Vieną dieną, perskaičiusi V.Laučiaus atsaką M.Jankauskaitei dėl mačizmo žalos, sėdau rašyti tinklaraščio. Tačiau po to pamąsčiau, kad bus geriau, jei tekstą išgryninsiu ir pateiksiu platesnei auditorijai. Štai jis. Tai mano pirmas tiesiogiai Delfi parašytas tekstas – anksčiau kelios mano skiltys ir straipsniai buvo perspausdinti iš „Atgimimo“.

Labai smalsu, ar bus koks nors atsakymas. V.Laučių gerbiu kaip sąžiningą konservatorių, bet šitos temos jis ryškiai nėra labai gerai apmąstęs. Prieš kelias dienas gavau vieno pažįstamo laišką su komentarais mano tekstui, kuriame aiškinama, kur pasireiškia prigimtis. Išties, niekas neneigia biologinių skirtumų ir to, kad gimdo tik moterys. Tačiau gimdo ne visos moterys, nuo ko jos nenustoja būti moterimis. Net Naująjame Testamente (1 Kor 7) parašyta, kad geriau likti „mergaite“ (atitinkamai ir vyrams geriau „neliesti moters“), o santuoka šeima yra pusėtinas pasirinkimas, jeigu negali susilaikyti, siekiant išvengti ištvirkavimo. Taigi absoliučiai neleistina, kad moteriškumą apibrėžtų gimdymas. Niekada taip nebuvo ir geriau niekada ir nebūtų. Ankstyvojoje krikščionybėje moterys kartu su vyrais drąsiai pakeldavo kankinimus ir dirbdavo, skleisdamos savo religiją, ir niekas joms neaiškino, kad geriau eitų gurkšnoti „Baileys“ ir gimdyti vaikų, nes biologija taip liepia.

Dar daugiau, turint galvoje, kad žmoga dirba apie 40 metų, 2-3 metai kūdikiams auginti yra tik mirksnis. Tad kodėl tie 2-3 metai turėtų labiau apibrėžti moters padėtį visuomenėje nei 40 metų, kuriuos ji dirba už šeimos ribų? Senovės Lietuvoje taip ir būdavo. Lietuvės valstietės dirbo ūkyje kaip ir vyrai, o mažus vaikus prižiūrėdavo senelės ir kitos išplėstinės šeimos narės. Penkiametės galėdavo eiti žąsų ganyti, o ne tikėdavosi, kad mama aukos darbą, kad jas apšokinėtų. Aristokratės samdydavo žindyves ir aukles. Žydės moterys neretai sukdavo verslus ir išlaikydavo šeimas, jei vyrai pašvęsdavo gyvenimą šventraščių studijoms. Moteris-namų šeimininkė yra absoliutus industrializacijos ir urbanizacijos produktas. Tiek tos biologijos.

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Continue Reading »

Jau tuoj baigsis graži ir labai reikalinga iniciatyva – savaitė be patyčių (galite jai skirti 2 proc. pajamų mokesčio). Per ją visuomenė šviečiama patyčių mokyklose klausimais, siekiama suardyti susidariusius stereotipus. Žinoma, tai labai maža dalis visų darbų, kuriuos reikėtų nudirbti, kad patyčios mokyklose apmažėtų. Juk siekinys – ne savaitė, o gyvenimas be patyčių. Tačiau reikėtų, kad kuo daugiau žmogų prisijungtų prie šios iniciatyvos. Pagalvojau, kad galbūt būtų gera mintis, jei įvairios blogerės (taip pat ir mano pasirinkimu rašyti moteriškąja gimine laaabai nepatenkinti blogerIAI) įsijungtų į šią iniciatyvą (net pasibaigus formaliajai savaitei) ir bloguose viešai papasakotų apie patirtas ar matytas patyčias, pasidalytų, kaip pavyko (ar nepavyko) išspręsti šią problemą. Gali būti, kad, kai papasakosiu savo istoriją, manęs nemėgstančios ultrapatriotės komentuos, kad taip man ir reikia, arba ieškos pseudofroidistinių pagrindimų mano neva konfrontacinei pozicijai. Galite nesivarginti ir nezulinti klaviatūrų – manęs tai neįskaudins ir nieko neįrodys, tai tik parodytų taip galvojančių siauraprotiškumą. Manau, vaikų kančios yra kažkas bendražmogiško, ką turėtų suprasti bet kokios ideologinės pozicijos atstovės. Kita vertus, galbūt ultrapatriotės parodys žmogišką empatiją (ko labai tikiuosi) ir taip pat prisijungs prie šios iniciatyvos. Pažadu nerašyti jokių pseudofroidistinių išvedžiojimų apie tai, kaip kadaise ujami vaikai išaugo į ultrapatriotes/ nacionalistes. Esame suaugusios žmogos, dabar jau atsakingos už savo pasirinkimus. Tačiau patirtys, kaip išgyventi mokyklinį pragarą ar išspręsti problemą, labai reikalingos. Galbūt pačios dalyvavote patyčiose ar tyliai pritarėte, o vėliau supratote klaidą? Papasakokite ir apie tai. Galbūt mokinės, goglinėdamos po internetą, paklius į šiuos blogus ir pamatys, kad šio bei to pasiekusios žmogos (štai čia pasakoja garsenybės, rašo Delfi piliečiai, jaunųjų žurnalistų ugdymo programos dalyvė) taip pat savo laiku patyrė patyčias, bet mokykla – ne visas pasaulis, ir daug ką dažnai yra įmanoma pakeisti. Jeigu prisidėsite prie šios iniciatyvos, prašau, atsiųskite man nuorodą (jei mane pažįstate asmeniškai ar komentare) arba ping’ą. Kiek man žinoma, daug gabių, išsilavinusių žmogų paauglystėje patyrė patyčias. Kai kam tai turėjo katastrofiškų padarinių (chroniškas nerimas, depresija), kitoms tai padėjo savotiškai sustiprėti. Kad ir kaip ten būtų, patyčios yra galios žaidimas, taigi žalinga aiškinti, kaip „kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnes“ ir kaip viskas natūralu, būdinga tam tikram amžiui, praeis. Šią problemą reikia spręsti čia ir dabar, kompleksinėmis priemonėmis. Continue Reading »

