Žymų Archyvai: švietimas

Švietimo tobulinimas ir reformos

Mokyklos

Lietuvos gyventojų išsilavinimas lenkia Europos Sąjungos vidurkį: daugiau asmenų įgyja įvairių pakopų išsimokslinimą, mažiau iškrinta iš švietimo sistemos. Tačiau labai mažai kas pasirenka rinkoje lengviau pritaikomo profesinio mokymo kryptį, o kartą baigusios mokslus, dauguma daugiau nebesimoko. Štai kaip atrodėme maždaug tuo metu, kai įstojome į ES

2009 m. Atgimime gilinausi į tai, ką byloja PISA tyrimo apie paauglių gebėjimus ataskaita. Skaitykite toliau

Leonidui Donskiui atminti

Kaip ir daugeliui jį pažinojusių, prof. Leonido Donskio mirtis man buvo netikėta ir sukrečianti tam tikros eros pabaiga. Kadangi tarp FB kontaktų turiu daug profesorių vienaip ar kitaip pažinojusių (ar, pasirodo, svajojančių susipažinti) žmogų, daug kas minėjo atidėtus pokalbius, neišgertas vyno taures, neaptartus reikalus. Labai jo pasigesiu ir visada prisiminsiu jo gebėjimą neskirstyti pašnekovių pagal rangą ar pasiekimų sąrašą, jo mokėjimą peržengti ribas ir aplink save kurti jaukią bendruomenę.

Šia proga šiandien grįžusi namo išoriniame kietajame diske susiradau devynerius metus kiūtojusį seno interviu išrašą. 2007 m. kovą L.Donskis su bendraminčiais nutarė steigti liberalios minties institutą. Aš dirbau „Atgimimo“ žurnaliste ir nutariau apie tai paimti interviu. Buvau išlepinta per studijas TSPMI dažnai matomų viešųjų intelektualių ir politikių, todėl nejaučiau jokios baimės ar nerimo užduoti klausimus žmogoms iš TV, bet tai buvo pirmas mano interviu su VIP′u, ir dar tokiu, kuris man pačiai buvo autoritetas, nors ir matytas bei šnekintas Santaros-Šviesos suvažiavimuose. Po to ne kartą teko skaityti kitų surašytus interviu su juo ir jo paties tekstus – ilgainiui pradėjau kai ką praleisti, nes mintys jau atrodė girdėtos, nuspėjamos. Tačiau vasarą Kaune pamačiau, kaip įvairaus amžiaus klausytojos gerte geria kiekvieną profesoriaus žodį, o po pasisakymo apspinta ir klausia, kur galėtų išgirsti dar. Ir koks atpažįstamas pasirodė tas jų noras parodyti susižavėjimą, bet kartu nepasirodyti garsenybių sekiotoja (groupie), paprieštarauti, bet tik taip, kad pakviestų profesorių padiskutuoti dar… L.Donskis buvo puikus pedagogas, o tai reta filosofijos pasaulyje.

Kai skaitau tą savo seną interviu („Atgimimo“ internetinio archyvo su redaguotu variantu, deja, neišliko), kokie šmaikščiašikniški dabar atrodo kai kurie mano klausimai, ir kokie kantrūs, per tiek metų nepraradę aktualumo profesoriaus atsakymai! Jis mane visada palaikė, nuo to interviu, per trumpus susitikimus Europos Parlamente ir iki pat trumpo pašnekesio praėjusį mėnesį Kaune po jo paskaitos, kai pasakiau, kad vėl verčiuosi daugiausia žurnalistika. O man vis norėjosi, kaip dabar matau iš to interviu, draugiškai paprovokuoti, ypač kai netikėjau, kad galima be pykčio pakeisti visuomenę. Tačiau žinau, kad profesorius tai vertino, kaip ir bet kurią galimybę pamąstyti ir argumentuoti savo poziciją.

Žemiau – minimaliai redaguotas ir daug sutrumpintas 2007 m. interviu. Norėčiau, kad šis pokalbis būtų lengvai surandamas, ne tik popieriniuose archyvuose.

Skaitykite toliau

Odė neįdomioms ir nepraktiškoms paskaitoms

Šį įrašą įkvėpė pokalbis su Ugne apie studenčių reikalavimus, kad mokslas būtų praktiškas, ir jos tinklaraščio įrašas apie humanitarinio išsilavinimo naudą. Su universitetais daug kas yra blogai. Blogai, kad juose darbai žaisliniai, o po pagrindinio darbo susikaupti ir kokybiškai dėstyti/ tyrinėti dažniausiai per sunku. Blogai, kad į juos įstoti gerokai lengviau nei patekti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Blogai, kad darbo vietos išdalijamos savuose tinkluose, nesudarant galimybės žmogoms iš išorės dalyvauti konkurse. Blogai, kad studentės tapo klientėmis ir dėstyti darosi nebepakenčiama. Jau rašiau, kas dar trukdo pasiekti, kad būtų gerai. Bet tikrai nesutiksiu, kad praktinio ugdymo stoka yra ta pagrindinė blogybė, kurią reikėtų spręsti.

