Dėl gana keistai susidėliojusio tvarkaraščio turiu daug laiko klajoti po mylimą Briuselį tokiu laiku, kai parduotuvės užsidarinėja, o ‘tūsininkės’ dar neišlindusios. Be to, aplankiau kvartalus ir užkaborius, į kuriuos tiesiog nesugalvočiau užklysti nei viena, nei su draugėmis, jei neturėčiau kažkur netoliese reikalų. Dabar sėdžiu kavinėje ‘Kafka’, i kurią, žinoma, užklydau tik dėl pavadinimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, daugiausia tenka turėti reikalų vadinamąjame Eurokvartale, kuris daugeliui yra tapęs viso Briuselio ikona. Daugybė žmogų, paklaustos nuomonės apie Briuselį, atsako, kad tai nykus ir pilkas biurokračių miestas. Atpratau stebėtis, nes puikiai žinau, kaip miesto ivaizdis priklauso nuo patirčių. Man Budapeštas ar Tel Avivas yra kitoks, nei toms, kas ten tik turistavo. Ir ne tik tai. Man, žinoma, Briuselis pirmiausia yra aukštyn besistiebiantys namukai, ramus Montgomery kvartalas, šurmuliuojanti Liedts aikštė su turkiška muzika iš kabrioletų, neprofesionalių grojamos šaunios muzikinės improvizacijos pas I., afrikietiško restorano skanėstai, prieskonių rojus, o svarbiausia – gyvybinga CS bendruomenė. Jei galėčiau,mielai čia pagyvenčiau.

Tačiau grįžkime į Eurokvartalą. Kas su juo ne taip? Kodėl jis tarsi iškrinta iš konteksto? Ar tik dėl architektūros, kuri tokia patogi žurnalistėms, norinčios vingriomis linijomis iliustruoti straipsnius apie biurokratines džiungles? Pirmą kartą susimąsčiau apie šitą kvartalą būtent taip, negatyviai, ieškodama, ko jam trūksta, o ne ką ten nuveikti. Žinoma, anaiptol nepropaguoju tokio žiūrėjimo į miestus, bet šitiek žmonių būtent dėl šito kvartalo nemėgsta Briuselio… Ir štai pirmą kartą supratau, kad ES institucijų apylinkės visai nedraugiškos norinčioms praleisti šiek tiek laiko neskubant. Jei atsinešėte javainį ir norite suvalgyti, jei norėtumėte sustoti ir parūkyti, jei jums trina batas ir reikia jį pasitaisyti, jei sutikote pažįstamą ir norisi persimesti vienu kitu žodžiu, teks ilgokai paieškoti, kur tai padaryti. Erdvės tam tiesiog nenumatytos, o šaligatviai siauri. Aplink vien pastatai, į kuriuos reikia įeiti su leidimu. Nėra gerų vietų užkąsti ar išgerti kavos – gal ir nėra poreikio, juk visuose biuruose valgyklos. Jei atliko kelios minutės, praktiškai nėra,kur dėtis. Deja, daug miestų vis labiau ‘optimizuojami’, išnaudojant kiekvieną lopinėlį biurams ir namams. O gyvybingos erdvės paprastai labai neoptimalios.

Negaliu patikėti, kokiu greičiu išsitrina mano mentaliniai žemėlapiai. Su džiaugsmu laukiau dar vieno susitikimo su Briuseliu, nutaškuotu malonių patirčių, gražių prisiminimų ir pažįstamų vietų, bet viskas buvo gerokai kitaip. Iki šiol galėčiau susiorientuoti, kaip kur nuvažiuoti iš visų trijų vietų, kur teko gyventi. Vizualiai atsimenu aikštę su susikertančiomis tramvajų linijomis ir pro atidarytus automobilių langus sklindančia turkiška muzika. Gyvai prieš akis stovi švelniai rausvais žiedais aplipęs parkas prie T. ir A. namų, per kurį reikia pereiti pakeliui į metro, kuriame patogiai įsikūrę gyvena bomžai. Lygiai taip pat nepasiklysčiau, gaudydama žalumos ir ramybės apsuptą tramvajų ir keliaudama į metro stotį, iš kurios ranka pasiekiamas ES kvartalas ir visos Briuselio įdomybės. Tačiau centro gatvelių jau nebeprisimenu. O čia ir teko prasimalti.

