Žymų Archyvai: fotografija

Fotografijų parodoje – pabėgėlių tema

Vakar apsilankiau Vilniaus Rotušėje veikiančioje spaudos fotografijų parodoje. Be įdomių istorinių darbų (yra kelios klasikinės Sausio 13 nuotraukos) yra ir nesenų aktualijų, smagūs kadrai diplomatijos tema. Nuošalyje neliko ir pabėgėlių krizė, kuri sukėlė įvairių minčių. Prieš tai su kolega fotografu ne kartą buvome diskutavę apie nuotraukų ir teksto ryšį, be to, CEU išklausiau labai naudingą vizualinės antropologijos kursą. Žiūrėdama į darbus, supratau, kaip skirtingai pagal išankstines žinias vertinu vizualiai gana panašius darbus. Artūras Morozovas iš Delfi išgarsėjo giliai kapstančiais projektais Ukrainoje, Lietuvos provincijoje ir, be kita ko, reportažų ciklu apie pabėgėlių krizę (čia jis pasakoja apie savo projektą). Tuo tarpu daug spaudos fotografijos apdovanojimų susišlavęs 15min žurnalistas Vidmantas Balkūnas man visiems laikams įsimins dėl stereotipų prifarširuotų savo pasakojimų. Kad negeneruočiau jam paspaudimų, tiesiog pacituosiu: „[A]š puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti“ ir „neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.“

Vaje, kaip vargo fotografas, tokius nestilingus pabėgėlius paveiksluodamas. Kaip sunku buvo numaldyti gezišką impulsą ką nors „pastatyti į vietą“ (plg. su A.Morozovo pasakojimu). Dabar gi tos nuotraukos greičiausiai dar ilgai bus teigiamas postūmis jo karjerai. Dabar tos nuotraukos dar ne kartą puikuosis šalia kitų, kurių autorės tikrai siekė suprasti ir papasakoti gyvąją istoriją.

Kita vertus, žiūrėdama į šių dviejų labai skirtingai save pateikiančių asmenų darbus toje pačioje erdvėje, mąsčiau ir apie tai, kaip dažnai mes tiesiog nežinome, ką fotografė mano apie savo fiksuojamas žmogas. Užjaučia ar niekina, tiesiog stebi ar viduje verda nuo kažkokių prieštaringų jausmų.

Šešeri „kitinančio“ žvilgsnio metai: Andrew Mikšio paroda „Tulips“

Pažinti tokį objektą reiškia jį valdyti, primesti jam savo valią. Šiame kontekste galia reiškia, jog mes neigiame jo (Oriento šalies) autonomiją, nes jį pažįstame ir tam tikra prasme jis egzistuoja būtent toks, kokį jį pažįstame. [… R]ytietis vaizduojamas kaip subjektas, kurį galima teisti (kaip teismo salėje), studijuoti ir aprašyti (kaip mokymo programoje), disciplinuoti (kaip mokykloje ar kalėjime), iliustruoti (kaip zoologijos vadovėlyje).

Edward Said, Orientalizmas, vertė Violeta Davoliūtė ir Kazimieras Seibutis

Ar prisimenate, kokį sujudimą sukėlė JAV fotografo Andrew Mikšio nuotraukos, publikuotos rasistiniame ir panieka Rytų europietėms (kodėl mot.g.?) pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės dienraštyje Daily Mail? Dešimt metų fotografavęs skurdžių Lietuvos rajonų diskotekas, fotografas išleido išties įdomų albumą. Tačiau Lietuvoje ir užsienio lietuvių spaudoje išskaityta politinė šio albumo reikšmė – esą tuo norėta pasišaipyti iš Lietuvos, supakuoti ir parduoti ją kaip atsilikusią ir egzotišką. Lyg burtų lazdele pamojus, verslininkės, diplomatės ir publicistės puolė piktintis tokiu vaizdavimu, nors A.Mikšys niekur neteigė, kad periferinio rajono kaimai atstovauja visai Lietuvai ar yra kažkuo tipiški. Tai suteikia albumui papildomos socialinės vertės.Niekas iki tol taip taikliai neišprovokavo tokių diskusijų apie Lietuvos provinciją.

Dar įdomesnis procesas viešojoje erdvėje buvo A.Mikšio užfiksuotų gyventojų pasmerkimas ir jų išsižadėjimas – neva jos netikros lietuvės ar kažkokia nykstanti rūšis, kuri, truputį pakentėjus, pati pasitrauks į užmarštį. Tiesą sakant, kažkuo panašiu tikėjo ir pats menininkas, gal todėl jo estetiniai ir viešinimo pasirinkimai panašūs į prieštaringai vertinamas Jimmy Nelson′o įvairių neurbanizuotų vietovių gyventojų fotosesijas. Lyginant su „Disko“, serija „Tulips“ sutraukė gerokai mažiau dėmesio Lietuvoje. Kitinimas (othering) joje gerokai intensyvesnis ir problemiškesnis, bet tokio požiūrio objektas yra toks, kurį kitina ir Lietuvoje. Tai – kaimyninė Baltarusija.

