Grįžau į Izraelį. Pirmą kartą skridau nacionalinėmis oro linijomis, todėl buvau klausinėjama net du kartus. Pirmiausia vienas darbuotojas išklausinėjo visko, išskyrus vaikystėje laikyto žiurkėno vardo ir batų dydžio. Na, gal ne taip žiauriai, bet klausė, kur spausdinsiu tyrimo rezultatus, ar pažįstu izraeliečių Lietuvoje, kur nuomojuosi butą ir su kuo, ar kada nors esu buvusi Turkijoje, Maroke ar pan., kur pirmą kartą išgirdau apie gautą stipendiją, ar turiu Tel Avive draugų, su kuriais eičiau “vakare išgerti alaus”… Paprašė parodyti Tel Avivo viešojo transporto nuolatinį bilietą. Po to, man jau beveik alpstant nuo ilgo stovėjimo ir miego trūkumo, atėjo kitas kolega ir įspėjo, kad užduos tuos pačius klausimus, kad patikrintų. Vos neišvirtau iš klumpių. Uždavė gerokai mažiau, ir dar kiek palaukusi, atgavusi dokumentus, nušuoliavau registruotis. Užtat Izraelyje prie pasų kontrolės langelio neklausė visiškai nieko, gal dėl to, kad tikėjo, jog oro linijų darbuotojai jau viską apie mane žino.

Tačiau šiandien noriu pasidalyti pora idėjų kita tema. Kažkada statistikoje pamačiau, kad mano tinklalapyje keletas žmonių ieškojo informacijos apie atsivertimą į judaizmą. Nepamenu, kad būčiau apie tai rašiusi, bet malonu, kad kažkuria tema mano tinklaraštis taip gerai paieškos variklių indeksuojamas, ir dabar parašysiu, nes kažkaip ir Lietuvoje su draugais užsimezgė tokios diskusijos. Štai kokį radau labai teigiamą ir motyvuojantį straipsnį. Puiku, kad jo autoriui viskas labai ‘faina’. Perspėju besidominčius, kad Izraelyje taip niekas nevyksta. Vyksta maždaug taip. Kita vertus, tiesa yra ta, kad rabinai nemėgsta tokių tekėti besirengiančių ar ginkdie jau ištekėjusių moterų ir jas visokeriopai kankina. Jiems daug mielesni jauni žmonės, kurie judaizmą atrado savo dvasiniuose ieškojimuose ar bent taip teigia. Be to, Izraelyje galima atsiversti tik į ortodoksinę kryptį, o joje gyvenimas kartu iki santuokos (o kad toks buvo, rabinas įtaria, ir paprastai ne be pagrindo) laikomas dideliu bloooogiu.

Tačiau draugė pažįsta vieną vyriškį (būna ir taip), kuris Izraelyje sėkmingai atsivertė ir pernelyg nesiskundžia. Pasistengsiu gauti kontaktus ir kitą kartą tinklaraštyje parašyti apie šią istoriją.

Prisipažinsiu, kad esu akyse mačiusi du ir girdėjusi apie dar kelis atsivertimus į bahajų religiją, bet niekas man “prie akių” nėra atsivertęs į judaizmą. Tačiau pažadu pažvejoti ir papublikuoti tiek linksmų, tiek liūdnų istorijų. Manau, su vertimaisis būna panašiai, kaip skrendant mano minėtomis oro linijomis. Iš pradžių prigąsdina savo įtarumu, bet paskui gal bent jau kompensuoja geru maistu (pagal oro linijų standartus).

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Continue Reading »

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »

Kai kurie dalykai žavi ir stebina:

1. Verslumas. Sutikau daug jaunuolių, kurie su draugais ar vieni atidarė barą, marškinėlių paišyklą ar kokią nors dizaino studiją. Žinau, kad yra ir daug IT kompanijų, kurias sukuria keli draugai ir jų kompai Po to daugelis išsiplečia, jas nuperka didelės kompanijos, arba jos nepasiteisina ir užsidaro, o steigėjai bando ką kita. Izraelyje nedominuoja ir prekybcentriai, labai daug mažų tiekėjų ir pardavėjų, siūlančių sultis, sumuštinius, šluotas, šlamštą, knygas… Kita vertus, bijau, kad visas šitas kūrybingas jaunimas ir vyresni žmonės neturi sveikatos ir socialinio draudimo…
2. Paslaugumas. Jei papuolėte į bėdą, čia nepražūsite.
3. Gebėjimas pratęsti jaunystę. Po mokyklos visi tarnauja armijoje, o po to pusmetį, metus ar dvejus keliauja. Tada imasi padirbėti Izraelyje arba užsienyje ir galiausiai apsisprendžia, ką studijuoti. Studijos brangios, tad joms reikia užsidirbti arba prieš jas, arba studijuojant. Taigi į ketvirtą dešimtį tuoj bekopsiantis jaunimas subrendęs, daug matęs, bet veržlus ir jaunatviškas.

Savaime suprantama, iš izraeliečių tikrai nereikia mokytis stovėjimo eilėje kultūros, vairavimo ir flirtavimo

Praėjusią savaitę su B. pagalba sukontaktavau su tokia veganų bendruomene. Jie kaip tik šventė Nieko nepirkimo dieną. Nuėjau į jų kabaką, kur buvo kartu dėvėtų drabužių mainai, nemokamas maistas iš atliekų, beigi prisegamų ženkliukų dirbtuvės. Gavau dovanų ženkliuką “Animal liberation”, kurį įsisegiau į šaliką, ir pasidariau “fight lookism” [kovok su išvaizdizmu], papuoštą gražia Snieguole su automatu. Susipažinau su daugybe šaunių žmonių. Buvo vokietė, britas ir dar kažkas angliškai kalbantis, o izraeliečiams kalbėti angliškai daugiau kaip penkias minutes irgi nebuvo problema. Continue Reading »

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas “Juoko universitetas“. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Continue Reading »

Prieš mėnesį išlindau iš patalų ir, negalėdama atsidžiaugti saule, jūros artumu ir smagia atmosfera, lyg natūralų dopingą pumpavau sau mintis: “Kaip man čia patiks…” Praėjus mėnesiui, galiu pasakyti, kad kai kurie stereotipai ir pradiniai įspūdžiai žlugo, kai kurie dalykai atsiskleidė visiškai kitaip. Continue Reading »

Izraelietiškos pastos reklama: “Mūsų dantų pasta tokia skani, kad natūraliai prailgina dantų valymosi laiką, o tai sveika dantims”.

—

Niekas man nerašo komentarų, todėl tik iš google analytics žinau: esate ir skaitote

Kadangi vėl esu studentė, savotiškai miela prisiminti tam tikrus gyvenimo būdo atributus. Pavyzdžiui, planavimą “po stipendijos”. Gavusi stipendiją, planuoju keliauti į Jeruzalę, išbandyti muziejus, pirkti sau šio bei to. Continue Reading »

Dalyvauju aš (pasyviai), naujas draugas (M.) ir tuntas universiteto teritorijoje ką nors įsiūlyti bandančių pardavėjų (P1, P2, P3 … P52).

P1: “Sveiki, pažiūrėkite…”

P4: “Sveiki, siūlome…”

P16: “Šalom, …”

M.: “Ne.”

P16: “Ką?”

M.:” Nešalom.”

P16: “Kaip tai?”

M.: “Karas.”

P16: “Palaukit, …” (tada pasisuka į mane)

Aš: “O aš hebrajiškai nemoku”.

Per tą laiką mes jau toli. A. tai vadina “sulaužyti algoritmą”.