Žymų Archyvai: grožis

Filmas „Creation“, gyvūnai kine ir kursas Niujorke

Gyveno kartą labai protingas vyras. Jis pakeitė pasaulį, bet negali žmoga būti viskuo apdovanotas, taigi ir šis vyras labai sirgo. Kuo genialesnius dalykus jis sugalvojo, tuo labiau sirgo. Laimei, šalia buvo kantri ir ištikima žmona, todėl genialus vyras ir pakeitė pasaulį. Šitaip byloja jau trečias mano matytas filmas – pirmiausia „Nuostabus protas“, paskui „Visko teorija“, dabar ir šis. Šis filmas – apie Charles′o Darwin′o šeimą ir gyvenimą, dalykus, kurie skatino ir trukdė parašyti legendinį veikalą apie rūšių atsiradimą. Centrinė ašis – tikėjimo ir evoliucijos įtampa. Religijai atstovauja mokslininko sutuoktinė, sekuliariam tikėjimui mokslu – kiti biologai, o pats Darwin′as svyruoja ir bando susigaudyti savyje.

Tokios biografijos – puiki galimybė filmų industrijai švęsti garsių vyrų pasiekimus, kartu atiduodant pagarbą pasikeitusioms politinėms aplinkybėms ir populiarėjančiai mažosios istorijos tendencijai. Vienas pagrindinių tokių filmų teiginių – kad sutuoktinės įgalina istorinių asmenybių pasiekimus ne tik laikydamos keturis namų kampus, bet ir palikdamos tam tikrą intelektualinį įnašą kaip pirmosios kritikės. Šiame filme Darwin′as leidžia sutuoktinei priimti esminį sprendimą dėl knygos ateities.

Tačiau man įdomiausia buvo ne ši gija, o gyvūnų vaizdiniai.

Skaitykite toliau

Vykti ar nevykti į Turkiją?

Šie metai, panašu, bus itin sunkūs Turkijos turizmui. Keli teroro išpuoliai ir nepavykęs perversmas, po kurio kurį laiką buvo uždaryti oro uostai, ilgam įsimins ir vers dukart pagalvoti, prieš užsisakant kelionę. Užtat turizmo agentūros skuba naudotis atpigusiais skrydžiais – vieną naujienlaiškį apie tai gavau jau kitą dieną po to, kai įvyko teroro aktas. Tad ar jau keisti atostogų planus, jei ketinote patyrinėti šią neįtikėtinai įdomią šalį?

Turkijoje lankiausi birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Grįžus daugelis klausė, ar jautėmės saugios. Tačiau kadangi neskridome, o plaukėme, jokių trikdžių nepasijuto. Kiek klausinėjau restoranų darbuotojų, aplankyti Turkijos miestai (Bodrumas, Pamukalė ir Izmiras) su nerimu ruošėsi itin šykščiam sezonui. Kainos dėl to, žinoma, nukrito, ir kelionių agentūros toliau atakuoja pigių skrydžių pasiūlymais. Ką turėti galvoje, sprendžiant, ar atostogauti Turkijoje?

Skaitykite toliau

Kelionė į Vištytį: gamtos stebuklai ir sienų turizmas

Vištyčio ežerasVištyčio apylinkes atradau kovo mėnesį, vykdydama projektą apie pasienį. Visur buvo apsnigta, o poilsiavietės prie ežero nameliukai atrodė vieniši ir užmigę žiemos miegu. Bet tąkart sudomino viskas: paslaptingas kraštovaizdis, pokalbiai su visas kaimynų kalbas suprantančiais vietiniais ir iš atminties išnyrančios legendos apie velnio neštą ir pamestą akmenį, kurias reikėdavo konspektuoti pradinėje mokykloje. Pagalvojau, kad Vištyčio turistinei rinkodarai turėtų padėti ne tik apylinkių grožis ar ypatinga pasienio regiono padėtis, bet ir žavus herbas su vienaragiu (daugiau apie hieraldiką čia – 1757-1792 m. komiksų stiliaus herbas yra neatsispiriamai mielas). Todėl, orams atšilus, pasikviečiau keliauti mėgstančią draugę atidžiau patyrinėti šio gražaus kampelio.

Skaitykite toliau

Popkultūros poveikis

Kilo įdomi diskusija su feministėmis, ar kas nors gali užaugti nepaveikta popkultūros. Apie ją esu šiek tiek rašiusi. Turiu draugių, kurios tyrinėja popkultūrą, o sociologių beigi antropologių (kodėl moteriškoji giminė?) konferencijose dažniausiai būna bent viena sesija apie ją. Diskusija, ar „susipratusioms“, progresyvioms žmogoms reikėtų ją atmesti, siekia H.Marcuse’ės laikus. O tai buvo autorius, kurio darbai paskatino mane pozicionuoti savo įsitikinimus kairiajame spektre.