Mus apgyvendino siaubingai prabangiame viešbutyje. Tokiam praktiškai kaip Slovėnijoj. Aplink buvo prabangios parduotuvės ir nė vienos kavinės – būkite malonūs eiti į viešbučio restoraną, kur pusryčiai a la kava su priedais kainuoja 15, o gausūs pusryčiai – 27 eurus. Keistas išplanavimas neleido naudotis artimiausiu, o ne tik tam tikru liftu ir surasti laiptų. Buvau apgyvendinta pirmame aukšte (pagal lietuvius būtų antrame), tiesiai prie lifto, o laiptus pamačiau tik prieš išvažiuodama. Anksčiau jų ieškodama pataikiau į šiurpoką avarinį išėjimą. Kambaryje buvo labai įdomi spinta, kuria man, atvykusiai tik vienai dienai, žinoma, neteko pasinaudoti. Buvo tualetas su rožių žiedlapiais ir vonia su kėdute. Vonioje – įprastas prašymas palikti rankšluosčius tam tikrose vietose, jei leidžiate jų nekeisti, – supraskite, viešbutis labai rūpinasi aplinka. Tačiau vos įėjus mane pasitiko įjungtas televizorius. Nuo kada taip taupomi resursai? Tikriausiai buvo norima sukurti namų atmosferą – taip sakė ir draugai, su kuriais kalbėjau. Betgi tačiau niekur nepasijusčiau jaukiau, radusi įjungtą televizorių. Kaip tik televizorius be prie jo sėdinčių žmonių atrodo šiurpokai, tarsi jie būtų išnykę. Langas buvo į pilką nuobodų pastatą, ir tiek. Internetas kainavo nesveikai daug. Turint galvoje, kad atkeliavome nemokamai ir kiek visko nemokamai gavome, o ir šiaip, reikalas ne tas, kad bankrutuočiau tiek sumokėjusi. Tiesiog nekiltų ranka nė papildomo cento palikti tiems lupikams, imantiems absurdiškas sumas už dalykus, nuo kurių ten esant nėra kaip pabėgti. Kas žino, gal tai kažkoks savotiškai iškrypęs kapitalistinis perskirstymo mechanizmas, kas nors galėtų pasakyti, – iš tų pinigų, kuriuos palieka čia gyvenantys turtuoliai, bent dalis eina mokėti tailandiečių valytojų (viena atsargiai pasibeldė į duris ir plačiai šypsodamasi paklausė, kada išsiregistruosiu ir ji galės tvarkyti kambarį, o paskui pastebėjau, kad visos kitos matytos valytojos buvo panašios išvaizdos) ir turkų patarnautojų atlyginimams, bet, kaip žinia, tai nebūtų tiesa – visas viešbučio pelnas eina tokiems pat turtingiems kaip ir viešbučio svečiai.

Daug kas kitaip. Mažiau laiko ir labiau norisi jį taupyti. Didžiojoje aikštėje perujiečiai nebegroja „Heveinu shalom“, o belgai nebesirengia taip tamsiai kaip pavasarį. Kita vertus, centre šurmuliuoja turistai, fotografuojasi juokingomis sustingusiomis pozomis, šmirinėja visokie keisti tipažai ir visur lygiai taip pat jauku ir norisi būti. Centre nepavyksta surasti knygynų, atrodo, kad net belgiškų nėrinių, man reikalingų lauktuvėms, parduotuvių apmažėjo. Nepavyksta nueiti nė į vieną mielą vietelę, kur kadaise pietauta, apsipirkinėta, ieškota tai šio, tai to.

Užtat pavyksta susitikti su dviem draugėm. Jos kiekviena atsiveda po pažįstamą. Plepam apie visokias įdomias keliavimo patirtis. Vienos iš draugių pažįstamas vėliau pėsčiomis palydi mane namo, nes netoliese gyvena, nuolatos uždavinėja psichologinius klausimus, ir man nesmarkiai priešinantis tyrinėja mano asmenybę. Taip pat klausia, kas man yra laimė, o kai paklausiu jo to paties, sako, kad ji susideda iš dviejų dalykų: laisvės ir ryšių.

O šiandien, paklaidžiojusi po centrą prieš skrydį ir apžiūrėjusi jau ne kartą matytas vietas, atsiskiriu nuo į viešbutį dar nusprendusios sugrįžti grupės ir vaikštau viena. Mane pralenkia toks čiūvelis – mažas, apie 25-30 metų ir magrebietiškos išvaizdos – ir praeidamas apžiūri mano kojas, paskui užmeta akį į didelę kuprinę su laptopu ant pečių ir kažkaip ironiškai, nors ir koketiškai, nusivypso. Labiausiai norėčiau nekreipti dėmesio, bet antras pagal stiprumą noras – vožti į marmūzę. Dar tokios pačios kilmės, kiek galima spręsti iš išvaizdos, vaikinas man vypso jau stoties mini turgelyje. Kaip žinia, mažai kas gyvenime mane yra apkaltinę netolerancija. Bandau mąstyti apie tai, kaip reikia jaustis, kai kažkokie namie savaime suprantami ženklai (pvz. moteris palaidais neuždengtais plaukais) turi kitur visai kitą reikšmę. Prisimenu ir atvejus, kai bendraujant su žmonėmis iš kitų šalių mano draugiškumas buvo palaikytas flirtavimu. Ir vis tiek nesigalvoja kultūriškai, net kažkaip ir nesinori stengtis dėl dviejų lopų.

