Grožio konkursai yra nemirtinga tema, apie kurią feministės, bet toli gražu ne tik jos (taip pat ir, pvz., religingos žmogos) turi tvirtą nuomonę. Kad ir kas būtų sakoma, buržujai (kiek man žinoma, -ai, bet mielai pataisysiu į savo įprastą formą, jei rasiu paneigiančios informacijos), užsakantys, remiantys ir organizuojantys tokius konkursus, toliau juos rengia, tik pritaiko prie rinkos aktualijų. Šiandien Delfi žiūrėjau konkurso „Mis Lietuva“ dalyvių nuotraukų kolekciją. Iš principo esu prieš žmogos narstymą akimis, trūkumų ieškojimą ir unikalios asmenybės tempimą ant kažkokių standartų kurpalio, bet šiose nuotraukose kūnai taip nurengti, apšviesti ir pateikti, kad kviečia tam narstymui. Kažkodėl iš karto pastebėjau, kad daugelio dalyvių pilvai nelygūs, deformuoti ir parinktame apšvietime „nesižiūri“. Kai kurie jų ryškiai įtraukti, kiti turbūt prieš konkursą buvo dirbtinai ploninami badaujant. Ir čia esmė ne tik būdingas argumentas, kad grožio konkursų propaguojama figūra – „nemoteriška“ ir nesveika. Jaunos dalyvės greičiausiai persistengė, bandydamos kuo labiau atitikti standartus. Beveik garantuota, kad jų pilvai atrodytų puikiai po drabužiais, netgi aptemptais. Jie greičiausiai atrodytų puikiai ir paplūdimyje, ilsintis ant sulankstomos kėdės. Tačiau įtampa, bandymai save prie kažko priderinti, bikinio ir sceninio apšvietimo derinys sukuria tokią kombinaciją, kad nejučia atkreipi dėmesį į nelygumus ir netobulumus, kurie šiaip jau yra visiškai natūralūs ir tik rodo, kad prieš jus žmoga, o ne antžmogė, ir krinta į akis tik tokiame kontekste. Kažkokioje pokalbių laidoje Nijolė Oželytė pasakė, kad saulės šviesa – būtina gėlei augti ir jos grožiui atsiskleisti, bet tarp gėlės ir saulės padėjus padidinamąjį stiklą, patys žinome, kas liks iš gelės, – krūva pelenų. Tačiau prieš atidžiau pasigilindamos į grožio konkursų problematiką, peržvelkime būdingiausius argumentus už ir prieš. Continue Reading »
Šiandien, sekdama draugų veiklą FB, prisiminiau prieš daugiau kaip pusmetį ojojoj, kaip dažnai girdėtą Izraelio atlikėjo Ishay Levi dainą „Romantiškas šokis“ (ריקוד רומנטי). Tai buvo vienintelė daina hebrajų kalba, kurios klausydavosi garsiai patinkančią muziką mėgstantys girdėti mano filipiniečiai kaimynai. Paprastai jų repertuaras būdavo tipiškos karaoke dainos (karaoke – praktiškai neatskiriamas filipiniečių emigrantų kultūros atributas). Tačiau „Romantiškas šokis“, kurio karaoke įrašo jie neturėjo savo aparate, jų repertuare užėmė ypatingą vietą, o vienas kaimynas netgi naudojo šią dainą kaip savo telefono skambučio melodiją. Nenuostabu, kad mintinai moku priedainį ir pirmą posmą.