Neseniai žinomo viešojo intelektualo Laimanto Jonušio Facebook profilyje užvirė diskusija apie mano blogą. Būtent apie tai, ką išdėsčiau čia, – kodėl rašau moteriška gimine: vienaskaitinius daiktavardžius, susijusius su žmogomis, – jei subjekto lytis neaiški, daugiaskaitinius – jei į kategoriją įeina ar gali įeiti moterų. Ketinu greitai išdėstyti tai puslapyje „Apie“. Su L.Jonušiu susipažinau 2006 m. per Europos dieną. Jis tada negalėjo numatyti, kad neseniai iš Švedijos grįžusią entuziastingą studentę jo draugai po kelerių metų vadins visuomenės nuomonės formuotoja, dėl ko nustebau. Mielai pamatyčiau tą nuomonę – kad ir dar vieną blogą, žvelgiantį į gramatiką laisviau. L.Jonušys, kolega Stanislovas Kairys ir kiti teigia, kad kalbos nereikia pritempinėti prie ideologijų, nes ji turinti savą gyvenimą, o vyriškosios giminės daiktavardžių slapta ideologinė prasmė neregistruojama ją vartojant, išblukusi kaip kokių rusiškų keiksmažodžių pažodinė reikšmė (palyginimas mano). Aš teigiu, kad, siekdamos teisingesnės visuomenės, turime kurti kontrkultūrą, kurioje į pasąmonę kertančios gramatinės formos neturėtų to socialinio turinio, dėl kurio jos atsirado. S.Kairys žada debatus aprašyti, lauksime. Reklama: jei Jums įdomūs mūsų debatai, pirkite rytoj „Atgimimą“.

Na, o šiandien, skaitinėdama šį bei tą, supratau, kad turiu politines nuostatas ir daugiau kalbinių dalykų atžvilgiu. Jūs jau žinote, kad „rūšinį“ žmonijos įvardijimą vienaskaitoje laikau pernelyg svarbiu žodžiu, kad jam būtų suteiktas lytinis atspalvis, todėl rašau „žmoga“. Taip pat žinote, kad ir apie vyrus sakau „tekėti“ (arba „tuoktis“), o ne „vesti“. Tačiau į debatą dar norėčiau įjungti savo žiauriai nemėgstamus žodžius, kurių stengiuosi nevartoti, – „nekaltybė“ ir „(atsi)duoti“. Pamąstyti apie juos paskatino šis Delfi straipsnis. Remiamasi moksline apklausa, bet žurnalistės bando pavarijuoti terminais ir įveda liaudiškus. Continue Reading »

Ir nutik tu man taip… Vakar, grįžtant iš komandiruotės, įsigrūdau į miniatiūrinį, kokie visada skraido į Lietuvą, lėktuviuką, pasidėjau daiktus ir laukiu, kol kaimynas užleis man priklausančią vietą prie lango. „You want to sit there? No problem,“ pasakė kaimynas. Įsirangiau į kėdę – net man vietos pasirodė ne itin daug. Pasiėmiau knygą ir tikėjausi ramios, niekuo nuo kitų nesiskiriančios kelionės. Tačiau kai kas manė kitaip.

