… vengriškos liaudies šokių muzikos. Ech, duodavo garo:

Artėja paraiškų pridavimo terminas į CEU vasaros mokyklą. Tai – didelis daugiadisciplinis ir tarpdisciplininis sambūris, į kurį kasmet pakviečiami ne tik CEU akademikai, bet ir mokslininkai iš pačių įvairiausių valstybių. Į šią poros savaičių vasaros mokyklą kviečiami visų pirma jauni akademikai, norintys gauti naujo įkvėpimo savo tyrimams ar dėstomiems kursams, doktorantai, bet taip pat – magistrantai ir magistrai, tyrimais užsiimančių institucijų ir privačių įstaigų darbuotojai, nevyriausybinio sektoriaus atstovai, žurnalistai ir kiti. Rytų europiečiams dažnai skiriamos stipendijos.

Continue Reading »

Buvau Budapešte. Ir Serbijoj buvau. Pamaitinau savo Serbijos ilgesį, kuriam laikui ramus.

Budapešte buvo karšta, prie katedros atsidarė ledainė, kur parašyta, kad naudoja tik natūralias medžiagas, o pardavėjos iš ledų išraido dvispalvę rožę ir visada nusišypso. Be ledų ar vandens – niekur. Parke, kur kadaise tyčia iš arti įžūliai fotografavau moterį, vedžiojančią šunį prie užrašo “šunis vedžioti draudžiama”, auga daug spalvingų gėlių ir keletas žmonių deginasi. Priešais mano akis ant pievos gulinčio vaikino ranka tingiai ropinėja po sijonuotą šalia nudribusios merginos užpakalį. Kažkodėl visiškai nėra vaikų, tuščios kiūto jiems skirtos sūpynės, aš norėčiau ant jų įsitaisyti, jei būtų pavėsyje. Nesuprantu, kaip pora ant pievutės nepavargsta nuo saulės. Ant kito suoliuko deginasi mergina, iškėlusi blizgančią nosį į saulę, – labai tikiuosi, kad visiems tiems žmonėms nieko blogo nenutiks. Saulė arši ir žudikiška, bet galbūt per daug aptingusi, kad kam nors kenktų.

Vengriškai supratau dar pakankamai, pasakyti, žinoma, mokėjau mažiau, bet ir beveik neprireikė. Tačiau tokioj situacijoj, kai mano vengrų kalbos visiškai užteko, vienas rūbininkas paklausė: ”Kolozsvari?”, t.y., ar aš iš Klužo, ar kaip ten jį transkribuoti, vengriškosios Rumunijos dalies širdies. Išeina, kad gal kalbu su transilvanišku akcentu. Sakau, iš Lietuvos, tai labai stebėjosi, klausė, ar liūdna bus palikti Budapeštą.

Nebuvau pas bahajus, bet po vasaros stovyklos nebesinori. Susitikau su buvusia grupioke, kuri liūdi, kad po universiteto jos gyvenimas sugrįžo į seną vagą, niekam nerūpi jos naujas laipsnis, ir jokios naujos galimybės neatsivėrė, ir apskritai, nieko, atrodo, neišeina pakeisti. Man po studijų pasikeitė labai daug kas, bet kartais jaučiuosi ne mažiau spąstuose.

Ėjau kartą su draugeliu vieno jo naujos galerijos apžiūrėti. Po to užsukom į jaukią kavinę pusiau viduj be sienos, pusiau terasoje. Kavinė įsikūrusi romų kvartale, netoli kelios statybvietės, gatvė nepagrindinė. Ją įkūrė tokia labai šauni pora, egiptietis-italas ir vengrė, mano draugas juos pažįsta. Ten sėdi ir vietiniai gyventojai, ir couch surferiai, ir pretendentai į bohemą. Kai mes atėjom, žmonių praktiškai nebuvo, svečiavosi dvi šeimininkės draugės ir vienas čiūvas, kuris mums atėjus ištiesė ranką ir prisistatė “Ahava” [hebr. "meilė"]. “Oho,” – pagalvojau, o per tą laiką draugas išsiaiškino, kad tas čiūvas yra iš Izraelio ir puolė su juo tarškėti hebrajiškai. Supratau gal kas aštuntą žodį, bet išsiaiškinom, kad izraelietis yra keliaujantis muzikantas. Na, tada pseudonimas nestebina. Aš persimečiau keliais žodžiais su vengrėmis, o kai draugas išniro iš savo minkštų kalbinio solidarumo patalų, kavinės šeimininkas mums atnešė labai spalvingo ir labai skanaus “Sacharos gėrimo”. Izraelietis su jį apgyvendinusia couch surfere išėjo. Nudribę ant kėdžių terasoje su įmantria ant grindų pastatoma stalo aukščio pelenine, aptarinėjame įvykius. “Ateini į kavinę romų kvartale ir susiduri su Ponu Meile,” – susumuoja draugas, galvodamas, kaip čia dar pasimatyti su muzikantu. Pasimatysime. Kitą dieną eisime į jo koncertą, klausysimės jo kūrybos ir kitų kūrybos, tokios kaip ši, dainų. Man labai įstrigo viena daina, kurią, kaip pasakojo atlikėjas, parašė jo buvusi mergina. Pagalvojau, kad labai norėčiau su autore susipažinti.

