Praėjusią savaitę besileisdamos eskalatoriumi su drauge sugalvojome: važiuokim rytoj į Slovakiją. Ir štai šeštadienio rytą trise šokame į traukinį į Bratislavą. Pro pirštus byra svogūnai iš kebabo, pro šalį lekia romų lūšnelių vaizdai, mes vieni kitus juokiname ir žvengiam už pilvų susiėmę, o pertraukomis diskutuojame apie Marxą ir Foucault. Turime savo žodyną, į kurį įvelkame savo juokelius, o dar juokingiau nuo to, kad žodynas pildosi.
Bratislava vėsoka, nuo stoties netoli iki centro, užsukame į labai socialistinio stiliaus universiteto pastatą, einame per dailų parką su skulptūromis, kurių negali nepastebėti dėl jų didelių rankų. Vėliau apibendrinsime, kad slovakų skulptūros kažkodėl beveik visos didelėmis rankomis. Parke pririkiuota geltonų suoliukų, smagu. Bet reikia eiti toliau.
Senamiestis nedidelis, tipiškas europietiškas senamiestis, draugai estai abu vienbalsiai sutinka, kad labai panašus į Talino, bet man Talinas jaukesnis. Kalvelėmis leidžiasi seni spalvoti namukai, kartais tarp jų naujesni. Apžiūrime keletą nepretenzingų bažnyčių, palandžiojame po gatveles, nufotografuoju dvi vienuoles prie raganą primenančios skulptūros, kyšančios iš vienos kavinės stogo, užkopiame į pilį, bet ji nauja, buvo visiškai sugriauta, o atstatyta tik septintame dešimtmetyje. Stabtelime kalėdiniame turgelyje rotušės aikštėje, ten kvepia karštu vynu, vienuose kioskeliuose pardavinėjama ranka puošta keramika, kituose – slovakiški patiekalai. Jaučiamės savotiškai, esame šalyje, kurios kalbos nemokame, bet galima pagauti keletą žodžių pagal panašumą su rusų, ir jau visai kitaip nei Vengrijoje.
Galiausiai, tęsdami naująją mūsų tradiciją, temstant patraukiame į priemiesčius pirmu pasitaikiusiu tramvajumi. Iššokame nepaskutinėje stotelėje, bet gana toli. Ten aptinkame labai modernistinę bažnyčia su vienas po kitu išrikiuotais trimis nedideliais varpais ir aukštai iškeltu kryžiumi, pro langus truputį paspoksom vidun. Aikštėje prie bažnyčios – net trys kavinės, pasirenkam vieną iš jų. Olą primenančioje kavinukėje ant sienų kabo populiariausių kokteilių nuotraukos, o dvi nelabai atskiras erdves skiria bambukų pertvara. Aplink aikštę namai nauji, kai kurie dar tik baigiami statyti – tikriausiai greitai bus kvartaliukas branduoliukas.
Turizmo informacijos centre mums rekomendavo kavinę ambicingu pavadinimu „Slovak pub“, ten ir vakarieniaujame. Kavinė padalyta į keletą kambarių, kurių kiekvienas vaizduoja kokį nors slovakų istorijos periodą, pradedant pagonybės laikais, kuriuos vaizduoja kaimo trobele apsimetanti salė, baigiant nacionaliniu atgimimu su kultūros veikėjų portretais. Vos kitaip perpaišius laisvai galėtų būti Lietuvos istorija, bent jau taip atrodo. Aplink girdime daug anglakalbių, bet tai nėra vien turistams skirta vietelė – jie turi specialių pasiūlymų studentams.
Grįžtame žvengdami iš bet kokio juokelio, ir nors iš pradžių dar du CEU studentai, keliaujantys tuo pačiu traukiniu, mielai renkasi mūsų kompaniją, vėliau jie persikrausto kitur, nes nori kažką paskaityti studijoms pakeliui. Džiaugiamės gerai praleista diena ir apie mokslus kalbame tik juokais. Didžiuojamės pagaliau ištrūkę patyrinėti bent vieną iš Vengrijos kaimynių.
Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). 