Žymų Archyvai: moterys

Vilnius, G taškas ir įvaizdžio klausimai

Mindaugas Jackevičius (LRT) aprašė keistą skandalą dėl dar keistesnės Vilniaus reklamos, pristatant Lietuvos sostinę Europos G tašku. Kadangi jis nutarė, jog komentuoti G taško simboliką labai tinka vyrai publicistai, tekste yra tokia citata: „„Giesmių giesmėje“ […] pažodžiui kalbama apie žmogaus, moters, įvairias kūno dalis, kurios tradiciškai siejamas ir su lytine meile. […] Taigi vien žvelgiant iš tokios perspektyvos, sakyti, teigti, kad neįmanomos perkeltinės reikšmės, kad neįmanomas metaforinis žaidimas šiais įvaizdžiais.“ Tad kokias perkeltines reikšmes audžia tokia kampanija, ką byloja PRščikės, ir ką turėtų perskaityti turistės (mano blogo gramatinės giminės politika aprašyta čia)? Panagrinėkime reikšmių lauką. Skaitykite toliau

Filmas „Hidden figures“

  1. Kai kalba pasisuka apie moteris matematikes, mokslininkes ar programuotojas, dažnai tenka girdėti teiginius, esą nieko nepadarysi, jų promotės rankiojo uogas, o jos pačios galbūt tiesiog nenori rinktis šių profesijų. Kai Europos Komisija ar kita institucija ieško būdų, kaip paskatinti mergaites profiliuotis ir studijuoti atitinkamus dalykus, vis girdžiu, kad mergaitėms trūksta teigiamų pavyzdžių. Tačiau feministiniuose tinklaraščiuose ir puslapiuose kaupiasi įrodymai, kad moterys buvo tyčia, sąmoningai ar nesąmoningai, ištrintos iš matematikos, tiksliųjų mokslų ir programavimo istorijos. Šiame NPR reportaže pasakojama, kaip programavimas kažkada buvo laikomas „moteriška“ ar mišria specialybe, kol kompiuteriai supaprastėjo tiek, kad įžengė į namus ir gamintojai juos pradėjo reklamuoti kaip žaislus berniukams. Tapęs paklausia ir vyrų uždominuota specialybe, programavimas apaugo atšiauria gentine/ klubine subkultūra, kurios vienose aplinkose daugiau, kitose mažiau. Apie tai rašiau čia. Jokia paslaptis, kad popkultūra prisideda prie įvaizdžių formavimo. Tad ar filmas „Hidden figures“ apie NASA programuotojas laužo šią subkultūrą apgobusį įšalą?

Šiandienos sociologiniai tyrimai rodo, kad vienatvė ir ostrakizmas kolektyve ženkliai prisideda prie to, kad merginos sprunka iš tiksliųjų ir inžinerinių mokslų, net jei visada svajojo dirbti šiose srityse. Filme, kuris mums atskleidžia tris tikras persipynusias NASA dirbančių afroamerikiečių istorijas, matyti, kaip veikėjoms stiprybės suteikia tvirta atsvara. Visų pirma, trys pagrindinės veikėjos (Katherine, Dorothy ir Mary) yra per ugnį ir vandenį kartu einančios artimos draugės. Jų asmeninės savybės puikiai dera tarpusavyje ir viena kitą papildo. Mary – tiesmuka, Dorothy – praktiška, Katherine – drovoka, bet pasiutusiai talentinga. Viena kitą padrąsindamos ir pastūmėdamos, draugės tampa pirmąja afroamerikiete, teisme iškovojusia teisę studijuoti inžineriją segreguotoje aukštojoje mokykloje, pirmąja afroamerikiete NASA komandos vadove ir bene pirmąja nepamainoma matematike, padėjusia pamatus pirmajam amerikiečio skrydžiui į kosmosą. Draugės niekada nesipyksta.

Skaitykite toliau

Filmas „Kitoje šalyje“

Kino mėgėjos Lietuvoje jau turėjo progą atrasti korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo darbus (pvz., Kino pavasaryje), tačiau man šis vardas nebuvo girdėtas, o ir aktyvus domėjimasis kinu liko kaip studentiškų metų atsiminimas. Tačiau, pasitaikius progai, pažiūrėjau filmą ir paklausiau specialistės iš Pietų Korėjos pristatymo.

