Neseniai Lietuvoje įsigaliojo naujas Apsaugos prieš smurtą artimoje aplinkoje įstatymas. Jis suteiks daugiau galių įstatymų vykdytojoms pradėti tyrimą net be aukos raštiško sutikimo, iškeldinti smurtautoją iš bendro namų ūkio ir įpareigoti nesiartinti prie aukos. Kol įstatymo vykdytojos, NVO ir žiniasklaida ruošėsi naujam įstatymui prieš šį labai paplitusį smurtą,lapkričio 25-ą – gruodžio 10-ą dienomis vyko pasaulinė akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Ryškiausiu šios akcijos akcentu tapo fotografijos, kuriose garsios moterys buvo apdažytos taip, kad atrodytų patyrusios smurtą (nors jų šukuosenos išliko nepriekaištingos). Idėja – smurtas neaplenkia ir garsių žmogų. Apie šios akcijos problemiškumą viską, ką reikėjo, jau pasakė Nida Vasiliauskaitė. Kad ir ne itin vykusiai (kas nedirba, tas neklysta), akcija visgi atkreipė dėmesį į smurtą prieš moteris ir būtų bent jau išjudinusi debatus. Tačiau pačiame akcijos įkarštyje garsus krepšininkas gyrėsi, kad sekso metu mėgsta mušti moteris, o populiarus kavinių tinklas Coffee Inn reklamavosi štai taip: Continue Reading »

Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kad 2008 m. priimta Valstybinė šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai, ir iškart sukilo politikės, kurios sumaniai naudojasi šiuo klausimu savo reitingams kelti. Tikriausiai jau skaitėte. Ar tikrai dabar šeima gali būti bet kas? Ar iki šiol nebuvo? Kaip apskritai geriausia reguliuoti šeimos santykius? Pabandysiu pažiūrėti į šį klausimą iš kitos pusės.

Situacija štai kokia. Daugelio žmogų sąmonėje šeima yra labai daugiaplanė sąvoka, projektuojama į kažkokį įsivaizduojamą idealą: emocinį, fizinį (erdvinį ir intymų) ir teisinį suderinamumą, kartų santarvę ir atsakomybę. Tačiau realybėje vieno ar kelių kriterijų dažnai stinga, be to, jie kinta laike. Lietuvoje žmogos kuria šeimas palyginti jaunos, o moterys gyvena 10 metų ilgiau nei vyrai. Praktiškai kas ketvirta naujagimė gimsta ne santuokoje, bet santuoka – labai svarbus kriterijus pasiimti būsto paskolai. Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo, o daug kitų įstatymų daro nuorodas į šeimą ir šeimos nares. Šeimos narėms garantuojama apsauga, dalijantis turtą, jos atleidžiamos nuo prievolės liudyti prieš kitą šeimos narę teisme, gali paveldėti turtą, gauti informaciją apie šeimos narių sveikatą, priima sprendimus dėl donorystės. Šeimos koncepcija buvo apibrėžusi, kad ne tik šios privilegijos, bet ir daugybė skatinamųjų priemonių būtų prieinamos tik toms, kas registruoja santuoką. Continue Reading »

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Continue Reading »

Ar jums vaizdai iš „tūsų“, kuriais visame pasaulyje visokios žmogos sutiko žinią apie tai, kad nukautas Osama bin Laden’as, nepriminė, kaip televizijos po 2001 m. rugsėjo 11 transliavo vaizdus, neva arabės džiaugiasi teroro aktu? Vėliau kažkuri televizija pripažino, kad čia iš šiaip šventės paimta filmuota medžiaga. Pagarba Vatikanui, kad iš karto išplatino pranešimą, jog nėra ko „tūsintis“.

Jei nebūčiau antropologė, sakyčiau, gal laukinės tos amerikietės su italėmis ir visomis kitomis, visai necivilizuotos, nepripažįsta racionalumo Bet dabar pasamprotausiu, kad, pirma, OBL yra žiniasklaidinis personažas, apie kurį daugelis atpratusios galvoti kaip apie [buvusį] gyvą, kvėpuojantį žmogą. Antra, jis įkūnijo mistinį priešą, kažkokį barzdotą ir raguotą (iš po galvos apdangalo nesimato) velnią, kurio atvaizdas neva pasirodė griūvančių dangoraižių dūmuose ir t.t. Prieš trejus metus jaunų menininkių darbų parodoje Briuselyje mačiau keletą keistai patiražuotų OBL atvaizdų. Jis yra kaip Marilyn Monroe arba Bushas – tam tikra popkultūros ikona. Dėl to žmogos ir siautėja gatvėse. Pareis namo, išsimiegos, aprims ir supras, kad žeminančios oro uostų saugumo taisyklės nepasikeitė.