Skaitykite toliau

Kaip aš reformuočiau švietimo sistemą

Daug svarbesnė tema dabar yra protestas dėl Darbo kodekso ir socialinės politikos, pavadinimu „Arsi ar pasikarsi?“, bet kol kas nespėju visko sekti, o tuo tarpu viešumoje vėl diskutuojama mano mėgstama tema – apie švietimo reformą (ankstesni mano tekstai švietimo tema čia). Anksčiau jau rašiau, kaip reformuočiau privalomąjį ugdymą, o dabar laikas pamąstyti apie aukštąjį mokslą, ypač dabar, kai esu saugiai atsitraukusi iš akademinio gyvenimo.

Šį įrašą įkvėpė pažįstamos naujos absolventės įrašas FB – universiteto baigimą ji pavadino laisve. Vėliau truputį padiskutavome ir supratau, kad ji mano, jog darbe žmoga (kodėl tokia kalba?) yra laisvesnė nei universitete. Supratau, kad jai ir jos bendraamžėms laisvės apibrėžimas turbūt būtų „jokios pareigos dalyvauti neatlygintinoje struktūruotoje veikloje“. Jų įsitikinimu, žmoga yra laisvesnė, kai maino dalyvavimą tam tikroje produktyvioje veikloje ar ritualuose į pinigus, nei tada, kai atlieka struktūruotus veiksmus (tokius kaip kėlimasis ir kažkur buvimas nustatytu metu, sėdėjimas ramiai, darbų įvykdymas laiku) iš pareigos, būdama bendruomenės, į kurią įstojo, narė, arba dėl sankcijų baimės tos bendruomenės viduje. Paklausiau jos, kodėl studijavo, jei buvo taip blogai, ir ji atsakė, kad stodama nelabai suprato, kas jai būtų geriau. Noriu pridėti, kad ji buvo labai šauni ir įdomių idėjų pilna studentė, tai ko tikėtis iš tingesnių?

Tuo pačiu metu internetus apskriejo žinia, kad 84 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kur nors įstoja. Tai labai didelis skaičius, kuris rodo, kad aukštosios mokyklos nebeturi prabangos rinktis, nes yra priklausomos nuo krepšelių. Kai dar dėsčiau (tai buvo mažiausiai prasmingas mano kada nors gyvenime turėtas darbas), sykį diskutavome apie studentes  su pažįstamu, dirbančiu vidutiniškame Anglijos universitete. „Maniau, kad iš tavo šalies visos šiukšlės suvažiuoja pas mus, bet, pasirodo, ir tau dar lieka,“ – tiesmukai rėžė jis. Aš žmogų šiukšlėmis nevadinčiau, bet patyriau kultūrinį šoką, kai už Lietuvos nepriklausomybę jaunesnė studentė išsišiepusi bandė išzirzti „kaip nors pritempti“ trūkstamą pažymį, kai semestras po semestro vos vos besivelkančios studentės gavo tokį patį išsilavinimą kaip motyvuotos, kaip savo tuščiais žvilgsniais ir pasyvia agresija studentės išėdė ne vieną motyvuotą dėstytoją. Dažniausiai šios žmogos nėra nei kvailos, nei piktybiškos, – tiesiog ne savo vietoje.

Skaitykite toliau

Švietimo sistema ir neoliberalūs sprendimai

Kadaise prie Naujosios kairės jungęsis Dominykas, užkandinės „Keulė rūkė“ bendrasavininkis, dabar skelbia neoliberalias idėjas. Dėl švietimo būtų įdomu šiek tiek išsamiau padiskutuoti, ir šiuo atveju ne apie švietimą kaip teisę ir pan.

Mano tezė – kad postsovietinė švietimo sistema bene geriausiai parengia vadinamajai gig economy ir žinių ekonomikai – tikrai geriau nei labiau analitinės ar pasakotojiškos žinių perdavimo kultūros. Gal net drįsčiau teigti, kad lietuvių pasiekimai globaliame versle yra dėl to, o ne nepaisant to. Pripažinkim – mokykla yra socialinių klasių paskirstymo ir viduriniosios klasės pradinio rengimo įrankis. Ji suteikia įpročius ir žinias, kuriais turi vadovautis viduriniosios klasės asmuo, o visus kitus ši sistema skatina kuo greičiau nešti kudašių ir nemėginti tapti viduriniąja klase. Jei gerai mokomės, esame pasirengę skaityti nebulvarinius laikraščius ir dalyvauti saloniniuose pokalbiuose.

Kalbant apie žinių pritaikomumą – gal nuskambės per aštriai, bet neapsimeskime, kad turinys šiame kontekste yra svarbiausias. Aišku, kad daugybė dalykų yra beveik atsitiktiniai. Postsovietinė švietimo sistema moko greitai išmokti viską apie kažkieno duotą temą, 100 proc. tas žinias panaudoti ir tuoj pat atlaisvinti smegenis naujiems dalykams. Mokykla ugdo įpročius, kaip naudoti trumpalaikę (datos, vardai ir faktai – iki artimiausio kontrolinio) ir ilgalaikę (formulės, gramatika, įrankiai) atmintį. Patikėkite manimi – aš mokiau pabėgėlį iš Sudano pasiruošti TOEFL egzaminui. Atėjęs iš tradicijos, kurioje vertinamas gilus įsiskaitymas, jis sunkiai susitvarkė su užduotimis skenuoti, greitai susiurbti ir išvemti tekstą.

