Posts Tagged ‘darbas’

Pora minčių apie teisę streikuoti

Šįryt, skaitydama naujienas Twitteryje, stabtelėjau ties tyrėjo ir konsultanto M.van Hulten’o teiginiu:

Belgijoje, kaip žinia, vyksta visuotinis transporto darbuotojų streikas. Plačiau apie jį rašo ten gyvenanti mano draugė Monika. Man pačiai streikai sukelia dvejopus jausmus. Meluočiau sakydama, kad kaskart, kai planuoju kelionę, nelaikau špygų: „kad tik nestreikuotų…“ Kaip individė (moteriškoji giminė šiame tinklaraštyje) noriu sklandžiai ir saugiai iš taško A nusigauti į tašką B. Tačiau kartu suprantu, kad mano kaip viduriniosios klasės darbuotojos gyvenimas gali būti toks, koks yra, dėl to ir tik dėl to, kad milijonai darbininkių kasdien pluša dėl mano ir panašių patogumo. Tik dėl to, kad pluša pakankamai pigiai, verslai teikia man mėgstamas prekes. Tik dėl to, kad kažkas nuolat nugabena mane, kur reikia, išvalo gatves, priruošia maisto, surenka likučius ir paruošia man švarias patalpas dirbti, aš galiu užsiimti savo viduriniosios klasės reikalais. Patogiai gyvenant ir laikant darbo klasę infrastruktūra, galima pamiršti apie mus aptarnaujančiųjų žmogiškumą. Streikas primena, kad šios darbuotojos turi teisę bet kada organizuotai patraukti savo darbo jėgą iš rinkos, kad pastebėtume, kokios bejėgės esame, kol jų nėra.

Taigi nėra, kas daryti. Sukandam dantis ir…

Dalykai yra susiję I: tik dėl darbo

Įvairias politikos problemas įprasta spręsti atskirai, nes taip paprasčiau administruoti, galima specializuotis ir pan. Taip gali pasirodyti, kad darbo trūkumas, universitetų kokybė, maisto kainos ir kamščiai Vilniuje yra skirtingos politikos problemos. Tačiau pamėginkime pasigilinti.

Tarkime, gyvena Vilniuje Vardmantė Pavardauskaitė ir Vardenis Pavardenis iš skirtingų Lietuvos miestelių. Iš šeimos daug pagalbos, išskyrus po maišą bulvių žiemai, savo įsikūrimui Vilniuje jie negavo. Kadangi mokykloje mokėsi gerai, mokytojos (kodėl visur moteriškoji giminė?) sakė, kad reikia kažkur stoti. Vardmantė baigė kultūros istoriją, Vardenis –  vadybą. Baigęs mokslus, Vardenis vadybininko darbo negavo. Užtat pasitaikė proga gauti valstybės tarnautojo etatą – ilgainiui jis tapo Kažkokio Dalyko vyresniuoju specialistu. Vardmantė įsidarbino muziejuje. Continue Reading »

Mano komentarai apie Azijos politiką LRT radijuje

Žurnalistinį darbą paskutiniu metu dirbu retai ir dažniau rašau į angliškus leidinius, bet dabartinis darbas sudaro puikias sąlygas padėti kolegėms rengti žinių laidas apie Rytų ir Pietryčių Azijos politiką. Šiemet jau kalbėjau:

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda toks dalykas kaip politologinė Rytų Azijos specializacija. Kaip matote, neretai reportažai apie Rytų Aziją cituoja mane ir mano bičiulį, buvusį bendrakursį Konstantiną Andrijauską, dirbantį MRU. Kai mes studijavome, Rytų Azijos studijos glaudėsi filologijos, filosofijos ir istorijos fakultetuose.

Feministinė partija – kodėl gi ne?

Po rinkimų kilo iniciatyva steigti naują kairiąją politinę partiją. Kol kas yra tik Facebook grupė, bet ten aktyviai verda diskusijos. Toks poreikis iškilo dėl to, kad kairiųjų pažiūrų žmogoms atsibodo LSDP, užtat dėl socialinių tinklų ir kitų dalykų vis aiškiau, kad šis segmentas nėra toks mažas, koks buvo prieš kokius penkerius metus. Be to, į Europos Parlamentą pateko įvairios smulkios politinės partijos, tokios kaip Feministinė iniciatyva Švedijoje. Lygiagrečiai su šiomis diskusijomis Donatas Paulauskas iškėlė labai savalaikį klausimą – ar Lietuvai irgi reikia feministinės partijos. Manau, kad pats laikas bent jau padiskutuoti apie tokią galimybę. Tačiau socialiniuose tinkluose apie tai išsakyta ir nepalankių komentarų: feminizmas svarbu, bet visgi partijos, kurių pagrindas ne ekonomika, ilgai neišsilaiko. Leiskite paklausti, kaip tai ne ekonomika? Lyčių (ne)lygybė yra pamatinis visuomenę, deja, iki šiol struktūruojantis veiksnys.
Continue Reading »

“Ryanair lietuviai” – mėnesio skaitomiausias

Euroblogas nutarė rinkti mėnesio skaitomiausią tekstą. Praėjusį mėnesį tokiu tapo maniškis, „Ryanair lietuviai“. Jei dar neskaitėte, kviečiu perskaityti čia.

