Delfis nekritiškai išvertė rusišką  šaltinį apie vieną savotišką būrėją. Įdomu iš tiesų, kas ten per viešnamis. Turint galvoje, kad Japonijos, kad ir ką manytume apie jos kultūros rafinuotumą, vyrai tam tikru kampu nesiskiria nuo visų kitų, tiek viešnamis, tiek klientai paprastai šios paslaugos kontekste taupo ir laiką, ir pinigus. Taigi vargiai tokioms pareigoms samdytų geišą, ir dar klausimas, kaip jiems pavyktų (tam tikri vyrai, tiesa, tikriausiai sutiktų mokėti daugiau, jei žinotų, kad juos aptarnaujanti prostitutė yra geiša, o užsieniečiai klientai, žinoma, spirgėtų iš džiaugsmo). Kita vertus, moteris lygtai japonė, ne imigrantė, kūrybingas požiūris į darbą rodo, kad greičiausiai dirba ne vergijoje ir ne kad atidirbtų narkotikams, bet taip pat nėra pati sau bosė, nes aiškiai parašyta, kad dirba viešnamyje. Pagal tai, kad ši moteris kūrybinga ir puikiai išmano žmogų psichologiją, galbūt ji ir geiša, ar bent jau kažkada pradėjusi mokymus, iškritusi pakeliui ir patekusi į viešnamį.

Beje, nežinantiems galbūt bus įdomi tokia detalė, kad Japonijoje prostituciją draudžiantys įstatymai labai tiksliai nusako, jog draudžiama “tradicinė” sueitis. Įstatymai “netyčia” nieko nepasako apie santykiavimą oraliniu būdu, ir tai yra būdas steigti daugybę legalių viešnamių, teikiančių itin anonimiškas paslaugas. Kad jie kur reklamuotųsi, Tokijuje nemačiau, bet mano japonų kalba ir nėra tokia pažengusi, kad būčiau galėjusi atpažinti atitinkamą žodyną.

Čiupkit griebkit nedvejodami. Buvau pirmoji tokios kelionės dalyvė, Lietuvai įstojus į ES 2004 m. Nežinau, ar tam vis dar skiriama tokie kalnai pinigų, bet mes gyvenome itin prabangiai ir daug pamatėme. Apsilankėme viename tinklaraščio įraše neaprašomame Tokijuje, sukrečiančioje Hirošimoje, jaukiame Kurės miestelyje, kur pagyvenome su šeima, elegantiškame Kiote ir egzotiškojoje Naroje. Apžiūrėjom Japonijos parlamentą, stebėjom vaikų kendo treniruotę, nemokamai patekome į kelis muziejus, dalyvavome susitikime su jaunimu. Kelionės tikslas – surinkti perspektyvų jaunimą ir paskatinti jį įsimylėti Japoniją. Tikriausiai po šios kelionės liksite suintriguoti pamatyti, kas gi slepiasi po tuo blizgančiu paviršiumi.

Informuojame apie kasmetinį konkursą

STUDY TOUR JAPAN FOR EUROPEAN YOUTH 2010!

Tai 10 dienų pažintinė programa, organizuojama Japonijos užsienio reikalų ministerijos.

Pagrindinis šios programos tikslas yra paskatinti jaunų žmonių domėjimąsi Japonija,

įvairiais šios šalies aspektais. Tikimasi, kad ateityje programos dalyviai galės prisidėti prie Japonijos ir Europos šalių ryšių stiprinimo.

Ši programa skirta 25-35 metų amžiaus (skaičiuojant iki 2010-07-30) asmenims, dar nė karto nebuvusiems Japonijoje. Kiti reikalavimai dalyviams programos skelbime.

Norinčius dalyvauti konkurse prašome pateikti paraišką (speciali forma prisegta)ir rašinį  tema „What would you do to strengthen the relationship between Japan and your country (Europe or Eu)“ (anglų kalba, ne daugiau nei  A4 formato lapo apimties, Times New Roman, 12 šrifto dydis, 1,5 tarpas).

Šiuos dokumentus reikia pristatyti į Japonijos ambasadą asmeniškai, siųsti paštu

(Japonijos ambasada Lietuvoje, M.K.Čiurlionio g. 82B, LT-03100 Vilnius) arba elektroniniu paštu culture [at] emb-japan.lt su nuoroda  <<Study Tour 2010>>.

Dokumentų pateikimo terminas: 2010 m. liepos 16 d. (penktadienis) 17:00 val.

Informacija apie konkursą internete:

http://www.lt.emb-japan.go.jp/lithuanian/mokomoji_kelione.htm#32nd_lt

Jūs žinote, kad beveik nežiūriu televizoriaus. Jūs prisimenate, kad negaliu pakęsti, kai biudžeto pinigai švaistomi profesionaliajam krepšiniui, ir kai dėl jo einama iš proto. Jūs nutuokiate, kad esu prieš mačizmą – ideologiją, teigiančią, kad vyrai turi stengtis būti “tikri vyrai” (agresyvūs, netašyti, linkę išnaudoti esančius aplink save ir tuo besididžiuojantys, garbinantys buką jėgą ir jos aptekusius herojus iš serijos “vienišas kaubojus prerijose”). Tačiau aš žiūriu Pasaulio futbolo čempionatą. Continue Reading »

Neseniai pradėjau laisvalaikiu per jūtūbą žiūrėti savo vaikystės serialą “Candy Candy”. Tikriausiai daugelis jį prisiminsite. Beveik visi mano sutikti bendraamžiai vaikai tuo metu su susidomėjimu sekė, kas gi bus, ir iš klausos bandė pamėgdžioti tą pradžioje skambančią dainelę. Tiesą sakant, kai po daugelio metų su kambarioke susiradom šitą dainelę, perklausiau ją jau mokėdama japoniškai ir vis tiek nieko nesupratau, o skiemenimis užrašyti subtitrai irgi nieko nepadėjo. Galiausiai, su žodynu išsivertusi keletą esminių žodžių, pradėjau pagauti esmę.