Hong′as yra vienas iš tų režisierių, kurie mėgsta geriančius ir rūkančius personažus, tiki, kad taip daryti kieta ir rafinuota. Kaip pasakojo pristatyme, kai Isabelle Huppert išpažino savo meilę korėjietiškam kinui ir svajonę nusifilmuoti korėjietiškame filme, scenaristas ir režisierius Hong aplipdė istoriją aplink jos personažą ir kiek telpa pasimėgavo dūmus jausmingai pučiančios prancūzės įvaizdžiu. Skaitykite toliau

Khaled Hosseini „The Kite Runner“, „A Thousand Splendid Suns“

Kolegei padedant pagaliau ir man atėjo laikas susipažinti su Khaled′o Hosseini′o kūryba – dviem gydytojo, nutarusio tapti rašytoju, knygomis, kurios puikiai tinka pamaloninti išsilavinusias Europos ir Amerikos skaitytojas. Abiejose knygose narpliojamos tėvo vaidmens, draugystės tarp nelygių, žmogiškumo karo sąlygomis temos. Siužeto struktūra primena neseniai skaitytas Chimamanda′os Ngozi Adichie knygas (gyveno kartą sudėtingų asmenybių šeima, šalia skleidėsi ambicingas miestietiškos kultūros žiedas, bet tada viską suardė karas). Panašiai nostalgiškas šalies pirmavaizdis švelniai tikina Vakarų skaitytojas, kad aprašoma šalis – tai ne vien skurdas ir priespauda. Tačiau dėl ypatingos Afganistano vietos pastarųjų dešimtmečių politikoje tas švelnus vedimas už rankos, pakeliui paglostant galvą, kad visgi šį tą žinai, Kh.Hosseini′o kūryboje akivaizdesnis.

Skaitykite toliau

Timo K. Mukka „Žemė – nuodėminga giesmė“

Vienu metu Vilniuje dažnai naudodavausi knygų mainų lentyna knygyne netoli Lukiškių. Tai buvo puiki proga paskaityti negirdėtų autorių ir pasirinkti, o po to grąžinti knygų, kurių turbūt šiaip nepirkčiau, nes paskutiniu metu nelabai perku grožinės literatūros. Taip į mano namus pateko Timo K. Mukka′os romanas, bet jį perskaičiau tik šį mėnesį.

Veiksmas vyksta atokiame Šiaurės Suomijos kaime, kur nelabai kas užklysta ar išvyksta. Net nėra aišku, kokiu laikotarpiu rutuliojasi įvykiai, nes retkarčiais kalbama apie karą, suprask, antrą pasaulinį, bet nematyti jokių pokario techninės pažangos ženklų. Skaitykite toliau

Chimamanda Ngozi Adichie „Kinrožės žiedas

Pirmą kartą apie Chimamandą Ngozi Adichie išgirdau, kai kažkuriame socialiniame tinkle iššoko jos TED kalbos įrašas. Nuo to laiko labai norėjau perskaityti jos romanus, ir kas galėjo pagalvoti, kad, kol prisiruošiu, jie bus išversti į lietuvių kalbą ir juos skaitysiu lietuviškai. „Kinrožės žiedas“ – pirmasis šios rašytojos romanas, kuris ir pelnė jai tarptautinę šlovę.

Skaitykite toliau

Sirupas prieš miegą, arba feministė skaito moterišką romaną: Kate Jacobs „Penktadienio vakaro mezgimo klubas“

Sykį pagalvojau, kad dabar, kai nusimečiau akademines pareigas ir turiu laiko mąstyti, norėčiau paskaityti „moterišką“ romaną. Mat paskutiniu metu skaičiau daug vyrinančių vyrų literatūros, norėjau šį bei tą palyginti ir įjungti sociologinę vaizduotę. Nusprendžiau pasiimti šią knygą, kurią draugė kadaise paskolino kaip lengvą atostogų skaitinį. Na, mano atostogos anaiptol nesudarė sąlygų ne tik skaityti romanų, bet ir kuprinėje vežiotis dviejų plytų dydžio knygą, bet sugrįžusi vakarais prieš miegą po truputį įveikiau šį kūrinį. Turiu pasakyti, kad sociologine prasme buvo įdomiau nei literatūrine.

Skaitykite toliau

FemLink Kaune: chaotiškas menas ir atsiprašinėjantis aktyvizmas

Maunama kojinė ir be garso burbuliuojančios dažytos lūpos. Moteris taisosi skarą, o ji vis smunka. Kompiuterinis žaidimas su žirgais. Iš viršaus nufilmuotas besišypsantis falafelių čirškintojas. Maždaug taip atrodo gausaus būrio šiuolaikinių menininkių vaizduotės vaisiai tema „moteris ir protestas“.

Festivalio „Kaunas mene“ programa atrodė visai intriguojančiai, o turėti kino teatrų miesto centre ir juose apsilankyti – visada smagu. Tačiau projekto FemLink peržiūra, kurioje dalyvavo ir kuratorė  Véronique Sapin, nuteikė niūrokai. Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau