Šiandien, kai vienas žmogus paklausė, ar suprantu jidiš, aš nedrąsiai linktelėjau ir nieko nesugebėjau pasakyti. Jei dešimt minučių paklausyčiau šios kalbos, greitai atgaminčiau, ji niekur nedingo, bet visgi nesmagu pasigirti ir paskui “neišvežti”. Pradžioje turėjau problemų su hebrajų kalbos rašyba, o dabar, skaitant jidiš, man vis norisi ieškoti paslėptų balsių.
Praėjusią savaitę su B. pagalba sukontaktavau su tokia veganų bendruomene. Jie kaip tik šventė Nieko nepirkimo dieną. Nuėjau į jų kabaką, kur buvo kartu dėvėtų drabužių mainai, nemokamas maistas iš atliekų, beigi prisegamų ženkliukų dirbtuvės. Gavau dovanų ženkliuką “Animal liberation”, kurį įsisegiau į šaliką, ir pasidariau “fight lookism” [kovok su išvaizdizmu], papuoštą gražia Snieguole su automatu. Susipažinau su daugybe šaunių žmonių. Buvo vokietė, britas ir dar kažkas angliškai kalbantis, o izraeliečiams kalbėti angliškai daugiau kaip penkias minutes irgi nebuvo problema. Continue Reading »
Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.
Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Continue Reading »
Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.
Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį.
Sako, kad Taline praktiškai neliko kavinių, kurios savo lankytojams nesiūlytų nemokamo bevielio interneto.
Su draugais pietavau gruziniškame restorane, garsėjančiame šašlykais. O vakarą su drauge praleidom kavinėj, maždaug atitinkančioj Rašytojų sąjungos kabaką Vilniuje (tiesa, jame nebuvau kokius penkerius metus). Ten renkasi daugiau vyresni menininkai, kai kurie labai prisigeria, paskui šoka ir pažindinasi, jei randa, ko nepažinotų. Prie mūsų prisėdo garsus poetas bei publicistas ir žinomas grafikos dizaineris, abiejų vardai buvo Marko 
Pirmasis pasakojo, kaip savo skiltyje vienam estų savaitrašty aprašė kelionę į Kiprą – iš asmeninės patirties, per to, ką pavyko išragauti, prizmę. Draugė paaiškino, kad jo skiltis yra įdomiausia savaitraščio dalis. Antrasis Marko mokėjo lietuviškai pasakyti “labas vakaras”.
Talino kavinės atrodė tuštokos, išskyrus gal bariuką pavadinimu “Populiarusis”, kur sėdi “stilingas jaunimėlis”. Greičiausiai nedaug žmonių buvo mieste dėl to, kad išskirtinai nieko nevyko. Rugsėjo pradžioje prasiautė visi pagrindiniai festivaliai ir stojo štilis. Krizės landšaftas ne toks pastebimas kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Vengrijoje. Panašu, kad visi daugmaž tvarkosi.
Kadangi, kaip minėjau, nieko nevyko, o lietus neleido mėgautis pasivaikščiojimais po puikųjį Talino centrą, nusprendėme tiesiog praleisti lietų kine. Be komentarų – kino teatras vadinosi “Coca Cola Plaza”… Žiūrėjom filmą “Taking Woodstock”, kurį režisavo Ang’as Lee. Filme buvo įdomiau naudojamas suskaidyto ekrano metodas, dailiai ir nepopsiškai perteiktas festivalio masiškumas. Viskas interpretuojama per šeimos, kurią veža ir traukia labai talentingas ir nuoširdus, bet užguitas vaikinukas, prizmę. Iš kitos vietovės išspirto hipių festivalio organizavimas turi socialinių kaštų, tarp kurių ir ant namo išpaišyta svastika, bet galiausiai atsiperka ir atgaivina miestelį. Pabaiga patetiška, bet labai nenuvilianti. Yra dar tokia scena apie LSD apsivartojimą, dėl kurios suprantu, kodėl filmo neleidžiama žiūrėti vaikams, jaunesniems kaip 12.
Žodžiu, tradiciškai galiu pasakyti: jums patiks, jei mėgstate “jam buvo labai sunku, bet jis tai padarė” tipo filmus arba šiaip įdomu, kaip kad man, festivalio istorijos interpretacijos.