Popkultūra – tai meninių talentų (dainuoti, vaidinti, piešti, kurti filmus) naudojimas pramogai. Sukurti popkultūrinį produktą reikia daug darbo, bet jis dažniausiai vartojamas kaip lengvas, sukurtas linksminantis. Popkultūra siužetų semiasi iš kasdienybės (lėkšti juokeliai, dainos apie kasdienius dalykus), bet visada kuria tam tikrą iliuziją, netgi magiją – jos dalyvės yra tam tikra prasme klounės. Skaitykite toliau

Įrodyti kūnu

„Įrodysiu, kad protas ir grožis gali eiti kartu!“ – nusprendžia mokslininkė arba versli humanitarė ir kruopščiai dekoruoja kūną. „Įrodysiu, kad ir netobula/nestandartinė/sena moteris gali būti graži!“ – sumąsto fotografė arba jos objektė ir stropiai tiražuoja apsinuoginusių kūnų nuotraukas. „Įrodysiu, kad moterims sunku mūsų kultūroje!“ – nutaria menininkė arba aktyvistė ir išstato kūną naudojimui. „Įrodysiu, kad gyvūnai kenčia kaip ir mes!“ – pasišauna veganė ir pareigingai nusisega liemenėlę fotosesijai. Atrodo, kad vienintelis argumentas yra ir gali būti tik kūnas – ne teiginys, ne pasakojimas, ne įrodymai ir duomenys.

Tikriausiai nuspėjote, apie ką aš. Apie projektą „Mes.Moterys“. Vietoje nuorodos tebus ši ekrano nuotrauka, kurioje matote adresą internete. Man labai nepatiko antraštė, todėl nereklamuoju.

Skaitykite toliau

„Atmokti“ seksualumo kulto

Galbūt daug kas jau matėte šį filmuką apie merginos patiriamą priekabiavimą Manhattano gatvėse. Dviejose skirtingose Facebook grupėse, kurias seku, kilo labai skirtingos diskusijos apie jį. Vienoje kažkas suabejojo, ar vyrų pasisveikinimai ir linkėjimai geros dienos priskirtini prie priekabiavimo (ir taip, toks kabinėjimasis prie nepažįstamų žmogų, ypač žinant, kad tokios žmogos patiria ir taip daug nepageidaujamo dėmesio gatvėse ir daugiau rizikų savo saugumui bei asmens orumui, yra mikroagresija, įkyrus reikalavimas dėmesio, dar tikintis už tai dėkingumo. Jeigu jums kažkas dar neaišku, galbūt padės palyginimas: nepažįstamojo komplimentas – tai kaip itin gausus ir riebus tipinis močiutės maistas, kurio jums tiesiog neleidžia nevalgyti: gal ir būta geros intencijos, bet tai jums nemalonu ir verčia jaustis nesmagiai, nors iš mandagumo gal ir padėkosite), kitoje šimtais komentarų diskutuota, ar moterų savęs pateikimas viešai neegzistuoja tam tikrame dialektiniame ryšyje su grobuonišku tokių vyrų elgesiu. Pasigilinkime į pastarąjį argumentą.

Skaitykite toliau

Moters grožis kaip antibiologiškumas

Neseniai socialiniame tinkle Facebook pamatyta nuotrauka priminė daug diskusijų apie vadinamąjį grožį. Jau esu rašiusi, ką reiškia būti „susitvarkiusiai“, kaip tai veikia paaugles, kaip tai susiję su saviraiška ir kt. Tačiau pamatyta nuotrauka padėjo visa tai apibendrinti: visuomenės reikalaujamas moters grožio standartas – kuo toliau nuo gyvo homo sapiens biologinio kūno su visomis jo funkcijomis (nors didžiąją šio apibendrinimo dalį skolinuosi iš filosofės Dr. Nidos Vasiliauskaitės, kuri jau seniau pastebėjo, kad grožio standartas – kuo panašiau į lėlę ir kuo nepanašiau į gyvą, funkcionuojantį veidą/kūną). Skaitykite toliau

Piktoji grožio industrija neveikia be tarpininkių

Vadinamojo grožio industrijos poveikis mergaitėms – tema, dėl kurios gali sutarti feministės ir konservatorės. Nepasitikėjimo savimi dėl išvaizdos sukeltos ligos nužudo daugiau žmogų nei teroristinės grupuotės ir vis dažniau tai pripažįstama kaip visuomenės sveikatos klausimas, o ne individualus pasirinkimas ar estetikos reikalas. Esu dalyvavusi daugybėje feministinių diskusijų šia tema, taip pat truputį apie tai rašiau. Tačiau paskutiniu metu vis dažniau mąstau apie tai, kas dingsta tarp eilučių.