Atvykus iš Vengrijos, Briuselis buvo totali atgaiva. Iš Lietuvos irgi čia smagu atvykti. Kaip čia atsirasti ilgesniam laikui, kol kas sugalvoti nepavyko.

Balandžio 9

Su šeimininkų, pas kuriuos apsistojau, pagalba įsigijau mėnesinį bilietą ir įkroviau pinigų į telefono kortelę, todėl jaučiuosi beveik briuselietė Pastebėjau, kad kai ko kainos kaip litais, tik eurais O bet tačiau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, šviežios braškės ar obuoliai, gerokai pigesni nei Vengrijoj. Apžiūrėjau keletą mielų spalvotų saldaininių namukų, kai netingėsiu, įkrausiu foto. Taipogi pamaklinėjau ES kvartale, pasivaikščiojau parke su šeimininke, žodžiu, subalansuota diena. Mane suparino tik tai, kad, nepaisant to, jog moku kelias išgyvenimo frazes prancūziškai, kai atsitrenkiu į ką nors metro ar kai šeimininkas man kažką prancūziškai pasako, kažkodėl noriu atsakyti vengriškai… Kažkaip ši kultūra įaugo į mane labiau nei galvojau. Būtų daugiau nei juokinga, jei vidury Briuselio metro į kažką atsitrenkusi pasakyčiau “bocsanat”, o kol sugalvoju prancūziškai, jau nebelieka prasmės to sakyti išvis…

Belgų parduotuvėse daug gražių ryškių drabužių, bet belgai apsirengę vien žemės spalvomis, juodi, pilki, tamsiai mėlyni ar žalsvi…

Sako, belgai tolerantiški visoms tautybėms, išskyrus vieni kitiems – mažai girdėta, kad flamandai ir valonai tarpusavy maišytųsi, kai kur netgi draudžiama vaikams žaisti kitos etninės grupės teritorijoje, aiškinant, kad neva nesupras ženklų ar pavojaus signalo, jei tokio prireiks. Kažkokia nenormalybė.

Balandžio 12

Į Briuselį susikraustę po truputį viso pasaulio. Visi kaip gali kapstosi ir panirę į save žingsniuoja ir dygsniuoja savo buvimu miesto kultūrų katilą. Buvau interneto kavinėje, kurioje savanoriauja mane apsigyventi priėmusi šeima. Kavinė skirta imigrantams, kad galėtų pasitikrinti paštą ir kažką nuveikti. Daugelis, sako, iš Rusijos arba Gruzijos. Girdėjau, kaip prie stalo trys rusakalbiai, mokytojos tipažo moteris, intelektualo tipažo vyriškis ir kombinatoriaus tipažo kitas vyriškis, šnekantis su ukrainietišku akcentu, diskutuoja apie Šveicariją, kur kiekvienas turi tokią ir tokią mašiną ir kad tai viena turtingiausių šalių. Prie kito kompo sėdėjo prastai matantis senelis ir, sprendžiant pagal spalvas, rašė emailus iš yahoo pašto. Prie mūsų staliuko prisėdo rumunas, kuris mokėjo prancūziškai gerokai geriau nei angliškai, kuris pasakojo, kad Rumunijoj vidutinė alga 200 eurų, o nuoma Bukarešte 400, kad į Belgiją atsikraustė, nes čia “big economy”, kad nori pabaigti magistro studijas Rumunijoj ir kad ten visgi jo širdis. Prie kito staliuko sėdėjo jaunas vyras ir iš vos sprindžio atstumo prisikišęs paišė į žurnalą. Už durų kunkuliavo gyvenimas, šeimininkas pasakojo, kad buvo atvažiavusi policija ir išsivežė kelis vyrus.

O anądien einu einu ir prie perėjos girdžiu: “Kai užsidegs žalia, eisim per gatvę” – sako moteris kūdikiui vežimėlyje. Dar pasiklausau – neapsirikau, lietuviškai. “Laba diena, iš Lietuvos?” – užkalbinu. Jos dukra EP dirba. Kūdikis išsigąsta, kad, žėkit, pristojo kažkas, pradeda verkti, močiutė stumia vežimėlį į bažnyčią – ten aprims.