Taigi prieš kelias savaites kažkaip prisiminiau šitą serialą ir “užsikabliavau” kasdien pažiūrėti po seriją. Tai gerai padeda prisiminti japonų kalbą, o kai ko nors nesuprantu, pasiskaitau titrus.

“Candy Candy” tinka ir mažiems vaikams, ir suaugusiems. Vaikystėje mums patikdavo piešti rožes, didžiaakius riestanosius personažus, puošnias sukneles ir žirgus. Dabar gi šis serialas man įdomus keliais lygmenimis. Visų pirma, tai labai subtili į egzotišką amerikietišką ir britišką apvalkalą įvyniota japoniškos visuomenės kritika. Nė nesistengta kultūriškai išversti kreipinių, nusilenkimų ir pan. Griežtos taisyklės mokykloje, kasdieniame gyvenime ryškus žmonių rangavimas pagal turtą (kažkaip įtartina, kad XX a. pr. JAV klestėtų toks aristokratizmas), kartų problemos ir viską sumaišantis karas… Akivaizdžiai siekiama, kad vaikai išmoktų žiūrėti anapus taisyklių, įpročių ir visuomenės suskirstytų kategorijų. Taip pat, nors ir didelė dalis visos istorijos sukasi aplink romantišką meilę, mokoma “nepakabinti” viso gyvenimo ant jos. Romantiška meilė yra ne tik trapi, bet ir nepakankama asmenybei atsiskleisti. Pagrindinė animacinio serialo idėja – kiekvienas turi atrasti savo kelią, o tas kelias jau aplips ir kitais svarbiais dalykais: draugais, mylimaisiais, namais ir t.t.

Continue Reading »

Kaip pirmosios panašios programos, prasidėjusios vos Lietuvai įstojus į ES, alumnė labai rekomenduoju dalyvauti. Pirmenybė teikiama besidomintiems Japonija, bet šansas visada yra. Kaip dalyvauti konkurse, žr. čia. Tai, ką vertina atrinkėjai, yra originalus požiūris, stereotipus peržengiantis Japonijos aktualijų pažinimas ir entuziazmas toliau su tuo kažką veikti. Na, ta proga dar prašom šmaikštų japonų studento klipuką apie stereotipus ir už jų slypinčius faktus. Japoniškai, bet ir be kalbos žinių turėtų būti galima suprast.

Neseniai nutiko šis tas, kas pakeitė mano gyvenimą Izraelyje į gera. Kaip manote, kas gi tai galėtų būti? Nieko itin pikantiško. Tiesiog hebrajų kalbos mokykloje kolegė papasakojo apie tokią NVO, susisiekiau su ja ir pradėjau savanoriauti. Mokau du afrikiečius pabėgėlius anglų kalbos. Tai suteikia mano gyvenimui naują prasmę, kurios ilgai ieškojau. Pagaliau mano turimos žinios ne tik kažkiek įdomios tokiems kaip aš, bet ir gali pagerinti kažkieno gyvenimą. Mokyti man teko ir anksčiau – visus savo mokinius prisimenu su nostalgija.

Abu mano nauji mokiniai labai šaunūs. Apie vieną iš jų papasakosiu vėliau. Šiandien – apie kitą mokinį, jo ambicijas ir tai, apie ką jos verčia mane susimąstyti. Continue Reading »

Kaip žinia, tinklaraštis yra toks narcizistinis išradimas, leidžiantis jo mėgėjams pasijusti svarbesniems nei yra. Na, bet prieš datos keitimo dieną (galbūt kada nors ją ‘politkorektiškai’ taip pavadins) juk atleistina, ar ne?

Šiandien bandžiau ieškoti senesnių dienoraščio įrašų, rašytų lygiai prieš metus. Anksčiau rašiau dienorašty frype.lt, vėliau – Livejournal. Tačiau nieko metų senumo ten neradau. Continue Reading »

Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.

Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina (kaip žinia, Izraelyje Kalėdos pasireiškia tik blizgučių išpardavimu rusiškose parduotuvėse). Continue Reading »

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas “Juoko universitetas“. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Continue Reading »

Nauji miesto trupiniai:

Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): ”Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų”.

Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu “Jo?”, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.

Sėdžiu Coffee Inn’e, girdisi, kaip šalia koncertuoja kažkokia porimtė grupė, daugybė žmonių perka nesveikai brangią kavą, internetas nemokamas, viskas kaip prieš metus.

Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai. Tikriausiai pagalvojo, kad geriau nei angliškai. Kalbėjimas japoniškai man teikia didelį ‘kaifą’. Be kita ko, tai bene vienintelė kalba (na, dar, tiesa, rusų, jei truputį pasistengiu), kuria kalbu praktiškai be akcento. Tik, žinoma, tai nė kiek nepadeda, vis tiek matyti, kad ne japonė.