Žymų Archyvai: migracija

Užsienietės Maltos Pride eitynėse: „Ačiū, Malta, už tai, kur šiandien esame“

„I came here for love,“ – iš garsiakalbių Valetoje griaudėjo vietinės žvaigždės perdainuotas tarptautinis hitas. Užsienietes (kodėl bendruoju atveju rašau moteriškąja gimine, žr. čia) į Viduržemio jūros salyną atvedė įvairios priežastys, bet į LGBT eitynes jos susirinko pasidžiaugti, kad jų pasirinktoji tėvynė – viena pažangiausių Europoje pagal LGBT teisių lygį. Šiemet Tarptautinė lesbiečių, gėjų, biseksualių, transseksualių ir interseksualių asmenų asociacija (ILGA) Maltą savo vaivorykštės reitinge įvertino kaip LGBT draugiškiausią Europos šalį.

„Šiemet tiesiog neįtikėtina – daug aktyviau įsitraukė Maltos verslai,“ – džiaugiasi ketverius metus Maltoje pragyvenusi eitynių savanorė britė Mia. Jos nuomone, įstatymai pasitarnavo tam, kad LGBT teisės taptų kažkuo visiškai normaliu. Kai birželį parlamentas balsavo dėl santuokos lygybės įstatymo, kuriuo teisiškai sulyginamos tos pačios lyties ir skirtingos lyties porų teisės, tik vienas opozicinės partijos politikas išdrįso balsuoti prieš. Abi pagrindinės partijos sutarė, kad įstatymas bus priimtas, ir iš karto po to premjeras Joseph’as Muscat’as užlipo ant scenos Kastilijos aikštėje pasveikinti šventiškai nusiteikusios minios. Skaitykite toliau

Apie pasisakymus „Jau jau emigruoju“

Man yra esminis skirtumas. Vokietijoje galiu palikti vaiką žaidimų aikštelėje ir nebijoti, kad pagrobs ir paprašys išpirkos. Kazachstane to negalėčiau. O jums, europiečiams, skirtumas yra tik kiekybinis – truputį daugiau pinigų, truputį daugiau vakarėlių…

Išeivė iš Kazachstano, gyvenanti Vokietijoje pagal etninių vokiečių apsigyvenimo teisę

Lietuvoje pažįstu nemažai menininkių, kultūros veikėjų ir socialinių mokslų absolvenčių. Jei nesistengia įsiteigti daugumos skoniui ar galios sluoksniams, jų gyvenimas gana sunkus. Vieno dalyko dėstymas neturint daktaro laipsnio, pavyzdžiui, yra parsidavinėjimas už espreso per dieną (apie tai kada nors parašysiu atskirai). Tačiau ne tik finansiniai rūpesčiai kamuoja žmogas. Vargina ir protinis beigi emocinis darbas. Protinis todėl, kad net mėgstamas darbas apkarsta dėl didelio krūvio. Emocinis todėl, kad iš tokių žmogų laukiama, kad jos sugebės kažką pakeisti ar išjudinti, bet to nesiseka padaryti. Be to, daugybė veiksnių ir aplinkinių žmogų bando jas vis įtikinti, kad jos nepakankamai geros. Todėl būtent šioje aplinkoje dažnai girdžiu: „Viskas, emigruoju“. Skaitykite toliau

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.

Aktualijos: masinė migracija, etninės mažumos

Pradėkime nuo lengvesnių naujienų. Aktualumo nepraranda rusakalbės diasporos klausimai. Štai čia parodytas Rusijos piliečių pasiskirstymas Europoje.

Estijoje skubiai kuriami žiniasklaidos kanalai rusų kalba.

Nors Europos kraštutinė dešinė paskutiniu metu susitelkė ties pabėgėlių persekiojimu ir galbūt leidžia romėms lengviau atsikvėpti, Kanadoje romės iš Vengrijos vis dar turi gerus šansus gauti politinį prieglobstį dėl persekiojimo.

Skaitykite toliau

Aktualijos: Europa neranda sprendimo pabėgėlių krizei

Esu toli nuo kugelių ir kitų lietuviško provincialumo aktualijų, todėl darosi sunku suprasti, apie ką diskutuojama FB. Tačiau viena tema neišeina iš antraščių visoje Europoje – masinė migracija.

Vengrijoje baigiama tvora, turinti sulaikyti didžiąją dalį pabėgėlių. Kas gali, skuba pro dar likusias spragas.

Skaitykite toliau

Kauno skvotas, balvonai, žudynių atgarsiai ir kitos aktualijos

Štai kokias aktualijas sekiau šią savaitę.