Skaitykite toliau

Įrodyti kūnu

„Įrodysiu, kad protas ir grožis gali eiti kartu!“ – nusprendžia mokslininkė arba versli humanitarė ir kruopščiai dekoruoja kūną. „Įrodysiu, kad ir netobula/nestandartinė/sena moteris gali būti graži!“ – sumąsto fotografė arba jos objektė ir stropiai tiražuoja apsinuoginusių kūnų nuotraukas. „Įrodysiu, kad moterims sunku mūsų kultūroje!“ – nutaria menininkė arba aktyvistė ir išstato kūną naudojimui. „Įrodysiu, kad gyvūnai kenčia kaip ir mes!“ – pasišauna veganė ir pareigingai nusisega liemenėlę fotosesijai. Atrodo, kad vienintelis argumentas yra ir gali būti tik kūnas – ne teiginys, ne pasakojimas, ne įrodymai ir duomenys.

Tikriausiai nuspėjote, apie ką aš. Apie projektą „Mes.Moterys“. Vietoje nuorodos tebus ši ekrano nuotrauka, kurioje matote adresą internete. Man labai nepatiko antraštė, todėl nereklamuoju.

Skaitykite toliau

Diskusiją sukėlusi N.Palucko fotografija: kodėl homoerotinė fantazija neapsieina be moterų žeminimo? (N-14)

Feminizmo forume pastarosiomis dienomis aktyviai diskutavome apie nei tai reklaminę, nei tai nereklaminę fotografijų seriją, kurią išplatino toks garsenybių fotografas Nerijus Paluckas. Truputį bjauru dėti nuotraukas tiesiogiai į tinklaraštį, taigi gal pakaks tik nuorodos – atrodo, greitu laiku nuotraukos niekur nedings. Serija štai čia (N-14). Forumo dalyvėms kilo asociacijų su smurtu ir šia smurtą propaguojančia Dolce& Gabbana reklama. Man peržiūrėjus visą seriją kilo kiek kitokios asociacijos, bet tinklaraščio įrašo nusipelnė tai, kad ši beskonybė ir etikos nepaisymas visgi netrukdo šiam žmogai būti labai garsiam: jo Facebook profilyje pamatysite, kad jis fotografavo ir Chorų karus, ir kitus televizijų renginius, dirbo su žurnalais „L’officiel“ ir „Ieva“, taikančiais į moterišką publiką.

Pirmiausia aptarkime fotografijas. Pirmojoje tarsi prisistatydami stovi penki metroseksualai ir vienas „budulis“ (kaip toks jis atsiskleis vėliau, bet jau čia jis skiriasi tuo, kad nuogesnis ir raumeningesnis). Antrojoje trys metroseksualai rymo. Trečiojoje atsiranda dinamikos: vienas siekia butelio, kiti meiliai kumščiuojasi, iš kažkur atsiranda nuoga moteris, bet vienas iš metroseksualų domisi ne ja, o jos basutėmis. „Budulis“, išrietęs raumenis, kol kas sėdi nuošalėje, bet iš veido matosi, kad tuoj eis daryti tvarką. Kitoje nuotraukoje, kol metroseksualai toliau meiliai kepšnojasi ir žaidžia, „budulis“ apglėbia moterį ir reikalauja dėmesio. Moters povyza rodo, kad jai nemalonu, ji nori lauk iš čia: žvilgsnis nukreiptas tolyn, ji apsikabinusi save, taip atsiribodama nuo „budulio“ kūno. Kitoje nuotraukoje dviejų klynų fone „budulis“ jau parsivertęs moterį ant žemės ir ranka rodo „nefotografuok“, moters akyse žiba nesaugumas ir abejonė. Galiausiai kulminacija: stebimas abejingų metroseksualų, „budulis“ sėdi kėdėje ir yra moters „aptarnaujamas“ oraliniu būdu, bet nesimėgauja, žiūri į savo raumenis, grožisi savimi. Panašu, kad metroseksualų kantrybė trūksta (argi čia ne vyrų grožio šventovė – kirpykla?), jie parverčia budulį ant žemės, vienas kažką įsakmiai sako, kitas ruošiasi spirti. Paskutinėje fotografijoje metroseksualai ramiai kedenasi barzdas, gražinasi, nuoga moteris sėdi kėdėje antrame plane, pagaliau atsipalaidavusi, palikta ramybėje.

Skaitykite toliau