Tai štai, kaip kad žadėjau, papasakosiu istoriją vieno žmogaus iš Lietuvos, kuris praėjo visą procesą ir perėjo į judaizmą. Tai pirma istorija, kurią taip išsamiai teko išgirsti iš pirmų lūpų, o kai surinksiu daugiau, parašysiu normalų straipsnį. Taigi susipažinkite su labai šauniu “naujuoju žydu” Donatu 
Continue Reading »
Vakar manęs eilinį kartą klausė, ar patinka Tel Avivas. Kadangi klausimai paprastai būna identiški, tik skiriasi eiliškumas, paprastai turiu pasiruošusi keletą istorijų, kurias “atpilu” atsiribojusi, galvodama apie ką nors kita, tokios jos įprastos. Susipažindama su izraeliečiais, jaučiuosi lyg tapusi sociologinės apklausos respondente (labai įdomu, nes juk pati atvykau čia apklausinėti žmonių). Net dirbdama tokių apklausų asistente skirtingiems žmonėms taip identiškai neuždavinėjau klausimų. Draugėms Lietuvoje pasakojau, kad labai pasiilgstu įdomių užklausimų. Continue Reading »
Labai jautri ir man labai įdomi tema, bet tekstas Delfy, švelniai tariant, keistokas.
Visi seniai mane pažįstantys žino, kad “Rasos” gimnazijoje buvau labai persekiojamas vaikas. Būčiau labai apsidžiaugusi, jei mano budelius T.A., R.B., M.K. bei kartais prie jų prisidedančius M.Ž. ir J.S. kas nors būtų susėmę ir uždarę į nepilnamečių koloniją. Tačiau neseniai per feisbuką man parašė buvęs bendraklasis ir kartais, bet visada per atstumą jų bendrininkas M.P., jis dabar dažnai bendrauja su T.A., kurį pagal K.Jovaišo komentarą reikėtų vadinti hitleriu, ir šis, pasirodo, užaugęs visiškai normaliu žmogumi. Mirtinai pavojingais meiteliais jie neužaugo.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad kitiems vaikams padaryta žala dėl šios priežasties atleistina. Tačiau į problemą aš žvelgiu gerokai sistemiškiau. Ne tiek dėl humanistinių principų, kurie, prisipažinsiu, tyliai pasitraukia į kamputį, prisimenant “Rasos” gimnaziją. Veikiau dėl sociologinių pastebėjimų, kurie mokslininku pasirašančiam autoriui turėtų būti žinomi. Kaip vienoje įdomioje paskaitoje pasakojo Lauras Bielinis, kiekvienoje grupėje atsiranda “didžioji gorila”, vienas ar keli jos priešininkai, keletas sargybinių, keletas atsiribojusių ir minia, kurią galima pakreipti visaip. Paskaitoje dėstytojas atlieka didžiosios gorilos vaidmenį, kas nors iš priekabesnių studentų vis bando pasirodyti “kietesnis”, sargybinių vaidmenį atlieka tie studentai, kurie sėdi pirmose eilėse ir tvarkingai konspektuoja, “galiorka” visada užsiima savo reikalais, o tarp jos ir sargybinių išsidėsto visi kiti. Bet daug įdomiau pasidaro tada, kai dėl vienos ar kitos priežasties iš grupės staiga išmetami keli nariai. Anot L.Bielinio, jei, pavyzdžiui, kažkokiu reikalu išsiųsite konspektuotojus, iš minios atsiras, kas juos pakeis.
