Žymų Archyvai: pokalbiai

Lėtosios žurnalistikos projektai

Mano profesinis gyvenimas yra nupunktyruotas buvimo ir nebuvimo žurnalistikos pasaulyje. Pirmąjį darbą Atgimime gavau prieš 12 metų, bet, prasidėjus ekonominei krizei, iš jo pasitraukiau. Kad ir kaip mėgčiau taikomuosius tyrimus, kurie užtikrina, kad ant stalo būtų duonos, žurnalistika visada buvo mano mylimiausias darbas. Gaila, kad šiame sektoriuje vyksta labai liūdni dalykai – spaudimas dirbti greitai, generuoti daug turinio, pataikauti kažkieno įsivaizduojamam masiniam skoniui, žinant, kad publika mėgsta tavo darbo rezultatus, bet nenori už juos mokėti. Gyventi taip, kaip Atgimimo laikais (po to vėl trumpam – Der Spiegel laikais), turint savaitę temai išplėtoti, aptarti ir apgalvoti, neapsikraunant apmąstymais, iš kur imti pinigų nuomai, – didelė prabanga.

Tačiau kol užsiimu kitais dalykais, niekas netrukdo šiame tinklaraštyje plėtoti kelias temas, kurias jau esu tyrinėjusi. Juk lėtoji žurnalistika, kaip teigia vis daugiau balsų, sugrįš su trenksmu. Skaitykite toliau

Darbo paieškų vargai

Mano draugė Ugnė ieško darbo. Jei kas turite kokių pasiūlymų, rašykite ir džiaukitės puikia darbuotoja. Ta proga mintiju apie tai, kaip daug įvairių įgūdžių turinčios žmogos nuolat gauna klausytis skaudžių komentarų iš savo aplinkos, esą jau tuuuu tai rastum darbą, kokį nori, jei tik labai norėtum, kąąą nerandi? Labai prašau, jei savo aplinkoje turite daug įvairios patirties prikaupusių ir darbo ieškančių asmenybių, nesakykite joms taip.

Man irgi tekdavo to nuolat klausytis, ir kadangi tos, kas taip sakė, paprastai man linki gero, tekdavo atsakyti kaip nors mandagiai ir sukandus dantis nukęsti. Tačiau žinoma, nesėkmės ieškant norimo darbo nėra labai afišuojama karjeros detalė. Dauguma mūsų norėtume, kad kitos tikėtų, jog gauname, ko norime. Aš niekada nebandžiau apie save ištransliuoti tokios žinutės, bet vis tiek kažkodėl daug kas taip mano. Ledus pralaužė šis šaunus Princeton’o profesorius, publikavęs savo nesėkmių CV. Skaitykite toliau

Artimos ir tolimos istorijos žurnale „Verslo pietūs“

Štai ir išriedėjo puikus įkvepiančių istorijų sklidinas žurnalas „Verslo pietūs“. Pirmajam numeriui parašiau tris tekstus:

  • Levandų oazė – ir hobis, ir verslas (p. 12, interviu su Lavender Village įkūrėja)
  • Su maratonininkės ištverme – per visas gyvenimo kliūtis (p. 178, reportažas iš Kenijos)
  • Turistiniame Čiangmajuje – paslėptos provincijos gyventojų dramos (p. 186, reportažas iš Tailando)

Žurnalo demonstracinę versiją pasklaidyti ir leidinį įsigyti galima čia.

Apie post-tiesas ir informacinį karą

Mindaugas Jackevičius iš Delfi pasikvietė buvusį profsąjungietį, dabar „valstiečių“ politiką Tomą Tomiliną į savo laidą pasikalbėti, o po to jo FB profilyje užvirė diskusija visai ne apie laidą.

