Vakar pirmą ir paskutinį kartą buvau “Humoro klubo” pasirodymuose – pataikiau į sezono uždarymą. Draugė, su kuria ėjau, pasakojo, kad kartais būna visai smagu, be to, vienas pažįstamas iš studijų laikų ten dalyvauja.

Labai nustebau, kad įėjimas kainuoja 20 litų. Aš įsivaizdavau, kad čia toks kamerinis renginys, į kurį ateina penki humoristų pusbroliai ir vienas gerbėjas, kur įėjimas 5 litai, pigus alus ir visi susirenka pažvengti tokioje beveik studentų barako atsmosferoje. 20 litų galėtų būti prabangesnio patiekalo Vilniaus centre kaina, todėl tai nėra labai daug, bet bendras pasirodymų lygis nebuvo vertas nė tiek (žinoma, komikai yra mėgėjai, bet dėl to turėtų būti atitinkamai ir pateikti beigi prieinami už mėgėjišką kainą). Septintokai gal būtų atsidėkoję humoristams drovaus raudonio ir iš susijaudinimo žybsinčių akių kokteiliu, bet publika buvo suaugusi, o tai reiškia, jau seniai persisotinusi primityviais juokeliais apie “antrą galą”.

Įdomiausias buvo Domas – jo juokeliai apie makintošus, BMW vairuotojus ir iPuodą galėtų įeiti į folklorą. Juokiausi beveik per visą jo pasirodymą. Justas (rodos, toks vardas), kurį buvau mačiusi per jūtūbą, taip pat mokėjo prajuokinti. Jo juokeliai apie taksi Klaipėdoj ir pan. buvo subtilūs ir daugiasluoksniai, ir net nelabai juokingus dalykus jis moka gerai pasakoti. Paulius, mano pažįstamas iš TSPMI, buvo, kaip ir tikėjausi, pakankamai stilingas, gerai pašiepė Algį Greitai, bet kažkuriuo metu susiparino ir užvėmė ant vieno žiūrovo taip, kad buvo nei juokinga, nei įdomu, nei radikalu, priešingai nei jis tikėjosi. Rokas buvo savotiškai mielas.

Na, o toliau – prasčiau. Kai kurių neprisimenu vardų. Pagarsėjęs Modestas buvo tiesiog lievas. Tai žmogus, kuris neturi talento, bet mano, kad gali jį pasidaryti pats (jo juokelių stiliumi galėčiau pasakyti, kad, skirtingai nei erekcija, talentas juokinti žmones negali būti rankų darbo kūrinys). Man buvo pasakoję, kad Asia nejuokinga, tai to ir tikėjausi. Ji buvo labai nyki ir, jos klausantis, man norėjosi pasiimti virbalus ir megzti. Apskritai susidarė įspūdis, kad juokintojai nelabai laimingi ir labai kompleksuoti, nes beveik visi jų juokeliai buvo apie smaukymąsi. Antra pagal populiarumą tema – gėjai.

Eilinį kartą gailėjausi, kad nemoku švilpti. Bet nesigailiu, žinoma, ten nuėjus. Susipažinau su populiariosios kultūros fenomenu, pabuvau tokioj visai nieko, trečiadienio vakarui tinkamoj atmosferoje, pamačiau, kaip gyvai humorauja mano pažįstamas ir išgirdau keletą neblogų juokelių.

Nuėjau į VU biblioteką ir pasiėmiau paskaityti Jurgos Ivanauskaitės knygą “Ragana ir lietus”. Nebuvau skaičiusi. Buvo daug Biblijos citatų, erotinių scenų, kurios verčia šypsotis prisimenant praėjusio dešimtmečio pradžią (vakar M. pasakė, kad jau išsikristalizavo toks konceptas kaip 90s, ir tai jaučiasi, skaitanta J.I.), ir daug mielo jos ankstyvajai kūrybai būdingo popso. Manau, erotikos prasme literatūra universalesnė, jei rašo, kaip žmonės būna konservatyvūs, nei ta, kuri rašo, kaip žmonės būna liberalūs. Nes po 15 metų anuomečio liberalumai kelia nostalgišką šypseną. O šiaip trijų istorijų supynimas man pasirodė vertas dėmesio, gal ne visada iškepęs, bet, laimei, nepritemptas pernelyg akivaizdžiai. Knygos paraštėse kažkas pieštuku buvo prirašę pastabų.

Ai, beje, nelabai supratau, kur buvo lietus.

Žiūrėjau filmą “Janos draugai”. Labai smagu buvo, itin mieli tipažai. Du postsovietiniai kombinatoriai (galima sakyti, kad neoriginalūs ir pasiskolinti iš kitų filmų, bet argi originalumas yra jų stiliaus bruožas?), vienas karo veteranas, na, ir tąsomos, paliekamos, tekančios ir plaukiančios mylinčios moterys – liūdna, kad tik tokios, bet o kur pasidėsi? Pagal pavadinimą visko centras turėtų būti mergina, bet iš tiesų yra karo veteranas. Filmas baigėsi tokiu nuoširdžiu komentaru, kad negali jam abejingų likti nė vieno, kas bent kiek gyveno ir kvėpavo “posovietinėje” erdvėje. Dar buvo tokia scena, kur ant lovos glamžosi mergina iš Rusijos ir nežinia iš kur, bet pagal viską Vidurio Rytų tipo vaikinas, abu su dujokaukėm, kurios neaistringai susidaužia dėl to, kad labai didelės, už lango kaukiant sirenom. Paskui tokios scenos buvo kelios, tai gal atsibodo, bet žiūrėdama pirmąją pagalvojau, kad būtent taip įsivaizduoju Izraelį. O šiandien man iš tenai pasakojo, kad rusakalbių kvartaluose jau prekiauja naujametinėmis atvirutėmis ir eglutėmis.

Visai skaniai sukramčiusi populiaraus ir per dažnai cituojamo, kad galėtum nepaisyti, autoriaus knygą “Tapatumas”, po kelių mėnesių supratau, kad iš jos man nieko neišliko. Negalėjau prisiminti, kas buvo svarbu ir ką galėjau iš jos išsinešti. Tačiau visgi nusprendžiau, kad su šio rašytojo kūryba dėl bendro išsilavinimo reikėtų susipažinti plačiau, todėl pasiėmiau šią knygą su mintimi skaityti ją metro. Tam ji tiko – suskirstyta į skyrelius, lengvai plaukianti. Tačiau jau dabar žinau, kad be vienos kitos frazės greitu laiku iš jos irgi nieko man neliks.

Knyga apie sistemą be humoro jausmo, apie komunistinę Čekiją, kurioje žmogus baladojasi geležiniame narve ir net didžiausi idealistai klumpa dėl savo nuoširdumo. Taip pat – apie patetiškai nykstantį kitą pasaulį, supintą iš liaudies dainų ir ritualų, esą tikresnį ir intensyvesnį (tačiau vieno veikėjo pasakojamoje dalyje išsamūs moraviškų ritmų aprašymai ir netgi natos kėlė žiovulį, ir skaičiau tą dalį tokia maniera, kokia skaitau seminarų tekstus – skenuodama). O šiaip – pakankamai erdvės pamatyti, kad spėliojai siužetą ir pasiklydai, kad planavai jį pagal tipažus ir apsirikai, kad autorius vedžiojo tave už nosies. Ir tai matyti ne tik iš nepabaigiškos pabaigos. Kai skaitai epizodą, kur pagrindinis veikėjas įkyriai bando atimti nekaltybę koncentruotam kuklumui ir niršti, kad, blyn, kiek veisiasi aplink lygiai tokių pat lopų, o paskui – kai jis bando suvilioti priešo žmoną, – negali nuspėti, kad po kelių skyrelių paaiškės, jog viskas yra visiškai ne taip, ir kad prielaidos tuometinėms išvadoms buvo visiškai klaidingos.

Tačiau vieno dalyko tikrai negaliu pakęsti. Autorius neišvengia įklimpimo į skystą meilę savo pagrindiniam herojui, kurį apdovanoja skaitytojus sužavėti turinčiu cinišku atsainumu, aštriu protu, ultra ekstra galinga potencija ir muzikiniu talentu (įprastas rinkinys, kartais išimtiniais atvejais be vieno kurio komponento, bet pakankamai universalus, pradedant nuo Hessės ir baigiant Gaveliu). Visi kiti egzistuoja dėl jo ir tam, kad paryškintų jo charakterį, kurį likimo pokštai pagal idėją turėtų padaryti dar patrauklesnį. Romantikas svajotojas neišvengiamai kvailokas. Prie vartų laukianti mergelė neišvengiamai švelniai mylinti. Aplinkui liulanti minia neišvengiamai mėgstanti ir pavydinti. Galiausiai priešo žmona – būtinai beviltiškai įsimylėjusi. Ta meilė pagrindiniam herojui apakino ne vieną rašytoją, bandantį švelniai išpurenti knygos pasaulį veikėjui, kad jis kuo geriau atsiskleistų. Tačiau gal kaip tik dėl to rinkinio veikėjas tampa pernelyg netikras, su juo kažkaip neišeina tapatintis. Kaip ir Gavelio Tomas koks tai ten iš K raidės, Kunderos Liudvikas (vardai, tiesa, parinkti neblogai) na jau toks atsainiai ironiškas, jau toks protingas beigi talentingas, ir toks (tą retas rašytojas atimtų iš savo pupulio herojuko) ultra geras lovoje, kad iš po viso to šviečia niekas daugiau kaip tik rašytojo meilės herojui koncentratas.

