Posts Tagged ‘europos sąjunga’

Wonderland: Tourist joys and locals’ struggles in Malaga

Cross-posted from Wonderland – the Cafe Babel blog.

Malaga, in South Spain, on the Mediterranean cost, turns out to be a particularly attractive place to settle for all kinds of people, especially Germans looking for a nice place to retire. But, according to my friend there, people from all over Spain say they would choose it as a place to live. It was the first city I visited in Spain, and I think I know now why Spain appeals to so many people in my life. Malaga has it all: the sea and mountains, cultural life and comfortable, walkable city spaces. Continue Reading »

Briuselio eurokvartalas: dešimt priežasčių jo nemėgti?

Dėl gana keistai susidėliojusio tvarkaraščio turiu daug laiko klajoti po mylimą Briuselį tokiu laiku, kai parduotuvės užsidarinėja, o ‘tūsininkės’ dar neišlindusios. Be to, aplankiau kvartalus ir užkaborius, į kuriuos tiesiog nesugalvočiau užklysti nei viena, nei su draugėmis, jei neturėčiau kažkur netoliese reikalų. Dabar sėdžiu kavinėje ‘Kafka’, i kurią, žinoma, užklydau tik dėl pavadinimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, daugiausia tenka turėti reikalų vadinamąjame Eurokvartale, kuris daugeliui yra tapęs viso Briuselio ikona. Daugybė žmogų, paklaustos nuomonės apie Briuselį, atsako, kad tai nykus ir pilkas biurokračių miestas. Atpratau stebėtis, nes puikiai žinau, kaip miesto ivaizdis priklauso nuo patirčių. Man Budapeštas ar Tel Avivas yra kitoks, nei toms, kas ten tik turistavo. Ir ne tik tai. Man, žinoma, Briuselis pirmiausia yra aukštyn besistiebiantys namukai, ramus Montgomery kvartalas, šurmuliuojanti Liedts aikštė su turkiška muzika iš kabrioletų, neprofesionalių grojamos šaunios muzikinės improvizacijos pas I., afrikietiško restorano skanėstai, prieskonių rojus, o svarbiausia – gyvybinga CS bendruomenė. Jei galėčiau,mielai čia pagyvenčiau.

Tačiau grįžkime į Eurokvartalą. Kas su juo ne taip? Kodėl jis tarsi iškrinta iš konteksto? Ar tik dėl architektūros, kuri tokia patogi žurnalistėms, norinčios vingriomis linijomis iliustruoti straipsnius apie biurokratines džiungles? Pirmą kartą susimąsčiau apie šitą kvartalą būtent taip, negatyviai, ieškodama, ko jam trūksta, o ne ką ten nuveikti. Žinoma, anaiptol nepropaguoju tokio žiūrėjimo į miestus, bet šitiek žmonių būtent dėl šito kvartalo nemėgsta Briuselio… Ir štai pirmą kartą supratau, kad ES institucijų apylinkės visai nedraugiškos norinčioms praleisti šiek tiek laiko neskubant. Jei atsinešėte javainį ir norite suvalgyti, jei norėtumėte sustoti ir parūkyti, jei jums trina batas ir reikia jį pasitaisyti, jei sutikote pažįstamą ir norisi persimesti vienu kitu žodžiu, teks ilgokai paieškoti, kur tai padaryti. Erdvės tam tiesiog nenumatytos, o šaligatviai siauri. Aplink vien pastatai, į kuriuos reikia įeiti su leidimu. Nėra gerų vietų užkąsti ar išgerti kavos – gal ir nėra poreikio, juk visuose biuruose valgyklos. Jei atliko kelios minutės, praktiškai nėra,kur dėtis. Deja, daug miestų vis labiau ‘optimizuojami’, išnaudojant kiekvieną lopinėlį biurams ir namams. O gyvybingos erdvės paprastai labai neoptimalios.

Kur dingsta pirmūnės

Turiu daug visokių idėjų įrašams ir minimaliai laiko. Pradėsiu nuo minties, kurią galvoje vartalioju jau ištisas savaites. Skaičiau šį blogo įrašą: autorė svarstė, kodėl pirmūnės ir aktyvuolės retai tampa lyderėmis už mokyklos ribų. Po to dar perskaičiau labai angažuotą straipsnį apie psichologo eksperimentą, kai jis pabandė sužalotam berniukui pakeisti biologinę lytį ir įtikinti gimdytojas auginti kaip mergaitę. Pasak straipsnio, eksperimentas nepavyko – žmoga grįžo prie savo neva tikrosios lyties. Abu tekstus sieja senas klausimas: kiek žmogų elgesys yra nulemtas lyties požymių, ką galima pakeisti, o ko ne? Continue Reading »

Dienos skaičius: kiek lietuvių migravo dėl darbo 2005 m.

