Žymų Archyvai: sveikatos apsauga

Apie pasisakymus „Jau jau emigruoju“

Man yra esminis skirtumas. Vokietijoje galiu palikti vaiką žaidimų aikštelėje ir nebijoti, kad pagrobs ir paprašys išpirkos. Kazachstane to negalėčiau. O jums, europiečiams, skirtumas yra tik kiekybinis – truputį daugiau pinigų, truputį daugiau vakarėlių…

Išeivė iš Kazachstano, gyvenanti Vokietijoje pagal etninių vokiečių apsigyvenimo teisę

Lietuvoje pažįstu nemažai menininkių, kultūros veikėjų ir socialinių mokslų absolvenčių. Jei nesistengia įsiteigti daugumos skoniui ar galios sluoksniams, jų gyvenimas gana sunkus. Vieno dalyko dėstymas neturint daktaro laipsnio, pavyzdžiui, yra parsidavinėjimas už espreso per dieną (apie tai kada nors parašysiu atskirai). Tačiau ne tik finansiniai rūpesčiai kamuoja žmogas. Vargina ir protinis beigi emocinis darbas. Protinis todėl, kad net mėgstamas darbas apkarsta dėl didelio krūvio. Emocinis todėl, kad iš tokių žmogų laukiama, kad jos sugebės kažką pakeisti ar išjudinti, bet to nesiseka padaryti. Be to, daugybė veiksnių ir aplinkinių žmogų bando jas vis įtikinti, kad jos nepakankamai geros. Todėl būtent šioje aplinkoje dažnai girdžiu: „Viskas, emigruoju“. Skaitykite toliau

Kaip aš dariau tyrimą apie ES lėšas ir psichikos sveikatą

Jei rugsėjį ar kada vėliau pernai būtumėte manęs paklaususios, kuo užsiimu, kaip vieną svarbiausių savo veiklų būčiau įvardijusi tyrimą apie tai, kas atsitinka mūsų visuomenės narėms (kodėl moteriškoji giminė mano tinklaraštyje?) su psichikos ar proto negalia. Tam gavau Media4Change stipendiją. Perskaičiau viską, ką galėjau apie tai rasti, kalbėjausi su mokyklų, savivaldybių, valstybės institucijų ir NVO atstovėmis. Turiu prisipažinti, kad iki tol su niekuo, kas turi proto ar psichikos negalią, nebuvau bendravusi. Suvaldyti šią medžiagą ir sudėti ją į standartinį straipsnį buvo labai sunku. Galiausiai apsiribojau ES lėšų aspektu. Štai koks straipsnis išėjo portale 15min. Išsamesnė versija – Media4change tinklalapyje. Čia sudėtos ir nuorodos, jei norėsite patikrinti mano šaltinius arba daugiau sužinoti apie šią temą.

Šiam tyrimui turėjau labai daug visko išmokti. Visų pirma – kaip bendrauti su žmogomis iš pažeidžiamų visuomenės grupių (tik praėjusią savaitę turėjau progą išklausyti apie tai kursus). Tačiau taip pat eksperimentavau ir su duomenų rinkimu. Iš pradžių skyriau laiko išnaršyti tinklalapį esparama.lt – viską, kas surandama pagal raktažodžius, taip pat aktualias priemones, kuriose galėjau būti kažką pražiūrėjusi. Tada paprašiau bičiulio iš CEU, kad suprogramuotų man tinklo „šliaužiką“ ir surinktų visus įrašus pagal raktažodžius. Palyginau gautus rezultatus ir pamačiau, kad mano ranka išrinkti yra tikslesni – automatiškai sugeneruotame duomenų faile buvo labai daug „triukšmo“. Viską sutikrinusi, atlikau skaičiavimus, peržvelgiau ES paramos ataskaitas bei labai svarbią SAM galimybių studiją ir paprašiau SADM ir SAM komentaro. Skaitykite toliau

Interviu su kolega iš Vengrijos apie savanoriavimą Kongo DR

Tailande susipažinau su fotografu Mate, kuris penkis mėnesius gyveno Kongo DR ir dalyvavo Europos savanorių tarnybos projekte. Kadangi Euroblogo savaitės tema kaip tik buvo savanorystė, parengiau su juo interviu. Dabar jis taip pat perpublikuotas Europos vystomojo bendradarbiavimo metų interneto svetainėje. Kviečiu paskaityti ir pasigrožėti nuotraukomis.

Feministinė partija – kodėl gi ne?

Po rinkimų kilo iniciatyva steigti naują kairiąją politinę partiją. Kol kas yra tik Facebook grupė, bet ten aktyviai verda diskusijos. Toks poreikis iškilo dėl to, kad kairiųjų pažiūrų žmogoms atsibodo LSDP, užtat dėl socialinių tinklų ir kitų dalykų vis aiškiau, kad šis segmentas nėra toks mažas, koks buvo prieš kokius penkerius metus. Be to, į Europos Parlamentą pateko įvairios smulkios politinės partijos, tokios kaip Feministinė iniciatyva Švedijoje. Lygiagrečiai su šiomis diskusijomis Donatas Paulauskas iškėlė labai savalaikį klausimą – ar Lietuvai irgi reikia feministinės partijos. Manau, kad pats laikas bent jau padiskutuoti apie tokią galimybę. Tačiau socialiniuose tinkluose apie tai išsakyta ir nepalankių komentarų: feminizmas svarbu, bet visgi partijos, kurių pagrindas ne ekonomika, ilgai neišsilaiko. Leiskite paklausti, kaip tai ne ekonomika? Lyčių (ne)lygybė yra pamatinis visuomenę, deja, iki šiol struktūruojantis veiksnys.
Skaitykite toliau

Svajonių vyriausybė – ką manote?

