Labai šauniai sukaltas V.Laučiaus komentaras. Ta proga – štai ką manau aš.

Skaitydama lietuvišką spaudą, pastebėjau primirštą dalyką: argi ne prieš dešimtmetį pasaulis drebėjo dėl kompiuterių kracho, tikėjo globalizacija ir kiek nusivylė, kad dar neturi skraidančių mašinų, kaip buvo pranašauta? Štai čia apžvelgiami svarbiausi pasaulio įvykiai, kaip juos mato tam tikri autoriai. O kaip matau aš? Continue Reading »

Štai kokia naujiena apie neonacių maršo dalyvį. Iš studento galima būtų tikėtis aukštesnio intelekto ir susigaudymo (pvz., kas per socialinis vienetas “žydai” ir kas jo vardu kalba, arba kam jau buvo grąžintas turtas, o kam ne Lietuvoje). Na, bet tiek to. Naciūkščio elgesys manęs nestebina. Daug kraupesnis yra advokato pasisakymas:

„Jis rodė neapykantą žydams tik dėl to, kad jie reikalauja grąžinti turtą“, – advokato teigimu, J. Liagas elgėsi „kaip tikras Lietuvos patriotas“. Continue Reading »

Sužvejojau PEW tyrimo rezultatus ir sužinojau, kad:

a) Tik pusė Lietuvos visuomenės mano, kad perėjimas į kapitalizmą buvo gera mintis. Kaip klausi, taip ir atsakys. Dedu pliusą Lietuvos visuomenei, kad per dvidešimt metų suprato, kas yra kapitalizmas. Vengrijoje prokapitalistinis entuziazmas sumažėjo beveik dvigubai.

b) Blogiau tai, kad Lietuva iš šešių tirtų ES valstybių mažiausiai džiaugiasi daugiapartine sistema. Vengrijoje tik kas ketvirtas patenkintas tuo, kaip veikia demokratija tenai – oooi, kaip nesistebiu

c) Trys ketvirčiai Lietuvoje ir Vengrijoje mano, kad pagrindinė nacionalinė problema – korupcija.

d) Čekijoj kas ketvirtas nemėgsta vokiečių, Lietuvoje iš visų etninių grupių labiausiai nemėgsta žydų, o Ukrainoje beveik kas penktas negali pakęsti tadžikų. Oho… Absoliuti dauguma Čekijoje ir Slovakijoje neigiamai nusistačiusi prieš romus.

Labai suintrigavo, kuo ukrainiečiams užkliūva tadžikai. Bet turbūt šį mano nusistebėjimą reikėtų savikritiškai interpretuoti kaip anekdoto apie juodaodį ir voverę variantą

Vargeli, kaip šlykštu… Galbūt sakysite, jog taip teigiu iš pavydo, nes visai neblogai turėti tokią profesiją: kažką nukopijuoji iš neonacių, kažką iš Dalai Lamos ir važinėji po pasaulį, visur vadinamas “guru”. Šitas nei turi, ką pasakyti, nei skleidžia žinią, su kuria pasauliui paprastai asocijuojasi budizmas. Nesuprantu, kas jam moka, kad atvažiuotų?

O štai mano sąmokslo teorija:

• Prasidėjus krizei, į Lietuvą plūsta visokiausi sektantai. Jie nori įsiskverbti į žmonių smegenis ir paskatinti juos elgtis kvailai beigi atiduoti paskutines likusias santaupas.
• Kriziniai sektantai tikisi, kad žmonės neturi pinigų knygoms ar spaudai, todėl jų teiginių nepatikrins ir viskuo patikės.
• Kriziniai sektantai sekėjus vilioja maistu ir alkoholiu.
• Kriziniai sektantai visuomenei siūlo papildomus atpirkimo ožius.

Ar jau galiu “gurauti” po miestus su šita teorija?

Susijusios temos: politkorektiškumas.

