Žymų Archyvai: popkultūros įkvėpsniai

Ukiyo-e ir šiandieninė garsenybių kultūra

Briuselio Cinquantenaire muziejuje eksponuojami klasikiniai japonų ukiyo-e spaudiniai kviečia pamąstyti apie šiuolaikinės garsenybių kultūros ištakas. Išgrynintoje spalvų gamoje atgyja ekspresyvūs komikai, sustingusiomis išraiškomis kažkur žiūrinčios gražuolės ir gremėzdiški sportininkai, šmėkšteli purios katės ir žvilgsnio ramiai laukia melancholiški peizažai.
Skaitykite toliau

Nostalgija, šokiai ir politika dešimtojo dešimtmečio žvaigždžių koncerte

Net 14 tūkst. lankytojų Žalgirio arenoje! Maždaug taip ir atrodė – didelė, masinė šokių mėsmalė. Lankytojos (kodėl mot. g.?) buvo įvairaus amžiaus, ėjo ištisos šeimos. Greičiausiai taip yra todėl, kad dešimtąjį dešimtmetį prisimenančioms žmogoms ši muzika kėlė nostalgiją, o jaunimui (moksleivėms ir studentėms) tai buvo proga susipažinti su madingu laikotarpiu, kurio stilistika paskutiniu metu grįžta. Lapkričio 9 d. organizatorės FB paskelbė, kad liko tik šimtas bilietų.

90s Minia iš viršaus Skaitykite toliau

Popkultūros poveikis

Kilo įdomi diskusija su feministėmis, ar kas nors gali užaugti nepaveikta popkultūros. Apie ją esu šiek tiek rašiusi. Turiu draugių, kurios tyrinėja popkultūrą, o sociologių beigi antropologių (kodėl moteriškoji giminė?) konferencijose dažniausiai būna bent viena sesija apie ją. Diskusija, ar „susipratusioms“, progresyvioms žmogoms reikėtų ją atmesti, siekia H.Marcuse’ės laikus. O tai buvo autorius, kurio darbai paskatino mane pozicionuoti savo įsitikinimus kairiajame spektre.

Popkultūra – tai meninių talentų (dainuoti, vaidinti, piešti, kurti filmus) naudojimas pramogai. Sukurti popkultūrinį produktą reikia daug darbo, bet jis dažniausiai vartojamas kaip lengvas, sukurtas linksminantis. Popkultūra siužetų semiasi iš kasdienybės (lėkšti juokeliai, dainos apie kasdienius dalykus), bet visada kuria tam tikrą iliuziją, netgi magiją – jos dalyvės yra tam tikra prasme klounės. Skaitykite toliau

Heteroseksualumo propaganda pop dainose

Prieš kelerius metus JAV (didžiausios pasaulyje muzikos eksportuotojos) mokslininkių (kodėl moteriškoji giminė?) atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 iš 10 dainų nebuvo jokių užuominų apie seksą ir dauginimąsi – vidutiniškai tokių užuominų dainoje buvo kiek mažiau nei 11. Tyrime naudotas duomenų kodavimas šiame straipsnyje detaliai paaiškintas. Mokslininkės priskyrė dainų eilutėms kategorijų žymas: lytiniai organai, susijaudinimas, seksualiniai veiksmai, trumpalaikių romanų strategijos, atstūmimas, ištikimybė ir t.t. 2 iš 5 pop dainų porino apie seksualinį patrauklumą, kas trečia – apie trumpalaikių romanų mezgimą, kas ketvirta – apie neištikimybę. Tiesa, kas trečioje buvo pažadas laikytis ištikimybės, kas dešimtoje buvo kažkas apie motinystę/tėvystę. Kas ketvirta bylojo apie su seksualiniais santykiais susijusius visuomeninės padėties ir išteklių klausimus. Skaitykite toliau

Moters grožis kaip antibiologiškumas

Neseniai socialiniame tinkle Facebook pamatyta nuotrauka priminė daug diskusijų apie vadinamąjį grožį. Jau esu rašiusi, ką reiškia būti „susitvarkiusiai“, kaip tai veikia paaugles, kaip tai susiję su saviraiška ir kt. Tačiau pamatyta nuotrauka padėjo visa tai apibendrinti: visuomenės reikalaujamas moters grožio standartas – kuo toliau nuo gyvo homo sapiens biologinio kūno su visomis jo funkcijomis (nors didžiąją šio apibendrinimo dalį skolinuosi iš filosofės Dr. Nidos Vasiliauskaitės, kuri jau seniau pastebėjo, kad grožio standartas – kuo panašiau į lėlę ir kuo nepanašiau į gyvą, funkcionuojantį veidą/kūną). Skaitykite toliau

