Archive for the ‘Recenzijos’ Category

Memoirs of a geisha – Geišos neva tai išpažintis (filmas)

Gegužės 24, 2007 0 comment

Egzotiškos veikėjus supančių vaizdų spalvos, garsių aktorių vardai ir įdėmus netikėtai mėlynų pagrindinės veikėjos akių žvilgsnis iš reklaminių plakatų žadėjo jei ne gilų ir įspūdingą, susimąstyti skatinantį kūrinį, tai bent jau spalvingą ir “gražiai padarytą”, nenuobodų reginį. Populiarumą užsitarnavusios to paties pavadinimo knygos siužetas taip pat leido tikėtis, kad filmas atvers langą į paslaptingų, grakščių ir vis dar Vakaruose prieštaringai vertinamų geišų pasaulį. Deja, rezultatas nuviliantis…

Iš pat pradžių įtarimą sukėlė filmo kūrėjų pasirinkimas pagrindines roles patikėti kinų aktoriams. Tarp pagrindinių veikėjų pasirodo tik vienas japonas – Kenas Watanabe, kuris, kaip visada, savo rolę atlieka švariai, bet kažkaip neįsimintinai. Garsioms kinų aktorėms sunku papriekaištauti dėl vaidybos, bet iš viso šio kultūrinio mišinio išėjo tipiškas holivudo produktas. Holivudiškas šis filmas visomis prasmėmis: nuglaistytas, nusaldintas, politiškai korektiškas… Visai be reikalo drastiškai nukirpta pabaiga, todėl herojai paliekami toje vietoje, kur galima tikėtis saldaus “happy-end’o” vietoj gyvenimo rudeniu ir melancholija dvelkiančio pagrindinės veikėjos likimo atpasakojimo kaip knygoje. Savaime suprantama, nebelieka ironiškų pastabų apie amerikiečius. Išmestos visos pagrindinės herojės intymaus gyvenimo scenos, knygoje buvusios tokios detalios ir buitiškos, kad net nesinori jų vadinti erotinėmis, – ir taip dingsta visas kultūrinis savitumas. Nebelieka geišos dienoraščio. Lieka nuobodi, popsinė Pelenės istorija japoniškoje aplinkoje. Ir amžinas klausimas: kiek gi dar filmų industrija perdirbinės šį nemirtingą Pelenės ir princo motyvą, tesugebėdama pakeisti keletą aplinkos smulkmenų?

Kad būtų egzotiškiau, filmo kūrėjai į veikėjų kalbą prikaišiojo japoniškų žodžių ir nepasivargino jų išversti ir paaiškinti. Todėl japonų kalbos nesuprantančiam žiūrovui tikriausiai teliko tik spėlioti: kas yra “one-san” (jap. “vyresnioji sesuo”)? Koks nors antras vardas? Titulas? Juo labiau gali likti visiškai neaišku, kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Žinoma, paaiškinimus knygoje pateikti daug lengviau nei filme, bet atrodo, kad filmo kūrėjai net nesistengė, kad po seanso žiūrovas išeitų daugiau supratęs apie japonų kultūrą. Vietoj to žiūrovas pagal sumanymą turėtų išplėstomis akimis ir nusistebėti “štai kaip ten Japonijoj būdavo…”, išoriškai žavėdamasis Rytų egzotika, o giliai širdyje vis dar laikydamas tuos rytiečius mielais ir žaviais, bet keistais ir nesuprantamais.

Jums patiks, jei svarbiausia – vizualinis efektas, ir dzin tie netikslumai.
Jums nepatiks, jei skaitėte knygą, iš kurios pasiskolintas siužeto gabalas.

Aoi haru – Žalias pavasaris (filmas)

Gegužės 24, 2007 0 comment

Filmas apie jaunimą. Su trumpais, kasdieniškais, bet daugiaprasmiais dialogais ir egzistencine tuštuma pabaigoje. “Žalias pavasaris” – tokį ir įsivaizduoji žiūrėdamas filmo pradžią, supažindinančią su grupe gerai sutariančių, perspektyvių jaunuolių. Bet netrukus idilė išsisklaido.

Berniukų gimnazijoje, kur vyksta veiksmas, galioja savos taisyklės, ir kiekvienas, kuris turi kažką prieš, netenka dantų ar bent jau pridaužomas. Kaip kasdienybėje vertinamas šaltakraujiškumas, taip esminiais momentais vertinama drąsa: gaujai vadovaus tas, kuris sugebės daugiausiai kartų, atsistojęs ant stogo krašto, suploti rankomis. Jei pabijosi nukristi, gėdingai pralaimėsi. Jei ne – rizikuoji nesuspėti sučiupti turėklų ir elegantiškai išitėkšti ant šaligatvio. Pačiu “kiečiausiu” tampa tas, kuris sumuša ansktesniojo rekordą. Taip suplojimų vis daugėja. Vadovavimas gaujai pamažu virsta gyvybės ir mirties klausimu.

Iš tiesų, visi gražūs dalykai pamažu nyksta, kartu sklaidosi jaunatviškos svajonės. Mokyklos baigimo nuojauta įneša įtampos. Vienų jaunuolių laukia studijos ir darbas, kitų – visuomenės užribis ir nusikalstamos struktūros. Žiaurumo niekas net nebando nuslėpti. Kankinimo būdai stebina išradingumu. Paklaustas, kur dingo bendramokslis, vienas iš herojų ramiai atsako: “Nužudžiau”, ir nusišluosto rankas į kito bendramokslio švarką.

Čia nėra gerų ir blogų. Žudikas, paklaustas apie savo svajones, pirmiausia pamini taiką pasaulyje, ir iš jo pasišaipoma, esą tai – nieko konkretaus. Pamažu tirpsta paskutiniai jaunatviško idealizmo likučiai. Mirtis įsiskverbia į jaunuolių pasaulį kaip natūralus aplink klestinčio žiaurumo tęsinys. Beprasmė mirtis – visi tampa gimnazijoje galiojančių žiaurumo taisyklių aukomis. Iš šono žiūrint – beprotybė. Bet herojams – visas gyvenimas.

Jums patiks, jei patinka Takeshi Kitano stilius ir mėgstate pamąstyti po filmo.
Jums nepatiks, jei jautriai reaguojate į išradingas paaugliškas inkvizicijas arba labiau mėgstate veiksmą nei būsenos kitimą.

Kill Bill (filmas)

Gegužės 24, 2007 0 comment

Filmukas is serijos “Kiek-šovė-nenušovė-kiek-pjovė-nepapjovė”, su pagrindine heroje, kuri, susikovusi su visa armija gerai treniruotų japonų ir visus ištaškiusi, su kardo rėžiu nugaroje strykčioja visiškai šviežutėlė. Ką, gi, tąsyk paplokime gležnutei merginai! Šviesus plaukučiai, nekaltas veidelis, 0% muskulatūros, o lavonų skaičiuoklis sukasi greičiau nei Van Damme’o, Seagullo ar Stalonės herojų.

Ir tie dar dažniausiai kokį automatą į rankas nusitveria, o čia mergužėlė tik su kardu mojuoja! Va taip. Tiesa, anie buvo humaniškesni su savo kontroliniais šūviais, o šio filmo herojė meistriškai kapojo rankas, kiurdino pilvus ir švaistė gyvų kūnų gabalus, palikdama priešininkus raitytis baisioje agonijoje. Žiurint iš humanistinių pozicijų, kažkaip  negaila gal tik dviejų nekrofilų.

Tiesa, reikia pripažinti, kad kai kas šiame filme buvo pakenčiamai padaryta, ar bent jau prie to padirbėta. Tai ir muzika, ir kapotas, bet beveik tikslus Umos Thurman tarimas, kai ji kalbėjo japoniškai, ir kovos scena ant sniego, tokio nekaltai balto kaip… sniegas, che. Dviejų moterų kova panaši į šokį su kardais. “Blogiukė” vilki baltu kimono ir, nepaisant judesius varžancio apdaro, grakščiai mojuoja trumpu kardu, kol “geruolės” kardas smagiai nurėžia gabalą jos galvos. Perpjautos smegenys turėtų numirti per porą sekundžių, bet blogiukė dar spėja pagirti priešininkės kardą. Belieka pasidžiaugti, kad epizodas “nekabina” ir negresia košmarai kitą naktį.

Yra ir įtartinų dalykų: šypseną kelia po ketverių metų komos vis dar nepriekaištingas herojės pedikiūras, keista, kad garsusis kardas, lyg popierių rėžiantis galvas, rankas bei kitas kūno dalis, ir net kardus, buvo padarytas per savaitę metų metus šio amato nepraktikavusio meistro; keista, kad kardų meistras sako blondinei žudikei, kad jos tarimas, kai ji kalba japoniškai, “visai kaip mūsų” (okinavietiškas?); keista ir tai, kad herojei pavyksta vien valios jėga taip išjudinti paralyžiuotas kojas, kad netrukus tos kojos jau laipioja sienomis. Apie įspūdį po filmo galima pasakyti vienu žodžiu – neįtikina. Kaip neįtikina banalus “atleisk”, herojai žiūrint į akis mažai mergytei po to, kai ką tik nužudė jos mamą.

Minties čia nedaug: dažniau nei bet kuris žodis filme girdisi pratisas “aaaaa!”, trykšta kraujo fontanai iš nukirstų arterijų, po herojės kojomis krinta tiršta beveidė priešininkų masė. Tokia mergiščia būtų viena Žalgirio mūšį laimėjusi!

O pabaiga prašosi užrašo “To be continued”. Žudikės sąraše žmonių, su kuriais dar reikia susidoroti, lieka trys vardai. Su jais bus susitvarkyta kitoje dalyje. Kam įdomu, galės pažiūrėti, bet kokia prasmė, jei galima atspėti?

Jums patiks, jei norite pamatyti Umą Thurman mėsininkės amplua, jei mėgstate kompiuterinius žaidimus su daug sparduolių arba ieškote popsinės pseudorytietiškos estetikos.
Jums nepatiks, jei kažką išmanote apie Japoniją, mėgstate subtilią ironiją, dialogus arba gerą skonį.