Perujietiškos ar pan. išvaizdos muzikantai su keistais instrumentais groja arba “kalinka”, arba “heveinu shalom”. Arba dar kartais tokią melodiją, kurią tikrai girdėjau perdainuotą lietuviškai tais laikais, kai nebuvo kopyraitų. Kas antrame žingsnyje pasiveja belgiškų vaflių kvapas, bet kai nebūdingai šilta, laisvai užsinori ir australiškų ledų. Ir nešiesi juos į azijietišką turgų, kur pusės dalykų nežinau, kaip vartoti, bet atrodo gerai.

Buvau musulmonų kvartale, kur jų parduotuvėlės su identiškais šviestuvais, čiulbančiais ir judančiais paveikslais, įvairiaspalviais hidžabais, halal dešromis ir pupelėmis išsirikiavusios per visą gatvę, o jos gale čia pat – sexshopai ir viešbučiai.

O interviu daryti ryte važiavau į labai buržujinį kvartalą su parku viduryje ir dviaukštėmis rezidencijomis, išsidėsčiusiomis aplink aikštę.

Balandžio 16

Šiandien turėjau progą susipažinti su neturistine Briuselio puse. Ryte su I. patraukėme į blusų turgų, kurio nebūčiau atradusi viena pati. Pirmiausia nudardėjome tramvajumi iki vieno muziejaus, paėjėjome iki Teisingumo rūmų, nuo kur pažiūrėjome į miesto panoramą ir jos metalinį maketą. Pamatėme, kad jis kiek senstelėjęs, nes pastatai pasikeitė, nuo to laiko, kai jis buvo padarytas, išdygo daugiau dangoraižių, o vienas pastatas, rodos, netgi nunyko ar buvo pakeistas kuo kitu. Po to liftu leidomės žemyn. Ingrid papasakojo, kad anksčiau čia buvo neturtingųjų kvartalas (kuris, kaip koks Užupis, paskui išpopuliarėjo dėl bohemiškos dvasios ir netrukus tapo užkariautas piniguočių). Kai ant kalvos prie jo sugalvojo pastatyti didelį teismą, savotišką nuolatos gretimas vietoves stebintį Didįjį Brolį, gyventojai labai piktinosi. Tiesa, toje vietovėje vykdavo daugiau nusikaltimų, ir tam tikra prasme gal ir buvo patogiau turėti teismą čia pat. Bet gigantiškas (aukščiausias visame senamiestyje) pastatas ant kalvos demonstravo didaktišką, pamokslaujančią ir nenugalimai šaltą įstatymo viršenybę, kuriai buvo visiškai nesvarbu, ar pagal ją galima gyventi realiame pasaulyje. Anot Ingrid, žodis „architektas“ po to kurį laiką toje vietovėje skambėjo įžeidžiamai.

Nusileidusios liftu ir kiek paėjėjusios, patekome į didelį blusų turgų. Dauguma joje greičiausiai buvo turkai ar marokiečiai, o pardavinėjo jie viską, kas įmanoma: gyvūnų iškamšas, baldus, portretus, papuošalus, žvakes, paveikslus, drabužių pakabas, megztas staltieses, batus, monetas, kirvukus, kurie, anot prekiautojo, buvo naudojami XV a. ir dar galybę visokių daiktų. Pasižvalgyti buvo labai įdomu, ko nors nusipirkti gal irgi būčiau susigundžiusi, jei nuolatos nebūčiau turėjusi galvoje fakto, kad keliauju be registruoto bagažo, tik su kuprine. Trapios vazos, senoviniai medalionai ir gausybė niekučių tyliai kuždėjo: mus galima labai išradingai panaudoti. Tačiau džiaugiausi, kad nežiūriu į juos kaip į prekes, vien tik į visumą, turgų kaip socialinį procesą. Vienai moteriai paklausus, kažkas užsiprašė dešimties eurų už nertą staltiesę, ir Ingrid jai pasakė, kad kaina gerokai per didelė. Apžiūrėjome viską, kai kuo baisėjomės, kai kuo domėjomės. Pokraupiai atrodė ančių iškamšos išklaipytais, perlenktais kaklais. Taip pat buvo daug afrikietiškų kaukių, kurių niekada nepirkčiau tiesiog taip, turguje, net nežinodama, ką jos vaizduoja. Kaip ir portretų ar vaikų fotografijų iš nežinia kurių laikų.

