Labai šauniai padaryta: http://www.anarchija.lt/lt_kapitalas.swf

Oi ai, nieko nespėju, dega tūkstančiai darbų, bet laiko nebėra ir privalau parašyti: AŠ PALAIKAU HOMOSEKSUALŲ EITYNES “UŽ LYGYBĘ” ir raginu visus padaryti tą patį. Jei jūsų dar neįtikino girdėti argumentai, taikliai rašo Ežiukas Vilniuje, Aurelijus Katkevičius, Artūras Račas (“viduje” yra gerų nuorodų) ir Andrius Navickas. Konstitucija yra absoliutaus galiojimo ir tiesiogiai taikomas dokumentas. Piliečiai, norintys rinktis į, primenu, politinę demonstraciją be ginklo, neturi atitikti jokių kitų reikalavimų, nenumatyta jokia kompartijos, atsiprašau, Seimo kontrolė, ar eitynės “prasmingos”. Punktas, kad taikų susirinkimą galima uždrausti dėl pavojaus visuomenės saugumui, greičiau taikytinas neonaciams, kurie, kaip žinome, sėkmingai pražygiavo. Policija savo laiku surakino “laisvatibetininkus” ir išginė visus benamius, lankantis Bushui. Nėra jokio argumento šiam renginiui neįvykti. Kviečiu jungtis į tarptautinę Facebook grupę ir palaikyti renginį. O jeigu jis neįvyks, kviečiu vyriausybę uždrausti Olialia pupytes, nes amoralios, lėktuvų skrydžius, nes pasitaiko teroro aktų, užsienio politikų vizitus ir apskritai, sudaryti sąrašą, ką Lietuvoje galima daryti. Dar prieš baigdama pasidalysiu draugo izraeliečio žurnalisto tinklaraščio įrašu.

Pavasario (nors iš tiesų tai visai ne jo) proga pakalbėkime apie seksą. Kad ir kaip švarinčiau savo lietuvių kalbą, kaip žinote, paprastai šį žodį sąmoningai rašau su x, taigi taisyklinga rašyba rodo, kad šį žodį daug kartų linksniuosiu. Kaip netrukus įsitikinsite, pavasaris čia niekuo dėtas. Continue Reading »

Nustebino tokia skurdo Latvijoje statistika… Pralenkė Rumuniją. Labai matosi tendencija, kad labiausiai skursta korumpuotos Pietų Europos ir krizės nušluotos neoliberalios Baltijos trejeto ‘blogovės valstybės’, tuo tarpu turtingoms gerovės valstybėms su plataus masto perskirstymu ir gerovės valstybės elementų išlaikiusioms Centrinės Europos šalims sekasi geriausiai.

A.Račo tinklaraštyje skaičiau jo nuomonę apie susiorganizavusių tėvų surengtą ‘laidotuvių’ akciją prie prokuratūros, kuria norima pošiurpiu būdu pasakyti, kad tėvystė ir motinystė yra toks šventas reikalas, kad jei ja užsiimantis žmogus sukčiauja, neturi būti baudžiamas. Visiškai sutinku su A.Raču, kad neleistina valstybės pastangomis užtikrinti, kad aukštesniosios-viduriniosios klasės asmenys toliau liktų aukštesniojoje-viduriniojoje klasėje, kai tuo tarpu esą trūksta pinigų varganoms bedarbių pašalpoms. Žinoma, yra ir kitų niuansų.

Continue Reading »

Po publikacijos “Lietuvos ryte” (2010 m. sausio 6 d. / Dalia GUDAVIČIŪTĖ: Bedarbiams – plėšikų ir vagių etiketė) lygių galimybių kontrolierė pradėjo tyrimą, ar savigynos kursų reklama nediskriminuoja bedarbių. Aš apie tai rašiau dar rugsėjį. Tiesa, tai buvo komentaras, neįvardijęs konkretaus sporto klubo, nes tuomet man rūpėjo kitkas – bendresnės tendencijos. Džiugu, kad valstybinės institucijos susiprato patikrinti bent jau tada, kai apie tai parašė didelis dienraštis.

Dar truputis iš žiniasklaidos temos.

Continue Reading »

Skaitydama lietuvišką spaudą, pastebėjau primirštą dalyką: argi ne prieš dešimtmetį pasaulis drebėjo dėl kompiuterių kracho, tikėjo globalizacija ir kiek nusivylė, kad dar neturi skraidančių mašinų, kaip buvo pranašauta? Štai čia apžvelgiami svarbiausi pasaulio įvykiai, kaip juos mato tam tikri autoriai. O kaip matau aš? Continue Reading »

Sužvejojau PEW tyrimo rezultatus ir sužinojau, kad:

a) Tik pusė Lietuvos visuomenės mano, kad perėjimas į kapitalizmą buvo gera mintis. Kaip klausi, taip ir atsakys. Dedu pliusą Lietuvos visuomenei, kad per dvidešimt metų suprato, kas yra kapitalizmas. Vengrijoje prokapitalistinis entuziazmas sumažėjo beveik dvigubai.

b) Blogiau tai, kad Lietuva iš šešių tirtų ES valstybių mažiausiai džiaugiasi daugiapartine sistema. Vengrijoje tik kas ketvirtas patenkintas tuo, kaip veikia demokratija tenai – oooi, kaip nesistebiu

c) Trys ketvirčiai Lietuvoje ir Vengrijoje mano, kad pagrindinė nacionalinė problema – korupcija.

d) Čekijoj kas ketvirtas nemėgsta vokiečių, Lietuvoje iš visų etninių grupių labiausiai nemėgsta žydų, o Ukrainoje beveik kas penktas negali pakęsti tadžikų. Oho… Absoliuti dauguma Čekijoje ir Slovakijoje neigiamai nusistačiusi prieš romus.