Kaune evakavo „Žalią namą“. „Kauno žinios“ išsamiai aprašo, kas ten buvo, ir paaiškina, kokie pavojai kyla dėl apleistos nuosavybės „šventumo“. Kaune turime ne vieną vaiduoklį. Kai ką nors vedžioju po Kauną, visada juos parodau ir sakau, kad tai – paminklai privačiai nuosavybei. Skaitykite toliau

Kaip BBC tingų straipsnį apie Lietuvą kurpė

Net kelios draugės socialiniuose tinkluose pasidalijo nuorodą į šį BBC straipsnį apie švietimą Lietuvoje. Autorius Nic′as Mitchell′as bandė gilintis, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemai. Perskaičiusi pagalvojau, kad jei aš, tarptautiniuose vandenyse neprasimušusi Rytų europietė, parašyčiau tokį straipsnį, niekas jo nespausdintų. Betgi čia BBC, tai galima. Keli mano pastebėjimai apie šį tekstą galbūt padės toms (kodėl mot.g,?), kas akademiškai ar kitaip domisi žiniasklaida. Skaitykite toliau

Feministinė partija – kodėl gi ne?

Po rinkimų kilo iniciatyva steigti naują kairiąją politinę partiją. Kol kas yra tik Facebook grupė, bet ten aktyviai verda diskusijos. Toks poreikis iškilo dėl to, kad kairiųjų pažiūrų žmogoms atsibodo LSDP, užtat dėl socialinių tinklų ir kitų dalykų vis aiškiau, kad šis segmentas nėra toks mažas, koks buvo prieš kokius penkerius metus. Be to, į Europos Parlamentą pateko įvairios smulkios politinės partijos, tokios kaip Feministinė iniciatyva Švedijoje. Lygiagrečiai su šiomis diskusijomis Donatas Paulauskas iškėlė labai savalaikį klausimą – ar Lietuvai irgi reikia feministinės partijos. Manau, kad pats laikas bent jau padiskutuoti apie tokią galimybę. Tačiau socialiniuose tinkluose apie tai išsakyta ir nepalankių komentarų: feminizmas svarbu, bet visgi partijos, kurių pagrindas ne ekonomika, ilgai neišsilaiko. Leiskite paklausti, kaip tai ne ekonomika? Lyčių (ne)lygybė yra pamatinis visuomenę, deja, iki šiol struktūruojantis veiksnys.
Skaitykite toliau

Kas skatina keliauti

Anądien susipažinau su daug įdomios patirties turinčiu ir įvairiuose regionuose dirbusiu žmoga. Atsirado galimybė su keliomis kolegėmis ir juo pavakarieniauti. Aš paprastai nesigiriu, kur kiek man teko gyventi, bet dažnai tokia informacija yra aktuali, ypač diskutuojant apie naujienas, skirtingas kultūras ir pan. Vienu metu pašnekovas ėmė stebėtis: „Vengrija, Japonija, Izraelis, Liuksemburgas… Kaip nutiko, kad teko gyventi tiek visokių valstybių? Užuodžiu meilės istoriją…“

Nuleidau juokais, pati sau bandydama įsivaizduoti, kaip tai turėtų veikti: politikos konsultantė ir blogerė D.R. dienų dienas sėdi OKCupid ir vos suranda kažkokį įdomų variantą, tuoj ir dumia į atitinkamą šalį kažko ten paveikti. Bet tikrai magėjo paklausti, ar ir vyrui užduotų tokį patį klausimą (aš irgi galėjau tokį užduoti, beje, bet žinojau, kad pašnekovas gyveno skirtinguose regionuose dėl profesinių priežasčių). Ar taip egzotiška, kad 30 nesulaukusi moteris gyvena skirtingose šalyse vien dėl profesinių priežasčių, kad pati pasirenka tokį gyvenimo būdą, o kas keisčiausia, kad visos tos šalys jai pažeria pragyvenimo šaltinių?

G.Grušaitės knyga „Neišsipildymas“

Perskaičiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymą“ – jau kurį laiką buvo smalsu, nes klausiau jos pristatymo knygų mugėje. Renginyje autorė man pasirodė pretenzinga, bandė pasirodyti labai unikali ir nelietuviška (reikėjo išgirsti, kaip ji taria „Dabar gyvenu Malaizijoje“), nors panašios ar dar įdomesnės biografijos lietuvių pažįstu būrį, ir nė viena taip nesigiria apie tai. Bet nesvarbu, šaunu, kad pasirodė toks provokuojantis ir savitas romanas apie emigrantes. Norėčiau, kad emigrančių romanų būtų daugiau. Perskaičiau su susidomėjimu, nors sakyčiau, kad reikia gerokai pašlifuoti.

Skaitykite toliau