Posts Tagged ‘darbas’

Kodėl Lietuvoje padaugėjo nesimokančio ir nedirbančio jaunimo?

ES institucijos nuolat seka jaunimo, kuris nesimoko ir nedirba, dalį visoje ES. Tai patikimesnis rodiklis nei jaunimo nedarbas, kuris užgriebia tik registruotas bedarbes. Nesimokančio ir nedirbančio jaunimo (15-24 m. amžiaus žmogų dalis) labai nevienodai jautri krizei įvairiose valstybėse. Prieš krizę buvome vienoje lygoje su Vokietija, Belgija ir Suomija, bet per dvejus metus priartėjome prie pietiečių (beje, Estija taip pat). Continue Reading »

Darbdavių nepasitenkinimo darbuotojų įgūdžiais šaknys?

Neretai girdime, kad darbdavės Lietuvoje nepatenkintos mokslus ką tik baigusių darbuotojų įgūdžiais. Iš to daroma išvada, kad mokymo įstaigos nepakankamai paruošia darbui, reikėtų labiau orientuotis į praktiką. Darbe skaitydama šią veiksmų programą ir joje pateiktą padėties analizę aptikau, kuo skiriamės nuo daugelio kitų ES šalių, – mokomės daug, bet tik kartą gyvenime. Vakaruose labiau įprasta mokytis po truputį. Taip ir prie darbo rinkos prisitaikyti lengviau.

Šaltinis: 2007-2013 m. „Sanglaudos skatinimo veiksmų programa

Straipsnis apie aukštojo mokslo reformą

Nuo to laiko, kai išėjau iš „Atgimimo“ 2011 m., ieškojau žiniasklaidos priemonės, kurios vizija bei misija tikėčiau ir kuriai galėčiau su džiaugsmu siųsti savo idėjas. Sykį prieš akis sušmėžavo šis naujas į darbo judėjimą orientuotas portalas, ir po daugybės pastangų pavyko susisiekti su jo redaktore. Pasiūliau kelias temas, ir ji išsirinko švietimo reformą. Tai buvo pirmas „rimtas“ mano straipsnis užsienio spaudoje – anksčiau angliškai daugiausiai rašiau apie keliones ir laisvalaikį, o ne politiką ir ekonomiką.

Net nustebau, kaip nesunkiai pavyko susisiekti su reikalingomis žmogomis. Geranoriškai atsiliepė Artūras Stimbirys iš LAMPSS ir jo kolegės iš profsąjungų, Seimo narė Marija Auštinė Pavilionienė, švietimo ir mokslo viceministras, buvęs VU prorektorius Rimantas Vaitkus. Iš jų gavau kalnus informacijos ir, laikydamasi savo įpročio, surašiau viską, ką turėjau. Viršijau žodžių limitą dvigubai. Tada išmečiau vieną iš potemių, kiek galėdama nukarpiau. Truputį apmaudu, kad teko palikti mažai pašnekovų komentarų, nesileisti į gylį. Redakcija liepė paaiškinti kai kuriuos dalykus užsienio skaitytojams, taigi erdvės plėtotis liko dar mažiau. Tekstas išėjo toks. Džiaugiuosi juo, nes smagu situaciją Lietuvoje pristatyti užsienio skaitytojoms, ir jau seniai norėjau dirbti tam leidiniui. Tačiau reikia pagalvoti, ką daryti su turima informacija, kuri netilpo į straipsnį.

Apie aukštąjį mokslą esu rašiusi nemažai: čia, taip pat į skaitmeninį archyvą, rodos, neperkeltuose poroje „Atgimimo“ straipsnių, čia ir čia. Tikrai neapleisiu tos temos, nes ji ne tik įdomi, bet ir siejasi su mano tiriamaisiais darbais. Ką čia sugalvoti šiam kartui?

Minimali alga

Rinkimai į valdžią su trenksmu atvedė Darbo partiją, kurios kertinis pasiūlymas, tapęs daugybės pajuokų objektu, buvo padidinti minimalią algą iki 1509 litų. Nežinia, ar pažadai iš viso kelti minimalią algą bus pamiršti, vos išsidalijus portfelius, bet, kol taip neatsitiko, padiskutuokime apie ją. Continue Reading »

Svajonių vyriausybė – ką manote?

