Bookmark and Share

Posts Tagged ‘kelionės’

Metų apibendrinimas – o taip! Antra dalis: aš :)

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Continue Reading »

Kalėdų stebuklai ir Weltschmerz

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip “tarp jų nusileidęs angelas”, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Continue Reading »

Internetizacija

2007-ieji: Daiva užsiregistruoja į feisbuką.

2008-ieji: Daiva pradeda rašyti tinklaraštį.

2009-ieji: Daiva įkelia savo pirmąjį jūtūbo klipuką.

Jis štai čia:

Iškilmingai pareiškiu, kad Twitter’io neturėjau ir neturėsiu.

Įspūdžiai iš Be’er Ševos – Wonderland tinklaraštyje ir kitos savaitės “Atgimime”.

Du pastebėjimai // Filmas “Wristcutters: a love story”

Pirmas:

čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė :) Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »

Kelių dienų apžvalga

Praėjusią savaitę su B. pagalba sukontaktavau su tokia veganų bendruomene. Jie kaip tik šventė Nieko nepirkimo dieną. Nuėjau į jų kabaką, kur buvo kartu dėvėtų drabužių mainai, nemokamas maistas iš atliekų, beigi prisegamų ženkliukų dirbtuvės. Gavau dovanų ženkliuką “Animal liberation”, kurį įsisegiau į šaliką, ir pasidariau “fight lookism” [kovok su išvaizdizmu], papuoštą gražia Snieguole su automatu. Susipažinau su daugybe šaunių žmonių. Buvo vokietė, britas ir dar kažkas angliškai kalbantis, o izraeliečiams kalbėti angliškai daugiau kaip penkias minutes irgi nebuvo problema. Continue Reading »

Japonija, Izraelis ir savo kampo paieškos; “Juoko universitetas” (filmas)

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas “Juoko universitetas“. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Continue Reading »

Haifa Haifa (dainuok pagal Scooter’į)

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Continue Reading »

Bratislava (blitz)

Praėjusią savaitę besileisdamos eskalatoriumi su drauge sugalvojome: važiuokim rytoj į Slovakiją. Ir štai šeštadienio rytą trise šokame į traukinį į Bratislavą. Pro pirštus byra svogūnai iš kebabo, pro šalį lekia romų lūšnelių vaizdai, mes vieni kitus juokiname ir žvengiam už pilvų susiėmę, o pertraukomis diskutuojame apie Marxą ir Foucault. Turime savo žodyną, į kurį įvelkame savo juokelius, o dar juokingiau nuo to, kad žodynas pildosi.

Bratislava vėsoka, nuo stoties netoli iki centro, užsukame į labai socialistinio stiliaus universiteto pastatą, einame per dailų parką su skulptūromis, kurių negali nepastebėti dėl jų didelių rankų. Vėliau apibendrinsime, kad slovakų skulptūros kažkodėl beveik visos didelėmis rankomis. Parke pririkiuota geltonų suoliukų, smagu. Bet reikia eiti toliau.

Senamiestis nedidelis, tipiškas europietiškas senamiestis, draugai estai abu vienbalsiai sutinka, kad labai panašus į Talino, bet man Talinas jaukesnis. Kalvelėmis leidžiasi seni spalvoti namukai, kartais tarp jų naujesni. Apžiūrime keletą nepretenzingų bažnyčių, palandžiojame po gatveles, nufotografuoju dvi vienuoles prie raganą primenančios skulptūros, kyšančios iš vienos kavinės stogo, užkopiame į pilį, bet ji nauja, buvo visiškai sugriauta, o atstatyta tik septintame dešimtmetyje. Stabtelime kalėdiniame turgelyje rotušės aikštėje, ten kvepia karštu vynu, vienuose kioskeliuose pardavinėjama ranka puošta keramika, kituose – slovakiški patiekalai. Jaučiamės savotiškai, esame šalyje, kurios kalbos nemokame, bet galima pagauti keletą žodžių pagal panašumą su rusų, ir jau visai kitaip nei Vengrijoje.

Galiausiai, tęsdami naująją mūsų tradiciją, temstant patraukiame į priemiesčius pirmu pasitaikiusiu tramvajumi. Iššokame nepaskutinėje stotelėje, bet gana toli. Ten aptinkame labai modernistinę bažnyčia su vienas po kitu išrikiuotais trimis nedideliais varpais ir aukštai iškeltu kryžiumi, pro langus truputį paspoksom vidun. Aikštėje prie bažnyčios – net trys kavinės, pasirenkam vieną iš jų. Olą primenančioje kavinukėje ant sienų kabo populiariausių kokteilių nuotraukos, o dvi nelabai atskiras erdves skiria bambukų pertvara. Aplink aikštę namai nauji, kai kurie dar tik baigiami statyti – tikriausiai greitai bus kvartaliukas branduoliukas.
Turizmo informacijos centre mums rekomendavo kavinę ambicingu pavadinimu „Slovak pub“, ten ir vakarieniaujame. Kavinė padalyta į keletą kambarių, kurių kiekvienas vaizduoja kokį nors slovakų istorijos periodą, pradedant pagonybės laikais, kuriuos vaizduoja kaimo trobele apsimetanti salė, baigiant nacionaliniu atgimimu su kultūros veikėjų portretais. Vos kitaip perpaišius laisvai galėtų būti Lietuvos istorija, bent jau taip atrodo. Aplink girdime daug anglakalbių, bet tai nėra vien turistams skirta vietelė – jie turi specialių pasiūlymų studentams.

Grįžtame žvengdami iš bet kokio juokelio, ir nors iš pradžių dar du CEU studentai, keliaujantys tuo pačiu traukiniu, mielai renkasi mūsų kompaniją, vėliau jie persikrausto kitur, nes nori kažką paskaityti studijoms pakeliui. Džiaugiamės gerai praleista diena ir apie mokslus kalbame tik juokais. Didžiuojamės pagaliau ištrūkę patyrinėti bent vieną iš Vengrijos kaimynių.