Dėl gana keistai susidėliojusio tvarkaraščio turiu daug laiko klajoti po mylimą Briuselį tokiu laiku, kai parduotuvės užsidarinėja, o ‘tūsininkės’ dar neišlindusios. Be to, aplankiau kvartalus ir užkaborius, į kuriuos tiesiog nesugalvočiau užklysti nei viena, nei su draugėmis, jei neturėčiau kažkur netoliese reikalų. Dabar sėdžiu kavinėje ‘Kafka’, i kurią, žinoma, užklydau tik dėl pavadinimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, daugiausia tenka turėti reikalų vadinamąjame Eurokvartale, kuris daugeliui yra tapęs viso Briuselio ikona. Daugybė žmogų, paklaustos nuomonės apie Briuselį, atsako, kad tai nykus ir pilkas biurokračių miestas. Atpratau stebėtis, nes puikiai žinau, kaip miesto ivaizdis priklauso nuo patirčių. Man Budapeštas ar Tel Avivas yra kitoks, nei toms, kas ten tik turistavo. Ir ne tik tai. Man, žinoma, Briuselis pirmiausia yra aukštyn besistiebiantys namukai, ramus Montgomery kvartalas, šurmuliuojanti Liedts aikštė su turkiška muzika iš kabrioletų, neprofesionalių grojamos šaunios muzikinės improvizacijos pas I., afrikietiško restorano skanėstai, prieskonių rojus, o svarbiausia – gyvybinga CS bendruomenė. Jei galėčiau,mielai čia pagyvenčiau.

Tačiau grįžkime į Eurokvartalą. Kas su juo ne taip? Kodėl jis tarsi iškrinta iš konteksto? Ar tik dėl architektūros, kuri tokia patogi žurnalistėms, norinčios vingriomis linijomis iliustruoti straipsnius apie biurokratines džiungles? Pirmą kartą susimąsčiau apie šitą kvartalą būtent taip, negatyviai, ieškodama, ko jam trūksta, o ne ką ten nuveikti. Žinoma, anaiptol nepropaguoju tokio žiūrėjimo į miestus, bet šitiek žmonių būtent dėl šito kvartalo nemėgsta Briuselio… Ir štai pirmą kartą supratau, kad ES institucijų apylinkės visai nedraugiškos norinčioms praleisti šiek tiek laiko neskubant. Jei atsinešėte javainį ir norite suvalgyti, jei norėtumėte sustoti ir parūkyti, jei jums trina batas ir reikia jį pasitaisyti, jei sutikote pažįstamą ir norisi persimesti vienu kitu žodžiu, teks ilgokai paieškoti, kur tai padaryti. Erdvės tam tiesiog nenumatytos, o šaligatviai siauri. Aplink vien pastatai, į kuriuos reikia įeiti su leidimu. Nėra gerų vietų užkąsti ar išgerti kavos – gal ir nėra poreikio, juk visuose biuruose valgyklos. Jei atliko kelios minutės, praktiškai nėra,kur dėtis. Deja, daug miestų vis labiau ‘optimizuojami’, išnaudojant kiekvieną lopinėlį biurams ir namams. O gyvybingos erdvės paprastai labai neoptimalios.

Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kad 2008 m. priimta Valstybinė šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai, ir iškart sukilo politikės, kurios sumaniai naudojasi šiuo klausimu savo reitingams kelti. Tikriausiai jau skaitėte. Ar tikrai dabar šeima gali būti bet kas? Ar iki šiol nebuvo? Kaip apskritai geriausia reguliuoti šeimos santykius? Pabandysiu pažiūrėti į šį klausimą iš kitos pusės.

Situacija štai kokia. Daugelio žmogų sąmonėje šeima yra labai daugiaplanė sąvoka, projektuojama į kažkokį įsivaizduojamą idealą: emocinį, fizinį (erdvinį ir intymų) ir teisinį suderinamumą, kartų santarvę ir atsakomybę. Tačiau realybėje vieno ar kelių kriterijų dažnai stinga, be to, jie kinta laike. Lietuvoje žmogos kuria šeimas palyginti jaunos, o moterys gyvena 10 metų ilgiau nei vyrai. Praktiškai kas ketvirta naujagimė gimsta ne santuokoje, bet santuoka – labai svarbus kriterijus pasiimti būsto paskolai. Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo, o daug kitų įstatymų daro nuorodas į šeimą ir šeimos nares. Šeimos narėms garantuojama apsauga, dalijantis turtą, jos atleidžiamos nuo prievolės liudyti prieš kitą šeimos narę teisme, gali paveldėti turtą, gauti informaciją apie šeimos narių sveikatą, priima sprendimus dėl donorystės. Šeimos koncepcija buvo apibrėžusi, kad ne tik šios privilegijos, bet ir daugybė skatinamųjų priemonių būtų prieinamos tik toms, kas registruoja santuoką. Continue Reading »

