Dirbu prie ataskaitos apie emigrančių grįžimą į Latviją, Lenkiją, Rumuniją ir Vengriją. Ta proga parsisiunčiau visokių lyginamųjų Eurostat duomenų ir, norėdama tiek pati sau, tiek, jei prireiks, užsakovui iliustruoti krizės pradžios tendencijas, nusipaišiau tokį grafiką: Continue Reading »

Have you ever noticed that the best compliment students give their professors is something along these lines: “S/he is capable of explaining complicated things in such a simple manner”? Teaching and research, as well as the media, is often about translation: from specific to abstract, from sound/view to words, from one culture to another. And some scientists work very hard to translate everyday language to the language they share with their colleagues. Two examples from Economics:

1. You take a simple sentence, such as “People migrate if it’s worth it and if they want it” and translate it into

Source: Eurofound. 2007. Factors determining international and regional migration in Europe. Dublin: European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions.

2. You take an everyday concept, such as “higher salary”, and translate it to “higher rental rate on a unit of human capital stock”. Other examples: human language: “emigrees are caught in a dilemma: staying in the host country and earning more money, or returning and spending the money already saved” -> economics language: “each unit of time spent abroad increases his lifetime utility by raising his total consumption possibilities, but it decreases lifetime utility by reducing the time available for consumption at home”.

On the other hand, other social sciences, such as Sociology and Anthropology, are not immune to such translations either. For example, “[Research subjects] actively engage with, negotiate and redefine [research topic] as they exercise their agency” means “Hey, I’m not claiming that people’s actions are determined by impersonal powers and structures, got that?” Something like “In some cases/ contexts X may be interpreted as Y” translates as “Don’t blame me for making generalisations about X”. Also, it’s a must to start an article with something like “X can be very diverse and is experienced depending on one’s individual background. The experience of X can be A or non-A”. This also means “Did you think I would dare to generalise about X or people’s experience of X? But since we’re doing science here, just a little…”

Tarp Lietuvos konservatyvių intelektualių atsirado nauja mada: „Pasimokykime iš Izraelio“. Terpę jai suvešėti sudarė nesenas apsikeitimas belaisviais – vienas Izraelio karys už daugiau nei tūkstantį palestiniečių kalinių. Dešinysis premjeras, kurio reputaciją stipriai paklibino neseni protestai už socialinį teisingumą (kurio jis, žinoma, savo visuomenei nė neketina pasiūlyti), šiepėsi iš visų įmanomų nuotraukų: va, parvedžiau karį namo. Jo pavyzdžiu pasinaudoti ir iš šio įvykio politinio kapitalo susikrauti nusprendė ir visokios veikėjos ir rašytojos. Kažkas nukopijavo, kaip N.Oželytė savo FB skelbė, koks tai yra sektinas pavyzdys, ir užbaigė standartiniu „Shalom Israel“ (aš irgi linkiu, kad Izraelyje būtų šalom ir visų pirma jaunoms žmogoms nereikėtų žalotis šauktinių armijoje – mūsų prielaidos ir išvados, žinoma, visiškai skirtingos). Dabar gi prabilo L.Jakimavičius savo „Žydai labai gudrūs“. Suprask, komplimentą neva pasakė, o išties pasinaudojo šimtmečių senumo stereotipais, kad įrodytų tai, kas naudinga jam pačiam. Viena iš pirmųjų šios tendencijos kregždžių buvo A.Brazauskas, kuris kvietė nacionalistes pasirašyti Jeruzalės deklaraciją ir pasižadėti ištikimybę Izraeliui. Jo tekstas parodo, kad Vakarų nacionalistės tai seniai daro, o JAV ultrakonservatorės, ko gero, dar seniau. Galima daryti išvadą – (ultra)konservatorės-filosemitės antpečiai labai madingi. Nuo kada ir kodėl?

Continue Reading »

Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kad 2008 m. priimta Valstybinė šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai, ir iškart sukilo politikės, kurios sumaniai naudojasi šiuo klausimu savo reitingams kelti. Tikriausiai jau skaitėte. Ar tikrai dabar šeima gali būti bet kas? Ar iki šiol nebuvo? Kaip apskritai geriausia reguliuoti šeimos santykius? Pabandysiu pažiūrėti į šį klausimą iš kitos pusės.