Ir dar. Gerbiamieji vyrai rašytojai, labai prašau, dėl jūsų knygų kokybės, nesijauskite perpratę įsimylėjusios moters pasaulį ir, jei nesugebate patikėti jos žmogiškumu, tai geriau ir nerašykite. Nepaisant to, kad, ko gero, esama tokių, kurios savo jausmus aprašytų panašiai kaip atgrasus Helenos personažas, autorius nebando perteikti jo kompleksiškumo ne dėl to, kad taip sugalvojo, bet dėl to, kad nesuvokia, kame to kompleksiškumo esmė. Sąmonės srauto pavidalu surašyti pasvaigimai, ilgi sudėtiniai sakiniai su ištiktukais (oi ak) ir muilooperiški šaukiniai (“mano meile, tu mano vienintelis, kūnu ir siela…”) skamba tiek tikrai, kiek skambėtų mano rašliava, kurią rašyčiau įsivaizduodama, kad esu paauglė Talibų laikų Afganistane. Nykus įsimylėjusios moters subanalinimas ir supaprastinimas piktina ne dėl kažkokių užgautų feministinių jausmų, kad yra toks personažas – nors, reikia pažymėti, yra tik toks personažas, vienintelis kalbantis moteriškas. Norėtųsi prisėsti prie tokio rašytojo kaip prie pradinuko ir kantriai aiškinti: jei jau jausmai kaip tik tokie, tai jie nesidėlioja į tokį pasakojimą, jie neprisiima rišlaus ir detalaus būtojo laiko su esamojo “aš jaučiu” intarpais. Ir sąmonės srauto mėgdžiojimas nė kiek nepadeda.

Žodžiu, metro skaityti visai tiko, bet mano bendras įvertinimas – 6 balai, gal netgi su minusu.

Vakar su draugais sugalvojom pasikultūrinti. Su Mirjam ir Joshu išsintetinom idėją nueiti į ryškiomis spalvomis pas save kviečiantį muziejų, kuriame net dvi garsios parodos – viena Picasso, Klee ir Kandinsky’o, kita – Hundertwasser. Pirmoji buvo truputį kažkokia neišbaigta, na, kabo ant sienų vienas kitas paveiksliukas, kai kurie matyti, kai kurie ne, kabo jie kažkaip susigūžę ant sterilių sienų ir burba: nu, tipo, čia norėjau kažką pasakyti, gal patiks… Ilgiausiai užsibuvome prie Picasso paveikslo “Monument: young girl”, bent jau taip buvo išverstas pavadinimas, bet aš neradau internete niekur šio paveikslo, kad galėčiau parodyti. Žodžiu, ten buvo galvą užvertusi į driežą panaši būtybė su dviem apvaliom akim šalia viena kitos kaip plekšnės ir turbūt šnervėmis tos užverstos galvos viršuje, o šone šypsojosi pražiotas plekšniškas plyšys (nežinau, kodėl pirmiausia visgi pagalvojau apie driežą). Dar man įsiminė Klee paveikslas “Medis pagal taisykles”, kurio irgi neradau internete, bet nenuostabu, nes tai buvo paveikslai iš kolekcijos, kurios savininkas rinko paveikslus tiesiai iš dailininkų dirbtuvių, gal jie nėra tokie žinomi dėl to.

