Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »

Prieš mėnesį išlindau iš patalų ir, negalėdama atsidžiaugti saule, jūros artumu ir smagia atmosfera, lyg natūralų dopingą pumpavau sau mintis: “Kaip man čia patiks…” Praėjus mėnesiui, galiu pasakyti, kad kai kurie stereotipai ir pradiniai įspūdžiai žlugo, kai kurie dalykai atsiskleidė visiškai kitaip. Continue Reading »

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Continue Reading »

Nauji miesto trupiniai:

Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): ”Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų”.

Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu “Jo?”, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.

Sėdžiu Coffee Inn’e, girdisi, kaip šalia koncertuoja kažkokia porimtė grupė, daugybė žmonių perka nesveikai brangią kavą, internetas nemokamas, viskas kaip prieš metus.

Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai. Tikriausiai pagalvojo, kad geriau nei angliškai. Kalbėjimas japoniškai man teikia didelį ‘kaifą’. Be kita ko, tai bene vienintelė kalba (na, dar, tiesa, rusų, jei truputį pasistengiu), kuria kalbu praktiškai be akcento. Tik, žinoma, tai nė kiek nepadeda, vis tiek matyti, kad ne japonė.

Kaune netikėtai patekau į neakcijinį, neidėjinį, neproginį gatvės vyksmo sūkurį. Chebra grojo būgnais, garsus komponavo DJus, keli rodė triukus su virvėmis ir lazdomis, buvo vaikų, kurie išbandė ir virves, ir būgnus, ir viską, o viena mergina ant kilimėlio jogavo sau (nors turiu įtarimą, kad labiau kitiems, bet gerai, kad atrodė kaip sau). Pamačiusi, kad dvi merginos paišo kreidelėmis, prisijungiau prie jų. Užėmėme aikštę prie “Merkurijaus”, netoli fontano. Galiausiai kitos baigė paišyti, aš likau, trumpam prie manęs prisijungė praeivio vaikas, paskui ir tas pasitraukė. Priėjo tetulytė ir pradėjo burbėti: “Demokratija yra žmonėms, o ne žvėrims”. Iš trečio karto išgirdau, nes šalia buvo kolonėlės. Paklausiau, kur ji mato žvėrių. Ji atsakė, kad demokratija ir laisvė yra tada, kai žmonės žino, kas yra tvarka, ir elgiasi kaip žmonės. “O kas kam iš to, kad čia pripaišėt?” Prisijungusi prie vyksmo prieš pusvalandį, netikėtai tapau jo spaudos atstove. “Piešinių neliks po pirmo lietaus, o gatvė yra tam, kad žmonės galėtų būti, o ne tik praeiti” – pasakiau geranoriškai. “Apskritai, ar gavot leidimą? Čia gi reikia leidimo iš universiteto ar valdžios ar… Išvis, kokia šitos akcijos prasmė?” – kamantinėjo ji. “Čia ne akcija, žmonės tiesiog būna gatvėje,” – pasakojau. “Tai užrašykit, kad demokratija žmonėms, o ne žvėrims,” – grįžo prie savo politofilosofinės idėjos pašnekovė. “Jūs tuo tikite, tai ir užrašykite,” – ištiesiau gabalėlį kreidos. Nenoriai ji paėmė gabalėlį ir pradėjo gražiu, mokyklišku raštu vedžioti raides. Moteris su maišeliu iš parduotuvės įsikomponavo į grojančių, kuriančių ir keičiančių kolektyvą. Bet mažo gabalėlio užteko tik žodžiui “demokratija”. Praeivė liko žiūrėti, kas bus toliau, laukdama dar kreidos, šiek tiek atitirpo ir net paplojo muzikantams, paskui nuėjo. Bet ji irgi buvo, taip pat laikinai kaip ir piešiniai. Ant sėdėti skirtų plokščių šalia laiptų, suradusi dar trupinėlį kreidos, užrašiau “buvo”.