—

Dar truputį ne į temą. Pirmą kartą pabandžiau gaminti omletą su ryžių pienu vietoj paprasto. Pridėjo ganėtinai savotiško saldumo. Visai pavykęs eksperimentas

Tęsiant anksčiau kiek užgriebtą temą, liūdna ir niūru pastebėti, kad priešiškumas vadinamajam politiniam korektiškumui paskutiniu metu laikomas itin seksualiu elgesiu. Žmogus, „drįstantis“ kritikuoti politkorektiškumą, laikomas šių dienų herojumi ir apsigaubia disidento aura. Nesvarbu, kad ši pozicija madinga jau ne pirmą dešimtmetį. Ir dar nesvarbiau, kad Lietuvoje vadinamasis politkorektiškumas yra kol kas tik siekiamybė, o ne kasdienybė. Na, tai kas gi iš tiesų kritikuojama?

Kaip pastebima ir Wikipedijoje, šis terminas beveik visada vartojamas paniekinamai. Kasdienėje vartosenoje jis reiškia perdėtą rūpinimąsi, kad tik „normaliu“, įprastos vartosenos žodžiu ko neįžeistum, ir Europos Sąjungos (rečiau – JAV) įsivaizduojamos hipertolerancijos vertybes. Vienas naujausių politinio nekorektiškumo pavyzdžių buvo Italijos šešėlinio monarcho Silvio Berlusconi pareiškimas, kad naujasis JAV prezidentas „gerai įdegęs“ ar panašiai. Taigi kasdienėje vartosenoje politkorektiškumas suprantamas kaip iš viršaus nuleidžiamos (elito primetamos) pastangos vengti bet kokių nuorodų į asmens odos spalvą (rasę), religiją, lytį, kūno sudėjimą, seksualinę orientaciją, amžių, taip pat šių minėtų pagrindų vienijamas grupes (imigrantus, homoseksualus, vyresnio amžiaus asmenis, etc.) vien dėl to, kad kažkas (Lietuvos atveju – ES) tai uždraudė. Taip pat jis reiškia visuomenės daugumos „kompleksą“ ir iš viršaus primestą baimę būti savimi (pavyzdžiui, atvirai švęsti Kalėdas) vien dėl to, kad tai gali įžeisti mažumas. Radikalesnėje vartosenoje politkorektiškumas reiškia „mažumų diktatą“.

Šio termino apibrėžimas tačiau skelbia, kad politkorektiškumas yra taikomas „kalbai, idėjoms, politikoms ar elgesiui, siekiant kiek įmanoma mažiau įžeisti grupes, [susiformavusias] lyties, rasės, kultūros, negalios, amžiaus ar kitokios tapatybės pagrindu“. Mano naudojamoje Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroninėje versijoje termino „politinis korektiškumas“ nėra, todėl paskaidykime jį:

polìtinis, -ė adj. (1) susijęs su politika

polìtika sf. (1) TrpŽ nj. valstybės vidaus ir užsienio reikalų tvarkymo teorija ir praktika

korektiškùmas sm. (2); rš → korektiškas

korèktiškas, -a adj. (1) mandagus, taktiškas: Korèktiškas elgesys DŽ.

Taigi lietuviškai politkorektiškumas reiškia mandagumą ir taktą. Jis prasideda nuo to, kad mokome mažus vaikus nebaksnoti pirštu į neįgalų ar matomų fizinių trūkumų turintį žmogų, o paaugusius – diskusijose dalyvauti su argumentais, o ne pasisakymais ad hominem (į žmogų, t.y. „kolega X klysta, nes remiasi netikslia informacija, vartoja netinkamą analogiją“, o ne „X yra storas mulkis – ką jis gali suprasti apie sportą?“). Korektiškumo antonimas – netaktas, chamiškumas.

