Kai kurie dalykai Lietuvos viešojoje erdvėje, deja, daromi neįtikėtinai neapgalvotai. Gausybė pseudofaktų ir emocijų sukuria tam tikrus, kaip kai kurios kritinės sociologijos atstovės pavadintų, pseudoįvykius, kurie pasitarnauja nukreipti dėmesį nuo tikrų problemų, sukelia visuomenės aistras, suskaldo ir palieka labai jau klampią košę išsrėbti toms, kas bando statyti kažkokius tiltus. Viena tokiais pseudofaktų ir emocijų sluoksniais apaugusi tema – Holokausto atmintis Lietuvoje. Yra tam tikrų žinomų faktų, kuriuos, negalite nepripažinti, tiria kad ir E.Zuroff’as šiame interviu (X teismo procesų, Y nuosprendžių…). Tačiau daug plačiau aptarinėjami ne jo surinkti faktai, o iš konteksto ištrauktos citatos. Kitų autorių citatas taip pat pasirūpinama išversti taip, kad jau net nebesitiki, kad netyčia. Štai The Economist komentaro vertimas:

„Per 1941 m. birželio deportacijas, nukreiptas prieš visų rasių buržuaziją, labiausiai nukentėjo žydai, nes Sovietų Sąjunga buvo antisemitinė valstybė“, – rašoma economist.com.“

O štai originalas:

„But Jews also suffered disproportionately from the deportations of June 1941, aimed at the bourgeoisie of all races. The Soviet Union was profoundly anti-Semitic.“

Na, ir įrodykite, kad gudrios, kad vertimas neskirtas diskredituoti Economist straipsnį… Juk tai – kaip raudona vėliava (gal šiame kontekste nelabai tikusi metafora – turiu galvoje koridą). Tačiau tai daroma kažkaip naiviai ir nuoširdžiai.

Angliškame bloge esu rašiusi apie bjaurų šmeižtą ir pasityčiojimą iš, dėmesio, niekuo nenuteistos ir po liudijimo paleistos buvusios geto kalinės. O dabar per užsienio blogus keliauja dar viena istorija iš Lietuvos… Continue Reading »

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Continue Reading »

Absoliučiai neturiu laiko niekam, o viena per kitą lipa visokiausios naujienos. Dar nieko neparašiau apie savivaldybių rinkimus. Šį kartą tvarkingai balsavau, o paskui su draugėmis žiūrėjome rinkimų rezultatus. LTV pakvietė pakalbėti du politologus ir nė vienos politikės, o reportažo iš rinkimų komisijos daryti nusiuntė kažkokią iš lapo skaitančią „olialia pupytę“. Nepagalvokite, nesu prieš jokią asmenų išvaizdos ir įvaizdžio raišką, kiekviena laisva pasirinkti, ir ne tame čia esmė. Tiesiog nustebino, kad tokiam svarbiam įvykiui raportuoti buvo pasirinkta tokia nepatyrusi ir neprofesionali, tam tikrą liaudyje plačiai žinomą tipažą atitinkanti žurnalistė. Kad ir kokia gera mintis būtų suteikti jaunimui tikros, rimtos žurnalistinės patirties, manau, kad per tokius svarbius įvykius reikėtų visgi taikyti tam tikrus profesionalumo kriterijus. Žurnalistės žvilgsnių į lapą dažnis buvo gal 3-4 per klausimą, ir naujų klausimų, išgirdusi atsakymus, ji, žinoma, nesugalvojo. Taigi nacionalinio transliuotojo misiją perėmė Lietuvos ryto televizija su E.Jakilaičiu. Čia buvo ir politikų, ir analizės, o į prabangų E.Jakilaičio iPad’ą periodiškai keliavo operatyvi informacija. Continue Reading »

Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Continue Reading »

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje yra tokių temų, apie kurias diskutuojant faktai nustumiami į šoną – jais tarsi niekas neabejoja, – užtat dėl interpretacijų visi gali ginčytis iki nukritimo. Blogiau pasidaro, kai jos sulimpa su svarbiomis temomis, kuriose reikia išsiaiškinti faktus ir dėl jų sutarti. Tokie sulipimai gali diskredituoti pastangas išsiaiškinti ir viešai aptarti faktus, į nepatogią padėtį pastatyti su jais dirbančius, ir pakurstyti emocingus „apsišaudymus“. Deja, vienu tokių kompleksinių lipdinių tampa diskusija apie Holokausto istoriją ir atmintį Lietuvoje. Ir debatai, pavadino kas visą Lietuvą „žydšaudžių tauta“ ar nepavadino, teisingai ar neteisingai prisiimama atsakomybė ir mokoma apie istoriją, susipina su faktų ir detalių ieškojimu. Neseniai „nacių medžiotojas“ Efraim’as Zuroff’as parašė štai tokį liepsningą pareiškimą. Tekste jis Lietuvą lygina su bibliniu Sodomos miestu:

When Avraham Avinu came to plead  with G-d to spare Sodom, he gave up after realizing that the city did not even have ten righteous residents. The same, unfortunately, applies to contemporary Lithuania, when it comes to Holocaust-related issues.