Beje, Hamas nepraleido progos pasirodyti kaip visiški lopai. Su tuo ir sveikinu – galbūt dar labiau sumažės jų turimas palaikymas.

Jau tuoj baigsis graži ir labai reikalinga iniciatyva – savaitė be patyčių (galite jai skirti 2 proc. pajamų mokesčio). Per ją visuomenė šviečiama patyčių mokyklose klausimais, siekiama suardyti susidariusius stereotipus. Žinoma, tai labai maža dalis visų darbų, kuriuos reikėtų nudirbti, kad patyčios mokyklose apmažėtų. Juk siekinys – ne savaitė, o gyvenimas be patyčių. Tačiau reikėtų, kad kuo daugiau žmogų prisijungtų prie šios iniciatyvos. Pagalvojau, kad galbūt būtų gera mintis, jei įvairios blogerės (taip pat ir mano pasirinkimu rašyti moteriškąja gimine laaabai nepatenkinti blogerIAI) įsijungtų į šią iniciatyvą (net pasibaigus formaliajai savaitei) ir bloguose viešai papasakotų apie patirtas ar matytas patyčias, pasidalytų, kaip pavyko (ar nepavyko) išspręsti šią problemą. Gali būti, kad, kai papasakosiu savo istoriją, manęs nemėgstančios ultrapatriotės komentuos, kad taip man ir reikia, arba ieškos pseudofroidistinių pagrindimų mano neva konfrontacinei pozicijai. Galite nesivarginti ir nezulinti klaviatūrų – manęs tai neįskaudins ir nieko neįrodys, tai tik parodytų taip galvojančių siauraprotiškumą. Manau, vaikų kančios yra kažkas bendražmogiško, ką turėtų suprasti bet kokios ideologinės pozicijos atstovės. Kita vertus, galbūt ultrapatriotės parodys žmogišką empatiją (ko labai tikiuosi) ir taip pat prisijungs prie šios iniciatyvos. Pažadu nerašyti jokių pseudofroidistinių išvedžiojimų apie tai, kaip kadaise ujami vaikai išaugo į ultrapatriotes/ nacionalistes. Esame suaugusios žmogos, dabar jau atsakingos už savo pasirinkimus. Tačiau patirtys, kaip išgyventi mokyklinį pragarą ar išspręsti problemą, labai reikalingos. Galbūt pačios dalyvavote patyčiose ar tyliai pritarėte, o vėliau supratote klaidą? Papasakokite ir apie tai. Galbūt mokinės, goglinėdamos po internetą, paklius į šiuos blogus ir pamatys, kad šio bei to pasiekusios žmogos (štai čia pasakoja garsenybės, rašo Delfi piliečiai, jaunųjų žurnalistų ugdymo programos dalyvė) taip pat savo laiku patyrė patyčias, bet mokykla – ne visas pasaulis, ir daug ką dažnai yra įmanoma pakeisti. Jeigu prisidėsite prie šios iniciatyvos, prašau, atsiųskite man nuorodą (jei mane pažįstate asmeniškai ar komentare) arba ping’ą. Kiek man žinoma, daug gabių, išsilavinusių žmogų paauglystėje patyrė patyčias. Kai kam tai turėjo katastrofiškų padarinių (chroniškas nerimas, depresija), kitoms tai padėjo savotiškai sustiprėti. Kad ir kaip ten būtų, patyčios yra galios žaidimas, taigi žalinga aiškinti, kaip „kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnes“ ir kaip viskas natūralu, būdinga tam tikram amžiui, praeis. Šią problemą reikia spręsti čia ir dabar, kompleksinėmis priemonėmis. Continue Reading »