Turiu daug visokių idėjų įrašams ir minimaliai laiko. Pradėsiu nuo minties, kurią galvoje vartalioju jau ištisas savaites. Skaičiau šį blogo įrašą: autorė svarstė, kodėl pirmūnės ir aktyvuolės retai tampa lyderėmis už mokyklos ribų. Po to dar perskaičiau labai angažuotą straipsnį apie psichologo eksperimentą, kai jis pabandė sužalotam berniukui pakeisti biologinę lytį ir įtikinti gimdytojas auginti kaip mergaitę. Pasak straipsnio, eksperimentas nepavyko – žmoga grįžo prie savo neva tikrosios lyties. Abu tekstus sieja senas klausimas: kiek žmogų elgesys yra nulemtas lyties požymių, ką galima pakeisti, o ko ne? Continue Reading »

Kai kurie dalykai Lietuvos viešojoje erdvėje, deja, daromi neįtikėtinai neapgalvotai. Gausybė pseudofaktų ir emocijų sukuria tam tikrus, kaip kai kurios kritinės sociologijos atstovės pavadintų, pseudoįvykius, kurie pasitarnauja nukreipti dėmesį nuo tikrų problemų, sukelia visuomenės aistras, suskaldo ir palieka labai jau klampią košę išsrėbti toms, kas bando statyti kažkokius tiltus. Viena tokiais pseudofaktų ir emocijų sluoksniais apaugusi tema – Holokausto atmintis Lietuvoje. Yra tam tikrų žinomų faktų, kuriuos, negalite nepripažinti, tiria kad ir E.Zuroff’as šiame interviu (X teismo procesų, Y nuosprendžių…). Tačiau daug plačiau aptarinėjami ne jo surinkti faktai, o iš konteksto ištrauktos citatos. Kitų autorių citatas taip pat pasirūpinama išversti taip, kad jau net nebesitiki, kad netyčia. Štai The Economist komentaro vertimas:

„Per 1941 m. birželio deportacijas, nukreiptas prieš visų rasių buržuaziją, labiausiai nukentėjo žydai, nes Sovietų Sąjunga buvo antisemitinė valstybė“, – rašoma economist.com.“

O štai originalas:

„But Jews also suffered disproportionately from the deportations of June 1941, aimed at the bourgeoisie of all races. The Soviet Union was profoundly anti-Semitic.“

Na, ir įrodykite, kad gudrios, kad vertimas neskirtas diskredituoti Economist straipsnį… Juk tai – kaip raudona vėliava (gal šiame kontekste nelabai tikusi metafora – turiu galvoje koridą). Tačiau tai daroma kažkaip naiviai ir nuoširdžiai.

Angliškame bloge esu rašiusi apie bjaurų šmeižtą ir pasityčiojimą iš, dėmesio, niekuo nenuteistos ir po liudijimo paleistos buvusios geto kalinės. O dabar per užsienio blogus keliauja dar viena istorija iš Lietuvos… Continue Reading »

Darbe skaitau Eurofound ataskaitą „Foundation findings: Mobility in Europe – The way forward“. Ji remiasi 2005 m. Eurobarometro apklausa. Pastaroji rodo, kad Lietuvos gyventojos paprastai nelinkusios keisti gyvenamosios vietos dėl darbo:

Lietuvos gyventojos dėl darbo kraustėsi mažiau nei Latvijos ir Estijos, o visos baltės ir lenkės kartu gerokai atsiliko nuo skandinavių. Tiesa, apklausos metodologija tikrosios padėties neparodo. Juk apklaustos šalies gyventojos. Greičiausiai skandinavės padirbo ir grįžo, o Rytų Europoje tos, kas išvažiavo, tapo apklausos subjektėmis kitoje šalyje

Kita vertus, tikėtina, kad dabar vaizdelis būtų gerokai kitoks.

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Continue Reading »

Anądien štai šios vasaros mokyklos organizatorius, su kuriuo šiaip nebendrauju, pakvietė į programos atidarymą. Turėjau priežasčių ten neiti, bet vienas dalykas, kuris mane domina apie šią programą, yra E.Zuroff’o dalyvavimas. Kaip žinia, su šia garsia asmenybe padariau interviu, kuris buvo suplanuotas žurnalui „IQ“, bet galiausiai atsidūrė „Bernardinuose“. Įdomu, ar jis jau Lietuvoje? Sklinda gandai, kad iškilo tam tikrų nuomonių neatitikimų tarp vasaros mokyklos organizatorių. Tačiau patikimos informacijos neturiu. Man labai smalsu, ar žiniasklaida pasigaus E.Zuroff’o atvykimą. Ypač turint galvoje tai, kad rugpjūtį žiniasklaida tradiciškai kenčia nuo naujienų bado. O komentuoti, kaip visada, yra ką. Nebuvo jokios oficialios reakcijos dėl Panerių memorialo išniekinimo (nuotrauka ir komentaras), kur kažkas rusiškai užrašė „Hitleris buvo teisus“ (beje, įdomu, ką ten veikia garsaus „tagerio“ Solomon parašas? Ar tik nebus save pasiskelbęs maištininkas išniekinęs memorialą pirmiau nei nacės?). Priimtas sprendimas dėl kompensacijos dėl žydžių (jei pamiršote, kodėl rašau moteriškąja gimine) religinių bendruomenių turto, kuris sulaukė nevienaprasmiškų reakcijų. Continue Reading »