Kodėl Lietuvoje padaugėjo nesimokančio ir nedirbančio jaunimo?

ES institucijos nuolat seka jaunimo, kuris nesimoko ir nedirba, dalį visoje ES. Tai patikimesnis rodiklis nei jaunimo nedarbas, kuris užgriebia tik registruotas bedarbes. Nesimokančio ir nedirbančio jaunimo (15-24 m. amžiaus žmogų dalis) labai nevienodai jautri krizei įvairiose valstybėse. Prieš krizę buvome vienoje lygoje su Vokietija, Belgija ir Suomija, bet per dvejus metus priartėjome prie pietiečių (beje, Estija taip pat). Continue Reading »

Darbdavių nepasitenkinimo darbuotojų įgūdžiais šaknys?

Neretai girdime, kad darbdavės Lietuvoje nepatenkintos mokslus ką tik baigusių darbuotojų įgūdžiais. Iš to daroma išvada, kad mokymo įstaigos nepakankamai paruošia darbui, reikėtų labiau orientuotis į praktiką. Darbe skaitydama šią veiksmų programą ir joje pateiktą padėties analizę aptikau, kuo skiriamės nuo daugelio kitų ES šalių, – mokomės daug, bet tik kartą gyvenime. Vakaruose labiau įprasta mokytis po truputį. Taip ir prie darbo rinkos prisitaikyti lengviau.

Šaltinis: 2007-2013 m. „Sanglaudos skatinimo veiksmų programa

Straipsnis apie aukštojo mokslo reformą

Nuo to laiko, kai išėjau iš „Atgimimo“ 2011 m., ieškojau žiniasklaidos priemonės, kurios vizija bei misija tikėčiau ir kuriai galėčiau su džiaugsmu siųsti savo idėjas. Sykį prieš akis sušmėžavo šis naujas į darbo judėjimą orientuotas portalas, ir po daugybės pastangų pavyko susisiekti su jo redaktore. Pasiūliau kelias temas, ir ji išsirinko švietimo reformą. Tai buvo pirmas „rimtas“ mano straipsnis užsienio spaudoje – anksčiau angliškai daugiausiai rašiau apie keliones ir laisvalaikį, o ne politiką ir ekonomiką.

Net nustebau, kaip nesunkiai pavyko susisiekti su reikalingomis žmogomis. Geranoriškai atsiliepė Artūras Stimbirys iš LAMPSS ir jo kolegės iš profsąjungų, Seimo narė Marija Auštinė Pavilionienė, švietimo ir mokslo viceministras, buvęs VU prorektorius Rimantas Vaitkus. Iš jų gavau kalnus informacijos ir, laikydamasi savo įpročio, surašiau viską, ką turėjau. Viršijau žodžių limitą dvigubai. Tada išmečiau vieną iš potemių, kiek galėdama nukarpiau. Truputį apmaudu, kad teko palikti mažai pašnekovų komentarų, nesileisti į gylį. Redakcija liepė paaiškinti kai kuriuos dalykus užsienio skaitytojams, taigi erdvės plėtotis liko dar mažiau. Tekstas išėjo toks. Džiaugiuosi juo, nes smagu situaciją Lietuvoje pristatyti užsienio skaitytojoms, ir jau seniai norėjau dirbti tam leidiniui. Tačiau reikia pagalvoti, ką daryti su turima informacija, kuri netilpo į straipsnį.

Apie aukštąjį mokslą esu rašiusi nemažai: čia, taip pat į skaitmeninį archyvą, rodos, neperkeltuose poroje „Atgimimo“ straipsnių, čia ir čia. Tikrai neapleisiu tos temos, nes ji ne tik įdomi, bet ir siejasi su mano tiriamaisiais darbais. Ką čia sugalvoti šiam kartui?

Minimali alga

Rinkimai į valdžią su trenksmu atvedė Darbo partiją, kurios kertinis pasiūlymas, tapęs daugybės pajuokų objektu, buvo padidinti minimalią algą iki 1509 litų. Nežinia, ar pažadai iš viso kelti minimalią algą bus pamiršti, vos išsidalijus portfelius, bet, kol taip neatsitiko, padiskutuokime apie ją. Continue Reading »

Svajonių vyriausybė – ką manote?

A.Račo tinklaraštis paskutiniu metu kokybiškai produktyvus. Šiandien skaniai perskaičiau, kaip konservatorių pagyros palyginamos su nuveiktais darbais, o po to sudomino jo pateiktas žurnalo IQ sudarytos svajonių vyriausybės vertinimas. Būtų labai įdomu išgirsti, ką mano mano tinklaraščio skaitytojos ir kokią svajonių vyriausybę jos sudarytų. Man įdomesnė kiek platesnė problema. Continue Reading »