Žymų Archyvai: lietuva

Ką reiškia „reikia kairės“?

Iki šiol, kai užmatau įdomų egzempliorių, atnaujinu savo įrašą apie kairės poreikį. Tačiau jaučiu pareigą pagal savo netobulą supratimą dar ir išversti tai, ką transliuoja autorės. Taigi, jeigu teisingai suprantu, „reikia tikros kairės“, kai tai sako dešiniųjų pažiūrų autorė, reiškia:

  • Kas nors surinkite tas varguoles ir kuo nors jas užimkite, gerai?
  • Kažko trūksta, kad turėtume tvarkingą ir nuspėjamą europietišką politikos spektrą.
  • Mes ilgai gniuždėme priešininkę, o dabar riteriškai ištiesime ranką ir padėsime atsistoti.

Skaitykite toliau

Staiga pritrūko kairės

„Viskas čia veikia taip: jeigu tau svarbu, tai sutiksi mokėti arba ieškoti alternatyvų, prašyti pagalbos, kad viską paspartintum. O jei nelabai svarbu… tada lauksi.“

Mano ir U. Couchsurfing′o apnakvyndintojas Atėnuose apie viešąjį transportą ir biurokratiją.

Ai ai, kaip visoms (kodėl mot. g.?) pritrūko kairės po pirmojo rinkimų turo… Pirmiausia K.Girniui, dabar ir J.Ohmanui. [Atnaujinimas spalio 20: Neseniai apie tai savaitės klausimą iškėlė ir žurnalas „Savaitė“. Atnaujinimas 2017 m. kovo 29: dabar dar ir toks blogas simptomatiškai eksternalizuoja. Atnaujinimas balandžio 4 d.: dr. Mažvydas Jastramskis teigia, kad LSDP gali išlikti tik kaip kairioji partija, jam irgi labai trūksta kairės ir kreipiasi į „mielus kairės rėmėjus“, nežinia, ką turėdamas galvoje]. Teiginius, kad reikia tikros kairės, šiek tiek analizavau čia. Tačiau daug naujų minčių sukėlė Demos instituto renginys, kuriame trys mokslų daktarai diskutuos apie rinkimų rezultatus. Skaitykite toliau

Kaip apsispręsti dėl rinkimų

Šiandien Mokytojo dienos proga mane pakvietė į KTUG kaip alumnę vesti pamokos kokia nors tema iš savo profesijos. Pavadinau pamoką „taikomoji politologija“ ir nutariau pritaikyti tokį metodą, kuris man labai patiko Švedijoje. Tačiau supratau, kad metodas veikia tik su politologijos pradmenis turinčia publika. Visgi buvo savotiškai gaivu kalbėti apie politiką ir visiškai apeiti rinkimų klausimą – nes niekas dar neturi teisės balsuoti ir nelabai tuo rūpinasi.

Tuo tarpu mano FB srautas verda nuo diskusijų. Šioji šiandien užkabino. Antanas Manstavičius iš Alfos stebisi, kodėl kairysis jaunimas nesiima „ką nors daryti“, o tik skundžiasi alternatyvų stygiumi ir propaguoja nebalsavimą. Jis nurodo į Nidos Vasiliauskaitės komentarą Delfi ir Povilo Juno įrašą bei jų abiejų gautą palaikymą. Skaitykite toliau

Kairė, dešinė, politiniai spektrai ir kitos kryptys

Facebook naujienose prieš kurį laiką pasipylė pažįstamų rinkiminių testų rezultatai. Daug kam iškrito LLRA, nes svetainėje manoseimas.lt pažymėjo, kad palaiko galimybę varduose rašyti w ir pan. Maždaug tuo metu buvau prof. Leonido Donskio paskaitoje po atviru dangumi apie viską, kur jis sakė, jog Lietuvai reikia brandžios kairės, bet kairė tinka tik opozicijai, o ne valdymui. Kažkokiame amerikietiškame puslapyje skaičiau straipsnį, esą JAV krikščioniška dešinė dažnai susivienija su kairiosiomis feministėmis prieš pornografiją, seksualines paslaugas, o dabar – ir prieš translytes žmogas. TSPMI sukvietė daug vyrų pakalbėti apie radikalias idėjas, po to dar pakvietė dr. Nidą Vasiliauskaitę, bet ups, „pamiršo“ ją įrašyti tarp kalbėtojų, o renginiui atidaryti pasikvietė hipsteriškai ironišką dainių, kurio klipe pokyčių politikoje norinti liaudis prilyginama įvairių kultūrų egzotiškoms šokėjoms. Kad ir kas iš TSPMI organizuotų šitą dalyką, jų požiūris akivaizdus: tegul išsitaško visokios radikalės, o mes nusipirksime spragėsių. Tuo tarpu Nida  kalba apie kai kurių kairiųjų ir dešiniųjų vienodą substanciją. Ji sako: „Manding, tik atsitiktinumo ir pasipainiojusio socialinio rato klausimas, kur šio tipo žmonės atsiduria: medžiaga, iš kurios juos gamina – ta pati. Ir būtent ji – ši kairei ir dešinei bendra „medžiaga“, ši „substancija“ – VS kita, alergizuojanti į ją, yra reali politinė opozicija, kurios dar niekas neartikuliavo: čia, o ne tarp kairės-dešinės, yra vienintelė tikra ir svarbi politinė skirtis.“