A.Račo tinklaraštis paskutiniu metu kokybiškai produktyvus. Šiandien skaniai perskaičiau, kaip konservatorių pagyros palyginamos su nuveiktais darbais, o po to sudomino jo pateiktas žurnalo IQ sudarytos svajonių vyriausybės vertinimas. Būtų labai įdomu išgirsti, ką mano mano tinklaraščio skaitytojos ir kokią svajonių vyriausybę jos sudarytų. Man įdomesnė kiek platesnė problema. Continue Reading »

Įdomioji statistika: nedarbas ir emigracija Rytų Europoje

Dirbu prie ataskaitos apie emigrančių grįžimą į Latviją, Lenkiją, Rumuniją ir Vengriją. Ta proga parsisiunčiau visokių lyginamųjų Eurostat duomenų ir, norėdama tiek pati sau, tiek, jei prireiks, užsakovui iliustruoti krizės pradžios tendencijas, nusipaišiau tokį grafiką: Continue Reading »

Diskusija apie vyriškumą

Vieną dieną, perskaičiusi V.Laučiaus atsaką M.Jankauskaitei dėl mačizmo žalos, sėdau rašyti tinklaraščio. Tačiau po to pamąsčiau, kad bus geriau, jei tekstą išgryninsiu ir pateiksiu platesnei auditorijai. Štai jis. Tai mano pirmas tiesiogiai Delfi parašytas tekstas – anksčiau kelios mano skiltys ir straipsniai buvo perspausdinti iš „Atgimimo“.

Labai smalsu, ar bus koks nors atsakymas. V.Laučių gerbiu kaip sąžiningą konservatorių, bet šitos temos jis ryškiai nėra labai gerai apmąstęs. Prieš kelias dienas gavau vieno pažįstamo laišką su komentarais mano tekstui, kuriame aiškinama, kur pasireiškia prigimtis. Išties, niekas neneigia biologinių skirtumų ir to, kad gimdo tik moterys. Tačiau gimdo ne visos moterys, nuo ko jos nenustoja būti moterimis. Net Naująjame Testamente (1 Kor 7) parašyta, kad geriau likti „mergaite“ (atitinkamai ir vyrams geriau „neliesti moters“), o santuoka šeima yra pusėtinas pasirinkimas, jeigu negali susilaikyti, siekiant išvengti ištvirkavimo. Taigi absoliučiai neleistina, kad moteriškumą apibrėžtų gimdymas. Niekada taip nebuvo ir geriau niekada ir nebūtų. Ankstyvojoje krikščionybėje moterys kartu su vyrais drąsiai pakeldavo kankinimus ir dirbdavo, skleisdamos savo religiją, ir niekas joms neaiškino, kad geriau eitų gurkšnoti „Baileys“ ir gimdyti vaikų, nes biologija taip liepia.

Dar daugiau, turint galvoje, kad žmoga dirba apie 40 metų, 2-3 metai kūdikiams auginti yra tik mirksnis. Tad kodėl tie 2-3 metai turėtų labiau apibrėžti moters padėtį visuomenėje nei 40 metų, kuriuos ji dirba už šeimos ribų? Senovės Lietuvoje taip ir būdavo. Lietuvės valstietės dirbo ūkyje kaip ir vyrai, o mažus vaikus prižiūrėdavo senelės ir kitos išplėstinės šeimos narės. Penkiametės galėdavo eiti žąsų ganyti, o ne tikėdavosi, kad mama aukos darbą, kad jas apšokinėtų. Aristokratės samdydavo žindyves ir aukles. Žydės moterys neretai sukdavo verslus ir išlaikydavo šeimas, jei vyrai pašvęsdavo gyvenimą šventraščių studijoms. Moteris-namų šeimininkė yra absoliutus industrializacijos ir urbanizacijos produktas. Tiek tos biologijos.

Dienos skaičius: kiek lietuvių migravo dėl darbo 2005 m.

Darbe skaitau Eurofound ataskaitą „Foundation findings: Mobility in Europe – The way forward“. Ji remiasi 2005 m. Eurobarometro apklausa. Pastaroji rodo, kad Lietuvos gyventojos paprastai nelinkusios keisti gyvenamosios vietos dėl darbo:

Lietuvos gyventojos dėl darbo kraustėsi mažiau nei Latvijos ir Estijos, o visos baltės ir lenkės kartu gerokai atsiliko nuo skandinavių. Tiesa, apklausos metodologija tikrosios padėties neparodo. Juk apklaustos šalies gyventojos. Greičiausiai skandinavės padirbo ir grįžo, o Rytų Europoje tos, kas išvažiavo, tapo apklausos subjektėmis kitoje šalyje :)

Kita vertus, tikėtina, kad dabar vaizdelis būtų gerokai kitoks.

