Delfis nekritiškai išvertė rusišką  šaltinį apie vieną savotišką būrėją. Įdomu iš tiesų, kas ten per viešnamis. Turint galvoje, kad Japonijos, kad ir ką manytume apie jos kultūros rafinuotumą, vyrai tam tikru kampu nesiskiria nuo visų kitų, tiek viešnamis, tiek klientai paprastai šios paslaugos kontekste taupo ir laiką, ir pinigus. Taigi vargiai tokioms pareigoms samdytų geišą, ir dar klausimas, kaip jiems pavyktų (tam tikri vyrai, tiesa, tikriausiai sutiktų mokėti daugiau, jei žinotų, kad juos aptarnaujanti prostitutė yra geiša, o užsieniečiai klientai, žinoma, spirgėtų iš džiaugsmo). Kita vertus, moteris lygtai japonė, ne imigrantė, kūrybingas požiūris į darbą rodo, kad greičiausiai dirba ne vergijoje ir ne kad atidirbtų narkotikams, bet taip pat nėra pati sau bosė, nes aiškiai parašyta, kad dirba viešnamyje. Pagal tai, kad ši moteris kūrybinga ir puikiai išmano žmogų psichologiją, galbūt ji ir geiša, ar bent jau kažkada pradėjusi mokymus, iškritusi pakeliui ir patekusi į viešnamį.

Beje, nežinantiems galbūt bus įdomi tokia detalė, kad Japonijoje prostituciją draudžiantys įstatymai labai tiksliai nusako, jog draudžiama “tradicinė” sueitis. Įstatymai “netyčia” nieko nepasako apie santykiavimą oraliniu būdu, ir tai yra būdas steigti daugybę legalių viešnamių, teikiančių itin anonimiškas paslaugas. Kad jie kur reklamuotųsi, Tokijuje nemačiau, bet mano japonų kalba ir nėra tokia pažengusi, kad būčiau galėjusi atpažinti atitinkamą žodyną.

Štai čia toks komentarėkas, kuriame dėstomi labdaros pranašumai prieš valstybės ar kitų viešųjų institucijų organizuojamą socialinę paramą. Cituodama garsų politikos ir kitko teoretiką, komentaro autorė teigia, jog “priverstinės paramos atveju tokie [emocinės sąsajos-dėkingumo - D.R.] duodančio ir gaunančio žmonių moraliniai ryšiai dingsta, jie yra panaikinami – iš vieno yra paimama per prievartą, todėl paramos gavėją jis vertina kaip godų, o gavusysis [taisyklinga lietuvių kalba reikėtų sakyti "gavėjas" ir vengti visokių "-sysių", bet čia šiaip - D.R.] „nejaučia jokio dėkingumo už pašalpą, kurios niekas negali jam atsakyti ir kuri bet kuriuo atveju negali jo patenkinti“. Šie samprotavimai man priminė mano diskusiją su bičiuliu F. – brazilu, kurio patirtis su valstybe ir viešuoju sektoriumi kitokia nei mano, ir, dėl visokiausių priežasčių, jis dažnai pasisako už minimalią valstybę, kurios kitas funkcijas turėtų perimti privačios iniciatyvos. Continue Reading »

Na, kaip čia nesusigundysi pasidalyti tokiu atradimu… Ieškodama socialinės statistikos darbui, aptikau, kad nuo 1990 iki 2000 m. santuokų, iširusių per pirmus savo metus, sumažėjo net 20 kartų: nuo 476 iki 27. Mažiausias šis skaičius buvo 2004 m. – tik 18, nuo to laiko augo ir 2008 m. (paskutiniai duomenys) pasiekė 78. Nors senų duomenų nėra, 2000 m. 258 (net? tik?) porų išsiskyrė, pragyvenusios kartu 35 ar daugiau metų, tačiau šis skaičius tolydžio mažėjo ir nebesiekia 200. 2004 m. (paskutiniai duomenys) daugiausiai santuokų subyrėdavo 5-9 šeimyninio gyvenimo metais (2624), nedaug atsilieka 10-14 šeimyninio gyvenimo metai (2541). Prieš 50 m. maždaug tiek skyrybų Lietuvoje būdavo iš viso. Nuo 1990 m. skyrybų skaičius svyruoja apie 10-11 tūkst. Labai rekomenduoju peržiūrėti šią statistiką tiems, kurie sako, kad griūva tradicinė šeima. Būtų galima spėti, kad skyrybų turėtų padaugėti apie 2006-07 m., vienam šeimos nariui porą metų pragyvenus ir įsitvirtinus emigracijoje. Bet tais metais skyrybų skaičius panašus kaip 1990 m.

Švedijoje, kurios gyventojų skaičius kiek mažiau nei trigubai didesnis už Lietuvos, skyrybų yra dvigubai daugiau, o mažiau nei metus trunkančių santuokų skaičiumi Švedija aplenkė Lietuvą tik nuo 2004. Santuokos veteranų išsiskiria dvigubai daugiau, o didžioji dalis skyrybų įvyksta tarp 1 ir 4 arba 5 ir 9 santuokinio gyvenimo metų.