Tad gal laikas sugrįžti prie senos diskusijos apie kairę ir dešinę? Skaitykite toliau

Kelionė į Vištytį: gamtos stebuklai ir sienų turizmas

Vištyčio ežerasVištyčio apylinkes atradau kovo mėnesį, vykdydama projektą apie pasienį. Visur buvo apsnigta, o poilsiavietės prie ežero nameliukai atrodė vieniši ir užmigę žiemos miegu. Bet tąkart sudomino viskas: paslaptingas kraštovaizdis, pokalbiai su visas kaimynų kalbas suprantančiais vietiniais ir iš atminties išnyrančios legendos apie velnio neštą ir pamestą akmenį, kurias reikėdavo konspektuoti pradinėje mokykloje. Pagalvojau, kad Vištyčio turistinei rinkodarai turėtų padėti ne tik apylinkių grožis ar ypatinga pasienio regiono padėtis, bet ir žavus herbas su vienaragiu (daugiau apie hieraldiką čia – 1757-1792 m. komiksų stiliaus herbas yra neatsispiriamai mielas). Todėl, orams atšilus, pasikviečiau keliauti mėgstančią draugę atidžiau patyrinėti šio gražaus kampelio.

Skaitykite toliau

Marijampolės miesto dienos ir kiti pastebėjimai gražėjančiame mieste

Praėjusį savaitgalį su keliauti mėgstančia drauge išsiruošėme į Suvalkiją. Gamtos ir istorijos lobių ieškojimą, kurį aprašysiu vėliau, karūnavo vakaras šio regiono sostinėje Marijampolėje, kur praėjusią savaitę praūžė miesto dienos. Prieš tai Marijampolėje buvau jau porą kartų lankiusis pakeliui į kitas Suvalkijos vietas, vykdydama vieną užsakymą, taigi po truputį pradedu prisiminti, kaip šiame mieste kryžiuojasi tvarkingų jo gatvių matrica.

Marijampolė yra vienas iš tų miestų, apie kuriuos šauna mintis „Gražiai tvarkosi!“ Kai pernai ten lankiausi (parašiau tekstą į anglišką tinklaraščio versiją), stebėjausi reklamuojamų festivalių ir kultūrinių renginių gausa. Matyt, vis kalakutų ūkio mecenatystė, kuri tikrai džiugina. Tądien, mums pasivaikščiojus po dailų parką su kriokliu ir trasomis dviračiams bei riedučiams, iš pagrindinės aikštės šniokštė mums iš paauglystės gerai pažįstama muzika – Eminemo, net Mc Hammerio kūriniai. Keisčiausia, kad be jokios laiko mašinos aplink sceną šėlo šių dienų paauglės. Kadangi prie scenos priėjome iš šono, iš karto neatpažinau įvaizdį kiek pakeitusio atlikėjo, bet, paklaususi kitos klausytojos, supratau, kodėl taip šėlsta minia. Koncertavo Aleksas iš X faktoriaus.

Skaitykite toliau

Švietimo sistema ir neoliberalūs sprendimai

Kadaise prie Naujosios kairės jungęsis Dominykas, užkandinės „Keulė rūkė“ bendrasavininkis, dabar skelbia neoliberalias idėjas. Dėl švietimo būtų įdomu šiek tiek išsamiau padiskutuoti, ir šiuo atveju ne apie švietimą kaip teisę ir pan.

Mano tezė – kad postsovietinė švietimo sistema bene geriausiai parengia vadinamajai gig economy ir žinių ekonomikai – tikrai geriau nei labiau analitinės ar pasakotojiškos žinių perdavimo kultūros. Gal net drįsčiau teigti, kad lietuvių pasiekimai globaliame versle yra dėl to, o ne nepaisant to. Pripažinkim – mokykla yra socialinių klasių paskirstymo ir viduriniosios klasės pradinio rengimo įrankis. Ji suteikia įpročius ir žinias, kuriais turi vadovautis viduriniosios klasės asmuo, o visus kitus ši sistema skatina kuo greičiau nešti kudašių ir nemėginti tapti viduriniąja klase. Jei gerai mokomės, esame pasirengę skaityti nebulvarinius laikraščius ir dalyvauti saloniniuose pokalbiuose.