Darbe skaitau Eurofound ataskaitą „Foundation findings: Mobility in Europe – The way forward“. Ji remiasi 2005 m. Eurobarometro apklausa. Pastaroji rodo, kad Lietuvos gyventojos paprastai nelinkusios keisti gyvenamosios vietos dėl darbo:

Lietuvos gyventojos dėl darbo kraustėsi mažiau nei Latvijos ir Estijos, o visos baltės ir lenkės kartu gerokai atsiliko nuo skandinavių. Tiesa, apklausos metodologija tikrosios padėties neparodo. Juk apklaustos šalies gyventojos. Greičiausiai skandinavės padirbo ir grįžo, o Rytų Europoje tos, kas išvažiavo, tapo apklausos subjektėmis kitoje šalyje :)

Kita vertus, tikėtina, kad dabar vaizdelis būtų gerokai kitoks.

Dar kartą apie aistringas diskusijas

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Continue Reading »

Įdomioji statistika: ar tikrai tingima dirbti?

Darbo reikalais parsisiunčiau įdomių duomenų iš Eurostat Darbo jėgos apklausos. Tai – 2009 m. duomenys (yra ir senesnių) apie dirbančias, bedarbes ir ekonomiškai neaktyvias tiriamų šalių gyventojas (kodėl rašau moteriška gimine, žiūrėkite čia. Kalbu apie bet kurios lyties asmenis). Ekonomiškai neaktyviomis vadinamos darbingo amžiaus žmogos, kurios nei dirba, nei ieško darbo. Na, reikia pripažinti, tai tokia ideologiškai kapitalistinė prielaida, kad dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, laisvu apsisprendimu) nedirbanti žmoga yra automatiškai neaktyvi. Bet nieko nepadarysi, taip formuluojami klausimai ir renkama statistika.

Šiame grafike – procentas nedirbančių ir darbo neieškančių darbingo amžiaus žmogų. Continue Reading »

Lyčių lygybė darbe: patarimai valstybėms ir įmonėms

ES portale yra štai tokie gerosios praktikos pavyzdžiai, kokių įvairių priemonių gali imtis valstybės ir socialiniai partneriai, kad naikintų atlyginimų atotrūkį tarp lyčių. Tarp tokių – teisiniai įpareigojimai įmonėms sekti ir skelbti skirtingų lyčių darbuotojų situaciją darbovietėje, profsąjungų susitarimai, specialios dienos ir iniciatyvos sąmoningumui kelti, aktualūs tyrimai ir t.t. O štai čia – patarimai darbdaviams, kaip naikinti nelygybę įmonėse, iš Jungtinės Karalystės. Tačiau Lietuva irgi nepėsčia: portalas lygus.lt pateikia patarimų, kaip įsivertinti, ar buvote diskriminuojami dėl amžiaus, patyrėte diskriminaciją skirstant darbo užmokesčius ar nukentėjote nuo seksualinio priekabiavimo, taip pat – ko imtis tokiu atveju.

Gero skaitymo ir atidaus taikymo!

Atnaujinta: žurnalas “Valstybė” atsiriboja nuo neapykantą kurstančio kandidato

Originalus įrašas vasario 6 d.

Šiandien autobuse Vilniuje mačiau lipduką, kviečiantį patriotus, kuriems rūpi tauta, nelaukti, o „kovoti“. Na taip, savivaldybių rinkimai artėja. Ir ką gi jie atneša? Be kita ko, ir štai tokias programas. Šūkis – „Be žydrų, juodų, raudonų ir be taboro čigonų“. Vėliau paaiškina, kad „juodi“ – ne tai, apie ką būtų galima pagalvoti, o nešvarūs pinigai. Galėčiau, aišku, priminti, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 47 straipsnio 2 punktą „Rinkimų agitacija gali būti bet kokių formų ir būdų, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus, prieštarauja moralei, teisingumui ar visuomenės darnai, neatitinka sąžiningų ir garbingų rinkimų“, o Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“, o 29 straipsnis nurodo, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Bet ką padarysi, VRK, matyt, tai nenuskambėjo kaip neapykantos kurstymas. Ateitis parodys. Visgi man už politiką daug labiau rūpi žiniasklaida. Ir šis rinkiminis sąrašas verčia itin sunerimti.