Nebūčiau atkreipusi dėmesio į komentarą „Žurnaliūga ar vis dėlto žurnalistas?“ (maniau, dar vienas pagraudenimas apie žiniasklaidą), jei ne D.Radzevičiaus tinklaraštis. Privertė nusišypsoti ir prisiminti, kaip vienintelė atėjau su kostiumėliu daryti reportažo apie Japonijos imperatoriaus vizitą. Kolegos po prezidentūrą šlepsėjo paplūdimio šlepetėmis.

Klausimu, kur pagarbios aprangos ribos, griežtos nuomonės neturiu. Kaip daug kas žinote, esu iš principo prieš drabužių pasirinkimo ribojimą tiek formaliomis taisyklėmis, tiek smulkiaburžuaziniais „gero skonio“ standartais, neva suteikiančiais teisę raukyti nosį, žiūrint į neturtingesnes, kitų kultūrų ar tiesiog kitaip apie aprangą mąstančias žmogas. Kita vertus, nezirzdama dengiu galvą ir kojas, eidama į bet kokią religinę vietą ar netgi šiaip vaikščiodama Kaire. Yra tam tikrų drabužių, kurių niekada nesirengčiau, bet palaikau vadinamuosius SlutWalks, per kuriuos protestuojama prieš ryškios ir atviros aprangos laikymą pretekstu seksualiniam priekabiavimui. Kai perskaičiau, kad vienas klubas Seule, į kurį lyg ir norėjau eiti, nurodo, jog vakarėlio dalyvių apranga turi būti „stilinga ir madinga“, nebenorėjau eiti į tą klubą. Kas čia per reikalavimai? Nenorėčiau darbo, kuris reguliuotų, kaip „apiforminti“ kūną 40 valandų per savaitę, bet neprašoma užsitempiu kostiumėlį, jei reikia dalyvauti konferencijoje ar bendrauti su klientėmis ar kitomis oficialiomis žmogomis. Ar iš pagarbos? Nemanau, kad ją reikėtų čia painioti.

Continue Reading »

Šiandien perskaičiau mane nustebinusį straipsnį. Skaičiai išties stebinantys, nepaaiškinami statistine paklaida. Kodėl taip yra? Nepriimu vien straipsnyje pateikto religinio paaiškinimo.

Nuo pat pirmos kelionės į Estiją prieš septynerius metus esu įsitikinusi, kad estės yra viena koja skandinavės, išsaugojusios nemažai Rytų Europos bruožų, bet ne tiek, kiek lietuvės. Vidutiniškai estės labiau atsipalaidavusios, mažiau skuba gyventi (studijuoti, tuoktis, imti paskolą). Artėjant prie straipsnio temos, mano kartos estės paprastai, kaip ir suomės, mėgsta pakalbėti apie seksą, bet kalba ramiai, ironiškai, nevyniodamos į vatą ir neieškodamos metaforų ar įmantrybių, skirtingai nei daugelis man žinomų lietuvių, įskaitant, prie pastarojo punkto, mane pačią. Tačiau niekada nesu pastebėjusi jokių kultūrinių skirtumų su latvėmis. Beje, kai aš apibendrinu kažką apie visuomenes, tai nereiškia, kad teigiu, jog visos taip daro ar kad taip žmogos elgiasi iš prigimties. Tiesiog teigiu, kad toks yra nusistovėjęs standartas, kuris toje visuomenėje laikomas neutraliu, ir žmogos ar grupės (taip pat subkultūros), kurios elgiasi ne pagal standartą, priešinasi tai nusistovėjusiai normai, taigi bet kokiu atveju į ją reaguoja. Continue Reading »

Apie Seulą – po poros dienų, kai būsiu daugiau pamačiusi. Kol kas – mintimis į Lietuvą. Kolega tinklaraštininkas atkreipė dėmesį į šią šlykščią duonos reklamą. Negana to, kad tankai ant pakuotės, dar yra vos vos rasistinė užuomina (tarsi pasiteisinimas už tamsų gymį – kas čia per nesąmonė?) ir neva šmaikštus priminimas apie Sankt Peterburgo badmetį išgyvenusias žmogas. Continue Reading »