Žymų Archyvai: istorija

Kelionė į Vištytį: gamtos stebuklai ir sienų turizmas

Vištyčio ežerasVištyčio apylinkes atradau kovo mėnesį, vykdydama projektą apie pasienį. Visur buvo apsnigta, o poilsiavietės prie ežero nameliukai atrodė vieniši ir užmigę žiemos miegu. Bet tąkart sudomino viskas: paslaptingas kraštovaizdis, pokalbiai su visas kaimynų kalbas suprantančiais vietiniais ir iš atminties išnyrančios legendos apie velnio neštą ir pamestą akmenį, kurias reikėdavo konspektuoti pradinėje mokykloje. Pagalvojau, kad Vištyčio turistinei rinkodarai turėtų padėti ne tik apylinkių grožis ar ypatinga pasienio regiono padėtis, bet ir žavus herbas su vienaragiu (daugiau apie hieraldiką čia – 1757-1792 m. komiksų stiliaus herbas yra neatsispiriamai mielas). Todėl, orams atšilus, pasikviečiau keliauti mėgstančią draugę atidžiau patyrinėti šio gražaus kampelio.

Skaitykite toliau

Kairiųjų ir už viešąsias erdves kovojančių judėjimų metraštis

Anądien netikėtai gavau priminimą iš vienos susirašinėjimo grupės, apie kurią buvau beveik pamiršusi. Ji užsiliko iš buvusio judėjimo už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą. Prieš porą metų dėstytojas iš Vokietijos turėjo idėją Lietuvoje tyrinėti kairiuosius, anarchistinius ir kitokius alternatyvius judėjimus, padaryti savotišką jų žemėlapį, bet idėja nebuvo įgyvendinta. Ne kartą diskutavome, kas Lietuvoje yra „alternatyva“ ir kaip ši sąvoka keitėsi. Šiandien, mąstydama apie tai ir turėdama laiko, prisėdau padaryti savotišką laiko juostą, kurią, tikiuosi, papildys esamos ir buvusios bendražygės, oponentės ir šiaip skaitytojos (kodėl viskas moteriškąja gimine?). Skaitykite toliau

Moters grožis kaip antibiologiškumas

Neseniai socialiniame tinkle Facebook pamatyta nuotrauka priminė daug diskusijų apie vadinamąjį grožį. Jau esu rašiusi, ką reiškia būti „susitvarkiusiai“, kaip tai veikia paaugles, kaip tai susiję su saviraiška ir kt. Tačiau pamatyta nuotrauka padėjo visa tai apibendrinti: visuomenės reikalaujamas moters grožio standartas – kuo toliau nuo gyvo homo sapiens biologinio kūno su visomis jo funkcijomis (nors didžiąją šio apibendrinimo dalį skolinuosi iš filosofės Dr. Nidos Vasiliauskaitės, kuri jau seniau pastebėjo, kad grožio standartas – kuo panašiau į lėlę ir kuo nepanašiau į gyvą, funkcionuojantį veidą/kūną). Skaitykite toliau

Šnipiškių vaiduokliai

Kartais iš tiesų prireikia užsieniečių, kad atrastum savo miestą. Jau kurį laiką man buvo smalsu patyrinėti Šnipiškes, bet prireikė vokiečių grupės, kad ten nusigaučiau. Seku laimikis.lt iniciatyvą ir žinau, kad šiuo metu jo aktyvistės užsiima Šnipiškių bendruomenės telkimu. Tačiau ko konkrečiai ten ieškoti, nesugalvočiau.

Skaitykite toliau

Antisemitizmas Lietuvoje – iš neišmanymo?

Kai kurie dalykai Lietuvos viešojoje erdvėje, deja, daromi neįtikėtinai neapgalvotai. Gausybė pseudofaktų ir emocijų sukuria tam tikrus, kaip kai kurios kritinės sociologijos atstovės pavadintų, pseudoįvykius, kurie pasitarnauja nukreipti dėmesį nuo tikrų problemų, sukelia visuomenės aistras, suskaldo ir palieka labai jau klampią košę išsrėbti toms, kas bando statyti kažkokius tiltus. Viena tokiais pseudofaktų ir emocijų sluoksniais apaugusi tema – Holokausto atmintis Lietuvoje. Yra tam tikrų žinomų faktų, kuriuos, negalite nepripažinti, tiria kad ir E.Zuroff’as šiame interviu (X teismo procesų, Y nuosprendžių…). Tačiau daug plačiau aptarinėjami ne jo surinkti faktai, o iš konteksto ištrauktos citatos. Kitų autorių citatas taip pat pasirūpinama išversti taip, kad jau net nebesitiki, kad netyčia. Štai The Economist komentaro vertimas:

„Per 1941 m. birželio deportacijas, nukreiptas prieš visų rasių buržuaziją, labiausiai nukentėjo žydai, nes Sovietų Sąjunga buvo antisemitinė valstybė“, – rašoma economist.com.“

O štai originalas:

„But Jews also suffered disproportionately from the deportations of June 1941, aimed at the bourgeoisie of all races. The Soviet Union was profoundly anti-Semitic.“

Na, ir įrodykite, kad gudrios, kad vertimas neskirtas diskredituoti Economist straipsnį… Juk tai – kaip raudona vėliava (gal šiame kontekste nelabai tikusi metafora – turiu galvoje koridą). Tačiau tai daroma kažkaip naiviai ir nuoširdžiai.