Ši daina – joks šedevras, o klipas – išvis „belekas“ (pilvo šokėja egzistuoja tarsi pati sau, tik pabaigoje tarsi pradėdama traukti veikėjo-vaikino žvilgsnį, bet šį greitai atkovoja „romantiškai“ su juo šokanti partnerė). Kuo tad ši daina man svarbi? Continue Reading »
Pagaliau pabaigiau pranešimą konferencijai ir galiu švęsti. Pavyzdžiui, parašyti “paklodinį” tinklaraščio įrašą Surezgiau tokią idėją papasakoti skaitytojams apie vidines diskusijas feministinėje teorijoje ir mano santykį su jomis, pasinaudojant, jei yra, popkultūros elementais. Ir štai anądien N. feisbuko nuorodose aptikau tokį klipuką, išreiškiantį kaip tik tai, apie ką jau kuris laikas norėjau pabyloti. Continue Reading »
Neseniai pradėjau laisvalaikiu per jūtūbą žiūrėti savo vaikystės serialą “Candy Candy”. Tikriausiai daugelis jį prisiminsite. Beveik visi mano sutikti bendraamžiai vaikai tuo metu su susidomėjimu sekė, kas gi bus, ir iš klausos bandė pamėgdžioti tą pradžioje skambančią dainelę. Tiesą sakant, kai po daugelio metų su kambarioke susiradom šitą dainelę, perklausiau ją jau mokėdama japoniškai ir vis tiek nieko nesupratau, o skiemenimis užrašyti subtitrai irgi nieko nepadėjo. Galiausiai, su žodynu išsivertusi keletą esminių žodžių, pradėjau pagauti esmę.
Taigi prieš kelias savaites kažkaip prisiminiau šitą serialą ir “užsikabliavau” kasdien pažiūrėti po seriją. Tai gerai padeda prisiminti japonų kalbą, o kai ko nors nesuprantu, pasiskaitau titrus.
“Candy Candy” tinka ir mažiems vaikams, ir suaugusiems. Vaikystėje mums patikdavo piešti rožes, didžiaakius riestanosius personažus, puošnias sukneles ir žirgus. Dabar gi šis serialas man įdomus keliais lygmenimis. Visų pirma, tai labai subtili į egzotišką amerikietišką ir britišką apvalkalą įvyniota japoniškos visuomenės kritika. Nė nesistengta kultūriškai išversti kreipinių, nusilenkimų ir pan. Griežtos taisyklės mokykloje, kasdieniame gyvenime ryškus žmonių rangavimas pagal turtą (kažkaip įtartina, kad XX a. pr. JAV klestėtų toks aristokratizmas), kartų problemos ir viską sumaišantis karas… Akivaizdžiai siekiama, kad vaikai išmoktų žiūrėti anapus taisyklių, įpročių ir visuomenės suskirstytų kategorijų. Taip pat, nors ir didelė dalis visos istorijos sukasi aplink romantišką meilę, mokoma “nepakabinti” viso gyvenimo ant jos. Romantiška meilė yra ne tik trapi, bet ir nepakankama asmenybei atsiskleisti. Pagrindinė animacinio serialo idėja – kiekvienas turi atrasti savo kelią, o tas kelias jau aplips ir kitais svarbiais dalykais: draugais, mylimaisiais, namais ir t.t.
Vis dar gyvendama Purimo šventės nuotaikomis kažkaip prisiminiau prieš keletą metų sublizgėjusią Eurovizijos privalomų elementų parodiją:
Žiūrint pakartotinai, matyti, kad kolektyvas truputį neapsisprendė, ką parodijuoja – Euroviziją ar amerikietišką popsą a la Britney Spears (“Aš kaip tik gelbėju pasaulį” yra neabejotinai amerikietiškas elementas, ir čia truputį prašauta). Vis dėlto privalomus Eurovizijos elementus kiekvienas galėjo atpažinti: trenktas moters kostiumas, slydimas ir t.t. po sceną, du vyrai šokėjai, šiek tiek su nacionaliniais elementais, kurie vokalistę nešioja ir klumpa prieš ją, ir galiausiai visi nusirengia. Štai Leonido Donskio komentaras apie šitą pasirodymą.
— Atnaujinimas
Kaip matote iš šio pasirodymo, Silvios Night šokėjai Eurovizijoje “triusikus” parodė anksčiau nei Inculto. Taigi net tame nesame originalūs.