Užtat Hundertwasser paroda buvo ūūūūū… Negausiai apšviestoje patalpoje gausybė žiūrovų (ši paroda, atrodo, yra mėgstamas vengrų būdas praleisti sekmadienį) klaidžioja po tamsių mobilių sienų labirintą, laiptais ir niekur nevedančiomis uždangomis padalytą erdvę, kartais žmonių tiek, o praėjimas toks siauras, kad tenka apžiūrinėti paveikslus tokiu greičiu, kokiu neša srovė, o tas, aišku, truputį nervina. Vienoje salėje pastatytas menininko ekologiškas tūlikas su ranka rašyta naudojimo instrukcija ir pieštu planu, kuriame prajuokina surašyti komponentai: “Scheisse, Scheisse, Humus”… Kalbamės, kad jei kada aš, Mirjam ir Joshas visi susituoksime tarpusavyje (mes darome prielaidą, kad kada nors vis tiek leis trise), tai įvyks būtinai Hundertwasser perdarytoje bažnyčioje. Pasvajojame, kad galėtų kas duoti taip perdirbti sovietinius bloknamius:

Paskui mes su Joshu užeinam į izraelietišką kavinukę, ir aš ten pamatau skelbimą: menininkas ieško modelių. Skelbimas dar buvo pilnas tokių bla bla kaip “menininkui reikalingas modelis savo mintims išreikšti, kas žino, gal kaip tik tavo saviraiškos būdas yra būti menininko saviraiškos…” kažkuo, žodžiu. “Na va, sakau, kai pritrūksim pinigų, štai ką dirbsim”. – “Tave, žiūriu, suintrigavo, imk ir pabandyk,” – sako mano kompanionas. Aiškinu, kad suintrigavo dėl to, kad man tikrai būtų įdomu pamatyti, kaip transformuojuosi į tris žalius kubus arba tašką, arba bent jau:

Važiuodama namo dar galvojau, kas būtų, jeigu piešimo technikos ‘pažanga’ nebūtų išstūmusi mano ankstyvos vaikystės vaizdinių apie žmones. Kai piešdavau žmones, nemokėjau padaryti trimačių rankų ir surasti, iš kur jos turėtų dygti, kad būtų trimatės. Todėl mano žmogeliukų rankos visada dygdavo iš pilvo, maždaug jo vidurio, ir galėjo skeryčiotis įvairiais kampais pilvo bei viena kitos atžvilgiu. Žmogeliukų laikomi daiktai prilipdavo prie bepirštės plaštakos krašto. Kojos sudarydavo kampą, nepaisant to, ar dygdavo iš pilvo apačios, ar sijono apačios. Veide iš profilio būdavo tiktai viena ežerą primenanti akis, be sudedamųjų dalių, dažniausiai mėlyna. Kiek atsimenu, dažniausiai paišydavau žmones iš šono. Iš priekio jie tikriausiai turėtų ir nosį ar bent jau burną. Gyvūnai nuo žmonių skirdavosi tuo, kad turėjo ausis, kartais vaikščiojo keturiomis kojomis. Jeigu dabar mokėčiau be mėgdžiojimo, o tiesiog spontaniškai taip paišyti, galėčiau apsimesti, kad čia menas.

Gal iš taip išgirto filmo tikėjausi kažko daugiau, bet įspūdis liko pakankamai stiprus. Tai visiškai socialinis filmas, atskleidžiantis šokiruojančią herojų gyvenimo atkarpą. Dvi mokinukės, racionalioji Yeo-jin ir svajotoja Jae-yeong, taip nori į Europą, kad sumano užsidirbti bilietams itin kraupiu, ypač žiūrint pro vakarietiškus “akinius”, būdu.

Jae-yeong parsidavinėja per internetą surastiems seniems gašlūnams, naiviai įsivaizduodama ir bandydama save įtikinti, jog tuo daro kažką gero, ir stengiasi įžvelgti juose ką nors gražaus. Jos draugė, tarsi kokia vadybininkė, kontaktuoja su klientais ir skaičiuoja pinigus. Mamos netekusi mergaitė žvelgia į pasaulį gerokai pesimistiškiau ir suvokia, kad tie klientai paprasčiausiai naudojasi jos drauge. Ji nenori, kad Jae-yeong su jais bendrautų ir ieškotų už jų veiksmų kažkokio žmoniškumo, nes žino, kad jo nėra. Toks gyvenimo būdas iš pradžių priverčia moralistiškai aiktelėti – nieko sau sugalvojo mergužėlės, ką jau ten ekonomikos vadovėlių pavyzdžiai apie vaikus, pardavinėjančius laikraščius, kad sugautų savo svajonę. Bet nesunkiai pripranti prie šio fakto.