Skaitykite toliau

Apšepęs Vilnius – ką rodyti?

Kai buvau studentė, mėgaudavausi landžiodama po Užupio kiemelius, šniukštinėjau senų bažnyčių aplinką, žvalgiausi į nuo laiko pavargusių namų balkonus. Visa tai man labai patiko – dvelkė kažkuo nesutvarkytu, tikru, nemeluojančiu. Atrodė, ir mano draugės taip mano – visos mėgome fotografuotis apšepusiuose Užupio kampeliuose. Pirmą kartą su faktu, kad ne visiems tai turi kažkokią estetinę vertę, susidūriau gal trečiame kurse, kai per vieną socialinį tinklą man parašė toks japonas ir sutikau jam pagidauti. Rodžiau visokius man įdomius kampelius, o jis tik žvelgė tuščiu žvilgsniu ir nė kiek nesigrožėjo visa šita „autentika“. Skaitykite toliau

Pasipuošimas ir susitvarkymas kaip moteriškumo rėmai

Feminizmo forume kilo įdomi diskusija apie tai, kad visuomenė iš moterų reikalauja viešumoje būti „pasipuošusioms“ ir „susitvarkiusioms“. Pastebėjimai buvo tokie, kad yra tam tikras atributų sąrašas, kuris atpažįstamas kaip gražus ir moteriškas, ir net nelabai svarbu, kiek jis estetiškai malonus. Tuo pat metu moterys baudžiamos už tą puošimąsi: vyrai skundžiasi, kad nežino, kaip jos iš tikrųjų atrodo, prikurta gausybė anekdotų apie ilgą partnerės kuitimąsi prieš kur nors einant.

Ta diskusija mane įkvėpė įsivaizduoti „pasipuošimą“ ir „susitvarkymą“ kaip du matmenis, pagal kuriuos galima sukurti moteriškumo standartų matricą. Pasipuošimas reiškia išorinių objektų dėjimą ant kūno: plaukų, nagų, blakstienų, lūpų ir odos dažymą, papuošalų segimą, movimą. dūrimą ir kabinimą, tam tikrus drabužius. Susitvarkymas reiškia gamtinių kūno gaivalų valdymą: iš moters tikimasi, kad ji pažabos natūralų plaukų polinkį veltis ir plaikstytis, natūralų odos polinkį ragėti ar įgauti nevienodą spalvą, natūralų kūno polinkį kaupti riebalus, natūralų gyvaplaukių polinkį augti, taip pat – kūno polinkį skleisti tam tikrus seksualinius signalus, kuriuos, visuomenės požiūriu, skleisti būtina, bet rezervuotai, laikantis standartų. Skardus balsas, bet kuriai lyčiai būdingas elgesys išgėrus ir pan. taip pat yra „netvarkingumo“ požymiai. Pirmame matricos langelyje „pasipuošusi ir susitvarkiusi“ būtų poniutės tipažas, žurnalas „Žmonės“ ir pan. Kalbant apie šias moteris, būdinga vartoti prieveiksmį „nepriekaištingai“ (nepriekaištingas manikiūras, figūra, spalvų derinys, nepriekaištingai išravėti antakiai ir pan. – tarsi viskas, kas nutolsta nuo standarto, būtų priekaištinga). Antrame langelyje „pasipuošusi, bet netvarkinga“ atsidurtų tam tikri ekscentriškų puošeivų tipažai ir tos moterys, kurias visuomenė laiko „palaido elgesio“, kurios neva provokuoja savo apranga. Apie jas dažnai sakoma „darkosi“. Trečiame langelyje „tvarkinga, bet nepasipuošusi“ būtų toks sekretorės tipažas – susukti plaukai, kostiumėlis, aukštakulniai, subtilus makiažas – visas kostiumas kaip tramdomieji marškiniai, viskas labai suvaldyta, – ir kuklios valstietės tipažas (kuri „stengiasi“, bet taip truputį). Galiausiai ketvirtame langelyje rastume moteris, kurios nei puošiasi, nei „tvarkosi“, todėl visuomenės būtų pavadintos suvyriškėjusiomis, apsileidusiomis ir pan. Skaitykite toliau