Žymų Archyvai: sociologija

Paslaugos visiško užimtumo sąlygomis

Kai Maltoje man prireikia kokios nors paslaugos, dažniausiai stengiuosi apsiginkluoti ramybe ir gera nuotaika. Stebiu, fiksuoju, o kai kažkas priverčia pasijusti bejėgiškai ir beviltiškai, stengiuosi pabūti su savo mintimis ir neskleisti pykčio ir blogos nuotaikos. Kartais nepavyksta. Tačiau tinklaraštis – vieta platesniems, sociologiniams pasvarstymams, nes paslaugos Maltoje dažnai stimuliuoja mano sociologinę vaizduotę.

Ne, aš nekalbu apie nesišypsojimą ar tokį žvilgsnį, kai darbuotoja, atrodo, linki, kad skradžiai į žemę prasmegčiau dėl to, kad sudrumsčiau jos ramią darbinę rutiną kažko paprašiusi. Laikausi principo, kad menkai apmokamos darbuotojos turi teisę į visą žmogiškų emocijų spektrą. Ne, aš kalbu apie pasirengimą spręsti problemą.

Pirmą mėnesį suplyšo mano maža kelioninė kuprinė. Nunešiau į siuvyklą, sumokėjau du eurus už primityvią siūlę, kuri antrą kartą naudojant kuprinę suplyšo kaip nebuvusi. Palaukiau kelionės į Lietuvą, padaviau kuprinę tėčiui (savamoksliui siuvimo srityje) ir jis susiuvo ją taip, kad iki šiol sėkmingai nešioju ir džiaugiuosi. Giminaitė nunešė telefoną į taisyklą – pasakė, kad verčiau jį išmestų, bet Lietuvoje jį sutvarkė per kelias minutes. Važinėdama vietiniais autobusais, sužinojau, kad viešojo transporto įmonės informacijos tarnyba nesugeba pasinaudoti savo pačios mobiliąja programėle ir pažiūrėti, kur autobusai yra realiuoju laiku (aš ja negaliu naudotis, nes mano ištikimojo įrenginio Android operacinė sistema per sena). Telefonų parduotuvėje ir vieno iš operatorių aptarnavimo centre man surašė neteisingas instrukcijas, kaip užsisakyti tam tikrą paslaugą (ėjau į centrą dėl to, kad operatoriaus puslapyje neveikia nuoroda į tą tinklalapio sritį, kur turėjo būti aprašyta man reikalinga funkcija, o klientų aptarnavimo telefono pypsėjimo po kurio laiko atsibodo klausytis). Hispteriškame bare buvo toks gana išmanus padavėjas-rūgėsis, o jam dingus, atsirado toks, kuris nieko neišmano apie gėrimus ir geriausiu atveju gali pasakyti „Šitą ragavau, visai nieko“. Viešbučiuose apsistoti man neteko, bet mačiau draugės kambarį suskilinėjusiomis plytelėmis ir apipuvusiais rankšluosčiais neva keturių žvaigždučių viešbutyje, kurio registratūros darbuotojai atsisakė duoti žemėlapį ir padėti draugei susiorientuoti miestelyje. Autobusų vairuotojai nežino stotelių. Taksi vairuotojai nežino gatvių ir vis tiek atsisako naudotis navigacijos prietaisais.

Skaitykite toliau

Darbo paieškų vargai

Mano draugė Ugnė ieško darbo. Jei kas turite kokių pasiūlymų, rašykite ir džiaukitės puikia darbuotoja. Ta proga mintiju apie tai, kaip daug įvairių įgūdžių turinčios žmogos nuolat gauna klausytis skaudžių komentarų iš savo aplinkos, esą jau tuuuu tai rastum darbą, kokį nori, jei tik labai norėtum, kąąą nerandi? Labai prašau, jei savo aplinkoje turite daug įvairios patirties prikaupusių ir darbo ieškančių asmenybių, nesakykite joms taip.

Man irgi tekdavo to nuolat klausytis, ir kadangi tos, kas taip sakė, paprastai man linki gero, tekdavo atsakyti kaip nors mandagiai ir sukandus dantis nukęsti. Tačiau žinoma, nesėkmės ieškant norimo darbo nėra labai afišuojama karjeros detalė. Dauguma mūsų norėtume, kad kitos tikėtų, jog gauname, ko norime. Aš niekada nebandžiau apie save ištransliuoti tokios žinutės, bet vis tiek kažkodėl daug kas taip mano. Ledus pralaužė šis šaunus Princeton’o profesorius, publikavęs savo nesėkmių CV. Skaitykite toliau

Reklama – naudinga ar nervinanti?

