Žymų Archyvai: blogovės valstybė

Apie pasisakymus „Jau jau emigruoju“

Man yra esminis skirtumas. Vokietijoje galiu palikti vaiką žaidimų aikštelėje ir nebijoti, kad pagrobs ir paprašys išpirkos. Kazachstane to negalėčiau. O jums, europiečiams, skirtumas yra tik kiekybinis – truputį daugiau pinigų, truputį daugiau vakarėlių…

Išeivė iš Kazachstano, gyvenanti Vokietijoje pagal etninių vokiečių apsigyvenimo teisę

Lietuvoje pažįstu nemažai menininkių, kultūros veikėjų ir socialinių mokslų absolvenčių. Jei nesistengia įsiteigti daugumos skoniui ar galios sluoksniams, jų gyvenimas gana sunkus. Vieno dalyko dėstymas neturint daktaro laipsnio, pavyzdžiui, yra parsidavinėjimas už espreso per dieną (apie tai kada nors parašysiu atskirai). Tačiau ne tik finansiniai rūpesčiai kamuoja žmogas. Vargina ir protinis beigi emocinis darbas. Protinis todėl, kad net mėgstamas darbas apkarsta dėl didelio krūvio. Emocinis todėl, kad iš tokių žmogų laukiama, kad jos sugebės kažką pakeisti ar išjudinti, bet to nesiseka padaryti. Be to, daugybė veiksnių ir aplinkinių žmogų bando jas vis įtikinti, kad jos nepakankamai geros. Todėl būtent šioje aplinkoje dažnai girdžiu: „Viskas, emigruoju“. Skaitykite toliau

Ką reiškia „reikia kairės“?

Iki šiol, kai užmatau įdomų egzempliorių, atnaujinu savo įrašą apie kairės poreikį. Tačiau jaučiu pareigą pagal savo netobulą supratimą dar ir išversti tai, ką transliuoja autorės. Taigi, jeigu teisingai suprantu, „reikia tikros kairės“, kai tai sako dešiniųjų pažiūrų autorė, reiškia:

  • Kas nors surinkite tas varguoles ir kuo nors jas užimkite, gerai?
  • Kažko trūksta, kad turėtume tvarkingą ir nuspėjamą europietišką politikos spektrą.
  • Mes ilgai gniuždėme priešininkę, o dabar riteriškai ištiesime ranką ir padėsime atsistoti.

Skaitykite toliau

Staiga pritrūko kairės

„Viskas čia veikia taip: jeigu tau svarbu, tai sutiksi mokėti arba ieškoti alternatyvų, prašyti pagalbos, kad viską paspartintum. O jei nelabai svarbu… tada lauksi.“

Mano ir U. Couchsurfing′o apnakvyndintojas Atėnuose apie viešąjį transportą ir biurokratiją.

Ai ai, kaip visoms (kodėl mot. g.?) pritrūko kairės po pirmojo rinkimų turo… Pirmiausia K.Girniui, dabar ir J.Ohmanui. [Atnaujinimas spalio 20: Neseniai apie tai savaitės klausimą iškėlė ir žurnalas „Savaitė“. Atnaujinimas 2017 m. kovo 29: dabar dar ir toks blogas simptomatiškai eksternalizuoja. Atnaujinimas balandžio 4 d.: dr. Mažvydas Jastramskis teigia, kad LSDP gali išlikti tik kaip kairioji partija, jam irgi labai trūksta kairės ir kreipiasi į „mielus kairės rėmėjus“, nežinia, ką turėdamas galvoje]. Teiginius, kad reikia tikros kairės, šiek tiek analizavau čia. Tačiau daug naujų minčių sukėlė Demos instituto renginys, kuriame trys mokslų daktarai diskutuos apie rinkimų rezultatus. Skaitykite toliau

Kaip aš reformuočiau švietimo sistemą

Daug svarbesnė tema dabar yra protestas dėl Darbo kodekso ir socialinės politikos, pavadinimu „Arsi ar pasikarsi?“, bet kol kas nespėju visko sekti, o tuo tarpu viešumoje vėl diskutuojama mano mėgstama tema – apie švietimo reformą (ankstesni mano tekstai švietimo tema čia). Anksčiau jau rašiau, kaip reformuočiau privalomąjį ugdymą, o dabar laikas pamąstyti apie aukštąjį mokslą, ypač dabar, kai esu saugiai atsitraukusi iš akademinio gyvenimo.

Šį įrašą įkvėpė pažįstamos naujos absolventės įrašas FB – universiteto baigimą ji pavadino laisve. Vėliau truputį padiskutavome ir supratau, kad ji mano, jog darbe žmoga (kodėl tokia kalba?) yra laisvesnė nei universitete. Supratau, kad jai ir jos bendraamžėms laisvės apibrėžimas turbūt būtų „jokios pareigos dalyvauti neatlygintinoje struktūruotoje veikloje“. Jų įsitikinimu, žmoga yra laisvesnė, kai maino dalyvavimą tam tikroje produktyvioje veikloje ar ritualuose į pinigus, nei tada, kai atlieka struktūruotus veiksmus (tokius kaip kėlimasis ir kažkur buvimas nustatytu metu, sėdėjimas ramiai, darbų įvykdymas laiku) iš pareigos, būdama bendruomenės, į kurią įstojo, narė, arba dėl sankcijų baimės tos bendruomenės viduje. Paklausiau jos, kodėl studijavo, jei buvo taip blogai, ir ji atsakė, kad stodama nelabai suprato, kas jai būtų geriau. Noriu pridėti, kad ji buvo labai šauni ir įdomių idėjų pilna studentė, tai ko tikėtis iš tingesnių?