Tikrasis šlykštumas prasideda tada, kai režisierius pradeda sumaniai kontrastuoti tų klientų bjaurumą su mergaičių naivumu, Yeo-jin tėvo pasiaukojančiu ryžtu ir netgi pačių senų gašlūnų socialiniais vaidmenimis. Paskutinis klientas, kurį Jae-yeong buvo spėjusi įsimylėti, nesivargins važiuoti į ligoninę pas sužeistą mergaitę, teisindamasis, kad kuria muziką, kai iš jo sintezatoriaus tuo tarpu sklinda sausi, elektroniški, beprasmiai garsai. Išsisukinės jis tik tol, kol mirtimi besivaduojančios jaunosios prostitutės draugė pati leisis užlaužiama, kad pakeliui, sėdėdamas prie vairo, galėtų mėgautis jos dvasine kančia, su apsimestiniu susirūpinimu klausdamas, ar neskaudėjo.

Filmas žiaurus kaip pasaulis. Meilės ir naivių paaugliškų svajonių išsipildymo nebūna. Tikra yra tik dviejų jaunučių merginų draugystė. Tikras yra Yeo-jin tėvas, policijos inspektorius, dėl savo vaiko nedvejodamas peršokantis į kitą barikadų pusę bausti klientų. Bent jau vienam iš jų užtenka parodyti tą šokiruojantį kontrastą tarp jo įprasto gyvenimo, kuriame jis gali būti mylintis tėvas, ir tamsiosios pusės, atsiskleidžiančios nusprendus užsisakyti internetu nepilnametę prostitutę. Supratęs, kad mergina, į kurią jis buvo įpratęs žiūrėti kaip į pasitenkinimui skirtą žaislą, yra kažkieno dukra, galų gale yra dar vaikas, jis pats nubaus save, ir filmo scenų sukelti tamsūs jausmai privers linkčioti galva, stebint jo poelgį.

Pabaiga ištęsta, liūdna ir truputį trikdanti. Tiesiog esame pripratę prie galingų akcenų, sudedančių galutinius taškus ant i, ir kad lūkesčiai neišsipildo, nuo to filmui, aišku, tik geriau. Scenaristas nei išsprendžia herojų problemas, nei juos sunaikina, nes sprendimo tiesiog nėra. Lieka nežinia, užklimpusi vidury laukų.

Jums patiks, jei manote, kad Kim Ki-dukas jėga pagal apibrėžimą arba patinka filmai, provokuojantys pyktį.
Jums nepatiks, jei mėgstate atsakymus, sprendimus ir stipriai sukaltas mintis, arba jei žiūrėdami į tylinčius ir ratais vienas aplink kitą (psichologine prasme) vaikštančius herojus galvojate: “negi negalėjo paprasčiau? negi negalėjo pasikalbėti?”

Primityvus filmas iškeptas pagal labai įprastą ir tipišką receptą: “paimkite du vienas kitam nesimpatizuojančius, pačius skirtingiausius žmones (kai yra kultūriniai skirtumai, tokia užduotis tampa dar lengvesnė), sumeskite juos į tokią erdvę, iš kur jie negalėtų pabėgti, gerai suplakite, ir anksčiau ar vėliau jie vienas kitam pajus fizinį potraukį”. Kaip tik taip ir atsitinka kažko tyrinėti atvažiavusiam japonui ir blondinei (privaloma!) australei dykumoje. Ir ką?

Anądien sumaniau pažiūrėti kurį laiką mano lentynose besivarčiusią komediją. Ir, neslėpsiu, turėjau pripažinti, kad bent jau tokiu mano gyvenimo laikotarpiu toks humoras buvo kaip tik. Įvairūs epizodai sukelia emocijų spektrą nuo isteriško kvatojimo iki aikčiojimo “kaip žiauru…”. Tvarkingas, išrankiotas, neprailgstantis ir, spėju, antrą kartą žiūrėti įmanomas kūrinys.

Siužetas atrodo paprastas, bet iš tiesų pilnas užuominų, kurios slapstosi smulkiose detalėse, veikėjų varduose, namuose, pokalbiuose… Visko centre – super herojus, šimtuose ankstesnių šio žanro darbų nuzulintas iki švytėjimo: besiplaikstantys skvernai, tamsūs akiniai, gilus balsas, tirštai šį asmenį gaubiantis aplinkinių dėmesys, stambūs gangsteriški žiedai ant pirštų ir… Dovydo žvaigždė visur, kur tik ją galima priklijuoti, išraižyti, įspausti ar įmontuoti. Herojui duota nei daug nei mažai – išgelbėti šį kartą ne Žemę nuo ateivių antpuolio, o Chanuką nuo bepročio Kalėdų senelio įpėdinio, nusprendžiusio išnaikinti visas alternatyvas Kalėdoms. Gelbėti – toks siužetas klojasi po kojom, tiksliai pritaikytas tokio tipo kietuoliams-karštuoliams. Kadangi herojus yra didesnis individualistas nei legendinis katinas iš sovietinio “multiko” apie pirmykščius žmones, gelbėti jį reikia įkalbėti. Tegul pamato, koks yra svarbus. Svarbumą pabrėžia generoliško charakterio Žydų teisingumo lygos vadovo teiginiai “Chanukos likimas ant tavo pečių” ir visokeriopai išdailintos šio personažo dukters meilė.