Anaiptol nesu vienintelė sociologė, mėgstanti rašyti reklamos tema. Tai gana paprasta – žiūri įdomius ir keistus dalykus, kurie patys primena skaitytas teorijas, aptinki tendencijas ir rašai analizes. Kartais išeina sudėlioti akcentus taip, kad nuvilnytų bangos, – teiginys iš vieno mano teksto kurį laiką kabėjo kaip Delfi dienos citata. Nors jis žiebė rėmėjams, Atgimime sulaukiau tik padrąsinimo, o po kurio laiko, atlikusi išsamesnę analizę, parengiau ir akademinį pranešimą apie reklamos ideologijas. Po to niekas nepagerėjo. Bet aš ir toliau analizavau ir kritikavau reklamas.

Kita vertus, artima draugė, kurios nuomonė man labai svarbi, svajoja dirbti reklamos srityje. Kai kartą kalbėjomės apie tai, ji minėjo kūrybiškus reklamų sprendimus, kuriuos prisimena dar iš vaikystės. Bendri prisiminimai privertė susimąstyti apie atvejus, kai reklamos sukūrė žodyną tam tikriems reiškiniams, tiksliai pagavo ir išreiškė kažkur sklandančias nuojautas. Ežio Kęsts ir Vyts reklamos itin tiksliai pagavo tam tikrą socialinį portretą, kurį netruko suformuluoti kaip naujojo emigranto. Dar ilgai vidurinioji klasė šniokštė „visks narmalei“, nors anksčiau buvo įpratusi stigmatizuoti tokią tarmišką kalbą. Omnitel reklama su pantera („turite patikimą draugą“) buvo estetiškas ir išbaigtas multimedijos kūrinys, kurį norėtųsi žiūrėti nepriklausomai nuo to, domina produktas ar ne. Bet kodėl, jeigu galima taip, reklama didžiąja dalimi lieka erzinančiu fonu?

Skaitykite toliau

Jus įspėjo, kad surengėte vienavyrę diskusiją – kaip reaguoti?

Taip jau nutinka, kad kai labai intensyviai galvoji vien apie kompetencijas, išeina, kad diskusija susikomplektuoja vien iš vyrų. Labai dažnai taip nutinka. Net specialus Tumblr′is yra sukurtas parodyti, kokiu dažnumu taip nutinka, kai galvoji vien tik apie kompetencijas. Net su šių metų Nobelio premijomis taip nutiko – 11 laureatų, visi vyrai. Pasitaiko gi. Be abejonės, visi labai protingi ir daug pasiekę.

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Jeigu laikome, kad lytis ir kompetencija yra nepriklausomi kintamieji, tada toks vienavyrių diskusijų dažnumas prieštarauja tikimybių teorijai. Labai dažnai paminėjus, kad kažkur yra neproporcingai mažai moterų, metamas argumentas, kad gal tada reikėtų nustatyti kvotas ir įvairioms mažumoms. Tačiau moterys yra visuomenės dauguma, o ne mažuma, todėl tikimybė, kad į 10-ies asmenų imtį nepateks etninės mažumos ar LGBT asmenys, yra daug didesnė nei kad nepateks niekas iš žmonijos daugumos. Pastebėti, kad susikomplektavo eilinė diskusija, ekspertų grupė ar komitetas vien iš vyrų ar su neproporcingai daug vyrų – tai nereiškia laikyti dalyvių visų pirma lyties atstovėmis ar žiūrėti tik į lytį, o ne kompetencijas. Jei visuomenei paskelbėte, kad metėte monetą ir septynis ar dešimt kartų iškrito herbas, yra pagrindo suabejoti, ar jūsų moneta nėra kreiva. Vienavyrės diskusijos kritikuojamos ne dėl to, kad nutinka individualiu atveju. Kaip matote iš to Tumblr′io, jos kritikuojamos dėl to, kad ir vėl nutinka, nors pagal tikimybių teoriją kuo dažniau kartojamas bandymas, tuo labiau skirstinys turėtų artėti prie apskaičiuojamos tikimybės.

Tuos argumentus žinojote, bet, rengiant diskusiją, ji vėl išėjo vienavyrė. Tai ką dabar daryti? Skaitykite toliau

Už Patria, vyrai

Šiandien perskaičiau apie mano alma mater vykstantį renginį – profesorių Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio pokalbį „Europa po Europos Sąjungos?“ Šie profesoriai jau kokius dešimtį metų mėgsta vienas su kitu sutikti. Niekada nepamiršiu knygų mugės, kai dar buvau studentė, kurioje jie va šitaip „diskutavo“: „Dėl politinio korektiškumo čigonus privaloma vadinti romais.“ – „O taip, nebegalima vadinti čigonais.“ Kažko panašaus galima tikėtis ir iš šio renginio, kurio pavadinimas apdairiai puošiasi klaustuku, norint paneigti, kad diskusija vyks į vienus vartus.

