Žymų Archyvai: vilnius

Ak taip, kiekviena juk žino viską apie elgetas… tik kad ne

Anądien su susidomėjimu perskaičiau Delfi straipsnį apie elgetas, nuo kurių negali atsiginti lauko kavinių lankytojos. Vos prieš dieną ar dvi pati sėdėjau kavinėje Pilies gatvėje (taip būna retai), kur teko pora žodžių ar ignoravimu nuginti ne tik elgetas, bet ir įkyrų flirtuotoją su mano kompanione. Praėjo ir jau kurį laiką Vilniaus centre uždarbiaujantis jaunuolis su žaizda ant blauzdos, kuris, atrodo, nesikeičia, ir jo žaizda nesikeičia metams bėgant. Man pinigų negaila, bet iš principo verčiau jų duočiau kitoje erdvėje, ne lauko kavinėje, nes puikiai žinau, kaip visas erzina susiklosčiusi kultūra būtent ten elgetauti, ypač po to, kai elgetavimas uždraustas ir elgetos su daug mažesniu pasitikėjimu įkuria „štabą“ kurioje nors pastovioje vietoje, o verčiau klajoja. Bet tiek to, palikime klausimus, duoti ar neduoti elgetoms pinigų, kiekvieno asmeniniam apsisprendimui. Manau, nereikia duoti tam, kad pasijustume geruolėmis šventuolėmis. Nereikia duoti nei dėl savęs, nei dėl gailestį skatinančios elgetos – tik dėl kartais išties širdį gniaužiančio neteisingumo suvokimo. Bet dabar – apie straipsnį.

Skaitykite toliau

Šnipiškių vaiduokliai

Kartais iš tiesų prireikia užsieniečių, kad atrastum savo miestą. Jau kurį laiką man buvo smalsu patyrinėti Šnipiškes, bet prireikė vokiečių grupės, kad ten nusigaučiau. Seku laimikis.lt iniciatyvą ir žinau, kad šiuo metu jo aktyvistės užsiima Šnipiškių bendruomenės telkimu. Tačiau ko konkrečiai ten ieškoti, nesugalvočiau.

Skaitykite toliau

Apšepęs Vilnius – ką rodyti?

Kai buvau studentė, mėgaudavausi landžiodama po Užupio kiemelius, šniukštinėjau senų bažnyčių aplinką, žvalgiausi į nuo laiko pavargusių namų balkonus. Visa tai man labai patiko – dvelkė kažkuo nesutvarkytu, tikru, nemeluojančiu. Atrodė, ir mano draugės taip mano – visos mėgome fotografuotis apšepusiuose Užupio kampeliuose. Pirmą kartą su faktu, kad ne visiems tai turi kažkokią estetinę vertę, susidūriau gal trečiame kurse, kai per vieną socialinį tinklą man parašė toks japonas ir sutikau jam pagidauti. Rodžiau visokius man įdomius kampelius, o jis tik žvelgė tuščiu žvilgsniu ir nė kiek nesigrožėjo visa šita „autentika“. Skaitykite toliau

„Sveiko proto patriotas“ pasakoja apie neonacius

Labai svarbus ir reikalingas interviu: „Tačiau per daugiau kaip metus net nelabai intensyvaus bendravimo su tais žmonėmis spėjau įsitikinti, kad tarp jų yra tokių lyderių, kurie nė akimirkos nedvejodami garbina Hitlerį, šlovina nacizmą ir jo priešakinį būrį – esesininkus. Apie žydus jų draugijoje galima kalbėti tik kaip apie kokius išsigimėlius ir niekaip kitaip. Esu girdėjęs, kaip Hitlerio klaida buvo vadinamas žydų vaikų žudymas – suprask, jeigu jis būtų apsiribojęs vien jų tėvų naikinimu, viskas būtų buvę gerai. Tai ko verti tie visi vieši atsiribojimai?“

Įdomu tai, kad pašnekovas pasakoja įgijęs išsilavinimą Vakaruose, kur nejaukiai jautėsi dėl savo pažiūrų. Manau, jis toks ne vienas. Tačiau kokybiškai išlavintas kritinis mąstymas nepalūžo iš pažiūros bendraminčių aplinkoje.

Žinios apie būtent tokias kai kurių „patriotų“ vertybes mane pasiekdavo savais kanalais, bet, saugodama šaltinių privatumą ir neturėdama tvirtų įrodymų, niekur neviešinau. Dabar asmuo iš vidaus viską pasakė. Laikas atsibusti.

Susiję įrašai – satyra „Lietuvoje nėra neonacių“, analizė „Lietuvoje – „pašnekint nacionalistą“ mėnuo?“, „Antisemitizmas Lietuvoje – iš neišmanymo?“

Lietuvoje nėra neonacių

Kad ir kas būtų kalbama, Lietuvoje neonacių nėra. Pati prezidentė pasakė, kad yra tik tautinis jaunimas, premjeras pareiškė, kad „Lietuva – lietuviams“ nėra nacionalistinis šūkis, jei tariamas su šypsena. Neonacių nėra, nes neonaciai būna linkę į smurtą, o Lietuvoje niekas niekam negrasina.

Tautinis jaunimas atrodo štai taip. Ir čia visai ne neonacių saliutas, tiesiog, kaip matyti fotografijoje, labai jau ryškiai suspindo saulė iš vienos pusės, ir tautiniam jaunimui prireikė vaiskias akeles prisidengti. Tautinis jaunimas rengiasi tautiniais drabužiais. Kur liaudies dainose minimas bernelis dobilėlis, ten va toks įsivaizduojamas. Ir visai nesvarbu, kad kitose Europos šalyse taip atrodo neonaciai. Lietuva ne koks Briuselis, kad tos pačios taisyklės galiotų ir tie patys simboliai tą patį reikštų. Ir čia visai ne anuos laikus primenantis raištis, o tautinė juosta – nes protėviai tautines juostas ant žasto ryšėjo, o ne ant juosmens. Skusta galva – visai ne visoje Europoje paplitęs skinų simbolis, o simbolizuoja baltą dobilėlį iš liaudies dainų. Ir šiek tiek paornamentuota svastika, žinoma, nieko bendra su naciais neturi – tai tik senovės baltų simbolis. Kaip gi kitaip, juk senovės baltai per dienas vėliavas su savo simboliais plaikstė. O be to, tautinis jaunimas svastikos iš kitų simbolių visai neišskiria – neretai pamatysi ant vėliavos ar amulečiuko ir žaltuką, ir tulpikę, ir gyvybės medį su paukščiukais, skustagalvių meiliai nešamą. O kerzai irgi nė kiek nepanašūs į tuos, kuriuos visoje Europoje dėvi neonaciai, – Lietuvoje tautinis jaunimas jais apsiavė tik todėl, kad Nepriklausomybės atkūrimo diena tokį šaltą mėnesį išpuolė. Skaitykite toliau

Minimali alga

Rinkimai į valdžią su trenksmu atvedė Darbo partiją, kurios kertinis pasiūlymas, tapęs daugybės pajuokų objektu, buvo padidinti minimalią algą iki 1509 litų. Nežinia, ar pažadai iš viso kelti minimalią algą bus pamiršti, vos išsidalijus portfelius, bet, kol taip neatsitiko, padiskutuokime apie ją. Skaitykite toliau