Deja, vis didesnė dalis darbų reikalauja būtent to. Projektus ir produktus tenka kepti. Gerai tai ar blogai, spręsite pagal savo vertybes.

Kaip aš dariau tyrimą apie ES lėšas ir psichikos sveikatą

Jei rugsėjį ar kada vėliau pernai būtumėte manęs paklaususios, kuo užsiimu, kaip vieną svarbiausių savo veiklų būčiau įvardijusi tyrimą apie tai, kas atsitinka mūsų visuomenės narėms (kodėl moteriškoji giminė mano tinklaraštyje?) su psichikos ar proto negalia. Tam gavau Media4Change stipendiją. Perskaičiau viską, ką galėjau apie tai rasti, kalbėjausi su mokyklų, savivaldybių, valstybės institucijų ir NVO atstovėmis. Turiu prisipažinti, kad iki tol su niekuo, kas turi proto ar psichikos negalią, nebuvau bendravusi. Suvaldyti šią medžiagą ir sudėti ją į standartinį straipsnį buvo labai sunku. Galiausiai apsiribojau ES lėšų aspektu. Štai koks straipsnis išėjo portale 15min. Išsamesnė versija – Media4change tinklalapyje. Čia sudėtos ir nuorodos, jei norėsite patikrinti mano šaltinius arba daugiau sužinoti apie šią temą.

Šiam tyrimui turėjau labai daug visko išmokti. Visų pirma – kaip bendrauti su žmogomis iš pažeidžiamų visuomenės grupių (tik praėjusią savaitę turėjau progą išklausyti apie tai kursus). Tačiau taip pat eksperimentavau ir su duomenų rinkimu. Iš pradžių skyriau laiko išnaršyti tinklalapį esparama.lt – viską, kas surandama pagal raktažodžius, taip pat aktualias priemones, kuriose galėjau būti kažką pražiūrėjusi. Tada paprašiau bičiulio iš CEU, kad suprogramuotų man tinklo „šliaužiką“ ir surinktų visus įrašus pagal raktažodžius. Palyginau gautus rezultatus ir pamačiau, kad mano ranka išrinkti yra tikslesni – automatiškai sugeneruotame duomenų faile buvo labai daug „triukšmo“. Viską sutikrinusi, atlikau skaičiavimus, peržvelgiau ES paramos ataskaitas bei labai svarbią SAM galimybių studiją ir paprašiau SADM ir SAM komentaro. Skaitykite toliau

Holokausto atminties diena Lietuvoje

Socialiniuose tinkluose verda diskusijos apie R.Vanagaitę, kuri anksčiau sukūrė makabrišką politinės atminties disneilendą, o dabar nutarė išleisti knygą. Kai kas sako, kad bet koks PR svarbiai temai yra gerai, kitos (kodėl rašau mot.g.?) atkerta, kad gal reikėjo tiksliau, bet dalyvauti šiuose debatuose man nesinori. Ši diena yra proga prisiminti, kaip ši diena įprasminama visokiais būdais.

Skaitykite toliau

Teismas už akciją per rugsėjo 1-osios eitynes? (atnaujinta)

Mokslo metų pradžios šventėje grupelė VDU studenčių (kodėl moteriškoji giminė?), alumnių ir kitų bendruomenės dalyvių nusprendė paimprovizuoti: ironiškai perspėjo, kas laukia baigus mokslus, sukdamos laimės ratą, nešėsi plakatus, kuriame aukštasis mokslas sulyginamas su prekybos centru, atkreipė dėmesį į Darbo kodekso pataisas.Dabar jų laukia teismas. Tai ne juokas, todėl akademinė bendruomenė turi tuojau pat apsispręsti, kas jai šiuo atveju svarbiau.

[Papildyta atnaujinimais]

Skaitykite toliau

Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida. Skaitykite toliau

Kas yra progresyvus švietimas

Daug metų domiuosi švietimo reformomis ir politika. Darbiniame kontekste ne visada turėjau galimybę išsakyti savo nuomonę, bet dabar, kilus diskusijai apie progresyvų švietimą, noriu pasidalyti pora minčių. Štai kokia lentelė lygina tradicinį ir progresyvų švietimą.

Vadinamąjį tradicinį mokyklos modelį kritikuoti būtina. Kas skaito Bourdieu, turėtų turėti daug argumentų, kaip šis modelis prigamina įvairių numatytų ir nenumatytų pasekmių socialiniam susiskirstymui (stratifikacijai). Tačiau ką siūlo šioje lentelėje pateikiamas modelis ir ar tikrai tai savaiminis gėris? Skaitykite toliau