Kalbu ne apie tai, kad vienas šio judėjimo vedlių – mano buvęs kolega Ričardas Čekutis, su kuriuo kadaise visai normaliai bendravome. Nerimą kelia tai, kad vienas iš kandidatų – Darius Varanavičius, panašu, nė neplanuojantis atsisakyti žurnalisto pareigų, kad ir kaip tai skatintų Žurnalistų sąjunga. Štai čia žurnalo „Valstybė“ redakcijos sudėtis (pasidariau ekrano nuotrauką, jei kartais kažkas greitai ir tyliai pasikeistų). Iš pradžių pagalvojau, gal visgi bendravardis? Juk Varanavičių Lietuvoje daug. Žiūriu VRK duomenis. Kandidato Dariaus Varanavičiaus anketoje pagrindinė darbovietė nenurodyta. Tačiau interesų deklaracijoje aiškiai parašyta, kad kandidatas dirba VšĮ Demokratijos plėtros fondas užsienio skyriaus redaktoriumi. Ši VšĮ leidžia žurnalą „Valstybė“. Naršau po žurnalo puslapį – jokio pareiškimo, jokio atsiribojimo. Gal dar nespėjo? Palauksiu savaitę. Jei žurnalas „Valstybė“, kuris save vadina „nauju ir progresyviu leidiniu“, kurio „straipsnius rengia profesionalūs žurnalistai ir ekspertai“, susipras ir atsiribos nuo autoritarinės, homofobinės ir rasistinės rinkiminės platformos, kurią išpažįsta jo politikos redaktorius, bus galima tik pasidžiaugti. Kilus skandalui dėl P.Stankero publikacijos, žurnalas „Veidas“ viešai atsiprašė, nors bent vienas redakcijos narys išreiškė atskiras nuomones, įskaitant ir šio tinklaraščio komentaruose. Jei „Valstybė“ to nepadarys, po savaitės pakviesiu visus, neabejingus garbingos žiniasklaidos, demokratijos, socialinės įtraukties ir kitiems idealams, boikotuoti šį žurnalą tol, kol redakcija pakeis ar bent jau paaiškins savo poziciją. Tai joks grasinimas, aš visuomenės nuomonės neformuoju. Tiesiog žurnalas būna mano ofise, kartais jį pavartydavau, žinau, kad daug mano pažįstamų jį skaito, kai kurie yra jo gerbėjai FB tinklalapyje. Bet kokiu atveju iš tikrųjų liūdna, kad vis mažiau patikimų, kokybiškų leidinių Lietuvoje.

Savo tinklaraščio nuolatiniams skaitytojams, tokiems kaip salvis ar Žąsinas, bei jų bendraminčiams norėčiau pridėti papildomą paaiškinimą:

  • Aš ne prieš „lietuvybę“, bet prieš „Lietuva – lietuviams“ lozungus.
  • Aš ne už susidorojimą su kažkuo, bet už skaidrumą ir visuomenės teisę žinoti, su kuo turi reikalą.
  • Į savivaldybės mandatą neįeina:
    • Bendrųjų Lietuvos vidaus, užsienio politikos ir geopolitikos krypčių (įskaitant visavertės integracijos į ES) sabotavimas;
    • Mokymo programų sudarymas už ŠMM;
    • Darželių veiklos cenzūravimas;
    • Savavališkas sprendimas, kas yra globalizacijos žala, ir prievartinis jos šalinimas;
    • Konstitucijos ir tarptautinių įsipareigojimų ginamos susirinkimų laisvės ribojimas.
  • Tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju romų, demonizavimas (žr. paveikslėlius) prilygsta neapykantos rasiniu, etniniu, kilmės ir kt. pagrindu skatinimui.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo referendumu priimta nepriklausomybės pradžioje, kai ES dar nė nekvepėjo.

Atnaujinimas vasario 8 d.