Paskutinį vakarą praleidau prie Dunojaus su tušinuku atidarytu vyno buteliu, pro šalį plaukiančiais turistais ir dainomis arabų, bengalų, gruzinų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. Liūdniausia grįžus yra tai, kad visos šitos patirtys turėtų būti ne anomalija – taip gi ir turi būti nuolat. Bet nėra. Gal bandysime pasigaminti.

Šiandien su K. stebėjom keistą vaizdelį. Vietiniam supermarkete buvo akcija: imi kibirą, krauni tiek apelsinų, kiek telpa, ir moki keturis eurus. Žmonės grūdosi aplink tuos apelsinus, rūšiavo, rankiojosi, kimšo… Laukdamos eilėje pamatėm, kad aplink buvo bent septyni žmonės su tais apelsinų kibirais. Visi stengėsi prikrauti tiek, kiek telpa, ir su nepaklusniais apelsinų kaupais, gaudydami, kad neriedėtų aplink, jie kinkavo link kasų. K. man dar išvertė, kad gretimoje eilėje moteris priekaištavo savo vyrui: “Blogai prikrovei, žiūrėk, va ten yra erdvės dar vienam apelsinui. Nepasinaudojome proga, tai tavo kaltė…” Tie apelsinai greičiausiai taps priežastimi visos puokštės emocijų: susierzinimo perkant ir nešant, džiaugsmo atnešus, malonumo valgant, nebemalonumo apsivalgius, kartėlio išmetant pasenusius… Nes į kibirą jų tikrai telpa daug. Belieka tikėtis, kad jie bent jau ne persenę, ne storaodžiai ir ne dar kokie nors neskanūs. Jei būčiau stebėjusi visa tai ilgiau, tikriausiai paskui būtų sapnavęsi nepaklusnūs, per kraštus lipantys, riedantys, tvindantys ir godžiomis rankomis atgal kemšami apelsinai. Prisiminiau Akutagawos novelę apie herojaus nuotaiką pabaigoje pataisiusią kaimietę merginą, pro traukinio langą metančią kažkokiems vaikams vaizdo pilkumą kertančių ryškių apelsinų. Kažkodėl įpratau apie apelsinus mąstyti pagal tą novelę. Ir kokie neapelsiniški man šiandien atrodė tie supermarketo apelsinai… Tokie, kad Akutagawos idėjos atitikmuo, kažkodėl pagalvojau, šioje situacijoje galėtų būti gal nebent kokia žvitri pelytė, netikėtai išlindusi iš vieno tų permatomų “Spar” logotipu paženklintų kibirų, iš tos erdvės, kurioje dar būtų galėjęs tilpti apelsinas.

Paskutinę senųjų metų dieną pratinginiavau, vertindama teigiamai faktą, kad beveik neturėjau maisto ir negalėjau jo vartojimu tos dienos užpildyti. Pietaudama žiūrėjau kažkokį vengrišką Lotynų Amerikos šokių pasirodymą, kuris, kaip ir priklauso, buvo spalvotas, ir, kaip ir buvo galima tikėtis, tvoskė būdingu vengrišku hiperseksualumu. Mikrobangėje, kurios lėkštė nežinia nuo kieno veiklos nustojo suktis, skrudinosi mano kuklūs pietūs, o aš stebėjau, kaip nuo moterų numėtomos skaros, ir raitosi kažkuo panašiu į maudymosi drabužius aptempti kūnai greičiau nei šokio ritmas lieptų, – apskritai teliką įsijungiau tik dėl to, kad vakar patiko žiūrėti Flashmob operą per BBC Prime. Sugalvojo kažkas padaryti galingą operą metro stoty, tokią su čia pat surinktu choru, bet iš anksto tvarkingai susodintais muzikantais, saldžia ir nuspėjama meilės istorija ir juodaodžiu angelu.