Neseniai žinomo viešojo intelektualo Laimanto Jonušio Facebook profilyje užvirė diskusija apie mano blogą. Būtent apie tai, ką išdėsčiau čia, – kodėl rašau moteriška gimine: vienaskaitinius daiktavardžius, susijusius su žmogomis, – jei subjekto lytis neaiški, daugiaskaitinius – jei į kategoriją įeina ar gali įeiti moterų. Ketinu greitai išdėstyti tai puslapyje „Apie“. Su L.Jonušiu susipažinau 2006 m. per Europos dieną. Jis tada negalėjo numatyti, kad neseniai iš Švedijos grįžusią entuziastingą studentę jo draugai po kelerių metų vadins visuomenės nuomonės formuotoja, dėl ko nustebau. Mielai pamatyčiau tą nuomonę – kad ir dar vieną blogą, žvelgiantį į gramatiką laisviau. L.Jonušys, kolega Stanislovas Kairys ir kiti teigia, kad kalbos nereikia pritempinėti prie ideologijų, nes ji turinti savą gyvenimą, o vyriškosios giminės daiktavardžių slapta ideologinė prasmė neregistruojama ją vartojant, išblukusi kaip kokių rusiškų keiksmažodžių pažodinė reikšmė (palyginimas mano). Aš teigiu, kad, siekdamos teisingesnės visuomenės, turime kurti kontrkultūrą, kurioje į pasąmonę kertančios gramatinės formos neturėtų to socialinio turinio, dėl kurio jos atsirado. S.Kairys žada debatus aprašyti, lauksime. Reklama: jei Jums įdomūs mūsų debatai, pirkite rytoj „Atgimimą“.

Na, o šiandien, skaitinėdama šį bei tą, supratau, kad turiu politines nuostatas ir daugiau kalbinių dalykų atžvilgiu. Jūs jau žinote, kad „rūšinį“ žmonijos įvardijimą vienaskaitoje laikau pernelyg svarbiu žodžiu, kad jam būtų suteiktas lytinis atspalvis, todėl rašau „žmoga“. Taip pat žinote, kad ir apie vyrus sakau „tekėti“ (arba „tuoktis“), o ne „vesti“. Tačiau į debatą dar norėčiau įjungti savo žiauriai nemėgstamus žodžius, kurių stengiuosi nevartoti, – „nekaltybė“ ir „(atsi)duoti“. Pamąstyti apie juos paskatino šis Delfi straipsnis. Remiamasi moksline apklausa, bet žurnalistės bando pavarijuoti terminais ir įveda liaudiškus. Continue Reading »

Absoliučiai neturiu laiko niekam, o viena per kitą lipa visokiausios naujienos. Dar nieko neparašiau apie savivaldybių rinkimus. Šį kartą tvarkingai balsavau, o paskui su draugėmis žiūrėjome rinkimų rezultatus. LTV pakvietė pakalbėti du politologus ir nė vienos politikės, o reportažo iš rinkimų komisijos daryti nusiuntė kažkokią iš lapo skaitančią „olialia pupytę“. Nepagalvokite, nesu prieš jokią asmenų išvaizdos ir įvaizdžio raišką, kiekviena laisva pasirinkti, ir ne tame čia esmė. Tiesiog nustebino, kad tokiam svarbiam įvykiui raportuoti buvo pasirinkta tokia nepatyrusi ir neprofesionali, tam tikrą liaudyje plačiai žinomą tipažą atitinkanti žurnalistė. Kad ir kokia gera mintis būtų suteikti jaunimui tikros, rimtos žurnalistinės patirties, manau, kad per tokius svarbius įvykius reikėtų visgi taikyti tam tikrus profesionalumo kriterijus. Žurnalistės žvilgsnių į lapą dažnis buvo gal 3-4 per klausimą, ir naujų klausimų, išgirdusi atsakymus, ji, žinoma, nesugalvojo. Taigi nacionalinio transliuotojo misiją perėmė Lietuvos ryto televizija su E.Jakilaičiu. Čia buvo ir politikų, ir analizės, o į prabangų E.Jakilaičio iPad’ą periodiškai keliavo operatyvi informacija. Continue Reading »

Praėjusiais metais NK95 metinėje konferencijoje dr. Nida Vasiliauskaitė skaitė pranešimą apie tai, kaip, jos pastebėjimu, dešiniosios jėgos perima tam tikrus kairiosios retorikos elementus – apeliuoja į laisvę, toleranciją, socialinį teisingumą, maištą. Po to atsirado vis daugiau atvejų, kai jos hipotezė pasitvirtino. Pristatau naujausią – jaunalietuvių spaudos konferenciją šiandien 2 val. Taip nutiko dėl to, kad žurnalas „Valstybė“ atsiribojo nuo politikos skyriaus redaktoriaus pažiūrų. Apie tai jau rašiau.

