Posts Tagged ‘buržujų naujienos’

Valstybė ir vaikai

A.Račo tinklaraštyje skaičiau jo nuomonę apie susiorganizavusių tėvų surengtą ‘laidotuvių’ akciją prie prokuratūros, kuria norima pošiurpiu būdu pasakyti, kad tėvystė ir motinystė yra toks šventas reikalas, kad jei ja užsiimantis žmogus sukčiauja, neturi būti baudžiamas. Visiškai sutinku su A.Raču, kad neleistina valstybės pastangomis užtikrinti, kad aukštesniosios-viduriniosios klasės asmenys toliau liktų aukštesniojoje-viduriniojoje klasėje, kai tuo tarpu esą trūksta pinigų varganoms bedarbių pašalpoms. Žinoma, yra ir kitų niuansų.

Continue Reading »

Metų apibendrinimas – o taip! Pirma dalis: pasaulis

Skaitydama lietuvišką spaudą, pastebėjau primirštą dalyką: argi ne prieš dešimtmetį pasaulis drebėjo dėl kompiuterių kracho, tikėjo globalizacija ir kiek nusivylė, kad dar neturi skraidančių mašinų, kaip buvo pranašauta? Štai čia apžvelgiami svarbiausi pasaulio įvykiai, kaip juos mato tam tikri autoriai. O kaip matau aš? Continue Reading »

Advokatas mano, kad žydai vienu balsu reikalavo turto, o neonaciai jį gynė

Štai kokia naujiena apie neonacių maršo dalyvį. Iš studento galima būtų tikėtis aukštesnio intelekto ir susigaudymo (pvz., kas per socialinis vienetas “žydai” ir kas jo vardu kalba, arba kam jau buvo grąžintas turtas, o kam ne Lietuvoje). Na, bet tiek to. Naciūkščio elgesys manęs nestebina. Daug kraupesnis yra advokato pasisakymas:

„Jis rodė neapykantą žydams tik dėl to, kad jie reikalauja grąžinti turtą“, – advokato teigimu, J. Liagas elgėsi „kaip tikras Lietuvos patriotas“. Continue Reading »

KK mintija

Mano mėgstamas autorius Kęstas Kirtiklis, atsigavęs po (turbūt) ekonominių reikalų ir perkrovų sąlygoto laikino intelektualinio išsikvėpimo, parašė labai šaunų tekstą, kurį prarijau su didžiausiu malonumu. Vėl pradėjau skaityti “Bernardinus”, nes jis ten rašo.

Neketinu veltis į diskusijas, jei kas turi kokių negatyvių minčių dėl jo idėjų ir elgesio. Vis tiek manau, kad senatvėje su pasididžiavimu pasakosiu, jog su juo gėriau :D

Pamintijimai apie krikščionybę

Vakar vienas atsitiktinis pašnekovas išsakė tokią mintį: “Tapti krikščioniu užtenka penkių minučių, o va tapti judėju reikia bent metų.” Ta proga sumąsčiau idėją rinkti stereotipus apie krikščionybę (nes, šiaip ar taip, jau ir taip renku visokiausius stereotipus, kaip pastebėjote). Paprastai girdžiu tokias nuomones, kad krikščionys mėgsta viską drausti, kad laikosi viduramžiškų nuostatų, kad privalo susilaikyti nuo visų malonumų, dėl to labai kenčia ir yra pikti. Japonams krikščionybė – holivudinių atributų paradas, pavydėtina sistema, mokanti, kaip elegantiškai švęsti. Juk iš jos kilo Kalėdos, Šv. Valentino diena, vestuvės su balta suknele… Continue Reading »

Vertimo subtilybės

Dauguma lietuvių tiki, kad puikiai moka anglų kalbą dėl to, kad jos mokėsi ir jiems mokykloje gerai sekėsi. Nepaisant to, kad anglų kalbos lygis mūsų šalyje palyginti neblogas, reikia pastebėti, kad trikdo įsitikinimas, jog bet kas gali išversti net ir nekasdienius žodžius. Todėl kai kuriose Vilniaus kavinėse meniu yra “miltingų patiekalų” skyreliai. Bet labiausiai vertimo sugebėjimais mane žavi Delfi komanda.