Ir štai – laikas, socialinis spaudimas kažką daryti, nieko nežinau, sėdžiu prie kompo ir grybą pjaunu. Ir štai – vienintelis svarbus ir esminis momentas metams besibaigiant. Šilumos ir kompanijos sulaukiu iš žmonių, iš kurių to nesitikiu, kuriuos pagal pirmą įspūdį priskiriu tiems, su kuriais pasisveikinsiu koridoriuose, bet greičiausiai nesusibičiuliausiu. Ir šią akimirką, kad būtų svarbus ir įsimintinas naujųjų sutikimas, tik jie pasidalys skania vakariene, tik jie kartu pasišypsos, stebint siautėjančių vengrų minią. Štai kas buvo šventė.

Vakaras, važiavimas. Metro pilnas kapitonų, raganų, fėjų skrybėlių, ryškių makiažų ir krepšinio fanų mėgstamų triūbelių, zuikių ausyčių ir boružių ūselių, požeminėje perėjoje naujametinės atributikos pardavėjai varžosi, kas išradingiau triūbija, net benamiai išsilakstę. Gerai porelėms, nes kiekvienas turi į ką pasilaikyti, kai slysta. Centras plyšta nuo triūbijimų – tuo užsiima ne vien vengrai, Budapeštas pilnas italiūkščių, kai kurie apsistoję studentų pralaisvintame mūsų barake ir iš baseino vaikščioja pusnuogiai. Dar yra kelios grupės kinų, kurie nusipirkę spalvingas irgas popierines triūbas ir kažkodėl plekšteli keliems atsitiktiniams praeiviams į galvas jomis.

Preikeiviai siūlo šampano butelius, bet mes su H. renkamės karštą vyną. Kažkodėl mus net tris kartus skirtingose vietose kalbina ir kažko klausia ar prašo. Šaižaus triūbijimo nebėr aikštėj, kurioje užmetam akį į koncertą. Vienas plaikstosi ir – stebėtina – angliškai dainuoja vengriškas amberlaifas. Mums karnavališki persirengėliai daug įdomesni.

Patraukiam į didelę aikštę fejerverkų žiūrėti. Fejerverkai dideli ir spalvoti, bet man gražiau tai, kaip jie atsispindi aplinkinių buržujpastačių languose. Gaunu ir atrašau keletą žinučių, pasveikiname su H. viena kitą, ir ką, ką gi čia dar veikti, namo. Praeidama pro parką, kurį kertu kasdien eidama į universitetą, tolumoje matau žaižaruojančius didelius fejerverkų pliūpsnius. Suvokiu, kad tik dabar, stebėdama iš toli, galiu suprasti šito žmonijos išradimo žavesį. Tik tada, kai jie liejasi tolimi ir pasakiški, o ne sproginėja artimi ir pavojingi.

Leidžiu sau išsimiegoti, kiek noriu. Nuvažiuoju į centrą papietauti, kad tuo pačiu pamatyčiau, kaip atrodo visuotinės pagirios. O Budapeštas visai neatrodo išprievartautas, netgi nelabai negyvas. Tik kažkaip mistiškai šast ir išnyko visi kalėdiniai turgeliai. Apsidairau, kol ant lūpų dar dega pietums suvalgyta aštri sriuba, ir sumąstau kažkodėl šiandien veikiančioje parduotuvėje nusipirkti tris didelius apelsinus. Dovanų sau. Ir viskas. Tik tiek. Visais interneto kanalais – klausimai, kaip švenčiau. “Kaip šventei?” – instinktyviai klausiu susirašinėjimo draugo iš Izraelio. “Ai, niekaip, šiandien į darbą…” – “Kaip, nėr laisvos dienos?” – rodau neišprusimą. “O ko čia švęsti tą Šv. Silvestrą?”

Vengrijoj visuose tūsų skelbimuose Szilveszter, ir ne kitaip. Garbės žodis, kol neatvažiavau į Vengriją, apie jokį Silvestrą nebuvau girdėjus. Irgi atradimas.

Savaitės pabaiga buvo kaip reta pilna įvairių kultūrinių potyrių. Beje, dabar, kai rašau, kažkas man neatpažįstama kalba telefonu diskutuoja apie krepšinį, kiek supratau, sužinojo, kad bronzą laimėjo Lietuva. Penktadienis buvo suplanuotas tokiam neva susipažinimo tūsui. Buvo galima tikėtis, kad bus daug nusigėrusių ir pan., bet tokius dalykus laikau privalomais bent jau dėl to, kad galima stebėti viską iš antropologinės perspektyvos :}