Jums nepatiks, jei tikėjotės įsigyventi į festivalio ritmą, o ne pasižiūrėti, kaip sekėsi jį organizuoti.
Šiandien buvau vienoje iš Taline populiarių organiško maisto kavinių Koleri gatvėje, tikrai labai miela. Yra knygų, yra ekologiškų produktų parduotuvė, yra sulčių, bandelių ir įvairių patiekalų. Talinas žengia keliais žingsniais priekyje Lietuvos. Lietuvoje, kiek žinau, kažką panašaus daro tik “Jalta”.
Paskui buvau Dailės muziejuje. Net ir XIX a. estų darbai buvo savotiškai išskirtiniai. Labai daug pritapyta italių, į kurias sudėti visi estams nebūdingi bruožai. Verta dėmesio ir sovietinio propagandinio meno kolekcija, kurios kai kurie darbai atrodo labai ironiški. Dar buvo legendinio estų grafiko Wiiralt paroda, nežinojau tokio menininko, bet tikrai puikūs darbai. Buvo ir šiuolaikinio skandinavų meno kilnojama paroda su šviečiančiu burbulu su judančiais žmogeliukais, sudvejintomis vaiko nuotraukomis ir pan.
Dar buvau super-modernistinėje sinagogoje, kurioje kai kurios pamaldos vyksta per skype. Kvintescencinis estiškumas 
Siūloma prieš perkant sklypą Mėnulyje nusipirkti nuolatinę vietą sinagogoje.
Buvau ir muzikinio teatro kavinėje, kur yra fantastiškos morkų ir moliūgų sriubos ir, sako, vyksta geriausi nepriklausomos muzikos vakarėliai
Draugė pasakojo, kad Taline buvo susiformavęs tam tikras vakarėlių maršrutas, kurio paskutinė stotelė visada būdavo korėjietiškas karaoke baras, dirbantis visą parą. Dabar jis užsidarė, todėl linksminimosi įpročiai keičiasi. Yra viena meniško jaunimo pamėgta vieta, kuri tapo tokia populiari, kad alternatyvesnis meniškas jaunimas verčiau eina į tą kabaką, kur sutikau du Marko.
Apskritai Taline vienintelis blogas dalykas kol kas – vėjai ir kas kelias minutes kintantis oras. Šiaip tikrai dinamiškas ir patogus gyventi miestas.
Vieną dieną važiuodama kažkur stotelėje pamačiau “Kur aš jus mačiau?” akcijos stendą su sudėtingu vardu, kurį, labai gaila, greitai užmiršau. Įsiminti norėjau todėl, kad tai buvo kol kas vienintelis mano matytas stendas, visuomenei reklamuojantis ar primenantis moterį menininkę. Daugybė poetų, kompozitorių, rašytojų, dailininkų, grafikų ir kitokių menininkų buvo trumpai ir vizualiai pristatyti visuomenei ant troleibusų ir plakatų, bet visi mano iki šiol matyti buvo vyrai. O juk plakatai ir troleibusai jau pasiekė tuos laikus, kai kai kurie herojai mirė tik prieš dešimtmetį. Niekas neprisiminė net Žemaitės, kurią keiksnoja vidurinių mokyklų moksleiviai, bet aš labai smagiai skaitydavau jos tirštus vaizdelius, formavusius lietuvišką rašymo apie baisybes stilių.
Seniai žinomas Lietuvoje vis dar neišguitas įsitikinimas, kad istoriją kuria vyrai, o moterys geriausiu atveju ją tik puošia. Todėl nebūtina tokiu pasirinkimu stebėtis. Stebiuosi tik tuo, kad negirdėjau, kad kas (nė aš) ligšiol tuo stebėtųsi, o reikia, ir garsiai.
—
Atnaujinimas. Jau radau, kas ta vienintelė moteris. Ji vardu Adasa Skliutauskaitė – niekada apie tokią negirdėjau.