Situacija štai kokia. Daugelio žmogų sąmonėje šeima yra labai daugiaplanė sąvoka, projektuojama į kažkokį įsivaizduojamą idealą: emocinį, fizinį (erdvinį ir intymų) ir teisinį suderinamumą, kartų santarvę ir atsakomybę. Tačiau realybėje vieno ar kelių kriterijų dažnai stinga, be to, jie kinta laike. Lietuvoje žmogos kuria šeimas palyginti jaunos, o moterys gyvena 10 metų ilgiau nei vyrai. Praktiškai kas ketvirta naujagimė gimsta ne santuokoje, bet santuoka – labai svarbus kriterijus pasiimti būsto paskolai. Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo, o daug kitų įstatymų daro nuorodas į šeimą ir šeimos nares. Šeimos narėms garantuojama apsauga, dalijantis turtą, jos atleidžiamos nuo prievolės liudyti prieš kitą šeimos narę teisme, gali paveldėti turtą, gauti informaciją apie šeimos narių sveikatą, priima sprendimus dėl donorystės. Šeimos koncepcija buvo apibrėžusi, kad ne tik šios privilegijos, bet ir daugybė skatinamųjų priemonių būtų prieinamos tik toms, kas registruoja santuoką. Continue Reading »

Turiu daug visokių idėjų įrašams ir minimaliai laiko. Pradėsiu nuo minties, kurią galvoje vartalioju jau ištisas savaites. Skaičiau šį blogo įrašą: autorė svarstė, kodėl pirmūnės ir aktyvuolės retai tampa lyderėmis už mokyklos ribų. Po to dar perskaičiau labai angažuotą straipsnį apie psichologo eksperimentą, kai jis pabandė sužalotam berniukui pakeisti biologinę lytį ir įtikinti gimdytojas auginti kaip mergaitę. Pasak straipsnio, eksperimentas nepavyko – žmoga grįžo prie savo neva tikrosios lyties. Abu tekstus sieja senas klausimas: kiek žmogų elgesys yra nulemtas lyties požymių, ką galima pakeisti, o ko ne? Continue Reading »

Darbe skaitau Eurofound ataskaitą „Foundation findings: Mobility in Europe – The way forward“. Ji remiasi 2005 m. Eurobarometro apklausa. Pastaroji rodo, kad Lietuvos gyventojos paprastai nelinkusios keisti gyvenamosios vietos dėl darbo:

Lietuvos gyventojos dėl darbo kraustėsi mažiau nei Latvijos ir Estijos, o visos baltės ir lenkės kartu gerokai atsiliko nuo skandinavių. Tiesa, apklausos metodologija tikrosios padėties neparodo. Juk apklaustos šalies gyventojos. Greičiausiai skandinavės padirbo ir grįžo, o Rytų Europoje tos, kas išvažiavo, tapo apklausos subjektėmis kitoje šalyje

Kita vertus, tikėtina, kad dabar vaizdelis būtų gerokai kitoks.

Nebūčiau atkreipusi dėmesio į komentarą „Žurnaliūga ar vis dėlto žurnalistas?“ (maniau, dar vienas pagraudenimas apie žiniasklaidą), jei ne D.Radzevičiaus tinklaraštis. Privertė nusišypsoti ir prisiminti, kaip vienintelė atėjau su kostiumėliu daryti reportažo apie Japonijos imperatoriaus vizitą. Kolegos po prezidentūrą šlepsėjo paplūdimio šlepetėmis.

