Vakar sumaniau nieko ypatingo neveikti ir nusimegzti antblauzdžius. Tuo pačiu žiūrėjau komediją “Kaip atsikratyti vaikino per 10 dienų”. Filmas tinkamas mezgant ir tinkamas šeštadienio vakarui, bet, žinoma, vienas iš tų, kai žiūrovai nieko neprarastų, jei išduočiau pabaigą. Galiu tuosyk ir išduoti: jis vysis ją per kamštingą Niujorko eismo srautą, pagaus, jie truputį apsirėkaus, o paskui, kamerai sukantis, pasibučiuos. Ji dėl atnaujintų santykių paaukos vieną savo svajonių karjeros galimybę, jis – truputį savo mačistinio pasipūtimo. Tokiuose filmuose jei kas įdomu, tai tik vidurinė grandis (pradžioje visada būna daugmaž vienodos lažybos) ir juokingos situacijos, į kurias scenarijaus autoriai negailėdami įstumia savo personažus.
Iš šių situacijų man visada būna peno giliems apmąstymams apie visuomenę. Skirtingai nei vadinamoji aukštoji kultūra, popkultūra apsimeta, kad kažką pasako apie gyvenimą, nors iš tiesų nepasako (“aukštoji – atvirkščiai”). Nori parodyti tipiškas situacijas ir pasiūlyti joms populiariai įpakuotą sprendimą su kaspinu. Tačiau kai kurios iš tų situacijų sutirštintai byloja apie mums atpažįstamus gyvenimo kąsnelius.
Žodžiu, filmo tema buvo “kaip būti maksimaliai savimi ir tuo pačiu neišgąsdinti asmens, su kuriuo mezgi romantiškus-intymius santykius”. Viskas sukosi apie akivaizdžiai “Cosmopolitan’o”, antireklamos tikslais pervadinto kitaip, žurnalistę, kuri savo skaitytojoms duoda kaip tik tokius patarimus. Cosmopolitano sprendimas šiam klausimui dažniausiai būna “būk mažiau savimi – persikonstruok”. Juk persigaminti šiaip ar taip reikia – kad būtum šauni, turi nuolat gaminti savo išvaizdą, bendravimo manieras, netgi laimę ar kitus psichologinėse skiltyse propaguojamas emocines būsenas, žinoma, po to nepamirštant kitam puslapyje pasiskaityti “mylėk save tokią, kokia esi”. Kaip pavadintų gana talentingas žmogus, kūręs personažus žurnalėkui “Pravda”, tai yra semifeministinis sprendimas.
Feministinis atsakymas į šį klausimą būtų “jei kyla grėsmė buvimui savimi, pasistenk apsieiti be tų santykių”. Jis yra teisingas ta prasme, kad visi persigaminimai anksčiau ar vėliau išlenda, ir partneriui atsibosta. Tačiau šis sprendimas nepaaiškina, kaip nustoti norėti tokių santykių.
Kadangi patikimo sprendimo vartojamoji kultūra kol kas nepasiūlė, o žmonės bandymų ir klaidų keliu kiekvienu individualiu atveju randa vis kitokį, tokios situacijos teikia neišsemiamą įkvėpimą filmams, žurnalams, laidoms, skiltims ir pan., o man, mezgančiai antblauzdžius, – tinklaraščio įrašams. Šiaip ar taip, lieka tik dar kartą pazirzti, kad žmonėms taip įteigiama, kad jie negali būti nuoširdūs, kad nesunku patikėti, jog peilis į paširdžius lėks vos tik atsiversi. To daugiasluoksnio nenuoširdumo geriausias pavyzdys – vieno “moteriško” žurnalo patarimai, kaip prižiūrėti vyro sveikatą. Viena vertus, skatinama siekti kažkokio rūpestingumo standarto, kita vertus, kad neskambėtų labai patriarchališkai, bandoma apsimesti, jog visa tai – tik dėl to, kad vyras galėtų tenkinti įvairialypius “prižiūrėtojos” poreikius. Žodžiu, turi tapti objektu-tradicine žmona, bet tuo pat metu guostis, jog elgiesi kaip emancipuota egoistė, nes iš tiesų rūpiniesi savo poreikių patenkinimu, kuriems objektas-vyras yra tinkamas kanalas. Šiuo požiūriu tikros “tradicinės” žmonos man mielesnės, nes bent jau nemeluodamos pripažins, kad šalia esantis žmoga joms yra svarbus, yra tikslas, o ne priemonė. Kita vertus, joms taip pat norisi papriekaištauti: na, o kaip tada jis pripras atsakyti tuo pačiu, rūpintis jų sveikata, jeigu iš jo to nėra reikalaujama?
Žodžiu, iššūkis kyla iš jau seniausiai teorijose išlinksniuoto moterų suobjektinimo. Semifeministinis sprendimas būtų “suobjektink ir vyrą”, feministinis – “nesileisk objektinama”. Pirmame sprendime nenuoširdumas dvigubas: abu stengiasi kažką iš savęs pagaminti, ir santykių eigoje atidžiai seka, kiek savo įprasto veido kitam atskleisti. Antrajame sprendime ji gali būti nuoširdi su juo, bet, jeigu tokį elgesio modelį pasirinko kaip sprendimą, o ne išsintetino iš savo asmenybės, gali būti nenuoširdi su savimi. Turiu galvoje tas situacijas, kai iš tiesų nori tų santykių, bet nenori dėl jų aukoti savęs, ir tada rašo labai entuziastingus “ot ir nereikia” “laiškus redakcijai”.
Nežinau, kokį sprendimą pasiūlyčiau, jei vietoj “Atgimimo” turėčiau skiltį “Cosmopolitan”. Būtų per paprasta teigti, kad žmonėms būtų lengviau bendrauti, jei atvirai vienas kitam pasakytų, ko nori, o kas nervina. Man baisingai smalsu, ar žmonių bendram gyvenime kas nors pagerėtų, jeigu vienas išdrįstų pasakyti “žinai, man labai patinka tau skambinti kas valandą” (be jokių pseudofroidistinių išvedžiojimų a la “tai reiškia, kad jaučiuosi nesaugi ir bijau prarasti”), o kitas – atsakyti “o man nepatinka. Gal susitarkim dėl kompromiso – kas tris valandas”.
Tačiau viską dar labiau komplikuoja tai, kad daugelis blogiausių dalykų padaromi ne iš blogos valios. Net ir tokiuose paprastuose veiksmuose kaip profilinės nuotraukos parinkimas one, frype ar feisbuke turi kažkokį mikro nenuoširdumo ir flirto su publika dėmenį. Renkame gražiausią, įdomiausią, paslaptingiausią, labiausiai intriguojančią nuotrauką, net jei pagirs tik draugai ir bendramoksliai.
