Pavasario (nors iš tiesų tai visai ne jo) proga pakalbėkime apie seksą. Kad ir kaip švarinčiau savo lietuvių kalbą, kaip žinote, paprastai šį žodį sąmoningai rašau su x, taigi taisyklinga rašyba rodo, kad šį žodį daug kartų linksniuosiu. Kaip netrukus įsitikinsite, pavasaris čia niekuo dėtas. Continue Reading »
Labai jautri ir man labai įdomi tema, bet tekstas Delfy, švelniai tariant, keistokas.
Visi seniai mane pažįstantys žino, kad “Rasos” gimnazijoje buvau labai persekiojamas vaikas. Būčiau labai apsidžiaugusi, jei mano budelius T.A., R.B., M.K. bei kartais prie jų prisidedančius M.Ž. ir J.S. kas nors būtų susėmę ir uždarę į nepilnamečių koloniją. Tačiau neseniai per feisbuką man parašė buvęs bendraklasis ir kartais, bet visada per atstumą jų bendrininkas M.P., jis dabar dažnai bendrauja su T.A., kurį pagal K.Jovaišo komentarą reikėtų vadinti hitleriu, ir šis, pasirodo, užaugęs visiškai normaliu žmogumi. Mirtinai pavojingais meiteliais jie neužaugo.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad kitiems vaikams padaryta žala dėl šios priežasties atleistina. Tačiau į problemą aš žvelgiu gerokai sistemiškiau. Ne tiek dėl humanistinių principų, kurie, prisipažinsiu, tyliai pasitraukia į kamputį, prisimenant “Rasos” gimnaziją. Veikiau dėl sociologinių pastebėjimų, kurie mokslininku pasirašančiam autoriui turėtų būti žinomi. Kaip vienoje įdomioje paskaitoje pasakojo Lauras Bielinis, kiekvienoje grupėje atsiranda “didžioji gorila”, vienas ar keli jos priešininkai, keletas sargybinių, keletas atsiribojusių ir minia, kurią galima pakreipti visaip. Paskaitoje dėstytojas atlieka didžiosios gorilos vaidmenį, kas nors iš priekabesnių studentų vis bando pasirodyti “kietesnis”, sargybinių vaidmenį atlieka tie studentai, kurie sėdi pirmose eilėse ir tvarkingai konspektuoja, “galiorka” visada užsiima savo reikalais, o tarp jos ir sargybinių išsidėsto visi kiti. Bet daug įdomiau pasidaro tada, kai dėl vienos ar kitos priežasties iš grupės staiga išmetami keli nariai. Anot L.Bielinio, jei, pavyzdžiui, kažkokiu reikalu išsiųsite konspektuotojus, iš minios atsiras, kas juos pakeis.
Niekas negali paneigti, kad tam tikri polinkiai glūdi asmenybėje ar jos silpnybėse. Polinkis smurtauti taip pat ten dažnai glūdi. Tačiau (jei netikit manim, gal patikėsite P.Zimbardo, kuris vadovavo Stanfordo kalėjimo eksperimentui, o vėliau parašė įdomią knygą “Lucifer effect”, kurią buvau pasiskolinusi iš bičiulio Algio). Esmė tokia, kad asmenybės “defektai” mielai užpildo įtrūkimus ir gelmes, kurias palieka sistema. K.Jovaišas teisus, kad daugelyje mokyklų klesti netoleruotinas nebaudžiamumas. Bet nežinia, ar kas labai pasikeistų, periodiškai nušienaujant budelius, bet nekeičiant sistemos. Mokyklos neturėtų skubėti “valytis” išmesdamos problemiško elgesio vaikus. Juos lyginčiau ne su paršeliais, kaip K.Jovaišas, o su pelėsiu, kurį galima nukrapštyti, bet, jei drėgna, jo vėl priauga. Jie niekur nedingsta, o į jų vietą gali pridygti naujų. “Minios” ir, kas be ko, sistemos abejingumas leidžia tokiam pelėsiu įsivešėti. Jei mokytojai įsivaizduoja, kad budeliai gali atsipirkti pabarimu, jei bendraklasiai ramiai žiūri, kaip vyksta patyčios, jei apskritai mokykloje klesti tokia kultūra ir leidžiama tokia vertybių sistema, kai geri pažymiai, nestandartinė išvaizda, kažkoks “kompromatas” iš darželio ar tų laikų, kai tam tikri žaidimai nebuvo “kompromatas”, gali tapti teisėtu asmens izoliavimo ar kankinimo pagrindu, individualus išsiuntimas lauk nebūtinai padės. Tai gali suveikti tik prestižinėje mokykloje, iš kurios iškristi nesinorėtų.