Vakar su draugais sugalvojom pasikultūrinti. Su Mirjam ir Joshu išsintetinom idėją nueiti į ryškiomis spalvomis pas save kviečiantį muziejų, kuriame net dvi garsios parodos – viena Picasso, Klee ir Kandinsky’o, kita – Hundertwasser. Pirmoji buvo truputį kažkokia neišbaigta, na, kabo ant sienų vienas kitas paveiksliukas, kai kurie matyti, kai kurie ne, kabo jie kažkaip susigūžę ant sterilių sienų ir burba: nu, tipo, čia norėjau kažką pasakyti, gal patiks… Ilgiausiai užsibuvome prie Picasso paveikslo “Monument: young girl”, bent jau taip buvo išverstas pavadinimas, bet aš neradau internete niekur šio paveikslo, kad galėčiau parodyti. Žodžiu, ten buvo galvą užvertusi į driežą panaši būtybė su dviem apvaliom akim šalia viena kitos kaip plekšnės ir turbūt šnervėmis tos užverstos galvos viršuje, o šone šypsojosi pražiotas plekšniškas plyšys (nežinau, kodėl pirmiausia visgi pagalvojau apie driežą). Dar man įsiminė Klee paveikslas “Medis pagal taisykles”, kurio irgi neradau internete, bet nenuostabu, nes tai buvo paveikslai iš kolekcijos, kurios savininkas rinko paveikslus tiesiai iš dailininkų dirbtuvių, gal jie nėra tokie žinomi dėl to.
Užtat Hundertwasser paroda buvo ūūūūū… Negausiai apšviestoje patalpoje gausybė žiūrovų (ši paroda, atrodo, yra mėgstamas vengrų būdas praleisti sekmadienį) klaidžioja po tamsių mobilių sienų labirintą, laiptais ir niekur nevedančiomis uždangomis padalytą erdvę, kartais žmonių tiek, o praėjimas toks siauras, kad tenka apžiūrinėti paveikslus tokiu greičiu, kokiu neša srovė, o tas, aišku, truputį nervina. Vienoje salėje pastatytas menininko ekologiškas tūlikas su ranka rašyta naudojimo instrukcija ir pieštu planu, kuriame prajuokina surašyti komponentai: “Scheisse, Scheisse, Humus”… Kalbamės, kad jei kada aš, Mirjam ir Joshas visi susituoksime tarpusavyje (mes darome prielaidą, kad kada nors vis tiek leis trise), tai įvyks būtinai Hundertwasser perdarytoje bažnyčioje. Pasvajojame, kad galėtų kas duoti taip perdirbti sovietinius bloknamius:
Paskui mes su Joshu užeinam į izraelietišką kavinukę, ir aš ten pamatau skelbimą: menininkas ieško modelių. Skelbimas dar buvo pilnas tokių bla bla kaip “menininkui reikalingas modelis savo mintims išreikšti, kas žino, gal kaip tik tavo saviraiškos būdas yra būti menininko saviraiškos…” kažkuo, žodžiu. “Na va, sakau, kai pritrūksim pinigų, štai ką dirbsim”. – “Tave, žiūriu, suintrigavo, imk ir pabandyk,” – sako mano kompanionas. Aiškinu, kad suintrigavo dėl to, kad man tikrai būtų įdomu pamatyti, kaip transformuojuosi į tris žalius kubus arba tašką, arba bent jau:
Važiuodama namo dar galvojau, kas būtų, jeigu piešimo technikos ‘pažanga’ nebūtų išstūmusi mano ankstyvos vaikystės vaizdinių apie žmones. Kai piešdavau žmones, nemokėjau padaryti trimačių rankų ir surasti, iš kur jos turėtų dygti, kad būtų trimatės. Todėl mano žmogeliukų rankos visada dygdavo iš pilvo, maždaug jo vidurio, ir galėjo skeryčiotis įvairiais kampais pilvo bei viena kitos atžvilgiu. Žmogeliukų laikomi daiktai prilipdavo prie bepirštės plaštakos krašto. Kojos sudarydavo kampą, nepaisant to, ar dygdavo iš pilvo apačios, ar sijono apačios. Veide iš profilio būdavo tiktai viena ežerą primenanti akis, be sudedamųjų dalių, dažniausiai mėlyna. Kiek atsimenu, dažniausiai paišydavau žmones iš šono. Iš priekio jie tikriausiai turėtų ir nosį ar bent jau burną. Gyvūnai nuo žmonių skirdavosi tuo, kad turėjo ausis, kartais vaikščiojo keturiomis kojomis. Jeigu dabar mokėčiau be mėgdžiojimo, o tiesiog spontaniškai taip paišyti, galėčiau apsimesti, kad čia menas.
Wonderland Blog