Kas esate su manimi virtualios draugės arba priklausote FB grupei Feminizmas, galbūt pastebėjote, kad atkreipiau dėmesį į vieną Coffee Inn reklamą. Joje vaizduojama jauna moteris nustebusia veido išraiška, o kur nenustebsi, jei į veidą tvojasi didelis šokoladinis tortas. Iš to, kaip jis išsitaško, galima spręsti, kad smūgis gana stiprus. Kita vertus, moters makiažo jis nesudarko. Kaip jau rašiau, ši reklama kabėjo per patį 16 dienų be smurto prieš moteris akcijos įkarštį, kai, paradoksalu, garsios moterys tepėsi makiažą, kad atrodytų sumuštos. Neseniai atėjo oficialus pasiaiškinimas, ką norėta tuo pasakyti. Continue Reading »

Neseniai Lietuvoje įsigaliojo naujas Apsaugos prieš smurtą artimoje aplinkoje įstatymas. Jis suteiks daugiau galių įstatymų vykdytojoms pradėti tyrimą net be aukos raštiško sutikimo, iškeldinti smurtautoją iš bendro namų ūkio ir įpareigoti nesiartinti prie aukos. Kol įstatymo vykdytojos, NVO ir žiniasklaida ruošėsi naujam įstatymui prieš šį labai paplitusį smurtą,lapkričio 25-ą – gruodžio 10-ą dienomis vyko pasaulinė akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Ryškiausiu šios akcijos akcentu tapo fotografijos, kuriose garsios moterys buvo apdažytos taip, kad atrodytų patyrusios smurtą (nors jų šukuosenos išliko nepriekaištingos). Idėja – smurtas neaplenkia ir garsių žmogų. Apie šios akcijos problemiškumą viską, ką reikėjo, jau pasakė Nida Vasiliauskaitė. Kad ir ne itin vykusiai (kas nedirba, tas neklysta), akcija visgi atkreipė dėmesį į smurtą prieš moteris ir būtų bent jau išjudinusi debatus. Tačiau pačiame akcijos įkarštyje garsus krepšininkas gyrėsi, kad sekso metu mėgsta mušti moteris, o populiarus kavinių tinklas Coffee Inn reklamavosi štai taip: Continue Reading »

Cross-posted from Wonderland.CafeBabel.com

Prague is probably by far the most known and popular city in Central and Eastern Europe, with hordes of tourists and large numbers of exchange and full degree students. Some people know Prague as a city of sophisticated culture, the birthplace of Franz Kafka. Others associate it with nightlife and youth. It appears that Prague fell victim of its own success. The city is continuously being reshaped and damaged by the flows of tourism, and locals are losing a sense that the city belongs to them. Continue Reading »

Cross-posted from Wonderland – the Cafe Babel blog.

Malaga, in South Spain, on the Mediterranean cost, turns out to be a particularly attractive place to settle for all kinds of people, especially Germans looking for a nice place to retire. But, according to my friend there, people from all over Spain say they would choose it as a place to live. It was the first city I visited in Spain, and I think I know now why Spain appeals to so many people in my life. Malaga has it all: the sea and mountains, cultural life and comfortable, walkable city spaces. Continue Reading »

Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?

Continue Reading »

Vieną dieną, perskaičiusi V.Laučiaus atsaką M.Jankauskaitei dėl mačizmo žalos, sėdau rašyti tinklaraščio. Tačiau po to pamąsčiau, kad bus geriau, jei tekstą išgryninsiu ir pateiksiu platesnei auditorijai. Štai jis. Tai mano pirmas tiesiogiai Delfi parašytas tekstas – anksčiau kelios mano skiltys ir straipsniai buvo perspausdinti iš „Atgimimo“.

Labai smalsu, ar bus koks nors atsakymas. V.Laučių gerbiu kaip sąžiningą konservatorių, bet šitos temos jis ryškiai nėra labai gerai apmąstęs. Prieš kelias dienas gavau vieno pažįstamo laišką su komentarais mano tekstui, kuriame aiškinama, kur pasireiškia prigimtis. Išties, niekas neneigia biologinių skirtumų ir to, kad gimdo tik moterys. Tačiau gimdo ne visos moterys, nuo ko jos nenustoja būti moterimis. Net Naująjame Testamente (1 Kor 7) parašyta, kad geriau likti „mergaite“ (atitinkamai ir vyrams geriau „neliesti moters“), o santuoka šeima yra pusėtinas pasirinkimas, jeigu negali susilaikyti, siekiant išvengti ištvirkavimo. Taigi absoliučiai neleistina, kad moteriškumą apibrėžtų gimdymas. Niekada taip nebuvo ir geriau niekada ir nebūtų. Ankstyvojoje krikščionybėje moterys kartu su vyrais drąsiai pakeldavo kankinimus ir dirbdavo, skleisdamos savo religiją, ir niekas joms neaiškino, kad geriau eitų gurkšnoti „Baileys“ ir gimdyti vaikų, nes biologija taip liepia.

