Delfis nekritiškai išvertė rusišką  šaltinį apie vieną savotišką būrėją. Įdomu iš tiesų, kas ten per viešnamis. Turint galvoje, kad Japonijos, kad ir ką manytume apie jos kultūros rafinuotumą, vyrai tam tikru kampu nesiskiria nuo visų kitų, tiek viešnamis, tiek klientai paprastai šios paslaugos kontekste taupo ir laiką, ir pinigus. Taigi vargiai tokioms pareigoms samdytų geišą, ir dar klausimas, kaip jiems pavyktų (tam tikri vyrai, tiesa, tikriausiai sutiktų mokėti daugiau, jei žinotų, kad juos aptarnaujanti prostitutė yra geiša, o užsieniečiai klientai, žinoma, spirgėtų iš džiaugsmo). Kita vertus, moteris lygtai japonė, ne imigrantė, kūrybingas požiūris į darbą rodo, kad greičiausiai dirba ne vergijoje ir ne kad atidirbtų narkotikams, bet taip pat nėra pati sau bosė, nes aiškiai parašyta, kad dirba viešnamyje. Pagal tai, kad ši moteris kūrybinga ir puikiai išmano žmogų psichologiją, galbūt ji ir geiša, ar bent jau kažkada pradėjusi mokymus, iškritusi pakeliui ir patekusi į viešnamį.

Beje, nežinantiems galbūt bus įdomi tokia detalė, kad Japonijoje prostituciją draudžiantys įstatymai labai tiksliai nusako, jog draudžiama “tradicinė” sueitis. Įstatymai “netyčia” nieko nepasako apie santykiavimą oraliniu būdu, ir tai yra būdas steigti daugybę legalių viešnamių, teikiančių itin anonimiškas paslaugas. Kad jie kur reklamuotųsi, Tokijuje nemačiau, bet mano japonų kalba ir nėra tokia pažengusi, kad būčiau galėjusi atpažinti atitinkamą žodyną.

Štai čia toks komentarėkas, kuriame dėstomi labdaros pranašumai prieš valstybės ar kitų viešųjų institucijų organizuojamą socialinę paramą. Cituodama garsų politikos ir kitko teoretiką, komentaro autorė teigia, jog “priverstinės paramos atveju tokie [emocinės sąsajos-dėkingumo - D.R.] duodančio ir gaunančio žmonių moraliniai ryšiai dingsta, jie yra panaikinami – iš vieno yra paimama per prievartą, todėl paramos gavėją jis vertina kaip godų, o gavusysis [taisyklinga lietuvių kalba reikėtų sakyti "gavėjas" ir vengti visokių "-sysių", bet čia šiaip - D.R.] „nejaučia jokio dėkingumo už pašalpą, kurios niekas negali jam atsakyti ir kuri bet kuriuo atveju negali jo patenkinti“. Šie samprotavimai man priminė mano diskusiją su bičiuliu F. – brazilu, kurio patirtis su valstybe ir viešuoju sektoriumi kitokia nei mano, ir, dėl visokiausių priežasčių, jis dažnai pasisako už minimalią valstybę, kurios kitas funkcijas turėtų perimti privačios iniciatyvos. Continue Reading »

Viena naujiena įdomi. D.Britanijoje apklausa rodo, kad kadaise kairuoliškai maištavę, asmenys laiko save kairiosios stovyklos atstovais net tada, kai jų gyvenimo būdas suburžuazėja, o pažiūros – sudešinėja. Na, banalus teiginys, kad su pažiūromis tai atsitinka, kai žmonės tampa vyresni, augina vaikus, nori saugumo, ramybės. Kita vertus, turiu daug aistringai dešiniųjų pažiūrų draugų, o kartu – vaikus auginančių ir pažiūrų nė trupučio nekeičiančių kairiųjų. Ką manote? Ar išties (dėdė Marx’as šypsosi į ūsą) ekonominiai pokyčiai lemia besikeičiančias pažiūras?

Kita naujiena – darbų pamokos nebėra skirstomos pagal lytį – kas buvo didžiausias absurdas mokyklose. Labai sveikinu, nes šiuo požiūriu berniukai būdavo savotiškai nuskriausti. Mokėti pasidaryti daiktų iš medžio ar metalo – smagu, bet gyvenime gali taip ir neprireikti. Tuo tarpu užsilopyti drabužius, kad nesimatytų, ar sumesti greitas salotas gali prisireikti kiekvienam. Pažiūrėjus, kaip maitinasi be tėvų gyvenantys vyrai, tampa nebenuostabu, kad jų sveikata nėra puiki, o gyvenimo trukmė – gerokai trumpesnė nei moterų. Nepasakyčiau, kad per darbus išmokome kažin kokių šedevrų, bet tai paprastas, daug pastangų nereikalaujantis maistas plius derinimo principai. Siuvinėjimo ir mezgimo pamokų laukdavau su dideliu džiaugsmu. Vėliau jos kartais praversdavo, prireikus dekoruoti kam nors ruošiamą dovaną. Tuo tarpu medžio ir metalo darbams reikia įrankių ir… daugiau talento. Vis tiek būčiau jų mielai pasimokiusi mokykloje.