Penktadienį buvo senų Budapešto reklamų peržiūra universitete. Ironiškai šypsojomės žiūrėdami, kaip rodoma, kur Budapešte įkomponuotos penkiakampės žvaigždės, kad motociklo instrukcijoje surašyti įspėjimai, kurios detalės gali greitai išklibti ir kaip kelyje turi elgtis tikras socialistas, tačiau teko pripažinti, kad ten rodomi drabužiai, batai ir ypač baldai nepadarytų gėdos ir šiomis dienomis. O tos reklamos buvo 6-7 dešimtmečių. Labai įsmigo į atmintį, kai reporteris kalbino vairuotoją. Jis pasakojo: mano gyvenimas pastaruoju metu labai pagerėjo, pagaliau turėjau galimybę nuspirkti savo Trabantą, įstojau į universitetą, darbe sekasi gerai… Išeidami kalbėjomės, kaip niekas, pradedant marketingo technologijomis ir baigiant žmonių svajonėmis, nepasikeitė per šitiek metų.

Kai iš paskaitų kitu keliu nei įprasta ėjome su nauja drauge ukrainiete, ausį užkabino įdomūs garsai. Pasiūliau pažiūrėti, kas vyksta parke, ir pamatėme, kad ten – afrikietiški šokiai. Tie šokiai buvo labai paprasti, bet uždegantys, atliekami trijų vaikinų su pižamas primenančiomis kelnėmis ir vienos merginos, kuriai grožio galėtų pavydėti garsiausi supermodeliai. Kelių spalvingai afrikietiškai apsirengusių žiūrovų paklausiau, ar jie žino, iš kur šokėjai. “Iš Afrikos,” – nesismulkino šie. Na, tiek aš matau. “Iš įvairių šalių – Kamerūno, Nigerijos, Ganos…” Na, dabar aiškiau. Kaip užburtos stebėjome uždegantį pasirodymą tol, kol įsiskaudo kojas nuo stovėjimo. Kai užmetėm akį į laikrodį, pamatėm, kad išstovėjom pusantros valandos. Akys sekiojo plastiškus kūnus, o visa kita fantazavo apie tamsą ir laužus kažkodėl. Dar buvo kioskelis su visokiais daikčiukais, nusipirkau stambią apyrankę iš kažkokių riešutų, kuri pakračius barška.

Šeštadienį bandom patenkam į aptvarą, kur už tvorelės suvaryti keli ėriukai, du arkliai ir ponis, juos galima čiupinėti. Kitoj pusėj vaikai šoka tautinius šokius. Gaunam po bilietuką į parlamentą, kuriame, sakė, daug aukso, bet mūsų neįleidžia, ekskursija, pasirodo, tik vaikams. O mes atlaukėme ir apturėjome trenktą pokalbį su vengrų vaikais, bandančiais su mumis kalbėti angliškai, kompensuojant dar nekokias kalbos žinias aukštais decibelais.

Šiandien mus išvežė turistiškai miesto pamatyti. Apžiūrėjom herojų aikštę ir buvom įlindę į tokį labirintą. Paskui susitikau su dviem draugais ir ėjom į dar vieną filmų peržiūrą universitete. Vėliau patraukėm į mano jau pamėgtą bariuką griuvėsiuose. Pakeliui namo ėjom pro sinagogą ir sugalvojom užsukti. Apsimesdami durnais turistais, nuėjom tiesiai prie įėjimo, bet gidai tuo metu rinko prancūzakalbių, italakalbių ir ispanakalbių grupes. Kolega nusprendė būti sąžiningas ir kasoje paklausė, ar reikia pirkti bilietą. O pasirodo, reikia, ir dar už studentui nemenką sumą, ypač jei nori gauti gidą. Ai, sakom, mes kitą kartą užeisim. Apžiūrinėjam aplink, praeinam pro nedideles kapinaites, iš arti apžiūrim labai įspūdingą paminklą Holokausto aukoms, kolegos klausia, ar žinau, kodėl žmonės padeda po akmenį apsilankydami. Bet va, į atmintį labai įstrigo tai, kad kioskelis prie sinagogos, iš kurio groja “tumbalalaika”, greta receptų knygelių, atviručių ir megztų kipų pardavinėja poros sprindžių ūgio barzdotų skrybėlėtų neva žydų figūrėles, valdomas virvelėmis. Kas jas perka? Ar čia tiesiog tokia saviironijos forma?

Ką čia dar… Kaip galėdami sukamės iš padėties, nes negalime gaminti savo maisto – nėra plytų. Yra tik mikrobangės ir šaldytuvai. Iš visų aplink rankiojamės receptus. Užtat guliašas iš skardinės, sumaišytas su moldaviška koše, – geras daiktas.