Kitas dalykas, kad mokslininku prisistatančiam autoriui netinka komentare svaidytis “bjauriais paršeliais”. Kas tinka tinklaraščiui, nebūtinai tinka publicistikai.
Nesusiję dalykai. Pirma, kad ir kaip būtų gaila partizanų, gal kas galėtų man paaiškinti, kas nemoka skaityti? Ar aš, mokiusis, kad nusikaltimai žmoniškumui – tai “sąmoningai rengiami didelio masto arba sistemingi civilių užpuldinėjimai”, o genocidas – žudymas, žalojimas, mirtinų gyvenimo sąlygų sudarymas, prievartinis gimstamumo ribojimas, prievartinis vaikų perdavimas, padaryti siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei? Ar tie, kas įpaišo čia kad ir kokių patriotiškai svarbių, bet visgi sukarintų darinių narių žudymą? Manau, partizanams civilio statusas neturėtų galioti, kaip nekaip, tai buvo sukarintos grupuotės. Cituoju: “Pagal tarptautinę humanitarinę teisę asmenys, kurie dalyvauja kariniuose veiksmuose, vadinami kovotojais (combatant)” (sukilėliai įeina į šią sąvoką). Na, gal čia tik straipsnyje keistokai suformuluota, gal apačioje esantis “backgrounder’is” nesusijęs su partizanais, o tik priminimas, kad yra pareikšta kaltinimų ir nusikaltimais žmoniškumui…
Antra keista istorija. Negaliu atsižavėti antrašte, po kuria slypi straipsnis apie nelegalius imigrantus – “Į Lietuvą atšliaužė du naivūs rusai“. Nepasakysi, kad antraštė meluoja, bet atkreipkit dėmesį į formuluotes. Ašliaužė – lyg šliužai. Naivūs – kvaileliai. Ne “du vyrai”, kaip būtų parašyta apie lietuvius, ne “du nelegalai”, o, kas antraščių redaktoriaus/ės laikoma labai svarbu, du tam tikros tautybės atstovai. Tautybės, kuri, deja, Lietuvos viešajame diskurse neretai minima kontekste, kuriame lengvai gali atsidurti šliaužimas ir kvailumas. Na, kiek gi galima?
Žinelė apie Britijoj atliktą kokybinį tyrimą, kurią nusikopijavau iš Mildos S. Buvo tiriama vyrų lankymosi pas prostitutes motyvacija. Geriausiai rezultatus susumuoja šis sakinys: “Discovering the women were trafficked, pimped or otherwise coerced would appear not to be so effective. Almost half said they believed that most women in prostitution are victims of pimps [...]. The men knew, to some extent, about abuse and coercion in prostitution – they weren’t operating under the convenient illusion that women enter the trade because they love sex.