Argumentas pritrenkiantis. Jaunalietuviai staiga pasisako už laisvę išsakyti savo įsitikinimus? O taip, žr. punktus „be žydrų“ ir „be raudonų“. Parūpo Konstitucijos taikymas? Pavyzdžiui, yra joje toks puikus 29 straipsnis: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“ Jis taip nuostabiai ir išsamiai atsispindi JL rinkiminėje programoje… O jei rimtai, akivaizdu, kad laisvės reikšti savo įsitikinimus reikalaujama tik sau, kad, tuos įsitikinimus pareiškus, būtų galima viena ranka valdyti viešąsias institucijas, kita – žiniasklaidą.

Bet kam, kas supranta demokratijos veikimą, suprantama ir aišku, kad žurnalistei išsakyti galbūt nepopuliarias, bet pamatiniams teisiniams ir politiniams įsipareigojimams neprieštaraujančius įsitikinimus (konservatyvias, liberalias, žaliąsias, euroskeptines ir t.t. idėjas), tai ne tas pats, kas propaguoti neapykantą skleidžiantį nacionalizmą. Nacionalizmas, reikalaujantis diskriminuoti seksualines mažumas ir socialinės atskirties grupes, riboti konstitucines susirinkimų laisves, sutikite, skiriasi nuo kitų ideologijų.

Bet esmė ne tik tame. D.Varanavičius – ne šiaip žurnalistas ar komentatorius, o politikos skyriaus redaktorius, priiminėjantis redakcinius sprendimus. Mano pirmasis tinklaraščio įrašas kaip tik ir klausė, ar redakcija žino ir palaiko tokias jo pažiūras (už socialinės atskirties grupių atsikratymą, susirinkimų laisvės ribojimą, pažiūrų cenzūrą). Viešu atsiribojimu žurnalo redakcija pareiškė, kad nepalaiko. D.Varanavičius tebėra nurodytas kaip einantis tas pačias pareigas, kaip ir anksčiau. Pasak leidėjo, aiškinamasi, kaip reikėtų pasielgti pagal įstatymus, laukiama paties D.Varanavičiaus apsisprendimo (suprantu, kad jo interesas – vilkinti procesą, nes rinkimai jau sekmadienį, ir jų baigtis, žinoma, apsisprendimą palengvins).

Kyla pagrįstų klausimų, ar D.Varanavičius, priimdamas redakcinius sprendimus, vadovaujasi savo pažiūromis. Net jei jam puikiai sekasi tai atriboti, jo priklausymas politinei jėgai ir darbas redakcijoje yra akivaizdus interesų konfliktas, kurį reikia deklaruoti, ypač prieš rinkimus, kuriuose jis yra kandidatas. Sprendimai susidariusiai padėčiai galimi įvairūs, nebūtinai išmetant D.Varanavičių iš darbo, ko, priešingai nei leidžia suprasti jaunalietuvių konferencija, netgi neįvyko. D.Varanavičius priešrinkiminiam laikotarpiui gali būti nušalintas nuo politikos redaktoriaus pareigų ar perkeltas į komentatorius, o apsispręsti po rinkimų, jis gali visam laikui būti perkeltas į komentatorius, gali būti paskirta kita asmuo prižiūrėti redakcinius sprendimus. Gali būti žurnale viešai deklaruojamas politikos redaktoriaus interesų konfliktas, kad skaitytojos spręstų pačios.  Galų gale, VRK puslapyje D.Varanavičius nurodo, kad jo pareigos – užsienio skyriaus redaktorius. Jis galėtų apsiriboti rašyti tik apie užsienio, ekonomikos, kultūros (jei išmano) naujienas ir nusišalinti nuo Lietuvos politikos analizės ir su ja susijusių redakcinių sprendimų.

