Jei paklausite, ar Budapeštas keičiasi, nedvejodama atsakysiu, kad taip. Ir tie pokyčiai – kažkas gilaus, ne iš karto užčiuopiama. Palikau šį miestą klestintį, kai atrodė, kad politikos keistenybės, korupcija, neatsakingumas gyvena savo gyvenimą, o verslas ir visuomenė – savo. Sakytum, anarchistinė svajonė, gyvenimas anapus valdžios. Palyginus su kitais Vidurio ir Rytų miestais, Budapešto ateitis atrodė šviesiausia. Grįžti į provincialų Vilnių buvo liūdna. 2009 m. aplankiau šį miestą jau stipriai supurtytą krizės. Ji tvyrojo erdvėje: rodės, ant kas antro pastato buvo užrašyta ‘Parduodama/išnuomojama’. 2010 m. viskas stabilizavosi, bet mieste tvyrojo įtampa: ką dar sugalvos radikalūs nacionalistai? Kur pasuks politika? Šiemet matosi, kaip ‘superdaugumą’ (2/3) turinti valdžia įsirašė į erdvę ir kasdienius pokalbius.

Kaip ironizuoja draugai vengrai, valdžia pasirūpino supykdyti visus, ką įmanoma. Paskutinis kuriozas – nebeleisti gaisrininkėms, policininkėms ir pan. išeiti į išankstinę pensiją o jau išėjusioms sumažinti pensijas. Paprastai įstatymai atgaline data negalioja, bet čia gi superdauguma…

Tačiau viena sritis, kaip pasakoja draugai, kurios valdžia ėmėsi iš peties, yra pervadinimas. Pasikeitė kelių miniaterijų pavadimai: juose atsirado žodis ‘nacionalinis’. Pvz., Nacionalinio ūkio ministerija. Vengrija centralizuota, jokio kito ūkio kaip nacionalinis nėra, taigi šis žodis perteklinis, bet jo simbolinis krūvis aiškus. Verslas netrukus suprato žaidimo taisykles: mačiau lipduką su užrašu ‘Nacionalinė taksi’.

Pagalvojau, kad pirma kandidatė mieste gauti naują pavadinimą – Laisvės aikštė, kurioje stovi vienintelis likęs komunistinis paminklas. Galėtum tikėtis, ji taptų kokia nors nacionalinės tragedijos aikšte. Bet, matyt, tiek valdžia neužsimojo, užtat rado būdą, kaip simboliškai pažeminti paminklą: įmontavo Reagan’ą ir įrengė skaitmeninį ekraną, kur galima pasiskaityti jo citatų.

Grįžusi pasiskaitysiu šaltinių apie tai ir parašysiu į Atgimimą.

Dėl gana keistai susidėliojusio tvarkaraščio turiu daug laiko klajoti po mylimą Briuselį tokiu laiku, kai parduotuvės užsidarinėja, o ‘tūsininkės’ dar neišlindusios. Be to, aplankiau kvartalus ir užkaborius, į kuriuos tiesiog nesugalvočiau užklysti nei viena, nei su draugėmis, jei neturėčiau kažkur netoliese reikalų. Dabar sėdžiu kavinėje ‘Kafka’, i kurią, žinoma, užklydau tik dėl pavadinimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, daugiausia tenka turėti reikalų vadinamąjame Eurokvartale, kuris daugeliui yra tapęs viso Briuselio ikona. Daugybė žmogų, paklaustos nuomonės apie Briuselį, atsako, kad tai nykus ir pilkas biurokračių miestas. Atpratau stebėtis, nes puikiai žinau, kaip miesto ivaizdis priklauso nuo patirčių. Man Budapeštas ar Tel Avivas yra kitoks, nei toms, kas ten tik turistavo. Ir ne tik tai. Man, žinoma, Briuselis pirmiausia yra aukštyn besistiebiantys namukai, ramus Montgomery kvartalas, šurmuliuojanti Liedts aikštė su turkiška muzika iš kabrioletų, neprofesionalių grojamos šaunios muzikinės improvizacijos pas I., afrikietiško restorano skanėstai, prieskonių rojus, o svarbiausia – gyvybinga CS bendruomenė. Jei galėčiau,mielai čia pagyvenčiau.

Tačiau grįžkime į Eurokvartalą. Kas su juo ne taip? Kodėl jis tarsi iškrinta iš konteksto? Ar tik dėl architektūros, kuri tokia patogi žurnalistėms, norinčios vingriomis linijomis iliustruoti straipsnius apie biurokratines džiungles? Pirmą kartą susimąsčiau apie šitą kvartalą būtent taip, negatyviai, ieškodama, ko jam trūksta, o ne ką ten nuveikti. Žinoma, anaiptol nepropaguoju tokio žiūrėjimo į miestus, bet šitiek žmonių būtent dėl šito kvartalo nemėgsta Briuselio… Ir štai pirmą kartą supratau, kad ES institucijų apylinkės visai nedraugiškos norinčioms praleisti šiek tiek laiko neskubant. Jei atsinešėte javainį ir norite suvalgyti, jei norėtumėte sustoti ir parūkyti, jei jums trina batas ir reikia jį pasitaisyti, jei sutikote pažįstamą ir norisi persimesti vienu kitu žodžiu, teks ilgokai paieškoti, kur tai padaryti. Erdvės tam tiesiog nenumatytos, o šaligatviai siauri. Aplink vien pastatai, į kuriuos reikia įeiti su leidimu. Nėra gerų vietų užkąsti ar išgerti kavos – gal ir nėra poreikio, juk visuose biuruose valgyklos. Jei atliko kelios minutės, praktiškai nėra,kur dėtis. Deja, daug miestų vis labiau ‘optimizuojami’, išnaudojant kiekvieną lopinėlį biurams ir namams. O gyvybingos erdvės paprastai labai neoptimalios.