Kadangi nuo pirmosios Sausio 13-osios praėjo jau daug metų, visi pastaruoju metu stengiasi pasakyti apie ją ką nors nebanalaus. Noriu pasidalyti dviem tinklaraščių įrašais: KTUG direktoriaus B.Burgio ir filosofo, MEP’o L.Donskio. Continue Reading »
A.Račo tinklaraštyje skaičiau jo nuomonę apie susiorganizavusių tėvų surengtą ‘laidotuvių’ akciją prie prokuratūros, kuria norima pošiurpiu būdu pasakyti, kad tėvystė ir motinystė yra toks šventas reikalas, kad jei ja užsiimantis žmogus sukčiauja, neturi būti baudžiamas. Visiškai sutinku su A.Raču, kad neleistina valstybės pastangomis užtikrinti, kad aukštesniosios-viduriniosios klasės asmenys toliau liktų aukštesniojoje-viduriniojoje klasėje, kai tuo tarpu esą trūksta pinigų varganoms bedarbių pašalpoms. Žinoma, yra ir kitų niuansų.
Po publikacijos “Lietuvos ryte” (2010 m. sausio 6 d. / Dalia GUDAVIČIŪTĖ: Bedarbiams – plėšikų ir vagių etiketė) lygių galimybių kontrolierė pradėjo tyrimą, ar savigynos kursų reklama nediskriminuoja bedarbių. Aš apie tai rašiau dar rugsėjį. Tiesa, tai buvo komentaras, neįvardijęs konkretaus sporto klubo, nes tuomet man rūpėjo kitkas – bendresnės tendencijos. Džiugu, kad valstybinės institucijos susiprato patikrinti bent jau tada, kai apie tai parašė didelis dienraštis.
Dar truputis iš žiniasklaidos temos.
Skaitydama lietuvišką spaudą, pastebėjau primirštą dalyką: argi ne prieš dešimtmetį pasaulis drebėjo dėl kompiuterių kracho, tikėjo globalizacija ir kiek nusivylė, kad dar neturi skraidančių mašinų, kaip buvo pranašauta? Štai čia apžvelgiami svarbiausi pasaulio įvykiai, kaip juos mato tam tikri autoriai. O kaip matau aš? Continue Reading »
Kažkokia keista Seimo narių padėjėjų skyrimo tendencija. Seimo narės liberalės Dalios Kuodytės padėjėjas Ričardas Čekutis, kurio pažiūros tolydžio radikalėja, viename komentare svaidėsi panieka romams ir rasistinių klišių rinkiniu (pridengtu “kritika” esą ne tautybei, o tabore gyvenančiai “gaujai”). Šiandien skaičiau, kad naujai išrinktos Seimo pirmininkės konservatorės Irenos Degutienės padėjėju tapo TSPMI dėstytojas, reiškiantis nacionalistines, paranojiškai euroskeptiškas ir, artimų šaltinių teigimu, sistemingai antisemitines pažiūras, Laurynas Kasčiūnas, kuris, nepatikrintų šaltinių teigimu, anksčiau rašydavo radikalias nacionalistines rašliavas į Balsą.lt, prisidengęs slapyvardžiu. TSPMI studentai, su kuriais apie jį kalbėjau, sakė, kad dėstytojas yra “normalus” ir draugiškas, kai kurie negalėjo patikėti, kad jis išpažįsta kokias nors neapykantos ideologijas. Pati su juo nekalbėjau, juolab atvirai, todėl tvirtinti negalėčiau, bet taip kalba su L.K. reikalų turėję žmonės.
Primenu, kad TSPMI dėsto ir dėl savų priežasčių yra tarp studentų populiarus ir toks Egidijus Motieka, kuris kaip šaltinį (sic) dėstė “Siono išminčių protokolus”. Matyt, niekam nepateikus skundų, instituto administracija nesiima tikrinti, ar dėstytojai neužsiima tokia galimai neapykantą skatinančia veikla. Labai liūdna. Ir savotiškai įdomu, ką seimūnėms patarinės radikalai. Ir ar tik nėra taip, kad padėjėjais samdomi žmonės, kurie veikia kaip tam tikras radikalumo ar neapykantos ideologijos protezas, kad patys Seimo nariai neįsiveltų į skandalus ir liktų nesutepti?