Prie šio pareiškimo dar sugrįšiu. E.Zuroff’as yra tapęs itin dažnų viešų puolimų taikiniu, ir jo pasisakymais paradoksaliai linkstama grįsti savo stereotipus. Netgi žmogaus teises ginti įsipareigojusi Lietuvos žmogaus teisių asociacija, gimusi iš Perestrojkos laikais susiformavusio Helsinio komiteto, įrodinėja, kad E.Zuroff’o pareiškimai provokuoja „adekvačią reakciją“, skatinančią kalbėti apie „žydų tautybės piliečių“ nusikaltimus. Griebiamasi iš lūpų į lūpas einančio teiginio: „the Director of Simon Wiesenthal Center – E. Zuroff – refers to the Lithuanians as “the nation of Jew-shoothers”.“ Continue Reading »

Tikrai stebėtinai Holokaustą neigiančio straipsnio pasirodymas “Veide” sukėlė seniai reikalingas viešas diskusijas. Rašo: S.Sužiedėlis “Bernardinuose”, V.Šiurkus “Delfi”. Pirmą kartą, kiek žinau, vadinamąjame Genocido muziejuje bus speciali paroda apie Holokaustą. Tokių žadama ir daugiau. Panašu, kad 2011-iesiems sugrįžo kuriam laikui pradingęs Holokausto aukų atminimo metų vardas.

Dabar laukiu, kol tie, kas labai akyli ir ausyli, kai Lietuvoje kas nors ne taip, kartu pasidžiaugtų

Nesenas BBC radijo reportažas apie Holokausto istorijos iškraipymą buvo įdomus ir atliktas su BBC vardo verta kokybe. Labai stengtasi apklausti kuo daugiau žmonių, prisikasti ir prie valdžios. Tačiau turinys labai nuvylė. Reportažas tendencingas ir, deja, nežinia, tyčia ar netyčia maišo skirtingas politikos realijas taip, kad nesigaudantys situacijoje susidarytų išankstinę nuomonę. Suprantu, kad žurnalistė gali turėti nuomonę, bet tada turi atsisakyti pretenzijos į objektyvumą. Laikas, kada reportažas atliktas Lietuvoje, rodo, kad Holokausto neigimo “Veide” skandalas įkvėpė atvykti čia, bet nei į skandalą, nei į reakciją į jį nesigilinama. Pradedama nuo bendrų teiginių apie tai, kad Holokausto neigimas tampa antisemitizmo instrumentu, primenami visiems žinomi faktai apie tas šlykščias Irano valdžios organizuojamas konferencijas. Tada vėl atsigręžiama į Rytų Europą ir leidžiama viską diriguoti prof. Dovid’ui Katz’ui. Pakeliui apklausiami keli tarptautiniai ekspertai, kurie į pabaigą vėl viską susieja su… nepritarimu Izraelio politikai. Nežinia, kas dar padėjo žurnalistei, – vertimai iš lietuvių kalbos gana nevykę (S.Alperavičius: “Aišku, tas mum labai nemalonu, ir mes nepritariam” – vertimas: “It’s not that these swastikas are hurting – the reactions of the society…”, muziejaus direktorė: “Nėra informacijos, kaip sakyt, pateikimas…”, vertimas – “The tradition of this museum is to provide information on the Soviet…” – bet gal tai santraukos). Continue Reading »

Atnaujinimas gruodžio 10:

Apie skandalą parašė daug daugiau žmonių. Emocijoms atvėsus, pats laikas analizuoti. Rašo Nida Vasiliauskaitė, Andrius Bielskis, Kęstas Kirtiklis. Prisijungia ir anarchijos.lt už kažką labai mėgstamas Vilis Normanas, kurį vadinu “Šliogeriu Junior” (pastarasis labai mėgsta visokius asmenis vadinti “padugnėmis” ir “debilais”, už ką yra kai kurių vertinamas, kad “nevynioja į vatą”). Dar yra Algio Davidavičiaus pastebėjimai po LUNI diskusijos gruodžio 8 d.

Originalus įrašas

Ketinu daug dirbti, o po to atostogauti, taigi nebegalėsiu prisėsti prie blogo kaip anksčiau, bet, kad nesklistų visokios neteisingos versijos, pranešiu naujausias žinias apie Holokausto neigimo “Veide” skandalą ir pateiksiu pagrindines nuomones.