Kalbant apie žinių pritaikomumą – gal nuskambės per aštriai, bet neapsimeskime, kad turinys šiame kontekste yra svarbiausias. Aišku, kad daugybė dalykų yra beveik atsitiktiniai. Postsovietinė švietimo sistema moko greitai išmokti viską apie kažkieno duotą temą, 100 proc. tas žinias panaudoti ir tuoj pat atlaisvinti smegenis naujiems dalykams. Mokykla ugdo įpročius, kaip naudoti trumpalaikę (datos, vardai ir faktai – iki artimiausio kontrolinio) ir ilgalaikę (formulės, gramatika, įrankiai) atmintį. Patikėkite manimi – aš mokiau pabėgėlį iš Sudano pasiruošti TOEFL egzaminui. Atėjęs iš tradicijos, kurioje vertinamas gilus įsiskaitymas, jis sunkiai susitvarkė su užduotimis skenuoti, greitai susiurbti ir išvemti tekstą.

Deja, vis didesnė dalis darbų reikalauja būtent to. Projektus ir produktus tenka kepti. Gerai tai ar blogai, spręsite pagal savo vertybes.

Apie pareigą tikrinti informaciją

Šiandien socialiniuose tinkluose sklando du žurnalistikos pavyzdžiai – geras ir blogas. Tas, kuriuo galime didžiuotis – kad portalas 15min kaip partneris įsitraukė demaskuojant Panamos dokumentus, o tai yra didžiausias šių laikų informacijos nutekėjimas žiniasklaidai. Tačiau lygiagrečiai išsirutuliojo ir kitas pavyzdys – Joana Lapėnienė iš LRT laidos „Savaitė“, matyt, irgi norėjo pasijusti tiriamosios žurnalistikos korifėja ir sukūrė tokią laidą (įrašas), kurioje esą demaskuoja valstybei priešiškas jėgas. Rezultatas – šmeižiami daugybę metų Lietuvoje veikę kritinės minties ir socialiniai judėjimai, kurie niekur nė nebandė pasislėpti.

Nesiginčysiu, kad pašnekovai galbūt pasirodė sutrikę ir kad ne bet kam tiek pat aiškios jų idėjos kiek mano aplinkai, kadangi juos pažįstu asmeniškai arba iš socialinių tinklų. Pastaruosiuose dabar skaitau jų rašomą kritiką, esą žurnalistė juos neteisingai informavo apie laidos temą, ištraukė citatas iš konteksto. Kadangi esu buvusi abiejose mikrofono pusėse, gerai žinau, ką reiškia atsidurti keistame kontekste, kai tau priskiriami teiginiai, kurių nesakei. Tačiau taip pat žinau, kad kritikės (kodėl mano bloge moteriškoji giminė?) neskaitytų dešimties standartinių puslapių traktato, kuriame visoms pašnekovėms leidžiama išsisakyti ir pateikiami visi paaiškinimai. Galbūt kada nors atsiras techniniai hiperteksto sprendimai, kurie leis prie teksto ar video prikabinti nuorodą su mažiau sutrumpintu šaltiniu, kad tos, kas domisi plačiau, galėtų pasiskaityti/ pasiklausyti, ką pašnekovas iš tikrųjų sakė. Tačiau kol kas žiniasklaida dar kurį laiką karpys, trumpins ir trauks įdomiausias citatas. Problema ne tame. Su kiekvienu karpymu ir paaiškinimu ateina atsakomybė – šiek tiek prieš pašnekovę, kurios gyvenimui pasirodymas žiniasklaidoje gali turėti rimtų pasekmių, bet labiausiai – prieš publiką, kad ji tikrai gautų suprantamai pateikiamą tuo metu prieinamų žinių maksimumą. Skaitykite toliau

Holokausto atminties diena Lietuvoje

Socialiniuose tinkluose verda diskusijos apie R.Vanagaitę, kuri anksčiau sukūrė makabrišką politinės atminties disneilendą, o dabar nutarė išleisti knygą. Kai kas sako, kad bet koks PR svarbiai temai yra gerai, kitos (kodėl rašau mot.g.?) atkerta, kad gal reikėjo tiksliau, bet dalyvauti šiuose debatuose man nesinori. Ši diena yra proga prisiminti, kaip ši diena įprasminama visokiais būdais.

Skaitykite toliau

Nauja pradžia – The Lithuania Tribune

Užbaigus mokslinius projektus ir pasitreniravus žurnalistinėje stažuotėje Vokietijos žurnale Der Spiegel, metas imtis to, kas mieliausia, – rašyti dar daugiau ir dar geresnių straipsnių. Pradedu bendradarbiauti su Delfi angliška versija – The Lithuania Tribune. Nuorodas į savo straipsnius dėsiu čia, kad būtų viskas vienoje vietoje.

2015 gruodis