
• Mirtis, ligos, smurtas, nelaimės – 18
• Gamta (išskyrus nelaimes) – 2
• Buržujų naujienos – 8

Itin savotiškai skamba: “The men who made headlines“.

Žurnalistų apklausa: mirtis, nelaimės – 2, politika – 2, ekonomika – 1.

Delfi skaitytojų atrinkti svarbiausi įvykiai: sportas – 3, mirtis, nelaimės – 6, gyvenimas, kultūra – 1.

Prisipažinsiu, savo laiku tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl norėjau „Atgimime“ iš užsienio politikos skyriaus pereiti prie socialinių klausimų. Gana sunku greitai surasti įdomių ir patikimų šaltinių, sugalvoti gerų temų apie tai, kas vyksta užsienyje, kai neturime nei savų korespondentų, nei fotografų (korespondentauja žmonės, kurie šiaip atsiduria įvairiose šalyse, ne su tikslu parašyti). O pagrindinės naujienų agentūros daugiausiai siūlo informaciją apie tai, ką nuveikė buržujai ir kur, kas bei kaip mirė (aš niekaip nesuprantu, kodėl traukinio katastrofa Argentinoje svarbiau nei, pavyzdžiui, išaugęs raštingumas tenai). Ir čia kalbama ne apie saldų, „teletabišką“, kaip ironizavo V.Laučius savo vedamajame, žurnalistų teigiamumą. Čia kalbu apie naujienų atsirinkimą, mąstant, kas bus svarbu, įdomu skaitytojams ir užsiliks jų galvose. Na, be buržujų ir nelaimių dar yra politika, kuri yra svarbi, nes veikia mūsų gyvenimus, turime žinoti, ką mūsų vardu daro valdantieji. Tačiau ar nepasiklystame sraute tokių naujienų kaip „susitiko X ir Y valstybių vadovai“, „X pasmerkė Y veiksmus ir paragino nedelsiant imtis visų priemonių, kad…“? Tai informacija, bet ar galime ją vadinti žiniomis? Ar tikrai tai, ką A.Bell’as vadino „elito žinių gamyba“ (angl. elite news-making), yra aktualiausia informacija?

Naujųjų metų proga skelbiu tostą už pozityvų mąstymą ir geresnę komunikaciją.

Tikrai stebėtinai Holokaustą neigiančio straipsnio pasirodymas “Veide” sukėlė seniai reikalingas viešas diskusijas. Rašo: S.Sužiedėlis “Bernardinuose”, V.Šiurkus “Delfi”. Pirmą kartą, kiek žinau, vadinamąjame Genocido muziejuje bus speciali paroda apie Holokaustą. Tokių žadama ir daugiau. Panašu, kad 2011-iesiems sugrįžo kuriam laikui pradingęs Holokausto aukų atminimo metų vardas.

Dabar laukiu, kol tie, kas labai akyli ir ausyli, kai Lietuvoje kas nors ne taip, kartu pasidžiaugtų

Atnaujinimas gruodžio 10:

Apie skandalą parašė daug daugiau žmonių. Emocijoms atvėsus, pats laikas analizuoti. Rašo Nida Vasiliauskaitė, Andrius Bielskis, Kęstas Kirtiklis. Prisijungia ir anarchijos.lt už kažką labai mėgstamas Vilis Normanas, kurį vadinu “Šliogeriu Junior” (pastarasis labai mėgsta visokius asmenis vadinti “padugnėmis” ir “debilais”, už ką yra kai kurių vertinamas, kad “nevynioja į vatą”). Dar yra Algio Davidavičiaus pastebėjimai po LUNI diskusijos gruodžio 8 d.

Originalus įrašas

Ketinu daug dirbti, o po to atostogauti, taigi nebegalėsiu prisėsti prie blogo kaip anksčiau, bet, kad nesklistų visokios neteisingos versijos, pranešiu naujausias žinias apie Holokausto neigimo “Veide” skandalą ir pateiksiu pagrindines nuomones.

Pabandysiu viską pateikti labai struktūruotai ir analitiškai, kad būtų aišku. Taigi, mano supratimu, šioje aferoje yra du lygmenys: moralinis ir strateginis.

Moralinis lygmuo

Idėjiniai oponentai prieštarauja NK, o iš tiesų keliems spontaniškus komentarus rašiusiems nariams, įskaitant mane, kad siekiame esą užgniaužti kitokią nuomonę, užuot oponentą nugalėję diskusijoje. Leiskite priminti, kad lygiavertė diskusija Lietuvoje tokiais atvejais paprastai nevyksta. Mes esame tiesiog per daug pripratę prie to, kad fašiai išsisuka (Nepriklausomybės atkūrimo dienos maršas ir tt.), o nuo to, kad kažkas parašo tekstą į “Atgimimą” ar “Delfi”, idėjinis laukas nesikeičia. Esame pripratę prie ekstremalų nebaudžiamumo ir beviltiškumo atmosferos, dėl to spontaniška retorika audringa. Ir vis tiek didžioji dalis to, ką pasakėme pradžioje, galioja iki dabar. Continue Reading »

Labai neturiu laiko, taigi trumpai. Prokuratūroje vyksta tyrimas. Liutauras Ulevičius aptaria incidentą ir teigia, kad Holokausto neigimo būta, bet tyčinio įžeidimo neįžvelgia. E.Zuroff’as rašo savo stilium ir stebisi, kad JAV neprisidėjo prie ambasadorių laiško. Labai įdomiai sutapo, kad seminaras mokytojams apie Holokaustą vyko tuo metu, kai plėtojosi šis skandalas. Ar kas nors buvote? Ar minėjo šitą incidentą?

Ką tik “įsijungusiems”: štai kaip prasidėjo Holokausto neigimo skandalas, štai kaip jis tęsėsi, ir kas iš jo išsirutuliojo.

Dabar jau niekas nepasakys, kas lėmė skandalo raidą. Ar tai, kad įsikišo ambasadoriai? Ar artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ESBO ir tai, kad buvo gauta iš JAV finansinė parama, už kurią reikės atsiskaityti (o kai kurie šiam susitarimui labai priešiški), padėjo įtikinti Lietuvos institucijas reaguoti? Ar gal visgi prisidėjo plataus pažiūrų spektro piliečių vienbalsis šio išsišokimo pasmerkimas?