Niekas negali paneigti, kad tam tikri polinkiai glūdi asmenybėje ar jos silpnybėse. Polinkis smurtauti taip pat ten dažnai glūdi. Tačiau (jei netikit manim, gal patikėsite P.Zimbardo, kuris vadovavo Stanfordo kalėjimo eksperimentui, o vėliau parašė įdomią knygą “Lucifer effect”, kurią buvau pasiskolinusi iš bičiulio Algio). Esmė tokia, kad asmenybės “defektai” mielai užpildo įtrūkimus ir gelmes, kurias palieka sistema. K.Jovaišas teisus, kad daugelyje mokyklų klesti netoleruotinas nebaudžiamumas. Bet nežinia, ar kas labai pasikeistų, periodiškai nušienaujant budelius, bet nekeičiant sistemos. Mokyklos neturėtų skubėti “valytis” išmesdamos problemiško elgesio vaikus. Juos lyginčiau ne su paršeliais, kaip K.Jovaišas, o su pelėsiu, kurį galima nukrapštyti, bet, jei drėgna, jo vėl priauga. Jie niekur nedingsta, o į jų vietą gali pridygti naujų. “Minios” ir, kas be ko, sistemos abejingumas leidžia tokiam pelėsiu įsivešėti. Jei mokytojai įsivaizduoja, kad budeliai gali atsipirkti pabarimu, jei bendraklasiai ramiai žiūri, kaip vyksta patyčios, jei apskritai mokykloje klesti tokia kultūra ir leidžiama tokia vertybių sistema, kai geri pažymiai, nestandartinė išvaizda, kažkoks “kompromatas” iš darželio ar tų laikų, kai tam tikri žaidimai nebuvo “kompromatas”, gali tapti teisėtu asmens izoliavimo ar kankinimo pagrindu, individualus išsiuntimas lauk nebūtinai padės. Tai gali suveikti tik prestižinėje mokykloje, iš kurios iškristi nesinorėtų.
Kitas dalykas, kad mokslininku prisistatančiam autoriui netinka komentare svaidytis “bjauriais paršeliais”. Kas tinka tinklaraščiui, nebūtinai tinka publicistikai.
Grįžau į Izraelį. Pirmą kartą skridau nacionalinėmis oro linijomis, todėl buvau klausinėjama net du kartus. Pirmiausia vienas darbuotojas išklausinėjo visko, išskyrus vaikystėje laikyto žiurkėno vardo ir batų dydžio. Na, gal ne taip žiauriai, bet klausė, kur spausdinsiu tyrimo rezultatus, ar pažįstu izraeliečių Lietuvoje, kur nuomojuosi butą ir su kuo, ar kada nors esu buvusi Turkijoje, Maroke ar pan., kur pirmą kartą išgirdau apie gautą stipendiją, ar turiu Tel Avive draugų, su kuriais eičiau “vakare išgerti alaus”… Paprašė parodyti Tel Avivo viešojo transporto nuolatinį bilietą. Po to, man jau beveik alpstant nuo ilgo stovėjimo ir miego trūkumo, atėjo kitas kolega ir įspėjo, kad užduos tuos pačius klausimus, kad patikrintų. Vos neišvirtau iš klumpių. Uždavė gerokai mažiau, ir dar kiek palaukusi, atgavusi dokumentus, nušuoliavau registruotis. Užtat Izraelyje prie pasų kontrolės langelio neklausė visiškai nieko, gal dėl to, kad tikėjo, jog oro linijų darbuotojai jau viską apie mane žino.
Tačiau šiandien noriu pasidalyti pora idėjų kita tema. Kažkada statistikoje pamačiau, kad mano tinklalapyje keletas žmonių ieškojo informacijos apie atsivertimą į judaizmą. Nepamenu, kad būčiau apie tai rašiusi, bet malonu, kad kažkuria tema mano tinklaraštis taip gerai paieškos variklių indeksuojamas, ir dabar parašysiu, nes kažkaip ir Lietuvoje su draugais užsimezgė tokios diskusijos. Štai kokį radau labai teigiamą ir motyvuojantį straipsnį. Puiku, kad jo autoriui viskas labai ‘faina’. Perspėju besidominčius, kad Izraelyje taip niekas nevyksta. Vyksta maždaug taip. Kita vertus, tiesa yra ta, kad rabinai nemėgsta tokių tekėti besirengiančių ar ginkdie jau ištekėjusių moterų ir jas visokeriopai kankina. Jiems daug mielesni jauni žmonės, kurie judaizmą atrado savo dvasiniuose ieškojimuose ar bent taip teigia. Be to, Izraelyje galima atsiversti tik į ortodoksinę kryptį, o joje gyvenimas kartu iki santuokos (o kad toks buvo, rabinas įtaria, ir paprastai ne be pagrindo) laikomas dideliu bloooogiu.