Politikas Romas Sadauskas, dalyvavęs rinkimuose su LLRS (žr. jo pažiūras tinklalapyje manobalsas.lt) ir dirbantis Kurorto radijo redaktoriumi, pakomentavo: „Labai geranoriškas interviu. Pasigedau kokio aštresnio klausimo, pavyzdžiui apie tai, kaip, pasak LRT laidos „Savaitė“, Tomas Tomilinas drauge su Maskvai draugiškais Latvijos aktyvistais rengė bendras protesto akcijas […].“ Istorikas Tadas Janušauskas suabejojo „Savaitės“ kaip šaltinio patikimumu. Kodėl – apie tai rašiau čia. Donatas Glodenis pasidalijo bloga patirtimi su laida „Savaitė“. Netrukus į diskusiją buvo iškviestas TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis. Pasinaudojau proga užduoti jam klausimą apie J.Lapėnienės darbą. Skaitykite toliau

Kairė, dešinė, politiniai spektrai ir kitos kryptys

Facebook naujienose prieš kurį laiką pasipylė pažįstamų rinkiminių testų rezultatai. Daug kam iškrito LLRA, nes svetainėje manoseimas.lt pažymėjo, kad palaiko galimybę varduose rašyti w ir pan. Maždaug tuo metu buvau prof. Leonido Donskio paskaitoje po atviru dangumi apie viską, kur jis sakė, jog Lietuvai reikia brandžios kairės, bet kairė tinka tik opozicijai, o ne valdymui. Kažkokiame amerikietiškame puslapyje skaičiau straipsnį, esą JAV krikščioniška dešinė dažnai susivienija su kairiosiomis feministėmis prieš pornografiją, seksualines paslaugas, o dabar – ir prieš translytes žmogas. TSPMI sukvietė daug vyrų pakalbėti apie radikalias idėjas, po to dar pakvietė dr. Nidą Vasiliauskaitę, bet ups, „pamiršo“ ją įrašyti tarp kalbėtojų, o renginiui atidaryti pasikvietė hipsteriškai ironišką dainių, kurio klipe pokyčių politikoje norinti liaudis prilyginama įvairių kultūrų egzotiškoms šokėjoms. Kad ir kas iš TSPMI organizuotų šitą dalyką, jų požiūris akivaizdus: tegul išsitaško visokios radikalės, o mes nusipirksime spragėsių. Tuo tarpu Nida  kalba apie kai kurių kairiųjų ir dešiniųjų vienodą substanciją. Ji sako: „Manding, tik atsitiktinumo ir pasipainiojusio socialinio rato klausimas, kur šio tipo žmonės atsiduria: medžiaga, iš kurios juos gamina – ta pati. Ir būtent ji – ši kairei ir dešinei bendra „medžiaga“, ši „substancija“ – VS kita, alergizuojanti į ją, yra reali politinė opozicija, kurios dar niekas neartikuliavo: čia, o ne tarp kairės-dešinės, yra vienintelė tikra ir svarbi politinė skirtis.“

Tad gal laikas sugrįžti prie senos diskusijos apie kairę ir dešinę? Skaitykite toliau

Kur veda švaros paieškos visur?

Antropologijos mokslui bus daug įdomaus darbo su vienu ryškiu pastarųjų metų reiškiniu – turtingų ir besivejančių visuomenių viduriniosios klasės vis daugiau dalykų grindžia ir aiškina ritualine švara. Vis dažniau simboliškai švarūs turi būti ir kūnai, ir namai, ir tinklalapiai, ir netgi diskusijos.

Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus po įtakingų antropologinių Mary Douglas veikalų apie simbolinę švarą. Jos įkvėptos (kodėl mot. g. mano tinklaraštyje?), iš paprastų pavyzdžių suprantame, kad simbolinė švara priklauso ne nuo mikroorganizmų ar teršalų kiekio, o nuo objekto vietos sistemoje. Gango upė, kurioje plaukioja nuotėkos ir lavonai, tikinčiosioms yra rituališkai švari. Savo plaukus, kol jie ant galvos, laikome švariais, o kai nukrinta ant kilimo – gryniausia nešvara. Ritualinės halal ir kašruto normos gerokai pergyveno tas aplinkybes, kuriose jos išties galėjo būti siejamos su infekcijomis ir kitais pavojais. Kad kultūrinės nuostatos apie švarą ir nešvarą veikia tai, kaip juslėmis patiriamas pasaulis, patyriau ir keliaudama Italijoje (įrašas anglų k.). Tačiau M.Douglas teoriją reikėtų prisiminti ir analizuojant politines diskusijas, ypač jei jose dalyvauja liberalių pažiūrų žmogos.