Šaltinis: Eurostat

Izraelyje – dar vienas diskusijų sukėlęs teismo sprendimas, apie kurį perskaičiau iš šaunaus žurnalisto D. FB statuso (naujiena turėtų tuoj pasirodyti laikraščiuose). Apskrities teismas nagrinėjo bylą, kai ištekėjęs (nuorodoje – paaiškinimas, kodėl vartoju šį žodį) arabas surezgė planą suvilioti žydę ir apsimetė netekėjusiu žydu. Planas pavyko – moteris su juo permiegojo, o netrukus išaiškėjo tiesa. Žinoma, šlykštu ir apgailėtina. Tačiau teismo sprendimas privertė žagtelėti ne vieną: melagis buvo nuteistas už išžaginimą ir gavo 18 mėn. kalėjimo.

Continue Reading »

Neturiu laiko daugiau pakomentuoti, bet darbe aptikau tokią studiją (žargonas vietomis gali būti suprantamas tik sociologams), pagrindžiančią, kaip polinkis stoti į universitetą iš karto po vidurinės priklauso nuo socio-ekonominės padėties, ir net akademiniai pasiekimai menkai sumažina šią priklausomybę.

Ir užsikūrė gi Lietuvoje aistros dėl tam tikrų Lietuvos Katalikų Bažnyčios (toliau – LKB) veiksmų… Šios aistros gali turėti labai liūdnų padarinių skirtingų grupių tarpusavio supratimui, bet gali išjudinti dialogą ir paskatinti atvirumą. Tai priklausys nuo įvairiausių veikėjų reakcijų.

Taip jau sutapo. Kad ir ką manytumėte apie įvairiausias jo klaidas ar galbūt savanaudiškumo pasireiškimus (Maišiagalos aferą, Valdovų rūmus ir pan.), mirė itin svarbi nepriklausomos Lietuvos figūra, labai dažnai iš paklodės draskymo (tokio, kaip būdinga Vengrijai) šalį dažnai traukęs Algirdas Brazauskas. Kaip žinia, LKB vadovybė nusprendė neleisti prieš laidotuves, laikant už jį mišias, į Katedrą įnešti jo karsto. Apie tai buvo daug įvairiausių nuomonių.

Continue Reading »

Jūs žinote, kad beveik nežiūriu televizoriaus. Jūs prisimenate, kad negaliu pakęsti, kai biudžeto pinigai švaistomi profesionaliajam krepšiniui, ir kai dėl jo einama iš proto. Jūs nutuokiate, kad esu prieš mačizmą – ideologiją, teigiančią, kad vyrai turi stengtis būti “tikri vyrai” (agresyvūs, netašyti, linkę išnaudoti esančius aplink save ir tuo besididžiuojantys, garbinantys buką jėgą ir jos aptekusius herojus iš serijos “vienišas kaubojus prerijose”). Tačiau aš žiūriu Pasaulio futbolo čempionatą. Continue Reading »

“Delfi” tęsia supažindinimą su tolimų šalių mada. Šį kartą siūloma pasigrožėti Trinidado ir Tobago spalvomis. Kai kurie drabužiai tikrai įdomūs, ir kartais pagalvoju, kad netgi nusipirkčiau. Kodėl? Ogi todėl, kad, kaip ir Afrikos mados kolekcijoje, iš modelių veidų galima spręsti, kad drabužiai turbūt ne tik dailūs, bet ir patogūs. Priešingai nei įprasta Europoje, kur modelių veidai byloja kažką panašaus į “tie košmariški stringai baigia perpjauti mano tiesiąją žarną pusiau”, “dar liko net penki žingsniai su šitais velniškais sadistiniais batais” arba “greičiau pasibaigtų šita nesąmonė – pagaliau gausiu valgyt”.

Skaitau labai gražų Levo Tolstojaus laišką prancūzų rašytojui. Itin patiko citatos:

“Nie­kados aš nepatikėsiu krikščioniškų, humanitarinių ir filosofinių įsitikinimų nuoširdumu tokio žmogaus, kuris verčia tarnaitę išnešti jo naktinį puodą.” (primena mano draugės iš Delio pastebėjimą: “Absoliučiai neįtikėtina, kad su visa pasaulyje esančia pažanga vis dar turi būti žmogus, kuris iš tualeto susemtų tavo š…, užsidėtų kibirą ant galvos [nes sunku] ir neštų išpilti”). Continue Reading »

Kaip žinia, Izraelis oficialiai neturi vientisos imigracijos politikos nežydams. Prasidėjus Antrajai intifadai ir stipriai apribojus palestiniečių galimybes judėti teritorijoje, Izraelyje staiga pritrūko juodadarbių. Pagal prigimtinę teisę atvykusių rusakalbių su nepripažintais diplomais bei etiopų, kurie, kad ir kaip laikytųsi tradicijų, tik sąlyginai buvo pripažinti žydais, nepakako. Buvo pasirašyti tarpvyriausybiniai susitarimai: su Kinija – dėl statybininkų, su Tailandu, rodos, dėl žemės ūkio darbininkų, su Filipinais – dėl slaugų. Slaugai atvyksta ir iš Moldovos. Tačiau, sužinoję apie tokią darbo rinką, daug žmonių iš tų ir kitų valstybių atvyko su turistinėmis vizomis, atseit į piligriminę kelionę, ir pasiliko nelegaliai. Prie jų prisijungia afrikiečiai darbininkai ir pabėgėliai. Todėl niekas tikrai nežino, kiek Izraelyje yra užsieniečių darbininkų. Stengiamasi, kad, atbuvę jiems skirtą laiką, legalūs darbininkai išvažiuotų ir atvažiuotų nauji. Tačiau po penkerių metų ar pan., susikūrę savo gyvenimą čia, jie nelabai nori išsikelti. Continue Reading »