A.Račo tinklaraštis paskutiniu metu kokybiškai produktyvus. Šiandien skaniai perskaičiau, kaip konservatorių pagyros palyginamos su nuveiktais darbais, o po to sudomino jo pateiktas žurnalo IQ sudarytos svajonių vyriausybės vertinimas. Būtų labai įdomu išgirsti, ką mano mano tinklaraščio skaitytojos ir kokią svajonių vyriausybę jos sudarytų. Man įdomesnė kiek platesnė problema. Skaitykite toliau

Lietuvių ir latvių kultūros skiriasi daugiau, nei atrodo

Šiandien perskaičiau mane nustebinusį straipsnį. Skaičiai išties stebinantys, nepaaiškinami statistine paklaida. Kodėl taip yra? Nepriimu vien straipsnyje pateikto religinio paaiškinimo.

Nuo pat pirmos kelionės į Estiją prieš septynerius metus esu įsitikinusi, kad estės yra viena koja skandinavės, išsaugojusios nemažai Rytų Europos bruožų, bet ne tiek, kiek lietuvės. Vidutiniškai estės labiau atsipalaidavusios, mažiau skuba gyventi (studijuoti, tuoktis, imti paskolą). Artėjant prie straipsnio temos, mano kartos estės paprastai, kaip ir suomės, mėgsta pakalbėti apie seksą, bet kalba ramiai, ironiškai, nevyniodamos į vatą ir neieškodamos metaforų ar įmantrybių, skirtingai nei daugelis man žinomų lietuvių, įskaitant, prie pastarojo punkto, mane pačią. Tačiau niekada nesu pastebėjusi jokių kultūrinių skirtumų su latvėmis. Beje, kai aš apibendrinu kažką apie visuomenes, tai nereiškia, kad teigiu, jog visos taip daro ar kad taip žmogos elgiasi iš prigimties. Tiesiog teigiu, kad toks yra nusistovėjęs standartas, kuris toje visuomenėje laikomas neutraliu, ir žmogos ar grupės (taip pat subkultūros), kurios elgiasi ne pagal standartą, priešinasi tai nusistovėjusiai normai, taigi bet kokiu atveju į ją reaguoja. Skaitykite toliau

Lytinis švietimas kaip viešosios politikos sritis

Turėčiau užsiimti visai ne tinklaraščiu, bet sudomino šis tekstas. Autorė lygina „biurokratinės“ pakraipos lytinį švietimą su religinės/vertybinės pakraipos lytiniu ugdymu, neslėpdama, kurį propaguoja. Pabaigoje ji siūlo „specialistų“ parengtas lytinio ugdymo programas ištraukti iš stalčių ir naudoti. Spėju, kai kurie iš Jūsų sakys, kad tokiems autoriams neverta gaišti laiko, kiti teigs, kad čia yra teisinga pozicija ir mano kritika – feministinis kabinėjimasis, bet pirma siūlau paskaityti šį tinklaraščio įrašą iki pabaigos. Beje, kai rašau, mechaninis pirštų įprotis vis stumia vietoje šaknies „lyt-“ rašyti „lyg-“, prie to dar sugrįšime.

Skaitykite toliau

Izraelis su stipendija: kas, kaip ir kodėl?

Ne vienas manęs klausė: kaip gi aš patekau į tą Izraelį, ką ten veikiau ir kodėl grįžau. Jokia paslaptis: pragyvenimą ten man teikė Švietimo mainų paramos fondo administruojama Izraelio stipendija, taigi atlikau akademinę stažuotę. Susisukti reikėjo anksti ir greitai, planuoti iš anksto, o būtina sąlyga – tyrimo vadovas vienoje iš šalies institucijų (jei važiuojama pagal tyrimų programą). Tel Avivo universitete užsiregistruoti studentu pagal tyrimų programą nesunku, reikia tik susirasti vadovą ir sužavėti savo projektu. Kiti universitetai taip pat mielai priima stažuotojus – jaunus mokslininkus ar nesenus absolventus.

Skaitykite toliau

Asmenybė; gera ir bloga naujienos iš Izraelio

Nagi ėmiau ir susigundžiau atlikti asmenybės testą. Jis puikiai diagnozavo mano hipersocialumą, juokiausi iš to „polinkio dusinti“, nepastebėjau didelės savo įtakos žmonių grupėms. Šiaip ar taip, buvo įdomu. Na, bet nieko sau puslapėkas, iš karto siūlo pažintis…

Dabar truputis naujienų.

Skaitykite toliau

Medikobiurokratija

Vakar gydytojai (primenu: esu registruota valstybinėje įstaigoje) pasakiau, kad panešiojus sunkią kuprinę pastaruoju metu skauda klubo sąnarį. Į tai ji atsakė: „O ką, pamiršai, kad tavo stuburas pakrypęs?“ Porą kartų mirktelėjusi iš netikėtumo, pabandžiau mandagiai pasakyti, jog iš šio teiginio logiškai seka, kad reikėtų gydyti. Į tai ji atsakė, kad poliklinikoje tokios paslaugos neteikiamos, turiu ieškoti pati.

Iki šiol neatpratau stebėtis tokiu cinizmu. Pagal jos logiką išeina, kad turiu dvi išeitis: 1) lietuviška išeitis – pasikarti, nes su amžium sveikata tik blogės, 2) buržujiška išeitis – eiti į privačią kliniką, susimokėti ir gauti paslaugas. Nesuprantu, ką daro žmonės, kurie neturi pinigų ne tik gydytis privačiose klinikose, bet ir „pagarbaus“ kyšio gydytojams nupirkti? Nejaugi valstybinės įstaigos reikalingos tik tam, kad pasakytų žmogui „tu sergi“, ką žmogus ir pats žino, ir pasiųstų kuo toliau?