Delfi yra portalas, kurį skaitau beveik kasdien, todėl iš karto pranešu: nesiekiu ant jo “užvaryti”. Tačiau kai kurie dalykai – nei juokis, nei verk. Pavyzdžiui, šiandien skaičiau apie gražiausių pasaulyje, o iš tikrųjų – JAV ir JK, įžymybių dvidešimtuką. Į akis pirmiausiai krito tai, kad nebuvo nė užsiminta apie šaltinį, iš kurio akivaizdžiai viskas pažodžiui nurašyta. Jei nejaučiate iš stiliaus, bet ką įtikins toks sakinys: “Jeigu tu netiki, kad Supermenas yra seksualus, vadinasi tu nesi amerikietė”. Joks autorius to nebūtų parašęs Lietuvos publikai. Na, čia jau etikos, o ne stiliaus dalykas.

Bet labiausiai pritrenkiantis vertimas yra apie Fergie: “Jos išorinis grožis tiesiog stulbinantis, bet dar didesnio šarmo prideda jos vidinė stiprybė bei konfidencialumas.” Yra pagrindo spėti, kad originalas gyrė dainininkės confidence - pasitikėjimą savimi. O Delfi versijoj suprask, kaip nori, – gal talentingai nuo paparacių ginasi, gal apie asmeninį gyvenimą per daug nepasakoja.

Dar šiek tiek apie Rihanną: “Jos karamelės atspalvio oda, egzotiški veido bruožai bei šviesiai rudos akys, nepaisant jos balso, yra viena iš daugybės jos populiarumo priežasčių.” Ar vertėjui/ai tikrai toks klaikus Rihannos balsas?

Mažesnis perliukas: “Zaco Efrono grožis nenupasakojimas. Kuri iš merginų nenorėtų atlikti su juo dueto, netgi apsivilkusi prakaituotą sportinę aprangą?” Garantuoju, kad originale įžymybė vilkėtų sportinę aprangą, o ne dueto su juo trokštanti mergina.

Šitos nesąmonės atskleidžia ne tik primityvaus, apgraibinio vertimo iš anglų kalbos problemą. Blogiau tai, kad portaluose miega [lietuvių] kalbos redaktoriai. Ūūū, labas rytas.

Jaunieji žurnalistai

Perskaičiau šiemet Europos jaunųjų žurnalistų konkurse “Praplėsk savo akiratį” tarp Lietuvos žurnalistų nugalėjusį darbą. Jis yra čia. Nenoriu įžeisti autorės, bet man jis pasirodė nykus ir primityvus. Ne dėl to, kad pati būčiau super kieta, ne, bet į tokį konkursą tikrai nesiųsčiau darbo, jei nebūčiau jame pati atradusi kažko naujo, o tik pergromuliuočiau kažkieno jau 20 kartų išsakytas mintis apie Europą. Čia buvo toks atvejis, kai mados žurnalistė pabandė parašyti apie politiką. Na, septintokei už tokį gal parašyčiau devynis.

Turiu su juo ir ideologinių problemų. Štai argumentas, anot autorės, įrodantis, kad “mes europiečiai”:

“Penki šimtai milijonų žiūrinčių tą pačią laidą „Vienas prieš visus“, skaitančių tą patį „Cosmopolitan“ ar „Playboy“, tik skirtingomis kalbomis, valgančių tokius pat „Cornflakes“ sausus pusryčius, geriančius tokią pačią „Lipton“ arbatą, besirengiančių „Zara“ ar „Mango“ drabužiais, atostogaujančių Turkijoje ar Egipte, savaitgaliais vykstančių į užmiesčio sodybą ar vaikščiojančių miesto parke.”

Tai labai tipiškas pareiškimas, kuriuo universalizuojamos ir suabsoliutinamos viduriniosios klasės patirtys, padarant jas privalomas siekiant tam tikro teigiamą krūvį turinčio titulo (šiuo atveju “europiečiai”). Apibrėžiant europietiškumą kaip globalius viduriniosios klasės atributus, diskursyviai nepaliekama jokių galimybių kitoms klasėms pretenduoti į šį titulą. Todėl, atrodo, autorei visai patiktų įsivaizduoti dvi (ar tris, ar šešias) Lietuvas, kurių viena – ta “apgreidinta”, europietiška, o kita – atsilikusi. Tokie gyvenimo būdo dalykai yra visiškai laisvai pasirenkami, todėl, pavyzdžiui, galėtume sakyti, jog puikiai integruojamės į Kiniją, kadangi naudojame tokią pačią tekstilę, o vyrai ir vienur, ir kitur spjaudosi ant šaligatvio.

Ką gi, prisiimu dalį kaltės, kad nepakankamai agitavau draugus žurnalistus siųsti kokybiškesnių tekstų konkursui.