Paskui prisėdome prie pat turgaus išgerti kavos. Greta atsisėdo grupelė paauglių, tarp kurių buvo užsienietė studentė. Kadangi jie kalbėjo angliškai, greitai sužinojau, kad ji lenkė. O pasirodo, kad kavinės savininkė irgi lenkė, todėl draugai ir atsivedė su anglų kalba dar kariaujančią užsienietę padaryti jai staigmeną. Tik paskui pastebėjau, kad ant lango buvo užrašyta, jog kavinėje galima paragauti lenkiškų skanumynų.

Paskui Ingrid turėjo eiti į darbą, bet prieš tai man patarė apžiūrėti kitą turgelį ir bažnyčią netoliese. Pamaklinėjusi gatvelėmis radau ir vieną, ir kitą. Turguje prekiavo vaisiais ir daržovėmis, apatiniais ir batais, kokius tris eurus kainuojančiomis palaidinėmis, ne prastesnėmis nei Zaroje, ir šiaip visokiais dalykais, kurių gali užsimanyti, kai eini pro šalį. Į bažnyčią sugalvojau užsukti. Duris man džentelmeniškai atidarė, rodos, netgi kunigas, pro šalį praskubėjo vienuolė. Pagalvojau, kad gal kažkas vyksta ir turistai nepageidaujami, bet bažnyčia buvo apytuštė. Viduje sėdėjo pora žmonių ir tiesiog tyliai susikaupę kažką galvojo. Įšlubčiojo moteris su dviem ramentais, kuprine ir įsispiriamomis šlepetėmis – visi tyliai, neatsisukdami klausėmės, kaip ji lėtai yrėsi per visą bažnyčią. Nebuvau ten ilgai, išėjau atgal į saulę ir šurmulį, šokau į metro ir nukeliavau savo keliais, nes laukė šiek tiek darbo.

Šiandien taipogi pirmą kartą pajutau, ką reiškia tikrai bijoti Briuselyje. Kad ir kaip norėčiau apie nieką nespręsti pagal išvaizdą ar kilmę, bijau, kad pasidaviau stereotipams vien dėl to, kad žinojau, jog esu imigrantų rajone. Ingrid sako, kad jai patinka čia gyventi: kasdien jaučiasi kaip išvykusi atostogų. Manau, pasirinkimas puikus – jei pavargsti, visai čia pat buržujiškas ir nudailintas Briuselis, kokį pažįstame iš atvirukų, o kasdienis gyvenimas tarp kitokių žmonių išmoko daugelio dalykų. Taip nusiteikusi ir aš išsiruošiau pėsčiomis pamaklinėti po rajoną, nusiteikusi nufotografuoti man patikusius grafiti, galbūt nusipirkti kokių daržovių ar užkandžių ir šiaip pažinti gyvenimą. Pasiėmiau tik piniginę, telefoną, raktus ir fotoaparatą – tik jau išėjusi susizgribau, kad neturiu žemėlapio. Ko gero, tai pirmiausiai ir privertė pasijusti truputį nesaugiai. Žingsniavau palei tramvajaus bėgius, žmonių aplink buvo nedaug. Pro vieno namo duris išlindo du labai gražūs rudaakiai vaikai. Apskritai per šitą pasivaikščiojimą man praeinant iš namų išlindo labai daug žmonių, nors tai, be abejo, nė kiek nesusiję su mano vaikščiojimu. Vienu metu ten, kur yra grafiti, reikėjo eiti po tiltu. Tramvajaus laukė keletas žmonių grupių, man praeinant, trys magrebietiškos išvaizdos paaugliai susistumdė. Gerokai įsitempusi praskubėjau pro juos – tokioje situacijoje, žinoma, būtų kvailiausias dalykas parodyti, kad esu turistė su fotoaparatu (nes šiaip tai, tiesą sakant, aš jiems nerūpėjau). Mano laimei, atvažiavo tramvajus, visi į jį sulipo, o aš nedrąsiai, lyg ką vogdama, nusitaikiau fotoaparatu į grafiti. Pro šalį skubėjo susirūpinę žmonės, daugiausiai šiaurės arba subsaharos afrikiečiai. Skaudžiai jaučiau, kad išties esu turistė su fotoaparatu, niekam nereikalinga ir tik besimaišanti po kojomis su viduje spirgančiu smalsumu: ooo, žiūrėkit, kitoniškumas, reikia nufotografuoti ir visiems parodyti…

