Šiandien eidama link stotelės prie namų stabtelėjau prie reklaminio stendo – ant jo puikavosi graži nespalvota Kauno Rotušės nuotrauka, kažkokios keistos ne į temą, nors gal man tiesiog nežinomos simbolikos, Maximos spalvų juostos ir užrašas “Kaunas – mano miestas, kad ir kur būčiau”. Nuteikė visai smagiai, bet kartu ir paskatino galvoti: kas čia dabar? Kauno patriotizmo skatinimo akcija persikėlė į Vilnių?

Vilniuje gyvena daugybė kauniečių, kurių kai kurie tiesiog atvažiavo studijuoti arba dirbti, o kai kurie yra varginami provincijos komplekso (kurio svarbiausia išraiška – panieka provincijai) ir bando tapti vilnietiškesni nei patys vilniečiai, kad ir ką tai reikštų (tai pasireiškia tuo, kad tikram vilniečiui nereikia kažkaip “vilnietiškai” elgtis). Tarkime, akcija siekiama pakelti jų dvasią ar bent jau nuotaiką. Bet Lazdynuose?

Vėliau pamačiau, kad analogiški stendai nepretenzingai stovi ir Antakalnyje, turbūt ir kitur.

Nuotrauka iš Delfi

Man labai įdomu, kas remia šitą akciją? Kai taupoma vėliau įjungiant šviesas, dėl ko Kaune taps dar pavojingiau vaikščioti, negi švaistomi pinigai propaguojant patriotizmą tarp Vilniuje gyvenančių kauniečių?

Kaune netikėtai patekau į neakcijinį, neidėjinį, neproginį gatvės vyksmo sūkurį. Chebra grojo būgnais, garsus komponavo DJus, keli rodė triukus su virvėmis ir lazdomis, buvo vaikų, kurie išbandė ir virves, ir būgnus, ir viską, o viena mergina ant kilimėlio jogavo sau (nors turiu įtarimą, kad labiau kitiems, bet gerai, kad atrodė kaip sau). Pamačiusi, kad dvi merginos paišo kreidelėmis, prisijungiau prie jų. Užėmėme aikštę prie “Merkurijaus”, netoli fontano. Galiausiai kitos baigė paišyti, aš likau, trumpam prie manęs prisijungė praeivio vaikas, paskui ir tas pasitraukė. Priėjo tetulytė ir pradėjo burbėti: “Demokratija yra žmonėms, o ne žvėrims”. Iš trečio karto išgirdau, nes šalia buvo kolonėlės. Paklausiau, kur ji mato žvėrių. Ji atsakė, kad demokratija ir laisvė yra tada, kai žmonės žino, kas yra tvarka, ir elgiasi kaip žmonės. “O kas kam iš to, kad čia pripaišėt?” Prisijungusi prie vyksmo prieš pusvalandį, netikėtai tapau jo spaudos atstove. “Piešinių neliks po pirmo lietaus, o gatvė yra tam, kad žmonės galėtų būti, o ne tik praeiti” – pasakiau geranoriškai. “Apskritai, ar gavot leidimą? Čia gi reikia leidimo iš universiteto ar valdžios ar… Išvis, kokia šitos akcijos prasmė?” – kamantinėjo ji. “Čia ne akcija, žmonės tiesiog būna gatvėje,” – pasakojau. “Tai užrašykit, kad demokratija žmonėms, o ne žvėrims,” – grįžo prie savo politofilosofinės idėjos pašnekovė. “Jūs tuo tikite, tai ir užrašykite,” – ištiesiau gabalėlį kreidos. Nenoriai ji paėmė gabalėlį ir pradėjo gražiu, mokyklišku raštu vedžioti raides. Moteris su maišeliu iš parduotuvės įsikomponavo į grojančių, kuriančių ir keičiančių kolektyvą. Bet mažo gabalėlio užteko tik žodžiui “demokratija”. Praeivė liko žiūrėti, kas bus toliau, laukdama dar kreidos, šiek tiek atitirpo ir net paplojo muzikantams, paskui nuėjo. Bet ji irgi buvo, taip pat laikinai kaip ir piešiniai. Ant sėdėti skirtų plokščių šalia laiptų, suradusi dar trupinėlį kreidos, užrašiau “buvo”.

Pasirodo, Kauną pirmas paminėjo arabų keliautojas Al Idrisas, miestą jis pavadino Quanas, tai buvo, rodos, 1142 m. Būtų daug prasmingesnė sukaktis nei Lietuvos vardo paminėjimas, susijęs su vienuolio nužudymu…