Žymų Archyvai: menas

Filmas „Los Hongos“ ir nuobodžiaujantis maištas

Aprašymas skambėjo neblogai. Du jauni vaikinukai Kolumbijoje bando tapti gatvės menininkais. Jų kasdienybė verčia tyrinėti, kas yra draugystė, saviraiška, maištas. Vienas iš jų yra studentas, kitas – statybininkas. Kartą pirmasis Youtube aptinka filmuotos medžiagos iš riaušių Egipte ir draugai nutaria nupiešti grafiti Arabų pavasario tema.

Labai keista ir panašu, kad kažkas paminėjo Arabų pavasarį tik dėl SEO arba norėdami, kad filmas atrodytų įdomesnis ir politiškesnis nei yra. Vaikinai tiesiog trinasi (vienas nelanko paskaitų, kitas galiausiai praranda darbą už vagiliavimą) ir bando suteikti savo veiklai kažkokios prasmės. Jie parūko, pasilinksmina, vienas permiega su mergina, bet šios patirtys prėskos ir jiems akivaizdžiai nuobodu. Vienintelė intensyvi patirtis jų gyvenime yra eiti naktį gatvėje ką nors paišyti. Na, dar gal gyvenimą paįvairina dar tai, kad abu gyvena su vienišomis globėjomis – vienas su sergančia senele, kuria švelniai rūpinasi, kitas su prietaringa motina. Jaunuoliai labai nori daryti rimtus dalykus su rimtais menininkais. Tačiau kiek jiems besisektų, jie niekada nepatiria intensyvių emocijų, viskas yra tik nuobodus trynimasis.

Skaitykite toliau

Filmas „Kitoje šalyje“

Kino mėgėjos Lietuvoje jau turėjo progą atrasti korėjiečių režisieriaus Hong Sang-soo darbus (pvz., Kino pavasaryje), tačiau man šis vardas nebuvo girdėtas, o ir aktyvus domėjimasis kinu liko kaip studentiškų metų atsiminimas. Tačiau, pasitaikius progai, pažiūrėjau filmą ir paklausiau specialistės iš Pietų Korėjos pristatymo.

Hong′as yra vienas iš tų režisierių, kurie mėgsta geriančius ir rūkančius personažus, tiki, kad taip daryti kieta ir rafinuota. Kaip pasakojo pristatyme, kai Isabelle Huppert išpažino savo meilę korėjietiškam kinui ir svajonę nusifilmuoti korėjietiškame filme, scenaristas ir režisierius Hong aplipdė istoriją aplink jos personažą ir kiek telpa pasimėgavo dūmus jausmingai pučiančios prancūzės įvaizdžiu. Skaitykite toliau

Ukiyo-e ir šiandieninė garsenybių kultūra

Briuselio Cinquantenaire muziejuje eksponuojami klasikiniai japonų ukiyo-e spaudiniai kviečia pamąstyti apie šiuolaikinės garsenybių kultūros ištakas. Išgrynintoje spalvų gamoje atgyja ekspresyvūs komikai, sustingusiomis išraiškomis kažkur žiūrinčios gražuolės ir gremėzdiški sportininkai, šmėkšteli purios katės ir žvilgsnio ramiai laukia melancholiški peizažai.
Skaitykite toliau

