Šiandien man kūrybinė krizė – diagnozuoju ir pateisinu kiekvieną neatliktą darbą, nepamąstytą mintį ir neištartą žodį. Kasdien aš perdirbu ir perpilu per save didelius kiekius (oi, banaliai dabar pasakysiu) energijos. Ko? Informacijos? Minčių? Vaizdų? Žodžių, štai ko. Jie įeina, sudaro įvairius polimerinius junginius, o paskui išeina gyventi toliau. Tokia mano funkcija visuomenėje, matote. Perleisti per save žodžius, surinkti vienus ir išleisti kitus. Išskalbti, padažyti, jei reikia.
Sporto salėje milžiniškame veidrodyje atsispindi būrelis savimi nepatenkintų kūnų, kuriuose glūdintis grakštumo troškimas, švelniai už rankos vedamas ramios muzikos, išsilieja sunkiai apibūdinamu estetiniu srautu. Dar atsispindi didelis langas su rūku. “Simple obsession”, – dainuoja “Enigma”, ir pro langą pralekia varnų pulkas. Seniai sakiau, kad varnos – meniškiausi sutvėrimai.
Tada skubu aš į ŠMC – tik tam, kad įsitikinčiau, jog nuo išpreparuotų svetimų minčių ir kompleksų man geriau nebus. Kad geriausiu atveju spengs ausyse, vidinėje ausyje dygs spalvingi grybai, o akyse tvinksės rožiniai žaibai.
Geriau ir neturi pasidaryti. Spalvos pralekia. Pieštas vaikis ryja kažkieno koją. Tegu sau ryja. Iš vienos videoinstaliacijos kažkoks žmogėnas pažiūri taip, kad jo žvilgsnis lyg tyčia kerta mano, šonu stovinčios, regėjimo lauką. Nuo to žvilgsnio pasijuntu taip, lyg žmogėnas bandytų man akimis nuplėšti drabužius, įsitikinęs, kad pati prisiprašiau. Atstok! Vis tiek jau spėjo kažką iš manęs atimti. Sakyčiau, privatumą, bet nebežinau, kas tas yr. Geriau paklaidžiosiu baltų detalių koridoriuose. Kažkokia porelė žaidžia biliardą.
Bet ištaršytas parolonas, negrabios medinės konstrukcijos ir keturios plokštelės, kurias vaikiškai džiūgaudamos “miksuojame” kartu su kažkokia užsieniete, bent jau prašluoja visokį šlamštą iš galvos.
Ech, o paskui jau nėra malonesnio vaizdo kaip raštuotų pėdkelnių parduotuvė ten, kur prasideda Užupis.
