Kadangi vėl esu studentė, savotiškai miela prisiminti tam tikrus gyvenimo būdo atributus. Pavyzdžiui, planavimą “po stipendijos”. Gavusi stipendiją, planuoju keliauti į Jeruzalę, išbandyti muziejus, pirkti sau šio bei to. Continue Reading »

Radau čia: http://www.fotolog.com/to4ka/55395756, kai Julijus G. parodė kitą šito autoriaus darbą ant savo feisbuko.

Dalyvauju aš (pasyviai), naujas draugas (M.) ir tuntas universiteto teritorijoje ką nors įsiūlyti bandančių pardavėjų (P1, P2, P3 … P52).

P1: “Sveiki, pažiūrėkite…”

P4: “Sveiki, siūlome…”

P16: “Šalom, …”

M.: “Ne.”

P16: “Ką?”

M.:” Nešalom.”

P16: “Kaip tai?”

M.: “Karas.”

P16: “Palaukit, …” (tada pasisuka į mane)

Aš: “O aš hebrajiškai nemoku”.

Per tą laiką mes jau toli. A. tai vadina “sulaužyti algoritmą”.

Tel Avive aš gyvenu Senojoje Šiaurėje. O šiandien keliavau į Neve Tzedek ir aplinkinius rajonus, kur I. parodė gražiausius kampelius. Iki susitikdama su juo paklaidžiojau pati. Continue Reading »

Tai štai, po ilgo ruošimosi ir nerimo, kaip čia bus su legendiniais dokumentų inspektoriais, jau ramiai sau būnu Tel Avive.

Lėktuve iš Rygos dauguma kalbėjo rusiškai. Prie manęs atsisėdo Izraelyje gyvenantis rusas ir švedė, pirmasis pradėjo mus abi kalbinti, o paskui užmigo, tai su švede praplepėjome pusę skrydžio, o kitą užmigom ir mes. Tel Avivas fantastiškai atrodė lėktuvui leidžiantis. Jis labai tankus, gerai apšviestas ir neapdengtas debesimis.

Ryte prikėlė riksmai. Iš miegų nesupratau, kokia čia kalba, bet paskui nusprendžiau, kad arabų. Tarpusavy šūkalojosi statybininkai, dirbantys ant gretimo namo. Namai čia sustatyti labai tankiai. Įsikišau ausų kamštukus ir miegojau toliau. Tačiau kamštukai nesaugojo nuo kažkokio krintančio metalo garso. Atsibudau ir pažiūrėjau pro langą. Darbininkai karstėsi po pastolius be diržų, šalmų ar kitų saugos priemonių. Butokas vėliau sakė: “Jie arabai, tai niekam nerūpės, jei kas ir atsitiks”.

Butokai tarpusavy šnekasi ispaniškai. Miegu po Dali reprodukcija. Pro nestipriai užsidarančias seno namo duris laisvai įeina ir išeina šuo. Neįmanoma miegoti be ventiliatoriaus. Netoli jūra.

Dieną įsigyju šalies gyventojo atributus: banko sąskaitą, studento kortelę ir telefono SIM kortelę.

Važiuojant namo mergina netoli manęs telefonu garsiai kalba: “напишу два… tov, beseder, bye”.

Pro langus mačiau du filipiniečius vyrus, stumiančius neįgaliųjų vežimėlius. Kiek mačiau, gatves valo tik juodaodžiai.

Rankinę atidaryti ir apsauginiui parodyti reikia kaskart įeinant į kokį pastatą (banką, supermarketą…).

Visur žiauriai daug kačių.

Ak, o jau koks maistas… Visi jį gyrę buvo teisūs.

Buvau KTUG jubiliejuje. Kaip visada apsilankymas Gimnazijoje sukėlė daug malonių emocijų. Buvo džiugu, kad mokytojai prisimena ir geru žodžiu mini, smagu sutikti buvusius bendramokslius. Tik kiek trikdė beveik iš visų vos pasisveikinus girdėta pastaba: „Skaitom Delfį…“ Keli komentarai, patekę į populiarųjį portalą, sukelia daug didesnį rezonansą nei kantrus kassavaitinis rašymas į šaunų, bet marginalų „Atgimimą“. Žmonės mane atsimena kaip „Delfi“ publikuotų rašinių autorę, o ne „Atgimimo“ skiltininkę.