Skaitykite toliau

Diskusija apie tinklaraščius Žinių radijuje

Šiandien su įdomaus tinklaraščio apie sveikatą „Aš daktaras, aš žinau“ autore Emilija Trumpaite kalbėjomės apie tinklaraščius Lietuvoje (laidos įrašas čia). Kai vedėjas pasiūlė apie tai padiskutuoti, apsidžiaugiau, nes paskutiniu metu gana dažnai mąstau apie praėjusį tinklaraščių aukso amžių ir įvairias strategijas, kaip optimaliai kurti ir naudoti tinklaraštį.

Tinklaraščių aukso amžius Lietuvoje buvo prieš kokį dešimtmetį, kai hipertekstai įvairiomis temomis žadėjo šviežumą, aštrią analizę ir laisvę. Pasirodė bandymų tinklaraščius prilyginti žiniasklaidos priemonėms, ilgainiui diskusijos pasiekė ir aukštus politikos lygmenis, lipdėsi tinklaraščių etikos kodeksai. IT įmonės siūlė įrankius mėgstamiems tinklaraščiams sekti: populiarėjo Mozilla live feed, per kurį naršyklėje galima išskleisti naujausių tekstų mėgstamuose tinklaraščiuose sąrašą, daug kas naudojo Google Reader’į. Tačiau ilgainiui socialiniai tinklai prarijo tinklaraščius ir jų aukso amžius baigėsi. Google nutraukė Reader’io palaikymą – tai buvo aiškus ženklas, kad tinklaraščiai nėra IT įmonėms tokie pelningi kaip manyta. Tad ar galime tikėtis, kad įvyks antras tinklaraščių proveržis?

Skaitykite toliau

Eurobloge – apie alternatyvą darbo rinkai

Euroblogo savaitės tema „Bendroji skaitmeninė rinka“ suteikė progą pakalbinti bičiulį Mindaugą Indriūną, kuris su komanda plėtoja platformą, leidžiančią už darbus atsiskaityti kuriamų projektų ir daiktų akcijomis, o prireikus jomis mainytis.

„Tarpusavyje mainomos sub-kriptovaliutos [panašiai kaip bitcoinai – aut.past.] gali būti sugeneruotos kiekvienam daiktui, taigi kiekvienas daiktas gali turėti savo „akcijų“. Jos gali turėti vertę, priklausomą nuo paties daikto vertės. Tarkime, mano programos vertę atvaizduoja šimtas akcinių vienetų su mums suvokiama verte, straipsnį – kitas šimtas akcinių vienetų, o vienas kilogramas obuolių, tarkim, kilo iš projekto Z (pvz., plantacijos) su savo 100 akcijų, kur obuoliai yra maža to projekto dalis (pvz., 0,01). Tačiau ji turi pamatuojamą dydį. Jeigu mes žinosime santykinę akcijų vertę, galėsime pakeisti akcijas vienas kitomis taip, kaip skirtingas valiutas pagal jų kursą,“ – savo idėją aiškina Mindaugas.

Interviu čia.

Eurobloge – apie žurnalisčių stilių

Euroblogo savaitės tema „Stilius ir mada“ leido panagrinėti seniai man rupėjusį klausimą – kaip žurnalistės [link2post id="1278"]kodėl rašau moteriškąja gimine?[/link2post] pasirenka, kaip rengtis darbe. Straipsnis čia, o tinklaraštyje – šiek tiek papildomų apmąstymų. Skaitykite toliau

Holokausto atminties diena Lietuvoje

Socialiniuose tinkluose verda diskusijos apie R.Vanagaitę, kuri anksčiau sukūrė makabrišką politinės atminties disneilendą, o dabar nutarė išleisti knygą. Kai kas sako, kad bet koks PR svarbiai temai yra gerai, kitos (kodėl rašau mot.g.?) atkerta, kad gal reikėjo tiksliau, bet dalyvauti šiuose debatuose man nesinori. Ši diena yra proga prisiminti, kaip ši diena įprasminama visokiais būdais.

Skaitykite toliau