Palauk, sakysite, o kur dingo „politinis“? Štai čia ir visa problema, bent jau kaip aš ją matau. Intelektualiai pagrįsta, nuosaiki, baubų nekurianti politkorektiškumo kritika turi ne vieną tiesos grūdą. Bet kuri idėja išsikreipia ir tampa absurdu, jei yra perspaudžiama. Lygiai taip pat idėjos išsikreipia, kai tampa privalomu elgesio kodu, vengiant paaiškinti, kodėl reikia taip elgtis. Paaiškinimą sugalvoja priešininkai.

Politkorektiškumo bėda yra ta, kad jis yra politinis klasikine, kasdienės vartosenos prasme. Jis nuleidžiamas iš viršaus ir pateikiamas kaip diplomatijos, politinio elgesio atributas. Elgtis reikia taip, nes tokios taisyklės, nes tik taip niekam neužkliūsi ir gausi, ko nori. Politkorektiškumas teoriškai reikalingas, kad galėtum dalyvauti politikoje. Lietuvoje (ir ne tik) politikoje galima labai sėkmingai dalyvauti su politiniu antikorektiškumu.

Kaip tik todėl apie save ir bendraminčius mieliau vartoju sąvoką „socialinis jautrumas“, o ne „politinis korektiškumas“. Pirmoji man reiškia siekį neįžeisti ne dėl to, kad nepadarytum diplomatinės klaidos, o dėl to, kad rūpiniesi, kaip jaučiasi šalia esantis. Jautrumas yra socialinis (lietuviškai – visuomeninis), nes juo siekiama, kad visi kuo darniau gyventų visuomenėje. Socialinis jautrumas man atrodo prasmingesnis ir už tolerancijos (pakantos) sąvoką (apie tai rašiau šiame komentare).

Kažkokia keista Seimo narių padėjėjų skyrimo tendencija. Seimo narės liberalės Dalios Kuodytės padėjėjas Ričardas Čekutis, kurio pažiūros tolydžio radikalėja, viename komentare svaidėsi panieka romams ir rasistinių klišių rinkiniu (pridengtu “kritika” esą ne tautybei, o tabore gyvenančiai “gaujai”). Šiandien skaičiau, kad naujai išrinktos Seimo pirmininkės konservatorės Irenos Degutienės padėjėju tapo TSPMI dėstytojas, reiškiantis  nacionalistines, paranojiškai euroskeptiškas ir, artimų šaltinių teigimu, sistemingai antisemitines pažiūras, Laurynas Kasčiūnas, kuris, nepatikrintų šaltinių teigimu, anksčiau rašydavo radikalias nacionalistines rašliavas į Balsą.lt, prisidengęs slapyvardžiu. TSPMI studentai, su kuriais apie jį kalbėjau, sakė, kad dėstytojas yra “normalus” ir draugiškas, kai kurie negalėjo patikėti, kad jis išpažįsta kokias nors neapykantos ideologijas. Pati su juo nekalbėjau, juolab atvirai, todėl tvirtinti negalėčiau, bet taip kalba su L.K. reikalų turėję žmonės.

Primenu, kad TSPMI dėsto ir dėl savų priežasčių yra tarp studentų populiarus ir toks Egidijus Motieka, kuris kaip šaltinį (sic) dėstė “Siono išminčių protokolus”. Matyt, niekam nepateikus skundų, instituto administracija nesiima tikrinti, ar dėstytojai neužsiima tokia galimai neapykantą skatinančia veikla. Labai liūdna. Ir savotiškai įdomu, ką seimūnėms patarinės radikalai. Ir ar tik nėra taip, kad padėjėjais samdomi žmonės, kurie veikia kaip tam tikras radikalumo ar neapykantos ideologijos protezas, kad patys Seimo nariai neįsiveltų į skandalus ir liktų nesutepti?