Stebėdama pasirodymą (jis kaip visuma, režisuota Godos Piktytės, man, deja, pasirodė nykus, nors atskiri gimnazistų pasirodymai labai patiko) mąsčiau, ką galėčiau kaip absolventė padovanoti gimnazijai. Daug buvusių gimnazistų dabar direktoriai ar kitokie aukštas pareigas užimantys žmonės. Aš savo ruožtu finansinio turto neužgyvenau. Tačiau galėčiau Gimnazijai palikti savo sukauptą biblioteką, su sąlyga, kad bet kada galėsiu ateiti ir skaityti savo knygas. Jos kaupiasi pas tėvus, nes aš dažnai keičiu gyvenamąją vietą. Taigi šiaip ar taip jų su savim nesivežioju. Tik klausimas, ar gimnazistams būtų įdomios politologijos, sociologijos, medijų studijų knygos.

Pasigirsiu, kad prieš keletą metų su manim susisiekė šito internetinio kelionių vadovo administracija ir paprašė nuotraukos iš Croix-Rousse rajono Lyon’e. Staiga pasijuto prasmė toliau dėti nuotraukas į Flickr

Man susiruošus atsisveikinti su Vilniumi, dangus apsivėmė tokiu lietumi, o vėjas taip drabstė save į neturinčius, kur pasislėpti praeivius, kad norom nenorom teko galvoti, kur slėptis. Lyg tyčia buvau palikusi kortelę su pinigais ir be tų, kuriuos būtinai turėjau šen bei ten sumokėti, buvo papildomai vos 2,53 Lt. Prisiminiau studentiškus metus, kai kišenėje švilpė vėjai, ir supratau, kaip greitai pripratau prie patogaus viduriniosios klasės gyvenimo atributų. Išties, kai po ilgo laiko vėl esi be pinigų, pasijauti pažeidžiamas. Visos erdvės tarsi užsidaro ir, kaip pasakė šiandien sutiktas bičiulis, jautiesi „ne į temą“ savo mieste. Anksčiau nieko nebuvo paprasčiau, kaip ko nors laukiant užsukti į arbatinę. Na, o minėtais studentiškais metais visada buvo draugų, kurių finansinė padėtis, laisvalaikio kiekis ir poreikiai buvo panašūs.

Taigi tarp susitikimų su įvairiais žmonėmis laiką leidau prisimintose lengvai prieinamose erdvėse. Nuėjau į VU Centrinių Rūmų biblioteką. Čia su paprasto piliečio pažymėjimu galima skaityti knygas, spaudą. Negalima tik naudotis internetu. Atsirado nemokamų knygų lentynos – jas biblioteka atiduoda skaitytojams. Dar kurį laiką praleidau Gedimino 9, kur yra nemokamas tualetas ir suoliukai. Alternatyvi išeitis galėtų būti bažnyčios – jos dieną būna atviros, tik ten, žinoma, neišsitrauksi knygos ar mobilaus telefono.

Išties sunku surasti, ką žmogui, norinčiam nekomerciškai praleisti laiką Vilniuje, veikti centre. Stokholme 2006-aisiais būčiau lėkusi per nemokamus muziejus. Vilniuje netgi nelabai žinau galerijų, kurias būtų galima apžiūrėti už dyką.

Gal turite kokių idėjų?

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį.

Sako, kad Taline praktiškai neliko kavinių, kurios savo lankytojams nesiūlytų nemokamo bevielio interneto.

Su draugais pietavau gruziniškame restorane, garsėjančiame šašlykais. O vakarą su drauge praleidom kavinėj, maždaug atitinkančioj Rašytojų sąjungos kabaką Vilniuje (tiesa, jame nebuvau kokius penkerius metus). Ten renkasi daugiau vyresni menininkai, kai kurie labai prisigeria, paskui šoka ir pažindinasi, jei randa, ko nepažinotų. Prie mūsų prisėdo garsus poetas bei publicistas ir žinomas grafikos dizaineris, abiejų vardai buvo Marko Pirmasis pasakojo, kaip savo skiltyje vienam estų savaitrašty aprašė kelionę į Kiprą – iš asmeninės patirties, per to, ką pavyko išragauti, prizmę. Draugė paaiškino, kad jo skiltis yra įdomiausia savaitraščio dalis. Antrasis Marko mokėjo lietuviškai pasakyti “labas vakaras”.

