Žymų Archyvai: japonija

Ukiyo-e ir šiandieninė garsenybių kultūra

Briuselio Cinquantenaire muziejuje eksponuojami klasikiniai japonų ukiyo-e spaudiniai kviečia pamąstyti apie šiuolaikinės garsenybių kultūros ištakas. Išgrynintoje spalvų gamoje atgyja ekspresyvūs komikai, sustingusiomis išraiškomis kažkur žiūrinčios gražuolės ir gremėzdiški sportininkai, šmėkšteli purios katės ir žvilgsnio ramiai laukia melancholiški peizažai.
Skaitykite toliau

Jun’ichiro Tanizaki „Raktas“ ir santuokos Japonijoje

Turbūt iš bet kokios japoniškos literatūros kolekcionavimo laikų į mano rankas pateko ir savo eilės lentynoje ilgokai laukė Džiun-ičiro Tanizakio romanas „Raktas“. Ši knyga priskiriama psichologinio romano žanrui. Jo centre – sutuoktinių pora, kuri įtraukia dukterį ir šeimos draugą į keistus vojeristinius santykius. Vyras pražūtingai klimpsta į fantazijų svaigulį, balansuodamas ant pavojingos ribos, kad tik žmona imtų pildyti jo erotines fantazijas. Ir vyras, ir žmona rašo dienoraščius, kurie skirti jų svajonėms atskleisti, o ne apsvarstyti slapčia. Kaip rašo Japan Times apžvalgininkas, Antrojo pasaulinio karo metais Dž. Tanizakio romanas buvo uždraustas, o dabar tikrovė gerokai pranoksta jo „iškrypusias“ fantazijas. Ir vėl – socialinė kritika. Skaitykite toliau

Haruki Murakami, „The wind-up bird chronicle“ (Prisukamo paukščio kronikos)

Ši knyga kažkokiu būdu pateko į mano rankas per vieną iš kelionių – labai reikli milžiniška „plyta“ (tritomis), kurios neišeina nešiotis su savimi. Nenuostabu, kad pradėjau ją skaityti prieš kokius trejus metus ir užleidau, o grįžau prie jos tik šiemet. Iš to, ką skaičiau anksčiau, geriausiai prisiminiau epizodą, kaip šnipui diriama oda. Prie knygos grįžau, viena vertus, užsispyrusi ją nugalėti, kita vertus, mažai besitikėdama, kad ji kuo nors mane nustebins. Vis dėlto, kaip ir „Kafka pakrantėje“, ji mane domina Murakamio bandymu suvirškinti Antrąjį pasaulinį karą ir atskleisti jo povandenines sroves per sau įprastus liūdnus, keistus personažus. Skaitykite toliau

Haruki Murakami „Kafka on the shore“ (Kafka pakrantėje)

Seniai praėjo tie laikai, kai pigiuose Vakarų Europos knygynuose negalėdavau atsispirti H.Murakamio knygoms. Jų visada būna dosniai atseikėta ir Vilniaus knygų mugėse, bet čia jos ateina su užlaikymu, o mano mėgstamiausia šio rašytojo knyga – Underground – iki šiol, kiek žinau, neišversta. Taigi Kafka on the shore liko iš tų laikų kelionių ir ilgai laukė savo eilės. Ji per stora nešiotis kuprinėje ir skaityti viešajame transporte. Ji per sunki vežtis į keliones – šiaip ar taip dabar vežiojuosi planšetę. Šiai knygai prireikė poros laisvų dienų, pabaigus emociškai sekinantį užsakymą.

Savo laiku knyga mane patraukė tuo, kad jos pavadinime minimas vienas mano mėgstamiausių rašytojų – H.Murakamis neabejotinai sėmėsi iš jo įkvėpimo. Tačiau, be kita ko, lyginant su F.Kafka, H.Murakamio knygos neturi tokio bendražmogiško paveikumo, tokio gebėjimo užmegzti ryšį, peržengiant visas tapatybes. H.Murakamio romanai yra vyriškai vyrinančių vyrų fantazijos. Tai savaime nėra blogai – bent jau aš būtent iš literatūros mokiausi empatijos vyriškumo normas pildantiems vyrams, būtent iš knygų stengiausi suprasti, kas su jais vyksta ir kaip jie jaučiasi. Net jei susidraugaučiau ir iš širdies pasikalbėčiau su labai vyrišku vyru, tame pokalbyje būtų didesnis atotrūkis nuo išgyvenimų ir mažiau betarpiškumo nei rašytojo fantazijoje apie tokio vyro gyvenimą. Ir greičiausiai jis nemokėtų papasakoti apie savo būsenas ir santykį su kūnu taip išraiškingai kaip, pavyzdžiui, Th.Brussigas, kurio romaną Herojai kaip mes perskaičiau vidurinėje mokykloje. Tačiau romane Kafka pakrantėje tas vyrinimas gerokai persūdytas, ir tai pastebi net The Guardian apžvalgininkas. Skaitykite toliau

Kodėl VU apsimeta, kad Kaunas neegzistuoja?

Kai pradėjau dirbti VDU Azijos studijų centre, naiviai maniau, kad mano ryšiai Vilniuje padės tiesti tiltus tarp įvairių institucijų. Tačiau per savo trumpą darbo laiką pastebėjau, kad geros valios kitų universitetų atžvilgiu VU labai maža, švelniai tariant. Vilniaus universiteto bendruomenė yra netiesiogiai neleidusi studentėms (kodėl mano tinklaraštyje viskas moteriškąja gimine?) dalyvauti renginiuose Kaune, paprašyta paskleisti informaciją, pasilaikė ją sau, ignoravo kauniečių dalyvavimą bendruose renginiuose, ypač pristatant juos diplomatėms ir politikos formuotojoms. Tačiau naujausias pavyzdys su filmo premjera šokiravo.

Prieš kurį laiką į Lietuvą atvyko filmo „Persona non grata“ prodiuserės – komanda nutarė pasaulinę premjerą surengti Lietuvoje. Apžiūrėjo tinkamas vietas Vilniuje bei Kaune, išsirinko „Romuvos“ kino centrą. Į pristatymą atvyks pagrindinės aktorės ir kitos komandos narės. Jis vyks spalio 13 dieną. Tačiau VU ėmė skelbti, kad premjera vyks diena vėliau VU patalpose.

Skaitykite toliau

Mano straipsnis apie vaisingumo kontrolę Japonijoje

Feministinis žurnalas „Dilgėlė“ užsakė straipsnį apie Japoniją. Šiek tiek prisiminusi pastarųjų metų aktualijas, parašiau.

Vykstant diskusijoms Lietuvoje, įdomu žinoti, kad Japonijoje abortai oficialiai draudžiami, išskyrus jei, be įprastų priežasčių, socialinės ar ekonominės aplinkybės verčia nėščiąją priimti tokį sprendimą. O į šią sąvoką telpa praktiškai bet kas. Kaip ir dažnai būna Japonijoje, paradinės durys užtrenktos, o šoninės tyliai atvertos.

Eksperimentas: kodėl [šalis] tokia..?

Perskaičiau apie eksperimentą, kuriuo parodyta, kokie būdvardžiai Google paieškos sistemoje prilipinti prie valstybių. Tada jį pakartojau su šalimis, kuriose teko gyventi, būdama prisijungusi prie Gmail, kad paieška atsižvelgtų į tai, ką Google žino apie mane. Štai rezultatas.Why is [country] so [adjective]?