Itin skaniai skaitau šitą knygą. Čia rasite kelių šimtmečių senumo, bet labai pažįstamų vakariečių fantazijų apie Rytų Europoje klestintį jėgos kultą, seksualinį pavaldumą ir “kultūriškai” pateisinamą pažeminimą.

Anądien visai skaniai perskaičiau Naguib’o Mahfouz’o knygą, kurio pavadinimą tikriausiai verstų kaip “Gerbiamas ponas”. Nežinojau, kad šis Egipto rašytojas yra gavęs Nobelio literatūros premiją ir yra laikomas vienu iš arabiško romano pradininkų. Noriu pasinaudoti proga ir Izraelyje daugiau sužinoti apie arabų kultūrą, bet ne tik tai. Kaip visada ieškojau knygų, kurios tilptų į rankinę ir tiktų skaityti bet kur ir bet kada.

Man patiko romano “siūliškumas” – visas pasakojimas labai tvirtai suvertas ant vieno siūlo, tarsi nesižvalgant į šalis, kaip ir pagrindinio herojaus gyvenimas. Kaip ir herojaus gyvenimas, romanas plėtojasi taip, lyg būtų vienmatis, nors iš tiesų, vos pakeli galvą nuo knygos, supranti, kad šį tą sužinojai apie aprašomą laikotarpį Egipte. Nepabaigiška pabaiga (jokios atomazgos, jokio sprendimo) privaloma tokio tipo kūriniams (beje, man ji priminė pabaigą iš dar Lietuvoje skaitytos Michael’o Scott’o Moore’o knygos “Too much of nothing”, kurios autorių sutikau Budapešte ir gavau knygą su visu parašu ).

Keistoka, bet man kiek priminė Amos’o Oz’o stilių, gal tik dramatiškiau, “išspausčiau”. Rekomenduoju, ypač tiems, kurie skaito viešajame transporte.

Tai buvo naujausias mano radinys VU Centrinių rūmų bibliotekoj. Ten dabar tradiciškai pasiimu po vieną anglišką ir vieną vokišką knygą, o kartais ir lietuvišką. Šio rašytojo buvau jau vieną knygą skaičiusi ir žinau, kad jį mėgsta G. Taigi nusprendžiau paskaityti vieną lietuvišką vertimą.

Anądien kolegė Dalia klausė, ar nežinau gerų moteriškų monologų, kurių ieško jos draugė, studijuojanti aktorystę. Abi gerokai pasukome galvą, ieškodamos gerų monologų, ar šiaip monologų. Sutarėme, kad, kaip jau kartą esu rašiusi, jei vyras rašytojas nemoka įsijausti į moterišką personažą, tai geriau jau tegul ir nerašo nekokybiškų moters monologų, tokių kaip madingojo Milano Kunderos. Dėl to pokalbio mano vaizduotė sukūrė lentynėlę “moteriški monologai” ir į Ozo knygą žiūrėjo tikslingai, kad galėtų kažką ten padėti.

Ozo moters monologai pakankamai švarūs. Tiksliai fiksuoja detales, nesidrabsto per kraštus besiliejančia lyrika, kurios vis tiek turbūt nemokėtų įtikinamai suvaidinti. Autorius kuria personažą principu “tokia kaip vyras, tik moteris”. Jo veikėja išgryninta iki rūšinio (Marxo prasme) žmogiškumo, kurio individualiam turiniui skleistis trukdo toks atsitiktinis faktas, kaip gimimas moterimi. Ji ramiai ir pati nežinodama, ar to nori, ar nenori, vykdo viską, ko iš jos tikisi visuomenė. Elgiasi “kaip reikia”, bet ne dėl to, kad taip reikia, o dėl to, kad tarsi nei nori to, nei nenori. Nori kitų dalykų, kurie gaunami supakuoti su tais, kurie jai nepatinka. Tragizmas slypi tose pakuotėse, o ne visuomenės spaudime. Rutina supakuota su pasirinkimu gyventi su mylimu žmogumi, o vos trūktelėjus jos kaspinėlį pradeda iš paketo byrėti kiti dalykai: sunkūs nėštumai, paaukotos ambicijos, privalomas bendravimas su tam tikrais žmonėmis. Gyvenimas kukliai supakuotas su troškimo išlaidauti perkant drabužius tenkinimu.

A.Ozo moters santykis su savo kūnu tarsi per polietileną. Nesinori sakyti, kad dėl to, jog apie jį rašo vyras. Bet skaitant atrodo, kad taip tarsi turi būti. Tik gal tada vertėjo tą išgrynintą žmogiškumą taip ir palikti, nė nebandyti įsijausti į tą kūniškumą, kuriame niekada nebus lyčių lygybės.