Išėjau iš po tilto. Ėjau palei gatvę siauru šaligatviu, žmonių visai nesutikau – visi, kas buvo aplink, ėjo gatvės viduriu, nes gaudė vieną ar kitą tramvajų. Pafotografavau pastatų, paskui perėjau į kitą pusę, kur vyko intensyvios statybos. Pasukau į šoninę gatvelę, stengdamasi nepamiršti, kaip atėjau, nes mane sudomino kažkoks geltonas daiktas ir fontanai. Pasirodo, ten buvo parkas vaikams su dideliu iš žemės trykštančiu fontanu ir žaidimų aikštele. Aplink pašėlusiu greičiu dviračiais nardė imigrantų vaikai, porą kartu mane išgąsdino, nes pralėkė labai arti. Aplink fontaną prasisegę švarkus ir džiaugdamiesi šilta diena strykčiojo mažamečiai. Pasieniais sėdėjo mamos, šalia kalbėjosi kamuolį atsinešę trys tėčiai. Ėjau toliau, pasukau atgal, link gatvės, kuria atėjau. Mašinos aplink stovėjo neblogos, todėl nebuvo panašu, kad čia koks labai neturtingas rajonas. Palei belangę sieną rikiavosi šunų vedžiojimo takeliai – smėlio ruožai, aptverti vielinėmis tvoromis ir su ženklais, vaizduojančiais išsišiepusius laimingus šunis. Pasibaigus belangei sienai, pamačiau balkone stovinčią apkūnią moterį trumpais plaukais ir juodai balta taškuota suknele, ir kažkodėl pagalvojau, kad ji laisvai galėtų būti lietuvė. Ant dar vienos belangės sienos puikavosi didelis multikultūralizmą propaguojantis piešinys su musulmone, juodaode ir pagyvenusia europiete, kairiame viršutiniame kampe buvo nupieštas vyras su alaus pilvuku, maloningai iš viršaus žiūrintis į tą multikultūrinį moteryną. Iš už musulmonės nugaros spoksojo akiniais nuo saulės pasidabinęs vaikis, suprask, integruota jaunoji karta. Kaip supratau, tai buvo savotiška bendruomenės reklama, piešinys, turintis pakelti dvasią ir padedantis visiems pasijusti laukiamais ir vertinamais. Tačiau Ingrid pasakojo, kad vos už kelių žingsnių nuo ten, kur ji gyvena, jau prasideda kita miesto dalis, su narkotikų prekeiviais ir smulkiais nusikaltėliais, kur geriau neiti naktį. Mano nerimas buvo ne be pagrindo, kažkaip iš karto pajutau atmosferą, bet vis tiek labai nesinorėjo pripažinti, kad jaučiuosi labai nesaugi. Tai ne todėl, kad žmonės buvo kitokie, akivaizdžiai kitokios kilmės ar spalvos. Ne, nerimą stiprino tai, kad jie atrodė susirūpinę ir neįsileidžiantys. Grįžau į gavę, kuria atėjau, ir nusprendžiau, kad nenoriu eiti namo tuo pačiu keliu. Geriau, galvojau, paėjėsiu link šiaurinės stoties ir iš ten šoksiu į tramvajų, kuris nuveš tiesai prie namų, į etniškai paspalvintą, bet saugią zoną. Ėjau pro statybas, ir kokie penki tamsaus gymio vyriškiai ginčijosi šalia statybų aikštelės, užėmę visą šaligatvį. Apsimesdama, kad man nerūpi niekas, išskyrus mano skubėjimą, suburbėjau „pardon“ su savo netaisyklinga prancūziška r ir prasibroviau pro juos. Pasaulis kreipė į mane mažiau dėmesio nei aš į jį. Man einant pro šalį, iš vieno namo išvirto ir gatve nuskubėjo afrikietis, ir jam atidarius duris, girdėjau, kaip kažkas likę name vienas ant kito rėkia. Kai už keleto žingsnių išdrįsau atsisukti, gatvėje jau buvo ir ant kažko rėkė ir moteris su ryškia marga suknele. Nupėdinau beveik prie stoties, bet nesinorėjo vėl eiti po tiltu ir eiti į pačią stotį. Bet per kažkokią properšą matėsi gyva ir judri pėsčiųjų gatvė su prekyvietėmis. Pagalvojau, kad gal kartais tai Rue de Brabant, kuria jau kartą prasiėjau su Renee. Jei tai ji, tada aš praktiškai galiu ramiai paėjėti ja, o paskui ieškoti, kur ji kertasi su kuria nors gatve, iš kurios galėčiau išlįsti namo. Blogiausiu atveju grįšiu atgal tuo pačiu keliu. Ėjau lengvai nužiūrinėdama įdomiais raštais išmargintas pigias palaidines, hidžabus ir visokiausius gatvėje išdėliotus niekučius. Ogi žiū, išėjau į mieląją aikštę, kur kertasi tramvajų linijos ir nuo kur Ingrid namai vos už kelių žingsnių. Jėj J Jaučiausi kažką naujo patyrusi ir pamačiusi, bet tuo pat metu savimi nepatenkinta. Nesvarbu, kad mano nerimas nebuvo be pagrindo, nes tai tikrai ne pati saugiausia, kaip vėliau sužinojau, vieta, ir nerimastingas, nelabai draugiškas žvilgsnis žmonių veiduose tai išdavė, nebuvau naivi turistė iki galo.