Pasirodo, žurnalas nežinojo, kuo po darbo užsiima politikos skyriaus redaktorius. Tai man asmeniškai patvirtino žurnalo leidėjas Eduardas Eigirdas, o netrukus perskaičiau ir viešą, oficialų redakcijos atsiribojimą nuo D.Varanavičiaus pažiūrų. Dar daugiau, Delfi pasidomėjo, ar sąrašo deklaruojamos pažiūros neužkliūva R.Čekučio darbdavei Seimo narei D.Kuodytei. Liberalė žada klausimą aptarti ir spręsti, lauksime rezultatų. Jaunalietuvių sąrašas vienaip ar kitaip sulauks tam tikros elektorato dalies, bet po šio įvykio ir D.Kuodytės sprendimo rinkėjai bent jau daugiau žinos apie liberalus, kurie reklamuojasi kaip „sveiko proto dešinieji“. Manau, šiuo atveju, nors ir buvo galima tiesiogiai redakcijai pranešti (išties galėjau iš karto tai padaryti, bet nemaniau, kad jie nežino), naudinga, kad „skalbiniai“ buvo skalbiami viešai. Tai prisidės prie politinių ideologijų išsikristalizavimo Lietuvoje. Rinkimai – gera proga partijoms parodyti, su kuo jos broliaujasi.

Gimstamumas ES

Štai naujausi Eurostat duomenys apie vidurkį, kiek vaikų turi 20-40 metų amžiaus europiečiai.

Gimstamumas ES

Šaltinis: Eurostat

Ryškia salotine spalva pažymėtas ES vidurkis, oranžine – Lietuva, žalsva – šalys, kuriose vyksta natūrali kartų kaita. Žinoma, prisideda vaikai, kurių susilaukia vyresni ir jaunesni žmonės. Kaip matome, daugiau vaikų šioje amžiaus grupėje turi turtingų valstybių, turinčių išplėtotą socialinę politiką, gyventojai. Vokietijoje motinystei/tėvystei sąlygos nepalankios, taigi gimstamumas vienas žemiausių. Lietuva maždaug atitinka ES vidurkį.

Komentaras apie susidorojimą su romais Prancūzijoje

Šiandien netikėtai paskambino Žinių radijo žurnalistė ir paprašė pakomentuoti romų gyvenviečių sugriovimą ir deportacijas Prancūzijoje, žvelgiant kiek plačiau – per romų integracijos Europoje prizmę. Laida bus kartojama šiandien 17.10, galima klausyti ir internetu. Taip pat šiandien pasirodžiusiame “Atgimime” galite perskaityti plačiau, kodėl manau, kad skirti kolektyvines bausmes ir paversti migracijos politiką socialinės politikos ir teisėsaugos tarnaite yra ydinga praktika. Sergu ir neturiu laiko daugiau rašyti čia, bet besidomintiems siūlau paskaityti:

Kviečiu visus,

  • kurie tiki, jog per XX amžių pasaulis pasimokė, koks blogis yra kolektyvinė bausmė,
  • kurie nemano, kad krizės padarinius galima sušvelninti demonizuojant Rytų europiečius,
  • kurie mano, kad ES turi būti lygiai teisinga įtakingiausioms savo narėms ir mažosioms valstybėms,
  • kurie nenori, kad tarp europiečių būtų pirmarūšiai ir antrarūšiai,
  • kurie netiki primityviais, prievartiniais, su fašizmu flirtuojančiais sprendimais

burtis ir netylėti. Sekite naujienas – jei pavyks, organizuosime protesto akciją. Vengrai jau buriasi rytoj. Priminkite šį klausimą kiekvienam sutiktam prancūzų diplomatui ar žurnalistui. Uždavinėkite nepatogius klausimus apie romus kiekvienoje paskaitoje, ypač apie europietišką tapatybę. Susisiekite su Europarlamento nariais ir sekite naujienas, kaip jiems pavyks balsuoti dėl smerkiančios rezoliucijos. Skleiskite naujienas savo rate, rašykite bloguose ir visiems pasakokite – žmogaus teisės yra ne tik geruoliams ir “fainuoliams”. Jos taip vadinamos dėl to, kad privalo galioti visiems. Jų nereikia nusipelnyti. Jei pagrindinės ES sutartys įtvirtina laisvą žmonių judėjimą, nevalia jo paniekinti. Nusikaltėliai turi atsakyti individualiai (kaip ir, pvz., lietuviai JK, apie kuriuos skaitome Delfi kriminalų skyriuje).

Beje, mėgstantiems tipiškus argumentus į kitą pusę galiu pasakyti: ir aš turėjau neigiamos patirties bendraujant su kai kuriais romais. Tai ką?