Paskutinę senųjų metų dieną pratinginiavau, vertindama teigiamai faktą, kad beveik neturėjau maisto ir negalėjau jo vartojimu tos dienos užpildyti. Pietaudama žiūrėjau kažkokį vengrišką Lotynų Amerikos šokių pasirodymą, kuris, kaip ir priklauso, buvo spalvotas, ir, kaip ir buvo galima tikėtis, tvoskė būdingu vengrišku hiperseksualumu. Mikrobangėje, kurios lėkštė nežinia nuo kieno veiklos nustojo suktis, skrudinosi mano kuklūs pietūs, o aš stebėjau, kaip nuo moterų numėtomos skaros, ir raitosi kažkuo panašiu į maudymosi drabužius aptempti kūnai greičiau nei šokio ritmas lieptų, – apskritai teliką įsijungiau tik dėl to, kad vakar patiko žiūrėti Flashmob operą per BBC Prime. Sugalvojo kažkas padaryti galingą operą metro stoty, tokią su čia pat surinktu choru, bet iš anksto tvarkingai susodintais muzikantais, saldžia ir nuspėjama meilės istorija ir juodaodžiu angelu.
Ir štai – laikas, socialinis spaudimas kažką daryti, nieko nežinau, sėdžiu prie kompo ir grybą pjaunu. Ir štai – vienintelis svarbus ir esminis momentas metams besibaigiant. Šilumos ir kompanijos sulaukiu iš žmonių, iš kurių to nesitikiu, kuriuos pagal pirmą įspūdį priskiriu tiems, su kuriais pasisveikinsiu koridoriuose, bet greičiausiai nesusibičiuliausiu. Ir šią akimirką, kad būtų svarbus ir įsimintinas naujųjų sutikimas, tik jie pasidalys skania vakariene, tik jie kartu pasišypsos, stebint siautėjančių vengrų minią. Štai kas buvo šventė.
Vakaras, važiavimas. Metro pilnas kapitonų, raganų, fėjų skrybėlių, ryškių makiažų ir krepšinio fanų mėgstamų triūbelių, zuikių ausyčių ir boružių ūselių, požeminėje perėjoje naujametinės atributikos pardavėjai varžosi, kas išradingiau triūbija, net benamiai išsilakstę. Gerai porelėms, nes kiekvienas turi į ką pasilaikyti, kai slysta. Centras plyšta nuo triūbijimų – tuo užsiima ne vien vengrai, Budapeštas pilnas italiūkščių, kai kurie apsistoję studentų pralaisvintame mūsų barake ir iš baseino vaikščioja pusnuogiai. Dar yra kelios grupės kinų, kurie nusipirkę spalvingas irgas popierines triūbas ir kažkodėl plekšteli keliems atsitiktiniams praeiviams į galvas jomis.
Preikeiviai siūlo šampano butelius, bet mes su H. renkamės karštą vyną. Kažkodėl mus net tris kartus skirtingose vietose kalbina ir kažko klausia ar prašo. Šaižaus triūbijimo nebėr aikštėj, kurioje užmetam akį į koncertą. Vienas plaikstosi ir – stebėtina – angliškai dainuoja vengriškas amberlaifas. Mums karnavališki persirengėliai daug įdomesni.
Patraukiam į didelę aikštę fejerverkų žiūrėti. Fejerverkai dideli ir spalvoti, bet man gražiau tai, kaip jie atsispindi aplinkinių buržujpastačių languose. Gaunu ir atrašau keletą žinučių, pasveikiname su H. viena kitą, ir ką, ką gi čia dar veikti, namo. Praeidama pro parką, kurį kertu kasdien eidama į universitetą, tolumoje matau žaižaruojančius didelius fejerverkų pliūpsnius. Suvokiu, kad tik dabar, stebėdama iš toli, galiu suprasti šito žmonijos išradimo žavesį. Tik tada, kai jie liejasi tolimi ir pasakiški, o ne sproginėja artimi ir pavojingi.
Leidžiu sau išsimiegoti, kiek noriu. Nuvažiuoju į centrą papietauti, kad tuo pačiu pamatyčiau, kaip atrodo visuotinės pagirios. O Budapeštas visai neatrodo išprievartautas, netgi nelabai negyvas. Tik kažkaip mistiškai šast ir išnyko visi kalėdiniai turgeliai. Apsidairau, kol ant lūpų dar dega pietums suvalgyta aštri sriuba, ir sumąstau kažkodėl šiandien veikiančioje parduotuvėje nusipirkti tris didelius apelsinus. Dovanų sau. Ir viskas. Tik tiek. Visais interneto kanalais – klausimai, kaip švenčiau. “Kaip šventei?” – instinktyviai klausiu susirašinėjimo draugo iš Izraelio. “Ai, niekaip, šiandien į darbą…” – “Kaip, nėr laisvos dienos?” – rodau neišprusimą. “O ko čia švęsti tą Šv. Silvestrą?”
Vengrijoj visuose tūsų skelbimuose Szilveszter, ir ne kitaip. Garbės žodis, kol neatvažiavau į Vengriją, apie jokį Silvestrą nebuvau girdėjus. Irgi atradimas.