Nelabai gražių pilvų šou, arba buržujai renka(si) grožio etalonus

Grožio konkursai yra nemirtinga tema, apie kurią feministės, bet toli gražu ne tik jos (taip pat ir, pvz., religingos žmogos) turi tvirtą nuomonę. Kad ir kas būtų sakoma, buržujai (kiek man žinoma, -ai, bet mielai pataisysiu į savo įprastą formą, jei rasiu paneigiančios informacijos), užsakantys, remiantys ir organizuojantys tokius konkursus, toliau juos rengia, tik pritaiko prie rinkos aktualijų. Šiandien Delfi žiūrėjau konkurso „Mis Lietuva“ dalyvių nuotraukų kolekciją. Iš principo esu prieš žmogos narstymą akimis, trūkumų ieškojimą ir unikalios asmenybės tempimą ant kažkokių standartų kurpalio, bet šiose nuotraukose kūnai taip nurengti, apšviesti ir pateikti, kad kviečia tam narstymui. Kažkodėl iš karto pastebėjau, kad daugelio dalyvių pilvai nelygūs, deformuoti ir parinktame apšvietime „nesižiūri“. Kai kurie jų ryškiai įtraukti, kiti turbūt prieš konkursą buvo dirbtinai ploninami badaujant. Ir čia esmė ne tik būdingas argumentas, kad grožio konkursų propaguojama figūra – „nemoteriška“ ir nesveika. Jaunos dalyvės greičiausiai persistengė, bandydamos kuo labiau atitikti standartus. Beveik garantuota, kad jų pilvai atrodytų puikiai po drabužiais, netgi aptemptais. Jie greičiausiai atrodytų puikiai ir paplūdimyje, ilsintis ant sulankstomos kėdės. Tačiau įtampa, bandymai save prie kažko priderinti, bikinio ir sceninio apšvietimo derinys sukuria tokią kombinaciją, kad nejučia atkreipi dėmesį į nelygumus ir netobulumus, kurie šiaip jau yra visiškai natūralūs ir tik rodo, kad prieš jus žmoga, o ne antžmogė, ir krinta į akis tik tokiame kontekste. Kažkokioje pokalbių laidoje Nijolė Oželytė pasakė, kad saulės šviesa – būtina gėlei augti ir jos grožiui atsiskleisti, bet tarp gėlės ir saulės padėjus padidinamąjį stiklą, patys žinome, kas liks iš gelės, – krūva pelenų. Tačiau prieš atidžiau pasigilindamos į grožio konkursų problematiką, peržvelkime būdingiausius argumentus už ir prieš. Skaitykite toliau

Daugiakultūriškumo metaforos… pop dainose

Šiandien, sekdama draugų veiklą FB, prisiminiau prieš daugiau kaip pusmetį ojojoj, kaip dažnai girdėtą Izraelio atlikėjo Ishay Levi dainą „Romantiškas šokis“ (ריקוד רומנטי). Tai buvo vienintelė daina hebrajų kalba, kurios klausydavosi garsiai patinkančią muziką mėgstantys girdėti mano filipiniečiai kaimynai. Paprastai jų repertuaras būdavo tipiškos karaoke dainos (karaoke – praktiškai neatskiriamas filipiniečių emigrantų kultūros atributas). Tačiau „Romantiškas šokis“, kurio karaoke įrašo jie neturėjo savo aparate, jų repertuare užėmė ypatingą vietą, o vienas kaimynas netgi naudojo šią dainą kaip savo telefono skambučio melodiją. Nenuostabu, kad mintinai moku priedainį ir pirmą posmą.