PR yra ideologija, ir vis daugiau aktyvisčių jai pasiduoda

Vykstant festivaliui priARTink kažkam kilo mintis aprišti Vilniuje stovintį rašytojos Žemaitės paminklą spalvingomis skaromis ir fotografuoti. Lygiagrečiai vyksta dar kelios iniciatyvos, kai žmogos (žr. tinklaraščio kalbos politiką), kultūriniai ir subkultūriniai reiškiniai, kurie paprastai priskiriami ankstesniems laikotarpiams, beveik prievarta įvelkami į tūkstantinukių bendravimo manieras: Kauno liberalės kviečia į savo pramogas įtraukti vyresnio amžiaus žmogą, „nusiselfinti“ ir „pataginti“ #senjorai, Europos Komisijos atstovybė kviečia pasidemonstruoti, kaip mokai ką nors naudotis kompiuteriu, „nusiselfinti“ ir „pataginti“, o čia sumanyta iš mokyklos vadovėlių žinomą rašytoją apvilkti, tada „pataginti“, kad gal kas nors „nusiselfintų“. Tiek to. Man daug įdomesnis buvo kitas, šalutinis šios akcijos produktas, kuriuo susižavėjusi dalijosi mano pažįstama, Laimikis.lt įkūrėja ir labai įdomi miesto erdvių aktyvistė Jekaterina Lavrinec.

Skaitykite toliau

Lietuviškas filmas „Aurora“: „Soliaris“ + „Avatar“ + „Inception“ + ?

Jau prieš kurį laiką pažiūrėjau filmą „Aurora“, bet šiandien perskaičiau, kad jis buvo apdovanotas, ir nusprendžiau aprašyti tada užfiksuotus pastebėjimus. Šiaip filmą žiūrėti gana įdomu, nenuobodu. Man patinka mintis, kad lietuviškas filmas gali būti apie kažką moksliško ir šiuolaikinio, ne tik apie kaimą ir gamtą. Man patinka, kad, patekęs į užsienį, filmas kurs įspūdį, jog Lietuvoje vyksta, su prancūzų pagalba, inovatyvūs tyrimai. Tęsiant komplimentų sąrašą, man padarė įspūdį, kad nebuvo lietuviškiems filmams tarsi privalomų elementų: garsiai lašančio vandens, ūbaujančio vėjo, atodūsių, lakstančių vaikų ir pan. Aktorės gerai vaidino. Čia mano komplimentų sąrašas baigiasi.

Skaitykite toliau

Kaip poetę-reklamščikę į Prokrusto lovą grūdo

Perskaičiau labai įdomų interviu su Ilze Butkute, dirbančia reklamos srityje ir rašančia eiles. Ji neseniai išleido patarimų knygą darbuotojoms, kurios greitai neteks darbo, apie tai, kaip išsikovoti kuo daugiau iš darbdavio ir išvengti išnaudojimo. Interviu pasirodė žurnale „Moteris“ – turbūt progresyviausiame į moteris orientuotame žurnale Lietuvoje. Todėl truputį nusviro rankos matant, kaip žurnalistė, tam tikru būdu tarsi flirtuodama su pašnekove, stumia ją apibrėžti savo santykį su stereotipais. Neklijuodama etikečių, leisdama pašnekovei atskleisti savo individualybę, bet visgi nė per žingsnį neatitrūkdama nuo stereotipų ir taip tarsi patvirtindama jų aktualumą. Skaitykite toliau

Saviraiškos ir tikinčiųjų įžeidimo debatai

Turbūt seniai joks spektaklis nesulaukė tiek reklamos kiek Romeo Castellucci kūrinys „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Susipyko politikai, o reguliariai Delfi rašančios viešosios intelektualės pasidalijo į dvi stovyklas. Štai argumentai prieš, o štai – už spektaklį. V.Sinica pabrėžė, kad tikėjimo simbolių niekinimas palygintinas su valstybės simbolių niekinimu ir reiškia kurstymą prieš tikinčiąsias, o L.Žigelytė papasakojo, kad pagal šiuolaikinio meno standartus šis spektaklis nėra novatoriškas, o provokatyvūs darbai, anksčiau drausti, ilgainiui tapo klasika. Britas Mark’as Splinter’is dar pridėjo, kad įtvirtintos visuomenės normos, o ypač paskutinių metų nacionalistinės tendencijos, yra įžeidesnės nei spektaklis. Paskui spektaklį pagaliau parodė ir visos jį pamatė. Štai N.Vasiliauskaitės, o štai – R.Bogdano recenzija. Tiesą sakant, prieš spektaklį buvo net savotiškai įdomiau – buvo diskutuojama apie fantaziją, gandą, dėl kurio kai kurios labai pasipiktino, o kitoms teko įrodinėti ir tokios saviraiškos laisvę. Kas, jei spektaklis iš tiesų būtų buvęs provokatyvus?