Knyga baigiasi be pabaigos, bet ne visai taip, kaip man patinka. Galima daug ką įsivaizduoti. Primena Ibseno “Norą”, tik nėra dramatizmo. Labai savotiškai įsiterpia dviejų arabų paveikslas. O gražiausia, ką radau tame kūrinyje, tai miesto proza, vaizdingi aprašymai, lakoniška miesto charakterio tapyba, gilus ir asmeniškas miesto erdvių, neatsiejamų nuo metų laikų, atvaizdavimas. Verta perskaityti, tik gal geriau angliškai. Man visada atrodo, kad vertimas iš gramatiškai lankstesnės kalbos į anglų nukerpa literatūrai sparnus, o antrasluoksnis vertimas iš anglų į lietuvių – dar ir uodegą. Užduotis mano draugams hebraistams – išversti iš originalo Kai krizė baigsis ir leidyba Lietuvoje vėl ims egzistuoti.

Per kelias dienas savišvietos dėlei perskaičiau Murakamio “Dansu dansu dansu”. Žinojau, kad tai – madingiausia šio rašytojo knyga, masiškai vien pavadinimu sužavėjusi ir lietuvius (sprendžiant iš internetinių slapyvardžių ar populiaraus blogo dansu.lt). Na, patiko man tik tai, kad galėjau labai vizualiai įsivaizduoti herojaus judėjimą Tokijuje, puikiai žinojau, ką reiškia eiti pėsčiomis per Sendagają į Šibują ir pan. Knyga taipogi buvo lengvas, traukiniui Vilnius-Kaunas ganėtinai tinkamas skaitalas. Tačiau visais kitais aspektais – nykiausias Murakamio kūrinys. Visų pirma, visuotinis dėsnis, kad gerų knygų tęsiniai būna blogi, galioja ir čia. Pabandyti sukurti “Avies medžioklė. Antra dalis” – klaida. Lygiai taip pat Murakamio bandymas pateikti savo ideologinę poziciją ir laimėti daugiau jaunuolių su čegevariniais marškinėliais skamba kaip graudus populiarumo siekiančio rašytojo-mėgėjo stenėjimas. “Brandųjį kapitalizmą” pasikritikuoti moku ir pati, kaip ir daugelis. Būtų ne bėda, jei nuorodos į socialinę kritiką būtų gerai integruotos, arba po jomis slypėtų personažai, o ne rašytojo lūkesčiai iš jo publikos, taip pat jei jos būtų lengvos ir ironiškos, bet dabar atrodo kaip nesiderinantys antsiuvai. Geriausi kūriniai parašomi, kai negalvojama, kas juos skaitys ir kaip padaryti, kad skaitytų kuo daugiau. “Kas norės – susiras” yra galbūt komerciškai ne pati sėkmingiausia, bet kūrybiškai produktyviausia nuotaika. Bet į Murakamio galvą tuo metu, atrodo, buvo įsisukęs brandusis kapitalizmas.

Nuėjau į VU biblioteką ir pasiėmiau paskaityti Jurgos Ivanauskaitės knygą “Ragana ir lietus”. Nebuvau skaičiusi. Buvo daug Biblijos citatų, erotinių scenų, kurios verčia šypsotis prisimenant praėjusio dešimtmečio pradžią (vakar M. pasakė, kad jau išsikristalizavo toks konceptas kaip 90s, ir tai jaučiasi, skaitanta J.I.), ir daug mielo jos ankstyvajai kūrybai būdingo popso. Manau, erotikos prasme literatūra universalesnė, jei rašo, kaip žmonės būna konservatyvūs, nei ta, kuri rašo, kaip žmonės būna liberalūs. Nes po 15 metų anuomečio liberalumai kelia nostalgišką šypseną. O šiaip trijų istorijų supynimas man pasirodė vertas dėmesio, gal ne visada iškepęs, bet, laimei, nepritemptas pernelyg akivaizdžiai. Knygos paraštėse kažkas pieštuku buvo prirašę pastabų.

Ai, beje, nelabai supratau, kur buvo lietus.

Visai skaniai sukramčiusi populiaraus ir per dažnai cituojamo, kad galėtum nepaisyti, autoriaus knygą “Tapatumas”, po kelių mėnesių supratau, kad iš jos man nieko neišliko. Negalėjau prisiminti, kas buvo svarbu ir ką galėjau iš jos išsinešti. Tačiau visgi nusprendžiau, kad su šio rašytojo kūryba dėl bendro išsilavinimo reikėtų susipažinti plačiau, todėl pasiėmiau šią knygą su mintimi skaityti ją metro. Tam ji tiko – suskirstyta į skyrelius, lengvai plaukianti. Tačiau jau dabar žinau, kad be vienos kitos frazės greitu laiku iš jos irgi nieko man neliks.