Kada moterys nelinkusios rizikuoti

Pagaliau radau mokslinį pagrindimą tam, ką seniai norėjau kažkaip įrodyti. Šiame straipsnyje aprašomi atlikti psichologiniai tyrimai, kokiose situacijose moterys nelinkusios rizikuoti ar visapusiškai atskleisti savo analitinių gebėjimų. Turbūt nenustebsite – tada, kai prieš tai akcentuojama jų lytis, jos priverčiamos apie ją galvoti. Tada atitinkamai ir elgiasi pagal stereotipą. Šis tyrimas itin svarbus darbovietės kontekste, kur gali nebūti tiesioginės diskriminacijos, bet klestėti seksistiniai juokeliai, būti keliami tam tikri su lytimi susiję lūkesčiai. Šiuo metu darbe su dar keliais kolegomis inicijavome apklausą apie patiriamus nepatogumus dėl lyties, amžiaus ir kitų pagrindų, kovą darbe vedžiau mokymus šia tema. Tai nėra lengva net institucijoje, kuri nuolat tyrinėja lyčių (ne)lygybę, nes kai nėra akivaizdaus puolėjo (diskriminuojančiųjų), tai sunku suprasti, nuo ko gintis. Vis dėlto šaunuoliai firmos vadovai, kad įsitraukė į šių procesų organizavimą, ir tikiuosi, kad daugiau Lietuvos įmonių taikys tokią praktiką tartis su darbuotojais apie netiesioginę diskriminaciją, stereotipinius lūkesčius ar kitokius patiriamus nepatogumus.

Kelios tipinės situacijos, apie kurias žmogos dažnai nesusimąsto: iš moterų tikėtis, kad jos prisiims atsakomybę už viską, kas susiję su maistu ir švara darbovietėje, juokeliai, epitetų pasirinkimas (“žavioji” vs. koks nors “greitasis”, “sumanusis”). Tai prasideda darželyje ir tęsiasi iki pat aukščiausių vadovaujančių pozicijų. Tačiau visa tai nebūtų įmanoma be savidiskriminacijos: tylaus susitaikymo ar aktyvaus pateisinimo iš tų, kurios yra diskriminuojamos. Taip pat dažnai teigiama, kad esą nieko negali padaryti, jei vyrai labiau kvalifikuoti, labiau linkę rizikuoti, ištvermingesni – štai jums ir nelygios pasekmės. Psichologų tyrimai praveria “juodąją dėžę” ir parodo, kaip tai nutinka.

Asmeninio gyvenimo reikalai: apginkit nuo gynėjų

Nežinau, pavasario kaltė ar ne, bet pastebiu naują straipsnių ir komentarų apie vadinamąją seksualinę revoliuciją bangą. Šiandien radau itin įdomų egzempliorių. Jis man priminė, kaip prieš kelis mėnesius man parašė viena jaunųjų žurnalistų programos dalyvė. Su nuginkluojančiu nuoširdumu ji papasakojo rengianti straipsnį apie paauglių abortus ir parašė: “Girdėjau, kad esate feministė, taigi norėjau išgirsti Jūsų nuomonę.” Pasakiau, kad nieko neišmanau apie paauglių abortus, bet ji teigė renkanti nuomones, taigi sutikau duoti interviu. Itin sudomino klausimas, ar abortai nėra hedonistiško gyvenimo būdo pasekmė. Išties, feministėms reikėtų daugiau dėmesio skirti viešajai nuomonei šiuo klausimu, nes daug žmogų mąsto būtent taip. Tačiau (ir, žinoma, tai pasakiau per interviu) kiekviena mano pažįstama hedonistė žino šį bei tą apie bent kelis apsisaugojimo būdus. Neturiu jokių duomenų, bet manyčiau, kad abortai aktualesni pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms: girtaujančių ir smurtaujančių vyrų žmonoms ir sugyventinėms, žemo išsilavinimo poroms, mažai žinių ir patirties turinčioms jaunuolėms… Na, bet nespekuliuosiu apie tai, ko nežinau. Šios dienos tema – hedonistai. Bernardinų išverstame straipsnyje būtent šiuo tipažu ir remiamasi. Continue Reading »