Esu grįžusi atostogoms į Lietuvą. Šįryt per radiją išgirdau primirštą dainą ir šyptelėjau sau: prieš daug metų 2PAC’as parašė šias eilutes:
And although it seems heaven sent
We ain’t ready, to see a black President
Prieš metus šios eilutės staiga prarado aktualumą. Nors Obama man šiaip nelabai patinka, ypač po savo planinės kalbos, reikia pripažinti, kad tam tikrame lygmenyje jo išrinkimas buvo didelis lūžis, parodęs, kad “būna ir taip”/ “galima ir taip”. Nieko pakenčiamesnio už jį kol kas JAV politika nepasiūlė.
O vakar su tėvais žiūrėjau žaidimą “Chorų karai”. Tai bene ausiai maloniausias iš visų televizinių muzikinių projektų. Tik vaizdą gerokai gadino jo vedėjas.
Sąmokslo teorija apie Rihanna dainą “Umbrella”. Norit tikėkit, norit ne, kai kurie paaiškinimai skamba pritemptai, bet su išvadomis visiškai sutinku – per klipus į mūsų pasąmonę farširuojami visokie simboliai, kurių mes šiaip gal nevartotume. Pirmą kartą taip atidžiai pažiūrėjau klipą, kai kurių kadrų trumpas sumirgėjimas tikrai primena dvidešimt penktą kadrą…
Tiesa, man asmeniškai Jay-Z eilutės pasirodė akivaizdžiai apie krizę, tuo tarpu jų susiejimas su šėtonu – naivokas ir abejotinas. Reikia pripažinti, kad pop kultūra išnaudoja kiekvieną archetipinę (t.y. iš pasakų, istorijų ir t.t. iki skausmo pažįstamą) temą (išvarymą iš rojaus, raganas ir užkerėjimą, angelus, stebuklus, prisikėlimą…), todėl apsėdimas galėtų būti viena iš jų, nes tai jaudina, suteikia paslaptingumo. Apsėdimas kaip beprotiško įsimylėjimo metafora taip pat yra klišė, o šiuo atveju eilutės apie krizę leidžia ir tokią interpretaciją: sielos pardavimas velniui simbolizuoja parsidavimą stambiajam kapitalui, kurį pop kūrėjai kritikuoja maždaug tokiam lygmenyje kaip “Avataras” kritikuoja JAV imperializmą.
Sveiki, su Kalėdomis visus, kad švenčia ar kam šiaip gera per šią šventę.
Na, turbūt nenustebinsiu, kad mano pirmosios Kūčios ne Europoje buvo labai keistos, bet galiausiai baigėsi gražiai. Draugai krikščionys iškurnėjo į Betliejų, o aš tuo tarpu turėjau net du akademinius susitikimus. O po to visą laiką praleidau prie interneto, plepėdama su A. ir A. Iš Lietuvos kilusi M. trumpame pokalbyje sakė, kad prisiminė, jog dabar Kalėdos, tik kai mama paskambino ir pasveikino. Continue Reading »
Na, taigi ėmiau ir pažiūrėjau. Kai I. pakvietė į kiną, buvau kaip tik tokios “reiktų prasiblaškyti” nuotaikos, ir tik vėliau sužinojau, į kurį einame. Į trimatę versiją buvo tik kelios vietos po pat ekranu, todėl nutarėme pažiūrėti paprastą. Čia I. dar gavo nuolaidą, todėl sutaupytus pinigus išleidom dideliam maišui popkornų. Šitaip apsiginklavę įsitaisėme kino salėje, pasirengę efektingam reginiui ir nesudėtingai istorijai. Continue Reading »
Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.
Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina (kaip žinia, Izraelyje Kalėdos pasireiškia tik blizgučių išpardavimu rusiškose parduotuvėse). Continue Reading »
Surezgiau tokią idėją papasakoti skaitytojams apie vidines diskusijas feministinėje teorijoje ir mano santykį su jomis, pasinaudojant, jei yra, popkultūros elementais. Ir štai anądien N. feisbuko nuorodose aptikau tokį klipuką, išreiškiantį kaip tik tai, apie ką jau kuris laikas norėjau pabyloti. 