Knyga apie sistemą be humoro jausmo, apie komunistinę Čekiją, kurioje žmogus baladojasi geležiniame narve ir net didžiausi idealistai klumpa dėl savo nuoširdumo. Taip pat – apie patetiškai nykstantį kitą pasaulį, supintą iš liaudies dainų ir ritualų, esą tikresnį ir intensyvesnį (tačiau vieno veikėjo pasakojamoje dalyje išsamūs moraviškų ritmų aprašymai ir netgi natos kėlė žiovulį, ir skaičiau tą dalį tokia maniera, kokia skaitau seminarų tekstus – skenuodama). O šiaip – pakankamai erdvės pamatyti, kad spėliojai siužetą ir pasiklydai, kad planavai jį pagal tipažus ir apsirikai, kad autorius vedžiojo tave už nosies. Ir tai matyti ne tik iš nepabaigiškos pabaigos. Kai skaitai epizodą, kur pagrindinis veikėjas įkyriai bando atimti nekaltybę koncentruotam kuklumui ir niršti, kad, blyn, kiek veisiasi aplink lygiai tokių pat lopų, o paskui – kai jis bando suvilioti priešo žmoną, – negali nuspėti, kad po kelių skyrelių paaiškės, jog viskas yra visiškai ne taip, ir kad prielaidos tuometinėms išvadoms buvo visiškai klaidingos.

Tačiau vieno dalyko tikrai negaliu pakęsti. Autorius neišvengia įklimpimo į skystą meilę savo pagrindiniam herojui, kurį apdovanoja skaitytojus sužavėti turinčiu cinišku atsainumu, aštriu protu, ultra ekstra galinga potencija ir muzikiniu talentu (įprastas rinkinys, kartais išimtiniais atvejais be vieno kurio komponento, bet pakankamai universalus, pradedant nuo Hessės ir baigiant Gaveliu). Visi kiti egzistuoja dėl jo ir tam, kad paryškintų jo charakterį, kurį likimo pokštai pagal idėją turėtų padaryti dar patrauklesnį. Romantikas svajotojas neišvengiamai kvailokas. Prie vartų laukianti mergelė neišvengiamai švelniai mylinti. Aplinkui liulanti minia neišvengiamai mėgstanti ir pavydinti. Galiausiai priešo žmona – būtinai beviltiškai įsimylėjusi. Ta meilė pagrindiniam herojui apakino ne vieną rašytoją, bandantį švelniai išpurenti knygos pasaulį veikėjui, kad jis kuo geriau atsiskleistų. Tačiau gal kaip tik dėl to rinkinio veikėjas tampa pernelyg netikras, su juo kažkaip neišeina tapatintis. Kaip ir Gavelio Tomas koks tai ten iš K raidės, Kunderos Liudvikas (vardai, tiesa, parinkti neblogai) na jau toks atsainiai ironiškas, jau toks protingas beigi talentingas, ir toks (tą retas rašytojas atimtų iš savo pupulio herojuko) ultra geras lovoje, kad iš po viso to šviečia niekas daugiau kaip tik rašytojo meilės herojui koncentratas.

Ir dar. Gerbiamieji vyrai rašytojai, labai prašau, dėl jūsų knygų kokybės, nesijauskite perpratę įsimylėjusios moters pasaulį ir, jei nesugebate patikėti jos žmogiškumu, tai geriau ir nerašykite. Nepaisant to, kad, ko gero, esama tokių, kurios savo jausmus aprašytų panašiai kaip atgrasus Helenos personažas, autorius nebando perteikti jo kompleksiškumo ne dėl to, kad taip sugalvojo, bet dėl to, kad nesuvokia, kame to kompleksiškumo esmė. Sąmonės srauto pavidalu surašyti pasvaigimai, ilgi sudėtiniai sakiniai su ištiktukais (oi ak) ir muilooperiški šaukiniai (“mano meile, tu mano vienintelis, kūnu ir siela…”) skamba tiek tikrai, kiek skambėtų mano rašliava, kurią rašyčiau įsivaizduodama, kad esu paauglė Talibų laikų Afganistane. Nykus įsimylėjusios moters subanalinimas ir supaprastinimas piktina ne dėl kažkokių užgautų feministinių jausmų, kad yra toks personažas – nors, reikia pažymėti, yra tik toks personažas, vienintelis kalbantis moteriškas. Norėtųsi prisėsti prie tokio rašytojo kaip prie pradinuko ir kantriai aiškinti: jei jau jausmai kaip tik tokie, tai jie nesidėlioja į tokį pasakojimą, jie neprisiima rišlaus ir detalaus būtojo laiko su esamojo “aš jaučiu” intarpais. Ir sąmonės srauto mėgdžiojimas nė kiek nepadeda.

Žodžiu, metro skaityti visai tiko, bet mano bendras įvertinimas – 6 balai, gal netgi su minusu.