—

Atnaujinimas

Iš kelių žmonių sulaukiau komentarų, kad šitie pasakojimai apie Kasčiūną perdėti ir kad gal šaltiniai tyčia nori jį parodyti blogesnėje šviesoje. Kas ten žino, kaip yra. Pati niekad negirdėjau, kad jis ištartų ką nacionalistinio, nes ir šiaip nelabai susidūriau. Tačiau žmonės, iš kurių girdėjau šiuos pastebėjimus, mano žiniomis neturi jokio pagrindo tyčia juodinti L.K. Ir žmonių, pateikiančių tokią informaciją, buvo ne vienas.

Mano žiniomis, skirtingai nei E.M. atveju, į paskaitas ir viešus pasisakymus prasimušdavo tik euroskepticizmas. Euroskeptikus gerbiu kaip gerus kritikus ir politinių vertybių sanitarus, bet tik tada, kai jų euroskepticizmas paremtas racionaliais argumentais, o ne pagąsdinimais “jei taip ir toliau tęsis, ES išaugs į… [baubą]“.

—

Dar atnaujinimas

Iš kelių žmonių, įskaitant ir savo mamos, girdėjau nuomonę, kad net tokiam nepretenzingam reikale kaip viešas dienoraštis nereikėtų dėti teiginių, kurių negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Kad negaliu, gryniausia tiesa, todėl atsiprašau už žurnalistinį nepatikrinimą (arba, viešojo administravimo žargonu, už šaltinių netrianguliaciją; ir vis tiek aš pasitikiu savo šaltiniais, kurie turi teisę į anonimiškumą). Greičiausiai niekada neturėsiu progos su juo neformaliai pasišnekėti, o ir šiaip nenorėčiau užsiimti šnipinėjimu arba vėliau ištransliuoti tai, kas sužinota per neformalų pokalbį.

Galų gale neturiu ir tiek smalsumo, skirtingai nei E.M. atveju, kai buvau vienu metu užsidegusi parašyti straipsnį. Planas buvo gauti studentų užrašus ir padaryti su juo interviu, jei tik, žinoma, sutiks. Tačiau mano informatorius paskui nebeturėjo laiko surasti tikslios citatos, kur E.M. kaip šaltinį mini „Siono išminčių protokolus“. Galiausiai ir pagrindas nebebuvo toks stiprus – po skundo TSPMI administracija panaikino E.M. kursą pavadinimu „Hermetinė politika“ ar panašiai (dalykų sąraše anei dėstytojo profilyje jo išvis neradau, bet toks dalykas, kaip sužinojau, buvo dėstomas kaip laisvasis metai po metų). Žinau, kad bet kokiu atveju E.M. visada sunku pagauti. Taigi galiausiai tiesiog atsisakiau tos idėjos.

Vienas dalykas, kuris mane neramina tarp studentų ir intelektualų, yra toks „nepakenks“ požiūris. Na, maždaug, „sveikas nacionalizmas dar niekam žalos nepadarė“. Nesakau, kad reikėtų riboti tokias pažiūras turinčių žmonių nuomonės laisvę. Tačiau problemiškiau yra atvejai, kai jie dėsto arba patarinėja politikams. Vėlgi, nebūtina juk įvesti pažiūrų kontrolės prieš priimant į darbą. Tačiau pažiūros turėtų būti reflektuojamos ir aiškiai atskiriamos nuo statuso suteikiamo autoriteto. Nesakau, kad įmanoma aiškiai atskirti mokslinį žinojimą ir asmenybę. Vis dėlto svarbu, kad eksperto autoritetas nepridengtų pažiūrų ir jų tarsi nepateisintų.

R.Č. atveju, teko su juo dirbti ir žavėtis jo kantrybe išnarstant tiriamas temas, talentu atkasti netikėtus šaltinius. Vis dėlto yra dalykų, temų ir asmenų grupių, kurių jis tiesiog emocingai nemėgsta, todėl paprastai kaip žurnalistas apie tai ir nerašydavo. Dabar kaip patarėjas turbūt nebevengs pasisakyti.