Angliškame bloge esu rašiusi apie bjaurų šmeižtą ir pasityčiojimą iš, dėmesio, niekuo nenuteistos ir po liudijimo paleistos buvusios geto kalinės. O dabar per užsienio blogus keliauja dar viena istorija iš Lietuvos… Skaitykite toliau

Dar kartą apie aistringas diskusijas

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Skaitykite toliau

Naujienos: rinkimai, išteisinimas ir daugiau

Absoliučiai neturiu laiko niekam, o viena per kitą lipa visokiausios naujienos. Dar nieko neparašiau apie savivaldybių rinkimus. Šį kartą tvarkingai balsavau, o paskui su draugėmis žiūrėjome rinkimų rezultatus. LTV pakvietė pakalbėti du politologus ir nė vienos politikės, o reportažo iš rinkimų komisijos daryti nusiuntė kažkokią iš lapo skaitančią „olialia pupytę“. Nepagalvokite, nesu prieš jokią asmenų išvaizdos ir įvaizdžio raišką, kiekviena laisva pasirinkti, ir ne tame čia esmė. Tiesiog nustebino, kad tokiam svarbiam įvykiui raportuoti buvo pasirinkta tokia nepatyrusi ir neprofesionali, tam tikrą liaudyje plačiai žinomą tipažą atitinkanti žurnalistė. Kad ir kokia gera mintis būtų suteikti jaunimui tikros, rimtos žurnalistinės patirties, manau, kad per tokius svarbius įvykius reikėtų visgi taikyti tam tikrus profesionalumo kriterijus. Žurnalistės žvilgsnių į lapą dažnis buvo gal 3-4 per klausimą, ir naujų klausimų, išgirdusi atsakymus, ji, žinoma, nesugalvojo. Taigi nacionalinio transliuotojo misiją perėmė Lietuvos ryto televizija su E.Jakilaičiu. Čia buvo ir politikų, ir analizės, o į prabangų E.Jakilaičio iPad’ą periodiškai keliavo operatyvi informacija. Skaitykite toliau

Filmas „Baltasis kaspinas“

Girdėjau tiek daug gerų žodžių apie šį filmą, Skalvijos įvardytą kaip kriminalinė drama, kad susigundžiau pažiūrėti. Viena iš filmą gyrusių pažįstamų – „Atgimimo“ filmų apžvalgininkė Goda, pažiūrėti rekomendavo ir Kasparas su Asta. Taigi penktadienį temstant išsiruošėme pažiūrėti to išgirtojo šedevro. Visos draugės, rekomendavusios filmą, žino, kad nemėgstu „siaubiakų“, ir tikino, kad bus gilu ir įdomu. Deja, pirma mintis, kai paskutinis kadras užtemo ir pradėjo rodyti pabaigos titrus, buvo „Pffff…“ Grįžusi perskaičiau dar vieną apžvalgą, bet ten irgi buvo tik pagiriamieji žodžiai. Filmas pelnė ir ne vieną apdovanojimą. Taigi kas patiko kitoms ir nepatiko man?

Skaitykite toliau

Apie Lietuvą, „žydšaudžius“ ir jų medžiotojus

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje yra tokių temų, apie kurias diskutuojant faktai nustumiami į šoną – jais tarsi niekas neabejoja, – užtat dėl interpretacijų visi gali ginčytis iki nukritimo. Blogiau pasidaro, kai jos sulimpa su svarbiomis temomis, kuriose reikia išsiaiškinti faktus ir dėl jų sutarti. Tokie sulipimai gali diskredituoti pastangas išsiaiškinti ir viešai aptarti faktus, į nepatogią padėtį pastatyti su jais dirbančius, ir pakurstyti emocingus „apsišaudymus“. Deja, vienu tokių kompleksinių lipdinių tampa diskusija apie Holokausto istoriją ir atmintį Lietuvoje. Ir debatai, pavadino kas visą Lietuvą „žydšaudžių tauta“ ar nepavadino, teisingai ar neteisingai prisiimama atsakomybė ir mokoma apie istoriją, susipina su faktų ir detalių ieškojimu. Neseniai „nacių medžiotojas“ Efraim’as Zuroff’as parašė štai tokį liepsningą pareiškimą. Tekste jis Lietuvą lygina su bibliniu Sodomos miestu:

When Avraham Avinu came to plead  with G-d to spare Sodom, he gave up after realizing that the city did not even have ten righteous residents. The same, unfortunately, applies to contemporary Lithuania, when it comes to Holocaust-related issues.

Prie šio pareiškimo dar sugrįšiu. E.Zuroff’as yra tapęs itin dažnų viešų puolimų taikiniu, ir jo pasisakymais paradoksaliai linkstama grįsti savo stereotipus. Netgi žmogaus teises ginti įsipareigojusi Lietuvos žmogaus teisių asociacija, gimusi iš Perestrojkos laikais susiformavusio Helsinio komiteto, įrodinėja, kad E.Zuroff’o pareiškimai provokuoja „adekvačią reakciją“, skatinančią kalbėti apie „žydų tautybės piliečių“ nusikaltimus. Griebiamasi iš lūpų į lūpas einančio teiginio: „the Director of Simon Wiesenthal Center – E. Zuroff – refers to the Lithuanians as “the nation of Jew-shoothers”.“ Skaitykite toliau