Dar daugiau, turint galvoje, kad žmoga dirba apie 40 metų, 2-3 metai kūdikiams auginti yra tik mirksnis. Tad kodėl tie 2-3 metai turėtų labiau apibrėžti moters padėtį visuomenėje nei 40 metų, kuriuos ji dirba už šeimos ribų? Senovės Lietuvoje taip ir būdavo. Lietuvės valstietės dirbo ūkyje kaip ir vyrai, o mažus vaikus prižiūrėdavo senelės ir kitos išplėstinės šeimos narės. Penkiametės galėdavo eiti žąsų ganyti, o ne tikėdavosi, kad mama aukos darbą, kad jas apšokinėtų. Aristokratės samdydavo žindyves ir aukles. Žydės moterys neretai sukdavo verslus ir išlaikydavo šeimas, jei vyrai pašvęsdavo gyvenimą šventraščių studijoms. Moteris-namų šeimininkė yra absoliutus industrializacijos ir urbanizacijos produktas. Tiek tos biologijos.

Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kad 2008 m. priimta Valstybinė šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai, ir iškart sukilo politikės, kurios sumaniai naudojasi šiuo klausimu savo reitingams kelti. Tikriausiai jau skaitėte. Ar tikrai dabar šeima gali būti bet kas? Ar iki šiol nebuvo? Kaip apskritai geriausia reguliuoti šeimos santykius? Pabandysiu pažiūrėti į šį klausimą iš kitos pusės.

Situacija štai kokia. Daugelio žmogų sąmonėje šeima yra labai daugiaplanė sąvoka, projektuojama į kažkokį įsivaizduojamą idealą: emocinį, fizinį (erdvinį ir intymų) ir teisinį suderinamumą, kartų santarvę ir atsakomybę. Tačiau realybėje vieno ar kelių kriterijų dažnai stinga, be to, jie kinta laike. Lietuvoje žmogos kuria šeimas palyginti jaunos, o moterys gyvena 10 metų ilgiau nei vyrai. Praktiškai kas ketvirta naujagimė gimsta ne santuokoje, bet santuoka – labai svarbus kriterijus pasiimti būsto paskolai. Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo, o daug kitų įstatymų daro nuorodas į šeimą ir šeimos nares. Šeimos narėms garantuojama apsauga, dalijantis turtą, jos atleidžiamos nuo prievolės liudyti prieš kitą šeimos narę teisme, gali paveldėti turtą, gauti informaciją apie šeimos narių sveikatą, priima sprendimus dėl donorystės. Šeimos koncepcija buvo apibrėžusi, kad ne tik šios privilegijos, bet ir daugybė skatinamųjų priemonių būtų prieinamos tik toms, kas registruoja santuoką. Continue Reading »

Turiu daug visokių idėjų įrašams ir minimaliai laiko. Pradėsiu nuo minties, kurią galvoje vartalioju jau ištisas savaites. Skaičiau šį blogo įrašą: autorė svarstė, kodėl pirmūnės ir aktyvuolės retai tampa lyderėmis už mokyklos ribų. Po to dar perskaičiau labai angažuotą straipsnį apie psichologo eksperimentą, kai jis pabandė sužalotam berniukui pakeisti biologinę lytį ir įtikinti gimdytojas auginti kaip mergaitę. Pasak straipsnio, eksperimentas nepavyko – žmoga grįžo prie savo neva tikrosios lyties. Abu tekstus sieja senas klausimas: kiek žmogų elgesys yra nulemtas lyties požymių, ką galima pakeisti, o ko ne? Continue Reading »

Kai kurie dalykai Lietuvos viešojoje erdvėje, deja, daromi neįtikėtinai neapgalvotai. Gausybė pseudofaktų ir emocijų sukuria tam tikrus, kaip kai kurios kritinės sociologijos atstovės pavadintų, pseudoįvykius, kurie pasitarnauja nukreipti dėmesį nuo tikrų problemų, sukelia visuomenės aistras, suskaldo ir palieka labai jau klampią košę išsrėbti toms, kas bando statyti kažkokius tiltus. Viena tokiais pseudofaktų ir emocijų sluoksniais apaugusi tema – Holokausto atmintis Lietuvoje. Yra tam tikrų žinomų faktų, kuriuos, negalite nepripažinti, tiria kad ir E.Zuroff’as šiame interviu (X teismo procesų, Y nuosprendžių…). Tačiau daug plačiau aptarinėjami ne jo surinkti faktai, o iš konteksto ištrauktos citatos. Kitų autorių citatas taip pat pasirūpinama išversti taip, kad jau net nebesitiki, kad netyčia. Štai The Economist komentaro vertimas:

„Per 1941 m. birželio deportacijas, nukreiptas prieš visų rasių buržuaziją, labiausiai nukentėjo žydai, nes Sovietų Sąjunga buvo antisemitinė valstybė“, – rašoma economist.com.“

O štai originalas:

„But Jews also suffered disproportionately from the deportations of June 1941, aimed at the bourgeoisie of all races. The Soviet Union was profoundly anti-Semitic.“

Na, ir įrodykite, kad gudrios, kad vertimas neskirtas diskredituoti Economist straipsnį… Juk tai – kaip raudona vėliava (gal šiame kontekste nelabai tikusi metafora – turiu galvoje koridą). Tačiau tai daroma kažkaip naiviai ir nuoširdžiai.

Angliškame bloge esu rašiusi apie bjaurų šmeižtą ir pasityčiojimą iš, dėmesio, niekuo nenuteistos ir po liudijimo paleistos buvusios geto kalinės. O dabar per užsienio blogus keliauja dar viena istorija iš Lietuvos… Continue Reading »

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Continue Reading »