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Continue Reading »

Buvo daug kultūrinių patirčių paskutiniu metu. Pirmadienį su draugu I. išsiruošėme pas jo gimines žydiškoje gyvenvietėje okupuotose teritorijose švęsti Pesacho. Labai stengiausi neįsivelti į diskusijas apie politiką – kartais net gniaužydama suknelės kraštus po stalu, bet dėl nieko nesusiginčijau ir nieko nepakomentavau. Tiesą sakant, paskutiniu metu matau vis mažiau prasmės diskutuoti apie politiką, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nieko tai nekeičia. Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti. Akivaizdu, kad tos gyvenvietės amerikietiškosios “kolonijos” gyventojai (itin religingi ir patriotiški) nėra iš tų, kuriuos būtų galima įtikinti, taigi šypsojausi kaip fyfa ir nieko nekomentavau. Kai, sužinoję, jog dirbau žurnaliste, manęs paklausė, ar rašau apie politiką, išsiskukau prisipažindama, kad teko, bet vengiu temų, apie kurias neišmanau. Continue Reading »

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip “tarp jų nusileidęs angelas”, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Continue Reading »

2007-ieji: Daiva užsiregistruoja į feisbuką.

2008-ieji: Daiva pradeda rašyti tinklaraštį.

2009-ieji: Daiva įkelia savo pirmąjį jūtūbo klipuką.

Jis štai čia:

Iškilmingai pareiškiu, kad Twitter’io neturėjau ir neturėsiu.

Įspūdžiai iš Be’er Ševos – Wonderland tinklaraštyje ir kitos savaitės “Atgimime”.

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Continue Reading »

Tel Avive aš gyvenu Senojoje Šiaurėje. O šiandien keliavau į Neve Tzedek ir aplinkinius rajonus, kur I. parodė gražiausius kampelius. Iki susitikdama su juo paklaidžiojau pati. Continue Reading »

Man susiruošus atsisveikinti su Vilniumi, dangus apsivėmė tokiu lietumi, o vėjas taip drabstė save į neturinčius, kur pasislėpti praeivius, kad norom nenorom teko galvoti, kur slėptis. Lyg tyčia buvau palikusi kortelę su pinigais ir be tų, kuriuos būtinai turėjau šen bei ten sumokėti, buvo papildomai vos 2,53 Lt. Prisiminiau studentiškus metus, kai kišenėje švilpė vėjai, ir supratau, kaip greitai pripratau prie patogaus viduriniosios klasės gyvenimo atributų. Išties, kai po ilgo laiko vėl esi be pinigų, pasijauti pažeidžiamas. Visos erdvės tarsi užsidaro ir, kaip pasakė šiandien sutiktas bičiulis, jautiesi „ne į temą“ savo mieste. Anksčiau nieko nebuvo paprasčiau, kaip ko nors laukiant užsukti į arbatinę. Na, o minėtais studentiškais metais visada buvo draugų, kurių finansinė padėtis, laisvalaikio kiekis ir poreikiai buvo panašūs.

Taigi tarp susitikimų su įvairiais žmonėmis laiką leidau prisimintose lengvai prieinamose erdvėse. Nuėjau į VU Centrinių Rūmų biblioteką. Čia su paprasto piliečio pažymėjimu galima skaityti knygas, spaudą. Negalima tik naudotis internetu. Atsirado nemokamų knygų lentynos – jas biblioteka atiduoda skaitytojams. Dar kurį laiką praleidau Gedimino 9, kur yra nemokamas tualetas ir suoliukai. Alternatyvi išeitis galėtų būti bažnyčios – jos dieną būna atviros, tik ten, žinoma, neišsitrauksi knygos ar mobilaus telefono.

Išties sunku surasti, ką žmogui, norinčiam nekomerciškai praleisti laiką Vilniuje, veikti centre. Stokholme 2006-aisiais būčiau lėkusi per nemokamus muziejus. Vilniuje netgi nelabai žinau galerijų, kurias būtų galima apžiūrėti už dyką.

Gal turite kokių idėjų?

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį.

Sako, kad Taline praktiškai neliko kavinių, kurios savo lankytojams nesiūlytų nemokamo bevielio interneto.