—
Atnaujinimas
Iš kelių žmonių sulaukiau komentarų, kad šitie pasakojimai apie Kasčiūną perdėti ir kad gal šaltiniai tyčia nori jį parodyti blogesnėje šviesoje. Kas ten žino, kaip yra. Pati niekad negirdėjau, kad jis ištartų ką nacionalistinio, nes ir šiaip nelabai susidūriau. Tačiau žmonės, iš kurių girdėjau šiuos pastebėjimus, mano žiniomis neturi jokio pagrindo tyčia juodinti L.K. Ir žmonių, pateikiančių tokią informaciją, buvo ne vienas.
Mano žiniomis, skirtingai nei E.M. atveju, į paskaitas ir viešus pasisakymus prasimušdavo tik euroskepticizmas. Euroskeptikus gerbiu kaip gerus kritikus ir politinių vertybių sanitarus, bet tik tada, kai jų euroskepticizmas paremtas racionaliais argumentais, o ne pagąsdinimais “jei taip ir toliau tęsis, ES išaugs į… [baubą]“.
—
Dar atnaujinimas
Iš kelių žmonių, įskaitant ir savo mamos, girdėjau nuomonę, kad net tokiam nepretenzingam reikale kaip viešas dienoraštis nereikėtų dėti teiginių, kurių negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Kad negaliu, gryniausia tiesa, todėl atsiprašau už žurnalistinį nepatikrinimą (arba, viešojo administravimo žargonu, už šaltinių netrianguliaciją; ir vis tiek aš pasitikiu savo šaltiniais, kurie turi teisę į anonimiškumą). Greičiausiai niekada neturėsiu progos su juo neformaliai pasišnekėti, o ir šiaip nenorėčiau užsiimti šnipinėjimu arba vėliau ištransliuoti tai, kas sužinota per neformalų pokalbį.
Galų gale neturiu ir tiek smalsumo, skirtingai nei E.M. atveju, kai buvau vienu metu užsidegusi parašyti straipsnį. Planas buvo gauti studentų užrašus ir padaryti su juo interviu, jei tik, žinoma, sutiks. Tačiau mano informatorius paskui nebeturėjo laiko surasti tikslios citatos, kur E.M. kaip šaltinį mini „Siono išminčių protokolus“. Galiausiai ir pagrindas nebebuvo toks stiprus – po skundo TSPMI administracija panaikino E.M. kursą pavadinimu „Hermetinė politika“ ar panašiai (dalykų sąraše anei dėstytojo profilyje jo išvis neradau, bet toks dalykas, kaip sužinojau, buvo dėstomas kaip laisvasis metai po metų). Žinau, kad bet kokiu atveju E.M. visada sunku pagauti. Taigi galiausiai tiesiog atsisakiau tos idėjos.
Vienas dalykas, kuris mane neramina tarp studentų ir intelektualų, yra toks „nepakenks“ požiūris. Na, maždaug, „sveikas nacionalizmas dar niekam žalos nepadarė“. Nesakau, kad reikėtų riboti tokias pažiūras turinčių žmonių nuomonės laisvę. Tačiau problemiškiau yra atvejai, kai jie dėsto arba patarinėja politikams. Vėlgi, nebūtina juk įvesti pažiūrų kontrolės prieš priimant į darbą. Tačiau pažiūros turėtų būti reflektuojamos ir aiškiai atskiriamos nuo statuso suteikiamo autoriteto. Nesakau, kad įmanoma aiškiai atskirti mokslinį žinojimą ir asmenybę. Vis dėlto svarbu, kad eksperto autoritetas nepridengtų pažiūrų ir jų tarsi nepateisintų.
R.Č. atveju, teko su juo dirbti ir žavėtis jo kantrybe išnarstant tiriamas temas, talentu atkasti netikėtus šaltinius. Vis dėlto yra dalykų, temų ir asmenų grupių, kurių jis tiesiog emocingai nemėgsta, todėl paprastai kaip žurnalistas apie tai ir nerašydavo. Dabar kaip patarėjas turbūt nebevengs pasisakyti.
Wonderland Blog