Kaimynas kažko užklausė, o paskui dar susizgribo: „O gal kalbat lietuviškai?“ Atsakiau, kad taip, ir greitai pasigailėjau – verčiau būčiau apsimetusi užsieniete… Siauros SAS lėktuvo kėdės vertė sėdėti arčiau nei norėtųsi, ir jaučiau alkoholio dvoką. Šalia sėdėjęs vyriškis buvo išgėręs ir norėjo kompanijos. Pirmiausia jis liepė nesijaudinti prieš pakilimą, viskas gerai, tik truputį purto. Pasakiau, kad gali manimi nesirūpinti. Jis neatstojo: aiškino, kad daugeliui žmonių būna sunkiausias pakilimas, kai kurie apsivemia, ir kad kreipčiausi, jei bus baisu. Atsakiau, kad skrendu ne pirmą kartą ir kad aš skrendu sau, o jis – sau, taigi gali manimi nesirūpinti. Kaimynui neatstojant, sugriežtinau toną, atvirai paprašiau atstoti, nes noriu skaityti. Jis siūlė kavos, komentavo apie tai, kad skaitau angliškai, kažką vebleno apie lėktuvo saugumą, gyrėsi, kad dažnai skraido. Continue Reading »

Baisiai spirga kiti darbai, bet smagu pasidalyti su tinklaraščio skaitytojais istorija apie vieną interviu, kurį paėmiau anksčiau šį rudenį. Nors paprastai neskaitau komentarų savo tekstams, tačiau pasirinktoje žiniasklaidos priemonėje komentuoja tik registruoti skaitytojai, taigi komentarai vertingesni ir vertesni dėmesio.

O buvo taip. Greičiausiai dauguma būsite girdėję apie vadinamąjį nacių medžiotoją Efraim’ą Zuroff’ą – jis yra Simono Wiesenthal’io centro Jeruzalės skyriaus direktorius. Centras užsiima buvusių nacių bei jų kolaborantų sekimu visame pasaulyje, renka dokumentus, kad šiuos asmenis būtų galima patraukti į teismą. Pats Zuroff’as pagarsėjęs savo aštriais pasisakymais: jo nuomone, Lietuva apgailėtinai atsilieka, sekdama ir teisdama buvusius nacius. Continue Reading »

Stebėjau šio renginio finalą netoli mano namų esančiame gėjų bare. Kaip žinia, tai pati ta vieta žiūrėti “Euroviziją”. Ir pasitaikyk tu man taip, kad Eurovizija šiemet dargi buvo itin metroseksuali: tik graikas buvo klasikinio vyriškumo vyras.

Kabake buvo du ekranai, viduje ir lauke. Suvilioti galimybe mėgautis drungnu vakaru, atsisėdome lauke (tarp britų staliuko, prie kurio buvo ir, ak, gioteburgietis, ir vokiečių staliuko). Tačiau lauko ekrane vaizdas vėlavo, tad susigrūdome smaksoti į ekraną viduje. Continue Reading »

Tai štai, kaip kad žadėjau, papasakosiu istoriją vieno žmogaus iš Lietuvos, kuris praėjo visą procesą ir perėjo į judaizmą. Tai pirma istorija, kurią taip išsamiai teko išgirsti iš pirmų lūpų, o kai surinksiu daugiau, parašysiu normalų straipsnį. Taigi susipažinkite su labai šauniu “naujuoju žydu” Donatu Continue Reading »

Labai šauniai sukaltas V.Laučiaus komentaras. Ta proga – štai ką manau aš.

Vakar manęs eilinį kartą klausė, ar patinka Tel Avivas. Kadangi klausimai paprastai būna identiški, tik skiriasi eiliškumas, paprastai turiu pasiruošusi keletą istorijų, kurias “atpilu” atsiribojusi, galvodama apie ką nors kita, tokios jos įprastos. Susipažindama su izraeliečiais, jaučiuosi lyg tapusi sociologinės apklausos respondente (labai įdomu, nes juk pati atvykau čia apklausinėti žmonių). Net dirbdama tokių apklausų asistente skirtingiems žmonėms taip identiškai neuždavinėjau klausimų. Draugėms Lietuvoje pasakojau, kad labai pasiilgstu įdomių užklausimų. Continue Reading »