Su Kalėdomis, mieli skaitytojai! Nesvarbu, ar užklydote čia atsitiktinai, ar skaitote šį tinklaraštį nuolatos, tikiuosi, kad pasiliksite, ir kad toliau įdomiai bendrausime.

Siunčiu visiems gerai žinomos “Tylios nakties” japonišką versiją, kurią atlieka “Morning Musume” – savotiškas buvusių “Mokinukių” gerokai kokybiškesnis prototipas:

The video cannot be shown at the moment. Please try again later.

Delfis nekritiškai išvertė rusišką  šaltinį apie vieną savotišką būrėją. Įdomu iš tiesų, kas ten per viešnamis. Turint galvoje, kad Japonijos, kad ir ką manytume apie jos kultūros rafinuotumą, vyrai tam tikru kampu nesiskiria nuo visų kitų, tiek viešnamis, tiek klientai paprastai šios paslaugos kontekste taupo ir laiką, ir pinigus. Taigi vargiai tokioms pareigoms samdytų geišą, ir dar klausimas, kaip jiems pavyktų (tam tikri vyrai, tiesa, tikriausiai sutiktų mokėti daugiau, jei žinotų, kad juos aptarnaujanti prostitutė yra geiša, o užsieniečiai klientai, žinoma, spirgėtų iš džiaugsmo). Kita vertus, moteris lygtai japonė, ne imigrantė, kūrybingas požiūris į darbą rodo, kad greičiausiai dirba ne vergijoje ir ne kad atidirbtų narkotikams, bet taip pat nėra pati sau bosė, nes aiškiai parašyta, kad dirba viešnamyje. Pagal tai, kad ši moteris kūrybinga ir puikiai išmano žmogų psichologiją, galbūt ji ir geiša, ar bent jau kažkada pradėjusi mokymus, iškritusi pakeliui ir patekusi į viešnamį.

Beje, nežinantiems galbūt bus įdomi tokia detalė, kad Japonijoje prostituciją draudžiantys įstatymai labai tiksliai nusako, jog draudžiama “tradicinė” sueitis. Įstatymai “netyčia” nieko nepasako apie santykiavimą oraliniu būdu, ir tai yra būdas steigti daugybę legalių viešnamių, teikiančių itin anonimiškas paslaugas. Kad jie kur reklamuotųsi, Tokijuje nemačiau, bet mano japonų kalba ir nėra tokia pažengusi, kad būčiau galėjusi atpažinti atitinkamą žodyną.

Čiupkit griebkit nedvejodami. Buvau pirmosios tokios kelionės dalyvė, Lietuvai įstojus į ES 2004 m. Nežinau, ar tam vis dar skiriama tokie kalnai pinigų, bet mes gyvenome itin prabangiai ir daug pamatėme. Apsilankėme viename tinklaraščio įraše neaprašomame Tokijuje, sukrečiančioje Hirošimoje, jaukiame Kurės miestelyje, kur pagyvenome su šeima, elegantiškame Kiote ir egzotiškojoje Naroje. Apžiūrėjom Japonijos parlamentą, stebėjom vaikų kendo treniruotę, nemokamai patekome į kelis muziejus, dalyvavome susitikime su jaunimu. Kelionės tikslas – surinkti perspektyvų jaunimą ir paskatinti jį įsimylėti Japoniją. Tikriausiai po šios kelionės liksite suintriguoti pamatyti, kas gi slepiasi po tuo blizgančiu paviršiumi.

Informuojame apie kasmetinį konkursą

STUDY TOUR JAPAN FOR EUROPEAN YOUTH 2010!

Tai 10 dienų pažintinė programa, organizuojama Japonijos užsienio reikalų ministerijos.

Pagrindinis šios programos tikslas yra paskatinti jaunų žmonių domėjimąsi Japonija,

įvairiais šios šalies aspektais. Tikimasi, kad ateityje programos dalyviai galės prisidėti prie Japonijos ir Europos šalių ryšių stiprinimo.

Ši programa skirta 25-35 metų amžiaus (skaičiuojant iki 2010-07-30) asmenims, dar nė karto nebuvusiems Japonijoje. Kiti reikalavimai dalyviams programos skelbime.

Norinčius dalyvauti konkurse prašome pateikti paraišką (speciali forma prisegta)ir rašinį  tema „What would you do to strengthen the relationship between Japan and your country (Europe or Eu)“ (anglų kalba, ne daugiau nei  A4 formato lapo apimties, Times New Roman, 12 šrifto dydis, 1,5 tarpas).

Šiuos dokumentus reikia pristatyti į Japonijos ambasadą asmeniškai, siųsti paštu

(Japonijos ambasada Lietuvoje, M.K.Čiurlionio g. 82B, LT-03100 Vilnius) arba elektroniniu paštu culture [at] emb-japan.lt su nuoroda  <<Study Tour 2010>>.

Dokumentų pateikimo terminas: 2010 m. liepos 16 d. (penktadienis) 17:00 val.

Informacija apie konkursą internete:

http://www.lt.emb-japan.go.jp/lithuanian/mokomoji_kelione.htm#32nd_lt

Kaip pirmosios panašios programos, prasidėjusios vos Lietuvai įstojus į ES, alumnė labai rekomenduoju dalyvauti. Pirmenybė teikiama besidomintiems Japonija, bet šansas visada yra. Kaip dalyvauti konkurse, žr. čia. Tai, ką vertina atrinkėjai, yra originalus požiūris, stereotipus peržengiantis Japonijos aktualijų pažinimas ir entuziazmas toliau su tuo kažką veikti. Na, ta proga dar prašom šmaikštų japonų studento klipuką apie stereotipus ir už jų slypinčius faktus. Japoniškai, bet ir be kalbos žinių turėtų būti galima suprast.

Niekada gyvenime taip dažnai nerašiau blogo, tikiuosi, ištikimiems skaitytojams neatsibodo.

Neseniai į savo gūglryderį užsiprenumeravau tinklaraščio japonukalba.wordpress.com naujienas. Šiandien jis pradžiugino japoniška kalėdine daina (kaip žinia, Izraelyje Kalėdos pasireiškia tik blizgučių išpardavimu rusiškose parduotuvėse). Continue Reading »

Mano išleistuvių vakarą bendramokslis Soutarou per karaoke dainavo šitą dainą (nuoroda apačioje). Ją parašė gana žinomas tradicinio humoristinio žanro dainininkas Ikuzo Yoshi.

Daina įdainuota Vakarų Japonijos dialektu, kiek sugebu atpažinti. Jos pavadinimas pažodžiui – “Išvykstu į Tokiją”, bet geriausias lietuviškas vertimas būtų, pasinaudojant “Dviračio žynių” įtvirtintu žargonu, “nu ir nafik, išvarau į Tokiją”. Subjektas – jaunuolis iš kaimo, kuriam atsibodo, kad viskas toli, nėra jaunų žmonių aplink, nuobodu (“nėra nei radijo, nei baro, nei audio technikos, ir autobusas atvyksta tik kartą per dieną”). Sprendimas – palikti kaimą ir išvykti į sostinę. Tačiau svajonės apie sostinę ironiškai išduoda itin kaimietišką mentalitetą (oi, mėgstu subtilų japonišką humorą): savo kaimui per protingas besijaučiantis jaunuolis svajoja Tokijuje susitaupęs pinigų nusipirkti karvę ir kalną Ginzoje – pačiame brangiausiame verslo rajone, kur, anot mano draugės, net savivaldybė neįpirktų žemės. Continue Reading »

Šiandien universitete vyko vienas iš japoniško kino renginių – buvo rodomas puikus filmas “Juoko universitetas“. Trumpai apie jį. Tai filmas, nukeltas į imperinę prieškarinę Japoniją ir vaizduojantis susidūrimą tarp meninio polėkio ir nacionalistinės cenzūros. Jis rodo dviejų žmonių tvirtumą savo vaidmenyse, kuris visgi ne tik netrukdo, bet ir padeda atsiskleisti jų šiltam žmoniškumui. Mielas scenarijus vyniojasi pokalbiais, kuriuos fantastiškas operatoriaus darbas padaro dar estetiškai patrauklesnius. Nemačiau kitos taip tobulai nufilmuotos juostos. Po visais emocingais pokalbiais, viltimi ir beviltiškumu, slepiasi lengva ir tuo pat metu svari ironija: nacionalistinė cenzūra, atskiesta nenoriai rodomu žmogiškumu, paradoksaliai stiprina menininką, išgrynina ir iki spindesio ištobulina jo darbą, bet šitas tobulėjimas ir dviejų asmenybių ritualinis šokis biurokratijos labirintuose veda į niekur – už tą ir dievinu japoniškus filmus. Pabaiga nei gera, nei bloga, ji tik ženklina nueitą kelio, apie kurį kalbėjo filmas, pabaigą. Kaip klostysis kita atkarpa, nei įdomu, nei yra laiko pasakoti. Tikrai vertas dėmesio filmas. Continue Reading »

Per kelias dienas savišvietos dėlei perskaičiau Murakamio “Dansu dansu dansu”. Žinojau, kad tai – madingiausia šio rašytojo knyga, masiškai vien pavadinimu sužavėjusi ir lietuvius (sprendžiant iš internetinių slapyvardžių ar populiaraus blogo dansu.lt). Na, patiko man tik tai, kad galėjau labai vizualiai įsivaizduoti herojaus judėjimą Tokijuje, puikiai žinojau, ką reiškia eiti pėsčiomis per Sendagają į Šibują ir pan. Knyga taipogi buvo lengvas, traukiniui Vilnius-Kaunas ganėtinai tinkamas skaitalas. Tačiau visais kitais aspektais – nykiausias Murakamio kūrinys. Visų pirma, visuotinis dėsnis, kad gerų knygų tęsiniai būna blogi, galioja ir čia. Pabandyti sukurti “Avies medžioklė. Antra dalis” – klaida. Lygiai taip pat Murakamio bandymas pateikti savo ideologinę poziciją ir laimėti daugiau jaunuolių su čegevariniais marškinėliais skamba kaip graudus populiarumo siekiančio rašytojo-mėgėjo stenėjimas. “Brandųjį kapitalizmą” pasikritikuoti moku ir pati, kaip ir daugelis. Būtų ne bėda, jei nuorodos į socialinę kritiką būtų gerai integruotos, arba po jomis slypėtų personažai, o ne rašytojo lūkesčiai iš jo publikos, taip pat jei jos būtų lengvos ir ironiškos, bet dabar atrodo kaip nesiderinantys antsiuvai. Geriausi kūriniai parašomi, kai negalvojama, kas juos skaitys ir kaip padaryti, kad skaitytų kuo daugiau. “Kas norės – susiras” yra galbūt komerciškai ne pati sėkmingiausia, bet kūrybiškai produktyviausia nuotaika. Bet į Murakamio galvą tuo metu, atrodo, buvo įsisukęs brandusis kapitalizmas.

Labai banalu sakyti, kad sningantys sakurų žiedlapiai primena apie laikinumą. Parodykit man, kas jo neprimena? Kai staiga viskas sprogsta kvapais ir visi žino, kad trumpam, todėl reikia skubėti atsižiūrėti/atsikvėpuoti/atsikaifuoti, nors ir šalta, – na, argi ne tas žinojimas yra akivaizdžiausias priminimas, o ne pačios sakuros? Sakuroms tai kas – jos žino, kad taip pat bus dar tūkstantį kartų. Debesys ir žmonės yra tokie tarpusavyje absoliučiai pakeičiami vieni kitais. Čia tik mes graužiamės žinodami, kad iš to tobulo paveikslo niekas nėra pakeičiama niekuo kitu, ir taip pat niekada nebebus. Šiandien eidama iš universiteto per Kashiwanoha parką džiaugiausi, kad turiu tamsius akinius, nes norėjosi verkti, kaip gražu. Nuolatos kirbėjo dilemos – ar traukti kamerą/fotiką ir visiems siųsti, rodyti, ar negadinti tais daiktais šitų akimirkų. Nežinau, ar kada nors vėl būsiu tokia laiminga. Puikiai žinau, kad, jei atsikraustyčiau čia ilgam gyventi, būtų kitaip. Būtų ruduo, žiema, rutina… Tai, kas yra, – tai unikalus tik čia, tik dabar, tik šita stipendija, tik tokia trukmė, tik šis metų laikas.

Sakura

Negalėdama atsigauti, nuklydau pati nežinau, kur, ir buvo jau nebesvarbu, kada ir kur pamatysiu dangoraižius. Dabar suprantu, kodėl šitam krašte išsiplėtojo būtent tokios religijos, švenčiančios išnykimą, o ne aktyvų buvimą. Kai trauki vidun tuos kvapus ir siurbiesi žvilgsniu į tas spalvas, pirštų galiukų oda ar akies ragena atrodo per didelis tarpas, skiriantis nuo to grožio, ką jau ten fotoaparatas. Ir nėra tobulesnio buvimo nei visiškai ištirpti visame tame, nebebūti, ištikšti į tą froidišką beskausmę malonuminę nebūtį, jei tik nebūtų to kūno su milžinišku skausmo potencialu. Ką jau ten tas aktyvus vientisos asmenybės buvimas, vargeli… Nesistebiu, kodėl Fukujyje žmonės žudosi į jūrą. Ir ašaringai pavyzdžiu šitoms saloms kūrybingų dievų.

Primityvus filmas iškeptas pagal labai įprastą ir tipišką receptą: “paimkite du vienas kitam nesimpatizuojančius, pačius skirtingiausius žmones (kai yra kultūriniai skirtumai, tokia užduotis tampa dar lengvesnė), sumeskite juos į tokią erdvę, iš kur jie negalėtų pabėgti, gerai suplakite, ir anksčiau ar vėliau jie vienas kitam pajus fizinį potraukį”. Kaip tik taip ir atsitinka kažko tyrinėti atvažiavusiam japonui ir blondinei (privaloma!) australei dykumoje. Ir ką?