Klausimu, kur pagarbios aprangos ribos, griežtos nuomonės neturiu. Kaip daug kas žinote, esu iš principo prieš drabužių pasirinkimo ribojimą tiek formaliomis taisyklėmis, tiek smulkiaburžuaziniais „gero skonio“ standartais, neva suteikiančiais teisę raukyti nosį, žiūrint į neturtingesnes, kitų kultūrų ar tiesiog kitaip apie aprangą mąstančias žmogas. Kita vertus, nezirzdama dengiu galvą ir kojas, eidama į bet kokią religinę vietą ar netgi šiaip vaikščiodama Kaire. Yra tam tikrų drabužių, kurių niekada nesirengčiau, bet palaikau vadinamuosius SlutWalks, per kuriuos protestuojama prieš ryškios ir atviros aprangos laikymą pretekstu seksualiniam priekabiavimui. Kai perskaičiau, kad vienas klubas Seule, į kurį lyg ir norėjau eiti, nurodo, jog vakarėlio dalyvių apranga turi būti „stilinga ir madinga“, nebenorėjau eiti į tą klubą. Kas čia per reikalavimai? Nenorėčiau darbo, kuris reguliuotų, kaip „apiforminti“ kūną 40 valandų per savaitę, bet neprašoma užsitempiu kostiumėlį, jei reikia dalyvauti konferencijoje ar bendrauti su klientėmis ar kitomis oficialiomis žmogomis. Ar iš pagarbos? Nemanau, kad ją reikėtų čia painioti.

Continue Reading »

Šiandien perskaičiau mane nustebinusį straipsnį. Skaičiai išties stebinantys, nepaaiškinami statistine paklaida. Kodėl taip yra? Nepriimu vien straipsnyje pateikto religinio paaiškinimo.

Nuo pat pirmos kelionės į Estiją prieš septynerius metus esu įsitikinusi, kad estės yra viena koja skandinavės, išsaugojusios nemažai Rytų Europos bruožų, bet ne tiek, kiek lietuvės. Vidutiniškai estės labiau atsipalaidavusios, mažiau skuba gyventi (studijuoti, tuoktis, imti paskolą). Artėjant prie straipsnio temos, mano kartos estės paprastai, kaip ir suomės, mėgsta pakalbėti apie seksą, bet kalba ramiai, ironiškai, nevyniodamos į vatą ir neieškodamos metaforų ar įmantrybių, skirtingai nei daugelis man žinomų lietuvių, įskaitant, prie pastarojo punkto, mane pačią. Tačiau niekada nesu pastebėjusi jokių kultūrinių skirtumų su latvėmis. Beje, kai aš apibendrinu kažką apie visuomenes, tai nereiškia, kad teigiu, jog visos taip daro ar kad taip žmogos elgiasi iš prigimties. Tiesiog teigiu, kad toks yra nusistovėjęs standartas, kuris toje visuomenėje laikomas neutraliu, ir žmogos ar grupės (taip pat subkultūros), kurios elgiasi ne pagal standartą, priešinasi tai nusistovėjusiai normai, taigi bet kokiu atveju į ją reaguoja. Continue Reading »

Nežinau, pavasario kaltė ar ne, bet pastebiu naują straipsnių ir komentarų apie vadinamąją seksualinę revoliuciją bangą. Šiandien radau itin įdomų egzempliorių. Jis man priminė, kaip prieš kelis mėnesius man parašė viena jaunųjų žurnalistų programos dalyvė. Su nuginkluojančiu nuoširdumu ji papasakojo rengianti straipsnį apie paauglių abortus ir parašė: “Girdėjau, kad esate feministė, taigi norėjau išgirsti Jūsų nuomonę.” Pasakiau, kad nieko neišmanau apie paauglių abortus, bet ji teigė renkanti nuomones, taigi sutikau duoti interviu. Itin sudomino klausimas, ar abortai nėra hedonistiško gyvenimo būdo pasekmė. Išties, feministėms reikėtų daugiau dėmesio skirti viešajai nuomonei šiuo klausimu, nes daug žmogų mąsto būtent taip. Tačiau (ir, žinoma, tai pasakiau per interviu) kiekviena mano pažįstama hedonistė žino šį bei tą apie bent kelis apsisaugojimo būdus. Neturiu jokių duomenų, bet manyčiau, kad abortai aktualesni pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms: girtaujančių ir smurtaujančių vyrų žmonoms ir sugyventinėms, žemo išsilavinimo poroms, mažai žinių ir patirties turinčioms jaunuolėms… Na, bet nespekuliuosiu apie tai, ko nežinau. Šios dienos tema – hedonistai. Bernardinų išverstame straipsnyje būtent šiuo tipažu ir remiamasi. Continue Reading »

Galima pasakyti paprastai: žmogos migruos, jei tai joms apsimokės ir jei norėsis. Bet galima pasakyti ir taip:

Šaltinis: Eurofound. 2007. Factors determining international and regional migration in Europe. Dublin: European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions.