Iš pat pradžių įtarimą sukėlė filmo kūrėjų pasirinkimas pagrindines roles patikėti kinų aktoriams. Tarp pagrindinių veikėjų pasirodo tik vienas japonas – Kenas Watanabe, kuris, kaip visada, savo rolę atlieka švariai, bet kažkaip neįsimintinai. Garsioms kinų aktorėms sunku papriekaištauti dėl vaidybos, bet iš viso šio kultūrinio mišinio išėjo tipiškas holivudo produktas. Holivudiškas šis filmas visomis prasmėmis: nuglaistytas, nusaldintas, politiškai korektiškas… Visai be reikalo drastiškai nukirpta pabaiga, todėl herojai paliekami toje vietoje, kur galima tikėtis saldaus “happy-end’o” vietoj gyvenimo rudeniu ir melancholija dvelkiančio pagrindinės veikėjos likimo atpasakojimo kaip knygoje. Savaime suprantama, nebelieka ironiškų pastabų apie amerikiečius. Išmestos visos pagrindinės herojės intymaus gyvenimo scenos, knygoje buvusios tokios detalios ir buitiškos, kad net nesinori jų vadinti erotinėmis, – ir taip dingsta visas kultūrinis savitumas. Nebelieka geišos dienoraščio. Lieka nuobodi, popsinė Pelenės istorija japoniškoje aplinkoje. Ir amžinas klausimas: kiek gi dar filmų industrija perdirbinės šį nemirtingą Pelenės ir princo motyvą, tesugebėdama pakeisti keletą aplinkos smulkmenų?

Kad būtų egzotiškiau, filmo kūrėjai į veikėjų kalbą prikaišiojo japoniškų žodžių ir nepasivargino jų išversti ir paaiškinti. Todėl japonų kalbos nesuprantančiam žiūrovui tikriausiai teliko tik spėlioti: kas yra “one-san” (jap. “vyresnioji sesuo”)? Koks nors antras vardas? Titulas? Juo labiau gali likti visiškai neaišku, kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Žinoma, paaiškinimus knygoje pateikti daug lengviau nei filme, bet atrodo, kad filmo kūrėjai net nesistengė, kad po seanso žiūrovas išeitų daugiau supratęs apie japonų kultūrą. Vietoj to žiūrovas pagal sumanymą turėtų išplėstomis akimis ir nusistebėti “štai kaip ten Japonijoj būdavo…”, išoriškai žavėdamasis Rytų egzotika, o giliai širdyje vis dar laikydamas tuos rytiečius mielais ir žaviais, bet keistais ir nesuprantamais.

Jums patiks, jei svarbiausia – vizualinis efektas, ir dzin tie netikslumai.
Jums nepatiks, jei skaitėte knygą, iš kurios pasiskolintas siužeto gabalas.

Berniukų gimnazijoje, kur vyksta veiksmas, galioja savos taisyklės, ir kiekvienas, kuris turi kažką prieš, netenka dantų ar bent jau pridaužomas. Kaip kasdienybėje vertinamas šaltakraujiškumas, taip esminiais momentais vertinama drąsa: gaujai vadovaus tas, kuris sugebės daugiausiai kartų, atsistojęs ant stogo krašto, suploti rankomis. Jei pabijosi nukristi, gėdingai pralaimėsi. Jei ne – rizikuoji nesuspėti sučiupti turėklų ir elegantiškai išitėkšti ant šaligatvio. Pačiu “kiečiausiu” tampa tas, kuris sumuša ansktesniojo rekordą. Taip suplojimų vis daugėja. Vadovavimas gaujai pamažu virsta gyvybės ir mirties klausimu.

Iš tiesų, visi gražūs dalykai pamažu nyksta, kartu sklaidosi jaunatviškos svajonės. Mokyklos baigimo nuojauta įneša įtampos. Vienų jaunuolių laukia studijos ir darbas, kitų – visuomenės užribis ir nusikalstamos struktūros. Žiaurumo niekas net nebando nuslėpti. Kankinimo būdai stebina išradingumu. Paklaustas, kur dingo bendramokslis, vienas iš herojų ramiai atsako: “Nužudžiau”, ir nusišluosto rankas į kito bendramokslio švarką.

Čia nėra gerų ir blogų. Žudikas, paklaustas apie savo svajones, pirmiausia pamini taiką pasaulyje, ir iš jo pasišaipoma, esą tai – nieko konkretaus. Pamažu tirpsta paskutiniai jaunatviško idealizmo likučiai. Mirtis įsiskverbia į jaunuolių pasaulį kaip natūralus aplink klestinčio žiaurumo tęsinys. Beprasmė mirtis – visi tampa gimnazijoje galiojančių žiaurumo taisyklių aukomis. Iš šono žiūrint – beprotybė. Bet herojams – visas gyvenimas.

Jums patiks, jei patinka Takeshi Kitano stilius ir mėgstate pamąstyti po filmo.
Jums nepatiks, jei jautriai reaguojate į išradingas paaugliškas inkvizicijas arba labiau mėgstate veiksmą nei būsenos kitimą.