Režisierius Jonathanas Kesselmanas, save tituluojantis “Jewsploitation” žanro (exploitation potipis, jei ką) išradėju, atrodo, su meile purena pasaulį savo šauniajam herojui, iškeldamas jį – filmo pradžioje dar mažo apvalaino berniuko pavidalu – iš “Jews not welcome” pasaulio į žėrinčią šlovę su visais kietuolio atributais. Tačiau, besisklaidant filmo sukeltam įspūdžiui, imi galvoti: hmmm… o iškėlė tik jį vieną. Davė aštrų protą, fizinę jėgą, patrauklumą, gerą tačką, dailią merginą prie šono (nors ji moka ne tik savo žavesiu pasinaudoti, bet ir paspardyti bei pašaudyti – pati galėtų aštuonias Chanukas išgelbėti, bet kurgi jau ten. Kartu filmą žiūrėjusi draugė, įsimylėjusi Niujorką, sako: “Kiek ten [N.Y.] mačiau ortodoksų žmonų, jos maždaug taip ir rengiasi”). Dar yra žavingas “yiddishe mame” įsikūnijimas, makabriškas neva užaugęs Dickenso personažas ir pulkas juodaodžių su didelėmis ševeliūromis, kalbančių tipišku slengu ir slepiančių ginklus po plačiais spalvingais marškiniais. Šalia jų – lanksčios juodosios panteros, kurios yra tam, kad gražiai puoštų kietuolius. Yra ir politinių motyvų: kai galiausiai nugali gėris, Kalėdų Senelis išrenkamas demokratiškai, ir būtinai juodaodis (nors ir nepanašus į kandidatą į JAV prezidentus ) Protas suvokia, kad viskas padaryta tyčia – retas tokios tautybės superherojus implantuojamas į nė kiek nepakeistų stereotipų pasaulį, kad tik dar kartą pasimatytų pastarųjų gajumas. Bet nesąmoningai vis tiek kažkaip – ech, gi buvo galima dar ką nors išgelbėti, ką? Tai tiek idėjų.

Užtat gero, trenkto ir kandaus humoro – nors vežimu vežk. Surankioti, sukoncentruoti ir apkaišyti stereotipai – taip, šis filmas apie antisemitizmą, kreivo veidrodžio blyksnis į dar kreivesnį mūsų žvilgsnį. Visoms subtilybėms surašyti atskiros vikipedijos prireiktų.

Jums patiks, jei žvengėte iš “Borato” juokelių, bet pasigedote jame subtilumo.
Jums nepatiks, jei viską priimate tiesiogiai, ir jūsų jautri širdis negali pakęsti tegu ir ironiško, priešingam efektui sukelti naudojamo pasityčiojimo. Priešingu atveju siūlau susiveikti šitą filmą, kaip sakė vienas personažas, “rrrhhight avėy”.

Egzotiškos veikėjus supančių vaizdų spalvos, garsių aktorių vardai ir įdėmus netikėtai mėlynų pagrindinės veikėjos akių žvilgsnis iš reklaminių plakatų žadėjo jei ne gilų ir įspūdingą, susimąstyti skatinantį kūrinį, tai bent jau spalvingą ir “gražiai padarytą”, nenuobodų reginį. Populiarumą užsitarnavusios to paties pavadinimo knygos siužetas taip pat leido tikėtis, kad filmas atvers langą į paslaptingų, grakščių ir vis dar Vakaruose prieštaringai vertinamų geišų pasaulį. Deja, rezultatas nuviliantis…

Filmas apie jaunimą. Su trumpais, kasdieniškais, bet daugiaprasmiais dialogais ir egzistencine tuštuma pabaigoje. “Žalias pavasaris” – tokį ir įsivaizduoji žiūrėdamas filmo pradžią, supažindinančią su grupe gerai sutariančių, perspektyvių jaunuolių. Bet netrukus idilė išsisklaido.