Dabartinė padėtis prieš rinkimus yra nesąžininga. Bendruoju atveju kandidatėms (paaiškinimas, kodėl rašau moteriškąja gimine) galioja tam tikri apribojimai, pvz., jos negali savo idėjų skleisti likus tam tikram laikui iki rinkimų. Kai kandidatė yra ir žurnalistė, išeina, kad ji gali skleisti savo idėjas (nebūtinai akivaizdžiai) bet kada, gauti eterio laiko tada, kai nepriklauso (pvz., dalyvauti debatų laidoje televizijoje, pasisakyti per radiją, rašyti žurnale, sakyti viešą kalbą). Uždrausti rinkimų dieną platinti žurnalą „Valstybė“ su politikos redaktoriaus straipsniais ir nuotrauka būtų irgi nesąmonė. Žodžiu, griežtai pasisakau už tai, kad žurnalistės-politikės rinkimų kampanijos laikotarpiui vienareiškmiškai nusišalintų nuo žurnalistikos.

Esama ir subtilesnių situacijų. Mano geri pažįstami, Jolanta Bielskienė (LSDP) ir Ervinas Koršunovas (LSDS), mano pažįstami Gintautas Krilavičius (LRLS) ir Tomas Bakučionis (LSDS)  kandidatuoja į Vilniaus ir Kauno rajono savivaldybes. Palaikau juos kaip pilietė. Bet jei, naudodamasi tuo, kad rašau „Atgimimui“, rinkimų laikotarpiu pakviesčiau juos interviu „apie gyvenimą“, kas realiai leistų skleisti politines idėjas, nenurodant užsakymo numerio, ir nesudaryčiau tokios galimybės kitoms kandidatėms, būtų nesąžininga ir pažeistų žurnalistinę etiką. Kita vertus, riba nėra tokia aiški: jei, pvz., pakviesčiau juos pakalbėti apie iniciatyvą, kai kandidatės pasirašė, jog neribos susirinkimų laisvės, tai jau būtų naujiena, o ne propaganda. Dėl įvairių priežasčių aš šiuo metu ir nerašau žurnalistinių tekstų apie Lietuvos vidinę politiką, partijas, rinkimus. Manyčiau, kad partijų nariai neturėtų apie partijas rašyti kaip žurnalistai, bet gali sėkmingai tai daryti kaip komentatoriai.

Manau, problema su D.Varanavičiumi yra dvilypė. Pirma, žurnalistikos ir politikos dvilypumas, antra, pats pažiūrų turinys. Jei turite progą 2 val. nubėgti į Eltą, nueikite ir papasakokite, ką matėte.

ES portale yra štai tokie gerosios praktikos pavyzdžiai, kokių įvairių priemonių gali imtis valstybės ir socialiniai partneriai, kad naikintų atlyginimų atotrūkį tarp lyčių. Tarp tokių – teisiniai įpareigojimai įmonėms sekti ir skelbti skirtingų lyčių darbuotojų situaciją darbovietėje, profsąjungų susitarimai, specialios dienos ir iniciatyvos sąmoningumui kelti, aktualūs tyrimai ir t.t. O štai čia – patarimai darbdaviams, kaip naikinti nelygybę įmonėse, iš Jungtinės Karalystės. Tačiau Lietuva irgi nepėsčia: portalas lygus.lt pateikia patarimų, kaip įsivertinti, ar buvote diskriminuojami dėl amžiaus, patyrėte diskriminaciją skirstant darbo užmokesčius ar nukentėjote nuo seksualinio priekabiavimo, taip pat – ko imtis tokiu atveju.

Gero skaitymo ir atidaus taikymo!

Tikrai stebėtinai Holokaustą neigiančio straipsnio pasirodymas “Veide” sukėlė seniai reikalingas viešas diskusijas. Rašo: S.Sužiedėlis “Bernardinuose”, V.Šiurkus “Delfi”. Pirmą kartą, kiek žinau, vadinamąjame Genocido muziejuje bus speciali paroda apie Holokaustą. Tokių žadama ir daugiau. Panašu, kad 2011-iesiems sugrįžo kuriam laikui pradingęs Holokausto aukų atminimo metų vardas.

Dabar laukiu, kol tie, kas labai akyli ir ausyli, kai Lietuvoje kas nors ne taip, kartu pasidžiaugtų