Pabandysiu viską pateikti labai struktūruotai ir analitiškai, kad būtų aišku. Taigi, mano supratimu, šioje aferoje yra du lygmenys: moralinis ir strateginis.

Moralinis lygmuo

Idėjiniai oponentai prieštarauja NK, o iš tiesų keliems spontaniškus komentarus rašiusiems nariams, įskaitant mane, kad siekiame esą užgniaužti kitokią nuomonę, užuot oponentą nugalėję diskusijoje. Leiskite priminti, kad lygiavertė diskusija Lietuvoje tokiais atvejais paprastai nevyksta. Mes esame tiesiog per daug pripratę prie to, kad fašiai išsisuka (Nepriklausomybės atkūrimo dienos maršas ir tt.), o nuo to, kad kažkas parašo tekstą į “Atgimimą” ar “Delfi”, idėjinis laukas nesikeičia. Esame pripratę prie ekstremalų nebaudžiamumo ir beviltiškumo atmosferos, dėl to spontaniška retorika audringa. Ir vis tiek didžioji dalis to, ką pasakėme pradžioje, galioja iki dabar. Continue Reading »

Labai neturiu laiko, taigi trumpai. Prokuratūroje vyksta tyrimas. Liutauras Ulevičius aptaria incidentą ir teigia, kad Holokausto neigimo būta, bet tyčinio įžeidimo neįžvelgia. E.Zuroff’as rašo savo stilium ir stebisi, kad JAV neprisidėjo prie ambasadorių laiško. Labai įdomiai sutapo, kad seminaras mokytojams apie Holokaustą vyko tuo metu, kai plėtojosi šis skandalas. Ar kas nors buvote? Ar minėjo šitą incidentą?

Ką tik “įsijungusiems”: štai kaip prasidėjo Holokausto neigimo skandalas, štai kaip jis tęsėsi, ir kas iš jo išsirutuliojo.

Dabar jau niekas nepasakys, kas lėmė skandalo raidą. Ar tai, kad įsikišo ambasadoriai? Ar artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ESBO ir tai, kad buvo gauta iš JAV finansinė parama, už kurią reikės atsiskaityti (o kai kurie šiam susitarimui labai priešiški), padėjo įtikinti Lietuvos institucijas reaguoti? Ar gal visgi prisidėjo plataus pažiūrų spektro piliečių vienbalsis šio išsišokimo pasmerkimas?

Šiandien ryte norėjau parašyti naują blogo įrašą, kurį būčiau užvadinusi “Epilogas:…” Jame būčiau apsvarsčiusi kilusio skandalo reikšmę ir apie tai, ko visi išmokome. O išmokome tikrai daug. Su kitais NK95 nariais ilgokai derinome pozicijas, ką daryti ir kokiais kanalais. Todėl, kai dienos šviesą išvydo mūsų pranešimas BNS, jis paskendo įvykių sūkuryje. Aš supratau, kaip svarbu dokumentuoti ir išsisaugoti tai, ką pastebi, nes internete viskas gali greitai pasikeisti ir pasipils kaltinimai, kad išsigalvoji. Būčiau parašiusi, kad tikriausiai pasimokė ir redakcija, kurią skandalas turėjo įkvėpti atidžiau rinktis, rūšiuoti ir skelbti tekstus. Na, o skaudžiausiai liko pamokytas pats P.Stankeras, vyresniame amžiuje netekęs saugios valstybės tarnybos. Būčiau pridūrusi ir tai, kad sklando nuomonės, jog provokaciją strategavo įtakingos struktūros iš Rusijos (kaip visada, tokių dalykų niekas negali nei patvirtinti, nei paneigti, bet štai kame “Lietuvos ryto” autorius įžvelgia tendenciją). Lietuva ketina pirmininkauti ESBO – reputacijos reikalai įgyja daugiau svarumo. Nežinau, ar tokį aiškinimą galima drąsiai dėti į straipsnį, bet nuomonė įdomi.

Ta proga būčiau pakvietusi visus sąmoningus patriotus laikytis ramiai ir racionaliai, jei jiems išties rūpi Lietuvos gerovė, nes spaudimas didelis ir svarbu parodyti, kad demokratinės institucijos veikia, o kaltės pripažinimas ir apsivalymas gali ateiti iš vidaus. Dar galėčiau netgi pacituoti patriotinės dainos žodžius:

“Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme,
Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.”

(Autorius K.Genys)

Tačiau tada priėjo “Veido” vidaus politikos redaktorius Audrius Bačiulis. Continue Reading »