Šiandien netikėtai paskambino Žinių radijo žurnalistė ir paprašė pakomentuoti romų gyvenviečių sugriovimą ir deportacijas Prancūzijoje, žvelgiant kiek plačiau – per romų integracijos Europoje prizmę. Laida bus kartojama šiandien 17.10, galima klausyti ir internetu. Taip pat šiandien pasirodžiusiame “Atgimime” galite perskaityti plačiau, kodėl manau, kad skirti kolektyvines bausmes ir paversti migracijos politiką socialinės politikos ir teisėsaugos tarnaite yra ydinga praktika. Sergu ir neturiu laiko daugiau rašyti čia, bet besidomintiems siūlau paskaityti:

• Amnesty International pareiškimą,
• beigi peržiūrėti jų video komentarą,
• ES pranešimą spaudai apie romų teises.

Kviečiu visus,

• kurie tiki, jog per XX amžių pasaulis pasimokė, koks blogis yra kolektyvinė bausmė,
• kurie nemano, kad krizės padarinius galima sušvelninti demonizuojant Rytų europiečius,
• kurie mano, kad ES turi būti lygiai teisinga įtakingiausioms savo narėms ir mažosioms valstybėms,
• kurie nenori, kad tarp europiečių būtų pirmarūšiai ir antrarūšiai,
• kurie netiki primityviais, prievartiniais, su fašizmu flirtuojančiais sprendimais

burtis ir netylėti. Sekite naujienas – jei pavyks, organizuosime protesto akciją. Vengrai jau buriasi rytoj. Priminkite šį klausimą kiekvienam sutiktam prancūzų diplomatui ar žurnalistui. Uždavinėkite nepatogius klausimus apie romus kiekvienoje paskaitoje, ypač apie europietišką tapatybę. Susisiekite su Europarlamento nariais ir sekite naujienas, kaip jiems pavyks balsuoti dėl smerkiančios rezoliucijos. Skleiskite naujienas savo rate, rašykite bloguose ir visiems pasakokite – žmogaus teisės yra ne tik geruoliams ir “fainuoliams”. Jos taip vadinamos dėl to, kad privalo galioti visiems. Jų nereikia nusipelnyti. Jei pagrindinės ES sutartys įtvirtina laisvą žmonių judėjimą, nevalia jo paniekinti. Nusikaltėliai turi atsakyti individualiai (kaip ir, pvz., lietuviai JK, apie kuriuos skaitome Delfi kriminalų skyriuje).

Beje, mėgstantiems tipiškus argumentus į kitą pusę galiu pasakyti: ir aš turėjau neigiamos patirties bendraujant su kai kuriais romais. Tai ką?

Šiandien radau vieną blaiviausių skaitytų tranzitologinių straipsnių. Tranzitologija – tai mokslas apie ekonomikos ir politikos perstruktūravimą, ekonomiką perorientuojant į kapitalizmą, o politikoje diegiant demokratinę sistemą (paprastai turima galvoje Vidurio ir Rytų Europa). Nepatinka šiame straipsnyje vartojamas “demokratinio kapitalizmo” terminas (labai abejotina ši būdvardžio ir daiktavardžio kombinacija), bet iš principo labai pasistengta nieko nelaikyti gėrybe savaime, pažiūrėti istoriškai ir kontekstiškai. Labai rekomenduotina politologijos studentams.

Atrodo, nieko daugiau neveikiu, tik baksnoju pirštais į netikusius komentarus spaudoje. Tačiau tai smagu – rytą pradėti nuo kelių minučių spaudos apžvalgos, atsidaryti naršyklėje sudominusius tekstus, tada per likusias pietų pertraukos minutes paskaityti, o baigus darbus – parašyti sugromuliuotą savo nuomonę. Šiandien man užkliuvo niekuo neypatingas ir gana tipiškas komentarėkas – paburbėjimai apie gender mainstreaming. Pradedama taip: “Gender Mainstreaming – tai ne kas kita, kaip pavojinga, gerai užslėpta ideologija, kuri turi sugriauti žmogų iš vidaus.”