… ir 19

Persikrausčiau pas savo trečią „šeimyną“ – lenkų porą. Ir apturėjau ekstremaliausią sieną per visą buvimo čia laikotarpį. Pirmiausiai susipažinau su jų ankstesniu svečiu, studijavusiu kažką apie Ukrainą su mano dėstytoju Vladu iš CEU. Kadangi pora ketina kraustytis į naują butą, jie ieško gražių padėvėtų baldų, ir aš pasisiūliau eiti kartu. Taigi visi patraukėme į nerealiai įspūdingą niekinių kainų ir išradingų baldų kampelį. Ne tokį ir kampelį, tiesą sakant, parduotuvė užsislėpusi, bet didelė, kelių aukštų. Ir kokių tik ten nebuvo baldų… Nuo dviejų iki 250 eurų… Buvo tikrai įspūdinga ir smagu. Paskui, kirsdami belgiškas bulvytes su padažu, ėjom visi į tokį flashmobą „freeze“ – susirinkę žmonės turėjo vienu metu penkioms minutėms sustingti kokiame nors judesyje, o penkioms minutėms praėjus lyg niekur nieko išsiskirstyti. Iš pradžių neplanavau „stingti“, bet paskui visgi dalyvavau ir buvo smagu. Mus net filmavo flamandų televizija, sakė, ir per žinias rodė. Pirmiausia stingome centrinėje aikštėje, bet nebuvo labai didelio efekto, nes trumpesniam ar ilgesniam laikui ir daugiau žmonių stingo pozuodami fotografijoms, stebeilydamiesi į pastatus ar klausydami ten beprasidedančio koncerto. Paskui nusikraustėme į centrinę stotį. Jau turėjome stingimo patirties, be to, dinamiškoje stotyje sustingę žmonės atrodė daug įspūdingiau nei centrinėje aikštėje.

O po to, po ilgų abejonių, nusprendėme keliauti traukinių į couchsurferių tūsą Lieže. Ūūū, čia tai buvo nuotykis… Važiavom penkiese, sutikom dar du žmones. Viena iš mūsų kompanijos turėjo dviratį, kuris nuolat kėlė problemų. Gaila, kad mažai pamačiau miesto, bet daugmaž susidariau vaizdą, tikrai labai gražu, įdomūs pastatai ir mielos gatvelės. Tūsas prasidėjo airiškame kabake, ten pabuvom trumpai, paskui išėjom ko nors užkrimsti. „Nusėdome“ picerijoj, kur nemokamai davė vyno ir iki soties prisikirtome. Atsigavom ir mūsų apsisprendimas grįžti į Briuselį tą pačią dieną kažkaip irgi palengva susivirškino ir ištirpo. Trumpam grįžom į kabaką, kuris buvo triaukštis ir atseit antras aukštas rūkantiems, bet rūkalai sklaidėsi po visur. Trečiam aukšte kabėjo įspūdingas raudonas šviestuvas, o šiaip atmosfera buvo jauki. Daugmaž žinojome, kas yra „mūsiškiai“, ir galiausiai buvome pakviesti judėti link užsakyto klubo.

Vietelė buvo parinkta neįtikėtinai gera – gražios architektūros kampelyje, prie įdomios sienoje įmūrytos koplytėlės ir freskomis ištapyto pastato glaudėsi triaukštis namukas, kurio pirmame aukšte meistriškumą (arba ne) demonstravo salsos šokėjai, antras priklausė mums, o trečias buvo su pora langų, dideliu veidrodžiu per visą sieną ir galimybe išlipti ant stogo. Ten ėjome, kai pavargdavom nuo paties tūso. Kai buvo gera muzika, sklaidėmės ir šokom prieš didelį veidrodį, ropštėmės ant stogo ir darėme paslaptingas potamses nuotraukas, kol galiausiai vienas iš kavinės šeimininkų liepė iš trečio aukšto dingti.