Labai suintrigavo, kuo ukrainiečiams užkliūva tadžikai. Bet turbūt šį mano nusistebėjimą reikėtų savikritiškai interpretuoti kaip anekdoto apie juodaodį ir voverę variantą

Šiandien eidama link stotelės prie namų stabtelėjau prie reklaminio stendo – ant jo puikavosi graži nespalvota Kauno Rotušės nuotrauka, kažkokios keistos ne į temą, nors gal man tiesiog nežinomos simbolikos, Maximos spalvų juostos ir užrašas “Kaunas – mano miestas, kad ir kur būčiau”. Nuteikė visai smagiai, bet kartu ir paskatino galvoti: kas čia dabar? Kauno patriotizmo skatinimo akcija persikėlė į Vilnių?

Vilniuje gyvena daugybė kauniečių, kurių kai kurie tiesiog atvažiavo studijuoti arba dirbti, o kai kurie yra varginami provincijos komplekso (kurio svarbiausia išraiška – panieka provincijai) ir bando tapti vilnietiškesni nei patys vilniečiai, kad ir ką tai reikštų (tai pasireiškia tuo, kad tikram vilniečiui nereikia kažkaip “vilnietiškai” elgtis). Tarkime, akcija siekiama pakelti jų dvasią ar bent jau nuotaiką. Bet Lazdynuose?

Vėliau pamačiau, kad analogiški stendai nepretenzingai stovi ir Antakalnyje, turbūt ir kitur.

Nuotrauka iš Delfi

Man labai įdomu, kas remia šitą akciją? Kai taupoma vėliau įjungiant šviesas, dėl ko Kaune taps dar pavojingiau vaikščioti, negi švaistomi pinigai propaguojant patriotizmą tarp Vilniuje gyvenančių kauniečių?

Galbūt ir ne pats tinkamiausias metas taip rašyti, kai iš artimų draugų ne viena/s yra nuliūdęs/usi dėl pastarųjų blogų rezultatų. Tačiau šitą įrašą įkvėpė ne Lietuvos komandos nesėkmės, o Kasparo užrašas feisbuke, kad kuo daugiau pralaimima, tuo mažiau kvailo nacionalizmo, ir po juo kilusi diskusija.

Tai, kad krepšinis suteikia žmonėms stiprių emocijų, dažnai yra teigiamas dalykas. Jų itin trūksta tiems, kurie visą dieną sėdi biuruose. Netgi stebint mano kolegas nesunku pamatyti, kad jiems būtinas labai aktyvus ir, pageidautina, ekstremalus poilsis, kad atsipalaiduotų. Krepšinio mėgėjai patys nejuda ir nelaksto tuo metu, kai žiūri, bet stiprios emocijos leidžia jiems pailsėti nuo rutinos ir streso. Suprantama, kai tos emocijos tampa nebevaldomos, kai prasideda sirgalių muštynės ar miestų siaubimas, kitas reikalas. Bet čia nebūtinai tiesiogiai susiję su krepšiniu.

Taigi neturiu jokių problemų su tuo, kad žmonės mėgsta krepšinį, kad jį rodant nuolat „apsėstos“ visos kavinės, kad televizijos jam skiria tiek dėmesio. Problemą matau kitkame. Nepritariu tam, kad valdžia (nacionalinė ar vietos) remtų krepšinį. Piktinuosi, kai krepšininkams už pergalę skiriami milžiniški prizai, o už pralaimėjimą – skatinamoji parama, kad atsistotų ant kojų. Viešieji pinigai reikalingesni kitoms reikmėms. Valdžios rūpestis turėtų būti, kaip padaryti sportą maksimaliai prieinamą maksimaliam žmonių skaičiui. Viešieji pinigai gali būti skiriami krepšinio mokykloms, gatvės krepšinio aikštelėms, mokyklų sportiniam inventoriui ir pan. Galų gale netgi garsių krepšininkų vizitams į mokyklas.

Bet kaip mokesčių mokėtoja prieštarauju ir prieštarausiu, kad iš mano pinigų būtų remiamas profesionalus sportas – milžiniškas verslas. Krepšininkai ir taip yra turtingi, jie dirba savo darbą kaip ir fotomodeliai, televizijos laidų vedėjai, teisininkai ir pan. Nesuprantu, kurių galų jiems mokėti papildomai, kuo jie vertesni? Man siaubingai nepatinka ir nacionalinių herojų lipdymas iš jų. Kuo jų pergalės kitokios nei, tarkim, sėkmingai bylą laimėjusio advokato?

Lietuva laimės tada, kai kiekvienas to norintis vaikas galės žaisti krepšinį ir kai krepšinis virs priemone sureguliuoti svorį, kaulų būklę ir bendrą sveikatos lygį.