Continue Reading »

Skaitydama lietuvišką spaudą, pastebėjau primirštą dalyką: argi ne prieš dešimtmetį pasaulis drebėjo dėl kompiuterių kracho, tikėjo globalizacija ir kiek nusivylė, kad dar neturi skraidančių mašinų, kaip buvo pranašauta? Štai čia apžvelgiami svarbiausi pasaulio įvykiai, kaip juos mato tam tikri autoriai. O kaip matau aš? Continue Reading »

Skaniai perskaičiau šaunų ir kaip visada unikaliu stiliumi pagardintą savo labai mėgstamo autoriaus komentarą Bernardinuose.lt. Argumentus naudosiu ir gyvenime.

Vakar vienas atsitiktinis pašnekovas išsakė tokią mintį: “Tapti krikščioniu užtenka penkių minučių, o va tapti judėju reikia bent metų.” Ta proga sumąsčiau idėją rinkti stereotipus apie krikščionybę (nes, šiaip ar taip, jau ir taip renku visokiausius stereotipus, kaip pastebėjote). Paprastai girdžiu tokias nuomones, kad krikščionys mėgsta viską drausti, kad laikosi viduramžiškų nuostatų, kad privalo susilaikyti nuo visų malonumų, dėl to labai kenčia ir yra pikti. Japonams krikščionybė – holivudinių atributų paradas, pavydėtina sistema, mokanti, kaip elegantiškai švęsti. Juk iš jos kilo Kalėdos, Šv. Valentino diena, vestuvės su balta suknele… Continue Reading »

Kai kurie žmonės klausia, „ko čia dabar tie gėjai piktinasi vaikų apsauga nuo smurtinės ar pornografinės informacijos“. Esą Landsbergis Europarlamente gerai paaiškino, kad Lietuva turi teisę nusistatyti, kaip ginti savo vaikus. Vis dėlto dviejų stovyklų vartojamos sąvokos gerokai prasilenkia, todėl man knieti išdėstyti savo nuomonę, ypač tinklaraščio skaitytojams, kurių pažiūros kitokios nei mano.

Apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio įstatymo pinkles jau kartą rašiau šiame komentare. Jame išdėsčiau, kad įstatyme akcentuojamos sritys nėra būtent tos, kur žiniasklaida turi didžiausią poveikį, ir kad apskritai saugojimas nuo jų yra daugiau deklaratyvus (liaudiškai tariant, „pakazucha“) nei veiksmingas.

Galima būtų leistis į diskusiją apie tai, kiek apskritai veiksmingas žiniasklaidos ribojimas. Vakar per kažkokią rytinę laidą buvo interviu su darželinukais apie filmus. Ne vienas jų prisipažino mėgstantis vakarais pažiūrėti „baisų filmą“. Viena pasakojo, kad filme „tetai peiliu dūrė į pilvą“. Tėvai tokius filmus žiūrėti leidžia. Taigi žymėk nežymėjęs. Kita vertus, tai, kad kai kurios priemonės neveikia, nereiškia, kad nereikia jų taikyti. Pasisakau už filmų ir laidų ženklinimą, bet ne šiuo įstatymu jis buvo įtvirtintas.

Įstatymas sukėlė žmogaus teisių ir lygių galimybių gynėjų pasipiktinimą ne todėl, kad „gėjai nebegalės propaguotis“ – na, kurgi jie Lietuvoje propaguojasi? Įstatymas yra blogas tuo, kad jame vartojama daug neaiškių, neteisinių sąvokų, neapibrėžtų kitais teisės aktais (pvz. Visuomenės informavimo įstatymu). Viena iš jų yra „propagavimas“.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas apibrėžia sąvoką „propaguoti“ taip:

propagúoti, -úoja, -ãvo tr. skleisti kurias nors idėjas arba mokymą, užsiimti propaganda: Gamybiniai pasitarimai yra puiki priemonė naujausiems darbo metodams propaguoti sp. Mes propagavome antifašistines idėjas, aktyviai dalyvavome moksleivių rateliuose rš.

propagánda sf. (1) Š, TrpŽ; A1884,333 idėjų, mokslų, pažiūrų, politinių teorijų skleidimas spaudoje ir žodžiu; politinio pobūdžio idėjinis poveikis plačiosioms masėms: Valstybinių nusikaltimų sąraše yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimą taikai, t. y. bausmė už karo propagandą MLTEI195.

Kolega Donatas man užrodė šituos pasiūlymus ES valstybėms narėms apie tai, kokių žinių ir įgūdžių turėtų išsiugdyti kiekvienas ES gyventojas.

Vieni iš jų yra techniniai:

• Bendrauti gimtąja kalba žodžiu ir raštu,
• Bendrauti užsienio kalbomis žodžiu ir raštu, įskaitant tarpininkavimą ir tarpkultūrinį supratimą. Nenurodyta, keliomis kalbomis;
• Matematikos įgūdžiai ir baziniai mokslo bei technologijos gebėjimai: matematiškai susigaudyti kasdienėse situacijose, taikyti mokslo žinias;
• Skaitmeninės kompetencijos: IT naudojimas.

Čia, rodos, nėra ko diskutuoti. Tačiau esmė yra tai, kad negalima užleisti nei tiksliųjų mokslų, nei kalbų, kas yra skatinama Lietuvoje vos pabaigus mokyklą. Mano interpretacija:

1. Kiekvienas idealus žmoga turėtų mokėti taisyklingai kalbėti išmoktomis kalbomis, jų kiek įmanoma nemaišyti, išmokti išreikšti savo mintis visomis kalbomis, kurias rašo į savo CV. Tai, kad kažkuri kalba yra gimtoji, nereiškia, kad galima jos nebesimokyti. Iki šiol kraupstu kai kuriais tekstais, kuriuos kai kada darbe tenka skaityti, ir noriu tuos žmones siųsti atgal į pradinę mokyklą.
2. Kiekvienas toks žmoga turėtų žinoti, kaip naudoti esmines matematikos funkcijas, o perskaitęs/usi kosmetikos gaminio sudėtį, padėti tą gaminį atgal į lentyną, radęs/usi naftos produktų. Jų, beje, naudoja ir L’Occitane’as, besigiriantis natūralumu.

Kiti yra iš idėjos ir asmeninio tobulėjimo atributai:

• Mokymasis mokytis – mokymosi organizavimas savarankiškai ir grupėse, metodų ir galimybių žinojimas,
• Iniciatyvos ir verslumo gebėjimai: rizikavimas, kūrybingumas ir inovatyvumas.

Šiedu paremti dviem ideologinėmis nuostatomis: (a) mokytis yra gerai, (b) verslauti yra gerai. ES supratimu, idealus pilietis nuolat tobulina kvalifikaciją, ieško, kaip čia įgijus dar kokių nors kompetencijų, savarankiškai ieško savo nišos tarp darbų ir dirbančiųjų. Mano interpretacija: pirmiausia, žinoma, reikėtų nusistatyti tikslus, kam tai reikalinga, nes šie du dalykai nėra tikslai ir gėris savaime. Jie tiesiog padeda laviruoti toje aplinkoje, kurią turime.

Kita grupė dar labiau ES-ideologinė – tuo ir žavi, ir diskutuotina:

• Socialiniai ir pilietiniai įgūdžiai: gebėjimas dalyvauti socialiniame ir darbiniame gyvenime, elgesio normų ir papročių supratimas (!), socialinių ir politinių struktūrų, tokių kaip demokratija, teisingumas, lygybė, pilietybė, pilietinės teisės, pažinimas;
• Kultūrinis sąmoningumas ir raiška: gebėjimas įvertinti kūrybinę raišką, patirtis ir emocijas įvairiose kultūrinės raiškos priemonėse.

Vėlgi preziumuojant, kad visi žino, kas tai yra ir kodėl tai yra gėris. Šiame sąraše nėra, pavyzdžiui, istorijos procesų ir jų logikos išmanymo, kritinio mąstymo, tinklų mezgimo (nuo jų priklauso ir gebėjimas mokytis, ir įsidarbinimas, ir verslumas), kritiškos duomenų atrankos, taupymo (išteklių ir pan.), galų gale – gynybos pagrindų (nekalbu vien apie fizinę savigyną, veikiau apie galimybę individualiai ir kolektyviai gintis nuo išnaudojimo, teisių pažeidimo, kišimosi ir kt.

Nesupraskite manęs klaidingai – esu už ES ir palaikau daugelį net naiviausių jos iniciatyvų, kur alternatyvos joms nėra, bet žiūrint į šį sąrašą man prieš akis iššoka superteigiamas apsiskaitęs biurgeris ar biurgerienė. Tarkim, apsistokime ties pastarąja. Ji yra tikra europietė tuo požiūriu, kad su žaviu akcentėliu tarška angliškai ir prancūziškai, supranta, ką reiškia infliacijos kilimas 5 proc., dirba nuo 8 iki 5, o po to užsiima savišvieta: skaito apie Centrinę Afriką, vaikšto į šiuolaikinio meno parodas. Savo darbdaviui ji nuolat pasiūlo, kaip tobulinti, optimizuoti darbo procesą, su draugėmis aptaria politiką ir šypsodamasi meta į dėžę biuletenį, pasisako už demokratijos sklaidą pasaulyje. Ji turi daug draugų kitose šalyse ir entuziastingai pasakoja, kiek kultūrų pažino, bendraudama su [viduriniosios klasės išsilavinusiais] kitų šalių gyventojais. Švarus, tvarkingas ir mielas viduriniosios klasės pasaulėlis. Nieko tame blogo, bet ir nieko savaime pakankamo. Tokie žmonės labai svarbūs, bet geidžiami politinio elito dėl to, kad lengvai valdomi. Jie yra tokioje padėtyje, iš kurios galima švelniai parodyti savo kritišką požiūrį, bet neabejoti tuo, kad būtina eiti į darbą, nes tai svarbiausias saviraiškos komponentas, kad būtina rinktis tarp vienodų partijų, nes tai yra demokratijos esmė, ir pan. Išvardyti įgūdžiai reikalingi, kad asmuo galėtų prisitaikyti prie dabartinės ES situacijos, įsilieti į darbo „rinką“, tapti vienetu.

Visą šitą šviečiamąją emancipaciją galima timptelėti dar vienu žingsniu į priekį: įgūdžiai gali būti tokie, kad leistų ne prisitaikyti, o išsilaisvinti. Kaip jau užsiminiau, pakankamai chemijos žinių leistų išvengti mus nuodijančių verslų rėmimo. Pakankamai kalbos žinių leistų skaityti, tarkim, kinų žiniasklaidą, užuot pasikliovus mūsiškės apkramtytais ir supakuotais stereotipais. Pakankamai IT žinių leistų daugelį dalykų pasidaryti pačiam, užuot kvietusis konsultantą arba pasikliovus Microsoft ir kitų monopolininkų sprendimais. Gebėjimas mokytis ir įrodyti savo kvalifikacijas leistų apeiti formaliojo švietimo sistemą. Verslumas ir inovatyvumas leistų tykiai kiūtoti užsidirbant daugmaž pakankamai, bet neįsisukant į samdomo darbo mašiną. Kultūrinis sąmoningumas leistų neturėti meno ir kultūros stabų, iškristi iš įvaizdžių produkcijos ir vartojimo aparato. Socialiniai ir politiniai įgūdžiai leistų pareikalauti savo teisių – jei reikia, ir trinktelint į stalą, ir mokėti individualiai ir kolektyviai dalyvauti tvarkant savo aplinką, taip pat – pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie dedasi kompetentingesni už mus tą aplinką tvarkyti. Pareikalauti erdvės būti tiek vienam/ai, tiek su kitais. Nebereikėtų mokytis, ką reiškia būti piliečiu, greičiau – kaip peržengti pilietybę. Visam tam būtų reikalingas nepriklausomas, kritinis mąstymas, sveiko įtarumo bei pasitikėjimo derinys.

Ar nuo to sugriūtų ES, nacionalinės valstybės? Bent jau tikrai radikaliai pasikeistų. Dabartiniai politikai, žinoma, nežinotų, kur dėti tokius piliečius.