Skaitykite toliau

Filmas „Baltasis kaspinas“

Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Skaitykite toliau

Spektaklis „Prakeiktieji“

Tikras gruodis – nuo žodžio „gruodas“. Atrodo, sumirksėjus sulips vokai nuo šalčio.

Bet užtat buvau teatre. Paveizėjau A.Areimos (OKT) režisuotą spektaklį „Prakeiktieji“ pagal garsią E.O’Neill’o pjesę „Gedulas tinka elektrai“. Spektaklis nustebino nepriekaištingais techniniais sprendimais: puikiai išnaudota itin kukli „Menų spaustuvės“ scena, įtikinantis apšvietimas, o svarbiausia – greta scenos įsitaisęs muzikantas, kartais nutylantis, o kartais užtriūbijantis taip, kad priverčia įsitempti ir gaudyti garsų raizgynėje pasiklystančius aktorių žodžius, kurie nuo to atrodo svaresni. Muzikos garsai kartais priminė įniršusio dramblio niurzgimą, kartais – lapų šnaresį. Tikrai puiku.

Aktoriai taip pat tiko savo personažams (ar personažai jiems) ir įtikinamai vaidino, išskyrus… pačią pagrindinę, Lavinijos vaidmenyje (vaidino Toma Vaškevičiūtė). Vienodas trypčiojimas, vienodas sėdėjimas pabrėžtinai plačiai išsiskėtus ir daug persūdytai dramatiškų šūkčiojimų – gal toks personažas, bet kažkaip neįtikino. Ar žinote tokį įspūdį, kai kas nors, rodos, vaidindama/s labai atsiveria, sklaidosi ir šaukia, šaukia, bet apima toks jausmas, kad gerklės gilumoje tuštuma? Kad nėra nė menko šešėlio to, ką personažas norėtų išrėkti? Labiau patyrę aktoriai išmoksta (nors ir nebūtinai) dramą seikėti taupiai, išreikšti kai kada ir kuždesiais. Neseniai buvau poros jaunų užsieniečių poezijos vakare – tai vienas irgi labai spaudė iš savęs riksmą, bet už jo neslypėjo išjausta, autentiška emocija. Kadangi kartu į teatrą ėjusi draugė paminėjo neseniai buvusi E.Nekrošiaus spektaklyje, prisiminiau, kaip vienas draugas, teatro kritikas iš Izraelio, sykį man pasakojo matęs šiojo režisieriaus spektaklį festivalyje Jeruzalėje. „Ir kaip įspūdžiai?“ – degiau iš smalsumo. „Na, parašiau neigiamą rezenziją, – pasakė kritikas. – Laikausi nuomonės, kad rėkti teatre reikia tada, kai tai turi prasmę.“

Pagrindinės aktorės vaidyba pradžioje, deja, priminė mokyklos teatro būrelio pasirodymą (balso moduliacijos atrodė labai girdėtos) arba lietuviškus serialus. Laimei, spektaklio eigoje jos vaidyba, atrodo, gerėjo, gal užteko labiau įsijausti į vaidmenį. Kulminacija buvo labai žiauri, kaip priklauso pagal pjesę, bet estetiška ir pakili, ir aktorė ją puikiai „išvežė“. Apibendrinant: nors ir net labai nepigu, jei turite galimybę, nueikite (tiks visokiems skoniams, nes sprendimas įdomus, o siužetas nesudėtingas). Per tą laiką geriausiems aspektams, spėju, nieko nenutiks, o blogiausieji apsišlifuos.