Ši daina – joks šedevras, o klipas – išvis „belekas“ (pilvo šokėja egzistuoja tarsi pati sau, tik pabaigoje tarsi pradėdama traukti veikėjo-vaikino žvilgsnį, bet šį greitai atkovoja „romantiškai“ su juo šokanti partnerė). Kuo tad ši daina man svarbi? Skaitykite toliau

„Papais“ uždirbama emancipacija

Pagaliau pabaigiau pranešimą konferencijai ir galiu švęsti. Pavyzdžiui, parašyti „paklodinį“ tinklaraščio įrašą 🙂 Surezgiau tokią idėją papasakoti skaitytojams apie vidines diskusijas feministinėje teorijoje ir mano santykį su jomis, pasinaudojant, jei yra, popkultūros elementais. Ir štai anądien N. feisbuko nuorodose aptikau tokį klipuką, išreiškiantį kaip tik tai, apie ką jau kuris laikas norėjau pabyloti. Skaitykite toliau

Romantiška meilė ir kiti pasirinkimai

Neseniai pradėjau laisvalaikiu per jūtūbą žiūrėti savo vaikystės serialą „Candy Candy“. Tikriausiai daugelis jį prisiminsite. Beveik visi mano sutikti bendraamžiai vaikai tuo metu su susidomėjimu sekė, kas gi bus, ir iš klausos bandė pamėgdžioti tą pradžioje skambančią dainelę. Tiesą sakant, kai po daugelio metų su kambarioke susiradom šitą dainelę, perklausiau ją jau mokėdama japoniškai ir vis tiek nieko nesupratau, o skiemenimis užrašyti subtitrai irgi nieko nepadėjo. Galiausiai, su žodynu išsivertusi keletą esminių žodžių, pradėjau pagauti esmę.

Taigi prieš kelias savaites kažkaip prisiminiau šitą serialą ir „užsikabliavau“ kasdien pažiūrėti po seriją. Tai gerai padeda prisiminti japonų kalbą, o kai ko nors nesuprantu, pasiskaitau titrus.

„Candy Candy“ tinka ir mažiems vaikams, ir suaugusiems. Vaikystėje mums patikdavo piešti rožes, didžiaakius riestanosius personažus, puošnias sukneles ir žirgus. Dabar gi šis serialas man įdomus keliais lygmenimis. Visų pirma, tai labai subtili į egzotišką amerikietišką ir britišką apvalkalą įvyniota japoniškos visuomenės kritika. Nė nesistengta kultūriškai išversti kreipinių, nusilenkimų ir pan. Griežtos taisyklės mokykloje, kasdieniame gyvenime ryškus žmonių rangavimas pagal turtą (kažkaip įtartina, kad XX a. pr. JAV klestėtų toks aristokratizmas), kartų problemos ir viską sumaišantis karas… Akivaizdžiai siekiama, kad vaikai išmoktų žiūrėti anapus taisyklių, įpročių ir visuomenės suskirstytų kategorijų. Taip pat, nors ir didelė dalis visos istorijos sukasi aplink romantišką meilę, mokoma „nepakabinti“ viso gyvenimo ant jos. Romantiška meilė yra ne tik trapi, bet ir nepakankama asmenybei atsiskleisti. Pagrindinė animacinio serialo idėja – kiekvienas turi atrasti savo kelią, o tas kelias jau aplips ir kitais svarbiais dalykais: draugais, mylimaisiais, namais ir t.t.

Skaitykite toliau

Smagūs prisiminimai – aktualizuotas

Vis dar gyvendama Purimo šventės nuotaikomis kažkaip prisiminiau prieš keletą metų sublizgėjusią Eurovizijos privalomų elementų parodiją:

Žiūrint pakartotinai, matyti, kad kolektyvas truputį neapsisprendė, ką parodijuoja – Euroviziją ar amerikietišką popsą a la Britney Spears („Aš kaip tik gelbėju pasaulį“ yra neabejotinai amerikietiškas elementas, ir čia truputį prašauta). Vis dėlto privalomus Eurovizijos elementus kiekvienas galėjo atpažinti: trenktas moters kostiumas, slydimas ir t.t. po sceną, du vyrai šokėjai, šiek tiek su nacionaliniais elementais, kurie vokalistę nešioja ir klumpa prieš ją, ir galiausiai visi nusirengia. Štai Leonido Donskio komentaras apie šitą pasirodymą.

— Atnaujinimas

Kaip matote iš šio pasirodymo, Silvios Night šokėjai Eurovizijoje „triusikus“ parodė anksčiau nei Inculto. Taigi net tame nesame originalūs.