Su draugais pietavau gruziniškame restorane, garsėjančiame šašlykais. O vakarą su drauge praleidom kavinėj, maždaug atitinkančioj Rašytojų sąjungos kabaką Vilniuje (tiesa, jame nebuvau kokius penkerius metus). Ten renkasi daugiau vyresni menininkai, kai kurie labai prisigeria, paskui šoka ir pažindinasi, jei randa, ko nepažinotų. Prie mūsų prisėdo garsus poetas bei publicistas ir žinomas grafikos dizaineris, abiejų vardai buvo Marko Pirmasis pasakojo, kaip savo skiltyje vienam estų savaitrašty aprašė kelionę į Kiprą – iš asmeninės patirties, per to, ką pavyko išragauti, prizmę. Draugė paaiškino, kad jo skiltis yra įdomiausia savaitraščio dalis. Antrasis Marko mokėjo lietuviškai pasakyti “labas vakaras”.

Talino kavinės atrodė tuštokos, išskyrus gal bariuką pavadinimu “Populiarusis”, kur sėdi “stilingas jaunimėlis”. Greičiausiai nedaug žmonių buvo mieste dėl to, kad išskirtinai nieko nevyko. Rugsėjo pradžioje prasiautė visi pagrindiniai festivaliai ir stojo štilis. Krizės landšaftas ne toks pastebimas kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Vengrijoje. Panašu, kad visi daugmaž tvarkosi.

Kadangi, kaip minėjau, nieko nevyko, o lietus neleido mėgautis pasivaikščiojimais po puikųjį Talino centrą, nusprendėme tiesiog praleisti lietų kine. Be komentarų – kino teatras vadinosi “Coca Cola Plaza”… Žiūrėjom filmą “Taking Woodstock”, kurį režisavo Ang’as Lee. Filme buvo įdomiau naudojamas suskaidyto ekrano metodas, dailiai ir nepopsiškai perteiktas festivalio masiškumas. Viskas interpretuojama per šeimos, kurią veža ir traukia labai talentingas ir nuoširdus, bet užguitas vaikinukas, prizmę. Iš kitos vietovės išspirto hipių festivalio organizavimas turi socialinių kaštų, tarp kurių ir ant namo išpaišyta svastika, bet galiausiai atsiperka ir atgaivina miestelį. Pabaiga patetiška, bet labai nenuvilianti. Yra dar tokia scena apie LSD apsivartojimą, dėl kurios suprantu, kodėl filmo neleidžiama žiūrėti vaikams, jaunesniems kaip 12.

Žodžiu, tradiciškai galiu pasakyti: jums patiks, jei mėgstate “jam buvo labai sunku, bet jis tai padarė” tipo filmus arba šiaip įdomu, kaip kad man, festivalio istorijos interpretacijos.

Jums nepatiks, jei tikėjotės įsigyventi į festivalio ritmą, o ne pasižiūrėti, kaip sekėsi jį organizuoti.

Šiandien buvau vienoje iš Taline populiarių organiško maisto kavinių Koleri gatvėje, tikrai labai miela. Yra knygų, yra ekologiškų produktų parduotuvė, yra sulčių, bandelių ir įvairių patiekalų. Talinas žengia keliais žingsniais priekyje Lietuvos. Lietuvoje, kiek žinau, kažką panašaus daro tik “Jalta”.

Paskui buvau Dailės muziejuje. Net ir XIX a. estų darbai buvo savotiškai išskirtiniai. Labai daug pritapyta italių, į kurias sudėti visi estams nebūdingi bruožai. Verta dėmesio ir sovietinio propagandinio meno kolekcija, kurios kai kurie darbai atrodo labai ironiški. Dar buvo legendinio estų grafiko Wiiralt paroda, nežinojau tokio menininko, bet tikrai puikūs darbai. Buvo ir šiuolaikinio skandinavų meno kilnojama paroda su šviečiančiu burbulu su judančiais žmogeliukais, sudvejintomis vaiko nuotraukomis ir pan.

Dar buvau super-modernistinėje sinagogoje, kurioje kai kurios pamaldos vyksta per skype. Kvintescencinis estiškumas Siūloma prieš perkant sklypą Mėnulyje nusipirkti nuolatinę vietą sinagogoje.

Buvau ir muzikinio teatro kavinėje, kur yra fantastiškos morkų ir moliūgų sriubos ir, sako, vyksta geriausi nepriklausomos muzikos vakarėliai

Draugė pasakojo, kad Taline buvo susiformavęs tam tikras vakarėlių maršrutas, kurio paskutinė stotelė visada būdavo korėjietiškas karaoke baras, dirbantis visą parą. Dabar jis užsidarė, todėl linksminimosi įpročiai keičiasi. Yra viena meniško jaunimo pamėgta vieta, kuri tapo tokia populiari, kad alternatyvesnis meniškas jaunimas verčiau eina į tą kabaką, kur sutikau du Marko.

Apskritai Taline vienintelis blogas dalykas kol kas – vėjai ir kas kelias minutes kintantis oras. Šiaip tikrai dinamiškas ir patogus gyventi miestas.