Apie Europą be Europos Sąjungos galite išgirsti ir iš airių komunisčių bei kitų politinių jėgų ES. Tačiau TSPMI akivaizdžiai bus rituališkai keičiamasi argumentais už tautų Europą. Renginį organizuoja ne pats institutas, o tautininkių organizacija Pro Patria, bet naudoja TSPMI patalpas ir kviečia TSPMI dėstytojus. Skaitykite toliau

Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau

Kur veda švaros paieškos visur?

Antropologijos mokslui bus daug įdomaus darbo su vienu ryškiu pastarųjų metų reiškiniu – turtingų ir besivejančių visuomenių viduriniosios klasės vis daugiau dalykų grindžia ir aiškina ritualine švara. Vis dažniau simboliškai švarūs turi būti ir kūnai, ir namai, ir tinklalapiai, ir netgi diskusijos.

Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus po įtakingų antropologinių Mary Douglas veikalų apie simbolinę švarą. Jos įkvėptos (kodėl mot. g. mano tinklaraštyje?), iš paprastų pavyzdžių suprantame, kad simbolinė švara priklauso ne nuo mikroorganizmų ar teršalų kiekio, o nuo objekto vietos sistemoje. Gango upė, kurioje plaukioja nuotėkos ir lavonai, tikinčiosioms yra rituališkai švari. Savo plaukus, kol jie ant galvos, laikome švariais, o kai nukrinta ant kilimo – gryniausia nešvara. Ritualinės halal ir kašruto normos gerokai pergyveno tas aplinkybes, kuriose jos išties galėjo būti siejamos su infekcijomis ir kitais pavojais. Kad kultūrinės nuostatos apie švarą ir nešvarą veikia tai, kaip juslėmis patiriamas pasaulis, patyriau ir keliaudama Italijoje (įrašas anglų k.). Tačiau M.Douglas teoriją reikėtų prisiminti ir analizuojant politines diskusijas, ypač jei jose dalyvauja liberalių pažiūrų žmogos.

Skaitykite toliau

Religijų įvairovės tema

Dr. Nida Vasiliauskaitė parašė kaip visada į paširdžius smingantį komentarą, kuriame daug įdomių argumentų. Kalbant apie Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus, ir aš ten buvau, parsivežiau ir įkvėpimo, ir kritinių pastabų. Tačiau šiandien man įdomiau padiskutuoti su Nida apie religijų įvairovę. Ji teigia:

Ši multikulturalizmo cliché apskritai yra kažkas itin keisto: kam, paklauskime, reikalinga būtent religijų (ne batų, ne sūrio rūšių, net ne idėjų) „įvairovė“, kas ja suinteresuotas? [… P]atys įvairieji religijų atstovai? Niekaip ne. Jie suinteresuoti gali būti tiktai sava prezencija, sava tiesa; kitų tiesos, kitų pasaulėvaizdžiai geri ar bent pakęstini tik tiek, kiek matomi kaip skelbiantys TĄ PAČIĄ „metafizinę“ doktriną (tik žemesne forma), t.y. kiek neįvairūs.

Skaitykite toliau

Žaislinių darbų reiškinys

Jei manęs paklaustų, kas yra geras darbas, pateikčiau tokią formulę: tai toks darbas, kuris leidžia oriai gyventi, naudojant savo geriausius įgūdžius kurti kažkam, ką laikote esant naudinga. Kaip tokį rasti – sudėtingas klausimas. Esu turėjusi gerai apmokamų užsakymų, kuriuos atlikdama jaučiausi neadekvačiai ir turėjau daug dalykų mokytis nuo nulio, žinodama, kad vėliau juos tuoj pat pamiršiu. Esu dirbusi įkvepiančių darbų, už kuriuos buvo atlyginama beveik vien socialiniu kapitalu. Dar dažniau esu dirbusi darbų, kurie atitiko visus kriterijus, bet truko trumpai ir niekada nebuvo aišku, kada gausiu panašų užsakymą. Su tokia tikrove susiduria daug žinių sektoriaus darbuotojų, ypač patekusių į vadinamąjį prekariatą, visame pasaulyje. Todėl aš daug skaitau apie tai, ką daro panašioje padėtyje atsidūrusios žmogos (apie mano tinklaraščio kalbos politiką čia).

Verslų pasirinkimai ir visokios rinkos keistenybės lemia, kad atlyginimai vis mažiau priklauso nuo kvalifikacijos, įdedamo darbo, ekonominės ar socialinės naudos, o vis daugiau – nuo procedūrų, standartų ir/arba gebėjimo įtikinti, kad reikia tiek mokėti. Iš to atsirado keli tarptautinio masto reiškiniai. Vienas iš jų angliškai yra vadinamas bullshit jobs. Lietuviškai, jei leistina pavartoti slengo, vadinčiau juos briedadarbiais, o jei ne – niekiniais darbais. Diskusijų apie juos banga prieš trejus metus nuvilnijo per pasaulio spaudą, įskaitant The Economist ir The Guardian. Skaitykite toliau