Tuo pačiu metu internetus apskriejo žinia, kad 84 proc. stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kur nors įstoja. Tai labai didelis skaičius, kuris rodo, kad aukštosios mokyklos nebeturi prabangos rinktis, nes yra priklausomos nuo krepšelių. Kai dar dėsčiau (tai buvo mažiausiai prasmingas mano kada nors gyvenime turėtas darbas), sykį diskutavome apie studentes  su pažįstamu, dirbančiu vidutiniškame Anglijos universitete. „Maniau, kad iš tavo šalies visos šiukšlės suvažiuoja pas mus, bet, pasirodo, ir tau dar lieka,“ – tiesmukai rėžė jis. Aš žmogų šiukšlėmis nevadinčiau, bet patyriau kultūrinį šoką, kai už Lietuvos nepriklausomybę jaunesnė studentė išsišiepusi bandė išzirzti „kaip nors pritempti“ trūkstamą pažymį, kai semestras po semestro vos vos besivelkančios studentės gavo tokį patį išsilavinimą kaip motyvuotos, kaip savo tuščiais žvilgsniais ir pasyvia agresija studentės išėdė ne vieną motyvuotą dėstytoją. Dažniausiai šios žmogos nėra nei kvailos, nei piktybiškos, – tiesiog ne savo vietoje.

Skaitykite toliau

Dar kartą apie studijas ir darbą

Jau rašiau apie labai įdomią Generalinę asamblėją, kurios aktyvistės iškėlė studijų ir mokslo problemas. Šiandien skaičiau įdomų studentės tinklaraščio įrašą. Kol kas nesileisiu į diskusijas apie prioritetus ir kitus dalykus (pati dirbau nuo antro kurso vidurio – žinau, ką reiškia pavargus ateiti į reiklių dėstytojų seminarus, bet niekada nebūtų kilusi mintis dėl to iš dėstytojų reikalauti lengvatų). Įdomiau yra tai, kad studentės, atrodo, nelabai informuotos apie savo kaip darbuotojų teises – galbūt dėl to, kad save mato kaip uždarbiaujančias studentes, o ne darbuotojas, kurios studijuoja. Kitaip tariant, bendraudamos su universitetu, jos į viršų iškelia darbovietę ir jos reikalavimus (kovoja už teisę bet kada atlikti užduotis, nes dirba, kas reiškia, kad dėstytojos turi kiekvienai pagal pageidavimą paruošti kolokviumą, bet kuriuo metu skaityti namų darbus), bet kai bendrauja su darbovietės vadovybe, vengia reikalauti net tų teisių, kurios jau iškovotos.

Kol neprasinešė centro, hm, kairės vyriausybės vykdomos neoliberalios socialinio modelio reformos, atminkite, kad pagal dabartinio Darbo kodekso aktualią redakciją yra taip: Skaitykite toliau

Įleisk PR į socialinę akciją ir…

Jau esu rašiusi apie problemas, kurios iškyla, kai biurokratija ar NVO pernelyg pasitiki reklamos kūrėjomis. Bloga reklama dažnai ištransliuoja visiškai priešingą žinutę arba susmulkmenina, išstato pajuokos objektu tą idėją, kuriai įgyvendinti yra skirta. Neseniai pamačiau dar vieną neapgalvotos reklamos pavyzdį. Labai svarbų darbą atliekanti organizacija „SOS vaikų kaimai“ užsakė akciją, skatinančią aukoti lėšas veiklai. Pirmiausia pamačiau plakatą, kur nelabai vykusiai sulipdyta pusė vaikos galvos su puse paukščio galvos ir teigiama štai taip: Skaitykite toliau

Diskusija apie aukštojo mokslo ateitį

Šiandien nuėjau į Aukštojo Moxlo fakulteto aktyvisčių surengtą studenčių ir universiteto darbuotojų asamblėją, skirtą diskutuoti apie aukštojo mokslo ateitį. Nors po truputį pratinuosi vėl būti išorine stebėtoja aukštojo mokslo sistemoje (mano dvejų metų trukmės mokslinis darbas VDU netrukus baigsis), vis tiek norėjosi iškelti man kaip kol kas dar viena koja akademikei rūpinčius klausimus.

Skaitykite toliau

Mokytojų streikas

Ką tik pamačiau itin šališką žinių vedėjo Gintaro Deksnio interviu su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Andriumi Navicku. Nė nesistengdamas pradėti pokalbio kaip nors nešališkai, G.Deksnys streiką palygino su terorizmu, kalbėjo, kad savo tikslų siekiama „vaikų sąskaita.“ Jis nėra vienintelis žurnalistas, kuris, atrodo, nelabai supranta, kas yra teisė streikuoti. Skaitykite toliau

Kaip Lietuvoje suvokiamas liberalizmas

Kolega per FB pasidalijo gal ir ne itin vykusiu, bet iš principo vertu aptarti liberalės straipsniu. Liberalės (kodėl moteriškoji giminė?), kiek matau, rimtai ruošiasi rinkimams ir į idėjų debatus įsitraukia jų jaunimo sparnas (mano patirtis su šiuoju buvo ne kokia). LS pagal galimybes skiriu dėmesio, nes, pirma, tai turbūt stipriausiai už žmogos teises pasisakanti partija, antra, ji svarbi Lietuvos idėjų istorijai (senas neblogai pavykęs mano interviu su prof. L.Donskiu apie liberalizmą Lietuvoje, deja, pradingo kartu su „Atgimimo“ el. archyvu) ir trečia, ji kol kas gana mačistinė ir, mano nuomone, tai turėtų skubiai keisti (nes tai daro įtaką ir rinkimų sąrašams). Taigi jei nemažai rašanti publicistė taps jaunosios kartos politike, bus gerokai įdomiau.

Skaitykite toliau