Tačiau draugė pažįsta vieną vyriškį (būna ir taip), kuris Izraelyje sėkmingai atsivertė ir pernelyg nesiskundžia. Pasistengsiu gauti kontaktus ir kitą kartą tinklaraštyje parašyti apie šią istoriją.
Prisipažinsiu, kad esu akyse mačiusi du ir girdėjusi apie dar kelis atsivertimus į bahajų religiją, bet niekas man “prie akių” nėra atsivertęs į judaizmą. Tačiau pažadu pažvejoti ir papublikuoti tiek linksmų, tiek liūdnų istorijų. Manau, su vertimaisis būna panašiai, kaip skrendant mano minėtomis oro linijomis. Iš pradžių prigąsdina savo įtarumu, bet paskui gal bent jau kompensuoja geru maistu (pagal oro linijų standartus).
Esu grįžusi atostogoms į Lietuvą. Šįryt per radiją išgirdau primirštą dainą ir šyptelėjau sau: prieš daug metų 2PAC’as parašė šias eilutes:
And although it seems heaven sent
We ain’t ready, to see a black President
Prieš metus šios eilutės staiga prarado aktualumą. Nors Obama man šiaip nelabai patinka, ypač po savo planinės kalbos, reikia pripažinti, kad tam tikrame lygmenyje jo išrinkimas buvo didelis lūžis, parodęs, kad “būna ir taip”/ “galima ir taip”. Nieko pakenčiamesnio už jį kol kas JAV politika nepasiūlė.
O vakar su tėvais žiūrėjau žaidimą “Chorų karai”. Tai bene ausiai maloniausias iš visų televizinių muzikinių projektų. Tik vaizdą gerokai gadino jo vedėjas.
Kūnas priešinasi bet kokiai akademinei veiklai, nors žinau, kad iki atostogų turiu suskubti. Ta proga prisiminiau, kad anarchijoje.lt skaičiau tokį komentarą, vėl jį atsiverčiau ir perskaičiau. Komentaras vadinasi “Nenoriu, bet reikia, arba Kelias į degradaciją“.
Labai įdomi istorija iš NYT. Neturiu laiko pakomentuoti, tai kol kas tik ‘pasidedu’.
Man kaip sociologei pasidarė įdomi tendencija merginoms savo feisbuke trumpinti pavardes, paprastai iki vieno skiemens. Jei jūs nieko prieš, norėčiau užduoti kelis klausimus apie šitą veiksmą.
Atsakykite komentarais ar man asmeniškai (priimu atsakymus ir per FB, frype ) Taip pat būtų labai įdomu, jei persiųstumėte klausimus kitoms merginoms, trumpinančioms pavardes soc. tinkluose Ačiū
Sveiki, su Kalėdomis visus, kad švenčia ar kam šiaip gera per šią šventę.
Na, turbūt nenustebinsiu, kad mano pirmosios Kūčios ne Europoje buvo labai keistos, bet galiausiai baigėsi gražiai. Draugai krikščionys iškurnėjo į Betliejų, o aš tuo tarpu turėjau net du akademinius susitikimus. O po to visą laiką praleidau prie interneto, plepėdama su A. ir A. Iš Lietuvos kilusi M. trumpame pokalbyje sakė, kad prisiminė, jog dabar Kalėdos, tik kai mama paskambino ir pasveikino. Continue Reading »
Pirmas:
čia ne Pažadėtoji, o pažadukų žemė Beveik visi telaviviečiai (į šią sąvoką įeina ir kaimynai filipiniečiai), su kuriais bendravau daugiau kaip penkias minutes, yra man ką nors žadėję ir neištesėję. Išimtys: hebrajų kalbos mokytoja, kaimyno iš gretimo buto mergina, nauja draugė iš Lietuvos. Haifiečiai kol kas ištesėjo viską, ką žadėjo (arba jei neištesėjo, tai žinau, kodėl negalėjo). Continue Reading »
Wonderland Blog