Pats tūsas antrame aukšte nebuvo kažkuo ypatingas. Truputį retro, truputį su persirengėliais, iš kurių įspūdingiausias buvo aukštas vienuolis, su DJ ir neprašytais jo pagalbininkais, su kompiuteriu, ekrane rodančiu filmus arba klipus, ir keliomis kėdėmis aplinkui pavargėliams arba porelėms. Žmonių buvo nemažai, net nepagalvotum, kad visi taip gerai jautėsi mažoje erdvėje. Muzika kartais buvo gera, bet kartais tiesiog klaiki. Iš pradžių šokom pagal viską, paskui jau rinkomės. Prie manęs pristojo vienas geruoliškos išvaizdos berniukas, bandė apsikabinti šokdamas ir pagriebti už rankų, ir nesuprato akivaizdžių ženklų, kad bėgu ir traukiuosi. Paskui pradėjo mirksėti ir akis vartyti vienas prancūzas, prisėdo, kai pavargusi sėdėjau ant kėdės, ir klausinėjo, iš kur aš, ką čia veikiu, ar turiu vaikiną. Dar betrūko man tokio saldaininio prhancūzo, kuris neprisimintų mano vardo po kelių valandų. Į klausimus atsakinėjau atžariai ir pati sau nepatikau, nes nesugebėjau bendrauti lyg niekur nieko ir atrodyti visiems linksma ir miela. Galiausiai jis suprato, pasakė, kad malonu buvo susipažinti, ir pasitraukė. Tuo tarpu aplink formavosi poros, kaip ir daug kur pagal tokį formatą, kai kurie pasilaižydavo anksčiau nei apsikeisdavo telefono numeriais. Kažkaip man savotiškai nelinksma buvo, kad vieną tokį išsičiustijusį želiaplaukį susirado viena nauja pažįstama, kuri su manim susipažinusi pasakė, kad mano gražios akys ir čia pat patikino, kad nėra lesbietė (į tai aš atsakiau, kad bet kokiu atveju nematau problemos ir kad pritariu idėjai, jog reikia nebijoti žmonėms sakyti komplimentų).

Šiaip gal ir gaila, bet kad kitaip neišėjo, tačiau Briuselio chebra daugmaž laikėmės kartu. Žmonės, su kuriais atvažiavau, pažinojo daugiau dalyvių nei aš, bet turėjo panašių interesų šiame tūse: atvažiavome padurniuoti, o ne savęs parodyti ar kažko sužavėti. Nesakau, kad tik mes buvome tokie. Susibendravau su vienu vaikinuku, su kuriuo smagiai prisidurniavome pagal trenktą muziką ir šiaip įdomiai pabendravom, apskritai buvo lengva su įvairiais žmonėmis šokant susišypsoti. Visi turėjome po lipduką su savo vardu, todėl nereikėjo po tris kartus kartoti, o kompanija buvo tokia, kad man pasakius, jog esu iš Lietuvos, klausdavo ne „kur yra Lietuva?“, o „iš kurios Lietuvos dalies esi? Ar iš Vilniaus?“

Šokti visą naktį man jau seniai neteko, bet pirmas traukinys į Briuselį buvo tik prieš penkias. Bet net mūsų kelionė namo neapsiėjo be nuotykių: ilgai pusiau miegodami laukę, kada jau bus laikas eiti, paskui paskubomis žvejojome taksi, nes niekas neturėjo numerių, zirzėme ir skubėjome, ginčijomės, ar ne geriau būtų pasiduoti ir pralaukti valandą centre, nes esą tai būtų saugiau nei stotyje, bet galiausiai nuvažiavome netgi su visu dviračiu vos pora minučių prieš traukiniui išvykstant. Nuovargio atskiestos emocijos visgi liejosi per kraštus, džiaugėmės kaip vaikai, kad galim išsidrėbti ir jau žinom, kad važiuojam į Briuselį. Pusiau miegodami slinkom namo iš stoties – pradėjo jaustis visokie skausmai, kurie priminė, kad šokinėdama truputį pasitempiau kulkšnį, o kaklas irgi jau buvo pamiršęs, ką reiškia kratyti galvą pagal gaivų klasikinio roko intarpą tarp visų tų retro dainelių ir šiuolaikinio kičo. Žodžiu, išėjo taip, kad būdama Belgijoje trumpam apsilankiau ne tik Briuselyje, bet po truputį Flamandijoje ir Valonijoje, susipažinau su daug žmonių ir šiaip viskas išėjo ekstremaliau nei būčiau galėjusi įsivaizduoti.

Prieš išvažiuodama dar turėjau progą pasikultūrinti – su nauja drauge gavom po bilietą į gigantišką parodą ArtBrussels, tai kaip čia nenueisi. Praklaidžiojom daugiau kaip dvi valandas ir klaikiai pavargom. Buvo eksponuojami jaunų menininkų ir žinomų galerijų atvežti darbai, daug įvairovės visom prasmėm.