Prague is probably by far the most known and popular city in Central and Eastern Europe, with hordes of tourists and large numbers of exchange and full degree students. Some people know Prague as a city of sophisticated culture, the birthplace of Franz Kafka. Others associate it with nightlife and youth. It appears that Prague fell victim of its own success. The city is continuously being reshaped and damaged by the flows of tourism, and locals are losing a sense that the city belongs to them. Continue Reading »
Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).
Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Continue Reading »
Kur buvus, kur nebuvus, aš vėl čia. Daug idėjų, bet kol kas – įrašas karščiausioms buržujų naujienoms ir kelionei į Egiptą užfiksuoti. Šiandien iš sportinio intereso gerokai papolemizavau su draugėmis FB dėl karališkųjų vestuvių, nors puikiai suprantu šio renginio reikšmę. Skeptiškai žiūriu į monarchiją, juolab mane piktina, kai iš viešojo sektoriaus lėšų išlaikomas tam tikro asmenų klano prabangus gyvenimas, kai tuo tarpu neva trūksta pinigų universitetams ir socialinėms programoms. Ne dėl to, kad valstybė turėtų rūpintis tik materialiais dalykais. Ne, aš labai už viešas šventes bei festivalius, ir netgi nesipriešinu, kad valstybė remia elitinį meną ir muziejus. Tiesiog vestuvės yra privatus šių dviejų žmogų reikalas, ir nematau prasmės iš to daryti ne tik nacionalinę, bet netgi tarptautinę naujieną. Mane, kaip dažnai būna, domina būtent žiniasklaidinis aspektas, vadinamoji elito naujienų gamyba, ir jau tikrai nė už ką nepatikėsiu, kad šios vestuvės yra svarbiausia dienos, savaitės ar net mėnesio naujiena. Continue Reading »
Ne vienas manęs klausė: kaip gi aš patekau į tą Izraelį, ką ten veikiau ir kodėl grįžau. Jokia paslaptis: pragyvenimą ten man teikė Švietimo mainų paramos fondo administruojama Izraelio stipendija, taigi atlikau akademinę stažuotę. Susisukti reikėjo anksti ir greitai, planuoti iš anksto, o būtina sąlyga – tyrimo vadovas vienoje iš šalies institucijų (jei važiuojama pagal tyrimų programą). Tel Avivo universitete užsiregistruoti studentu pagal tyrimų programą nesunku, reikia tik susirasti vadovą ir sužavėti savo projektu. Kiti universitetai taip pat mielai priima stažuotojus – jaunus mokslininkus ar nesenus absolventus.
Buvo daug kultūrinių patirčių paskutiniu metu. Pirmadienį su draugu I. išsiruošėme pas jo gimines žydiškoje gyvenvietėje okupuotose teritorijose švęsti Pesacho. Labai stengiausi neįsivelti į diskusijas apie politiką – kartais net gniaužydama suknelės kraštus po stalu, bet dėl nieko nesusiginčijau ir nieko nepakomentavau. Tiesą sakant, paskutiniu metu matau vis mažiau prasmės diskutuoti apie politiką, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nieko tai nekeičia. Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti. Akivaizdu, kad tos gyvenvietės amerikietiškosios “kolonijos” gyventojai (itin religingi ir patriotiški) nėra iš tų, kuriuos būtų galima įtikinti, taigi šypsojausi kaip fyfa ir nieko nekomentavau. Kai, sužinoję, jog dirbau žurnaliste, manęs paklausė, ar rašau apie politiką, išsiskukau prisipažindama, kad teko, bet vengiu temų, apie kurias neišmanau. Continue Reading »
Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?
Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Continue Reading »
Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip “tarp jų nusileidęs angelas”, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.
čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »
Praėjusią savaitę su B. pagalba sukontaktavau su tokia veganų bendruomene. Jie kaip tik šventė Nieko nepirkimo dieną. Nuėjau į jų kabaką, kur buvo kartu dėvėtų drabužių mainai, nemokamas maistas iš atliekų, beigi prisegamų ženkliukų dirbtuvės. Gavau dovanų ženkliuką “Animal liberation”, kurį įsisegiau į šaliką, ir pasidariau “fight lookism” [kovok su išvaizdizmu], papuoštą gražia Snieguole su automatu. Susipažinau su daugybe šaunių žmonių. Buvo vokietė, britas ir dar kažkas angliškai kalbantis, o izraeliečiams kalbėti angliškai daugiau kaip penkias minutes irgi nebuvo problema. Continue Reading »
Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). 