Neturiu laiko daugiau pakomentuoti, bet darbe aptikau tokią studiją (žargonas vietomis gali būti suprantamas tik sociologams), pagrindžiančią, kaip polinkis stoti į universitetą iš karto po vidurinės priklauso nuo socio-ekonominės padėties, ir net akademiniai pasiekimai menkai sumažina šią priklausomybę.

Skaitau labai gražų Levo Tolstojaus laišką prancūzų rašytojui. Itin patiko citatos:

“Nie­kados aš nepatikėsiu krikščioniškų, humanitarinių ir filosofinių įsitikinimų nuoširdumu tokio žmogaus, kuris verčia tarnaitę išnešti jo naktinį puodą.” (primena mano draugės iš Delio pastebėjimą: “Absoliučiai neįtikėtina, kad su visa pasaulyje esančia pažanga vis dar turi būti žmogus, kuris iš tualeto susemtų tavo š…, užsidėtų kibirą ant galvos [nes sunku] ir neštų išpilti”). Continue Reading »

Kaip žinia, Izraelis oficialiai neturi vientisos imigracijos politikos nežydams. Prasidėjus Antrajai intifadai ir stipriai apribojus palestiniečių galimybes judėti teritorijoje, Izraelyje staiga pritrūko juodadarbių. Pagal prigimtinę teisę atvykusių rusakalbių su nepripažintais diplomais bei etiopų, kurie, kad ir kaip laikytųsi tradicijų, tik sąlyginai buvo pripažinti žydais, nepakako. Buvo pasirašyti tarpvyriausybiniai susitarimai: su Kinija – dėl statybininkų, su Tailandu, rodos, dėl žemės ūkio darbininkų, su Filipinais – dėl slaugų. Slaugai atvyksta ir iš Moldovos. Tačiau, sužinoję apie tokią darbo rinką, daug žmonių iš tų ir kitų valstybių atvyko su turistinėmis vizomis, atseit į piligriminę kelionę, ir pasiliko nelegaliai. Prie jų prisijungia afrikiečiai darbininkai ir pabėgėliai. Todėl niekas tikrai nežino, kiek Izraelyje yra užsieniečių darbininkų. Stengiamasi, kad, atbuvę jiems skirtą laiką, legalūs darbininkai išvažiuotų ir atvažiuotų nauji. Tačiau po penkerių metų ar pan., susikūrę savo gyvenimą čia, jie nelabai nori išsikelti. Continue Reading »

Labai šauniai padaryta: http://www.anarchija.lt/lt_kapitalas.swf

Pagaliau pabaigiau pranešimą konferencijai ir galiu švęsti. Pavyzdžiui, parašyti “paklodinį” tinklaraščio įrašą Surezgiau tokią idėją papasakoti skaitytojams apie vidines diskusijas feministinėje teorijoje ir mano santykį su jomis, pasinaudojant, jei yra, popkultūros elementais. Ir štai anądien N. feisbuko nuorodose aptikau tokį klipuką, išreiškiantį kaip tik tai, apie ką jau kuris laikas norėjau pabyloti. Continue Reading »

“Danone” produktus boikotuoju jau taip seniai, kad, atvirai sakant, jau net pamiršau, nuo ko tai prasidėjo.  Pamenu tik tiek, kad tai susiję su darbuotojų išnaudojimu ir dalinių tiesų apie produktus skleidimu. Dabar mano boikotas gavo aiškesnį pagrindimą. Nustatyta, kad jogurtų poveikis sveikatai pagrįstas per menkai, produktų vaikams poveikis išvis nepagrįstas, ir kompanija jau pradėjo trinti savo teiginius apie produktų poveikį iš savo reklamų. Didžioji dalis europiečių, kaip rodo apklausos, ir taip nepasitiki probiotikų jogurtuose poveikiu sveikatai. Tačiau Lietuvoje, mano nuomone, daug žmonių ganėtinai noriai griebia “sveikus” jogurtus. Continue Reading »

http://picturesforsadchildren.com/index.php?comicID=312