Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.
Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina (kaip žinia, Izraelyje Kalėdos pasireiškia tik blizgučių išpardavimu rusiškose parduotuvėse). Continue Reading »
Mano išleistuvių vakarą bendramokslis Soutarou per karaoke dainavo šitą dainą (nuoroda apačioje). Ją parašė gana žinomas tradicinio humoristinio žanro dainininkas Ikuzo Yoshi.
Daina įdainuota Vakarų Japonijos dialektu, kiek sugebu atpažinti. Jos pavadinimas pažodžiui – “Išvykstu į Tokiją”, bet geriausias lietuviškas vertimas būtų, pasinaudojant “Dviračio žynių” įtvirtintu žargonu, “nu ir nafik, išvarau į Tokiją”. Subjektas – jaunuolis iš kaimo, kuriam atsibodo, kad viskas toli, nėra jaunų žmonių aplink, nuobodu (“nėra nei radijo, nei baro, nei audio technikos, ir autobusas atvyksta tik kartą per dieną”). Sprendimas – palikti kaimą ir išvykti į sostinę. Tačiau svajonės apie sostinę ironiškai išduoda itin kaimietišką mentalitetą (oi, mėgstu subtilų japonišką humorą): savo kaimui per protingas besijaučiantis jaunuolis svajoja Tokijuje susitaupęs pinigų nusipirkti karvę ir kalną Ginzoje – pačiame brangiausiame verslo rajone, kur, anot mano draugės, net savivaldybė neįpirktų žemės. Continue Reading »
Ar jums būna taip, kad kažkuri daina neatskiriamai susijusi tu konkrečiu gyvenimo periodu? Man taip dažnai būna. Pvz., dainos “La tortura” aš net nelabai mėgstu, bet visada šypsausi ją girdėdama, nes primena pirmąją kelionę į Japoniją.
O štai šios dvi Hikaru Utada’os dainos iš jos pilnai angliško albumo man yra kaspinėlis ant dovanos, kuri vadinosi “balandis Japonijoje”. Šių dainų nuolat klausydavo mano draugė, kai mokėsi.
Skanaus! Continue Reading »
Šiandien, kai vienas žmogus paklausė, ar suprantu jidiš, aš nedrąsiai linktelėjau ir nieko nesugebėjau pasakyti. Jei dešimt minučių paklausyčiau šios kalbos, greitai atgaminčiau, ji niekur nedingo, bet visgi nesmagu pasigirti ir paskui “neišvežti”. Pradžioje turėjau problemų su hebrajų kalbos rašyba, o dabar, skaitant jidiš, man vis norisi ieškoti paslėptų balsių.
Dar viena 
Mintiju, kad noriu į Etiopiją.
Norit šaipykitės, norit ne, bet vakar, dėl tam tikrų priežasčių užplūdus liūdesiui ir pesimizmui, kažkaip netyčia per nuorodų nuorodas suradau internete šitą dainą ir labai mielai perklausiau. Labai tinka optimizmui kelti. Noriu, kad ji atsidurtų ir mano ausinuke. Continue Reading »
Aptikau štai šitą prieš kelis mėnesius Lietuvoje kai kuriuose sluoksniuose madingo Oren Lavie dainą. Susilydžiau dėl eilutės ‘Used to borrow the wind for a walk’
Viena mano klausomiausių dainų Budapešto laikais.
Beje, man buvo atradimas sužinoti, kad jaunystėje Aster Aweke dainavo va taip:
Asimiliacinį (t.y., europietiško stiliaus), šiek tiek vietiniu koloritu paspalvintą popsą pakeitė gelmės ir vietinių tradicijų turtų paieškos. Palyginkite drabužius, šukuoseną ir laikyseną ankstesnėje dainoje ir, pavyzdžiui, čia:
Ne visiem išeina iš tokių paieškų padaryti ‘nepopsą’, bet šiuo atveju galima tik pasidžiaugti, kad A.A. pasirinko kitą kryptį.
Tiesiog šiandien norėjosi pasiklausyti, kaip dainuoja Ieva Narkutė, su kuria turėjau laimės susipažinti pernai VU bendrabuty.
Idan Raichel Project – labai įdomi grupė, propaguojanti multikultūrinį mokymąsi iš vieni kitų muzikos.
Štai jų perdainuota viena zulų daina:
O čia – “Kitų sapnai” su labai gražiu klipu:
Wonderland Blog