Talino kavinės atrodė tuštokos, išskyrus gal bariuką pavadinimu “Populiarusis”, kur sėdi “stilingas jaunimėlis”. Greičiausiai nedaug žmonių buvo mieste dėl to, kad išskirtinai nieko nevyko. Rugsėjo pradžioje prasiautė visi pagrindiniai festivaliai ir stojo štilis. Krizės landšaftas ne toks pastebimas kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Vengrijoje. Panašu, kad visi daugmaž tvarkosi.

Kadangi, kaip minėjau, nieko nevyko, o lietus neleido mėgautis pasivaikščiojimais po puikųjį Talino centrą, nusprendėme tiesiog praleisti lietų kine. Be komentarų – kino teatras vadinosi “Coca Cola Plaza”… Žiūrėjom filmą “Taking Woodstock”, kurį režisavo Ang’as Lee. Filme buvo įdomiau naudojamas suskaidyto ekrano metodas, dailiai ir nepopsiškai perteiktas festivalio masiškumas. Viskas interpretuojama per šeimos, kurią veža ir traukia labai talentingas ir nuoširdus, bet užguitas vaikinukas, prizmę. Iš kitos vietovės išspirto hipių festivalio organizavimas turi socialinių kaštų, tarp kurių ir ant namo išpaišyta svastika, bet galiausiai atsiperka ir atgaivina miestelį. Pabaiga patetiška, bet labai nenuvilianti. Yra dar tokia scena apie LSD apsivartojimą, dėl kurios suprantu, kodėl filmo neleidžiama žiūrėti vaikams, jaunesniems kaip 12.

Žodžiu, tradiciškai galiu pasakyti: jums patiks, jei mėgstate “jam buvo labai sunku, bet jis tai padarė” tipo filmus arba šiaip įdomu, kaip kad man, festivalio istorijos interpretacijos.

Jums nepatiks, jei tikėjotės įsigyventi į festivalio ritmą, o ne pasižiūrėti, kaip sekėsi jį organizuoti.

Šiandien buvau vienoje iš Taline populiarių organiško maisto kavinių Koleri gatvėje, tikrai labai miela. Yra knygų, yra ekologiškų produktų parduotuvė, yra sulčių, bandelių ir įvairių patiekalų. Talinas žengia keliais žingsniais priekyje Lietuvos. Lietuvoje, kiek žinau, kažką panašaus daro tik “Jalta”.

Paskui buvau Dailės muziejuje. Net ir XIX a. estų darbai buvo savotiškai išskirtiniai. Labai daug pritapyta italių, į kurias sudėti visi estams nebūdingi bruožai. Verta dėmesio ir sovietinio propagandinio meno kolekcija, kurios kai kurie darbai atrodo labai ironiški. Dar buvo legendinio estų grafiko Wiiralt paroda, nežinojau tokio menininko, bet tikrai puikūs darbai. Buvo ir šiuolaikinio skandinavų meno kilnojama paroda su šviečiančiu burbulu su judančiais žmogeliukais, sudvejintomis vaiko nuotraukomis ir pan.

Dar buvau super-modernistinėje sinagogoje, kurioje kai kurios pamaldos vyksta per skype. Kvintescencinis estiškumas Siūloma prieš perkant sklypą Mėnulyje nusipirkti nuolatinę vietą sinagogoje.

Buvau ir muzikinio teatro kavinėje, kur yra fantastiškos morkų ir moliūgų sriubos ir, sako, vyksta geriausi nepriklausomos muzikos vakarėliai

Draugė pasakojo, kad Taline buvo susiformavęs tam tikras vakarėlių maršrutas, kurio paskutinė stotelė visada būdavo korėjietiškas karaoke baras, dirbantis visą parą. Dabar jis užsidarė, todėl linksminimosi įpročiai keičiasi. Yra viena meniško jaunimo pamėgta vieta, kuri tapo tokia populiari, kad alternatyvesnis meniškas jaunimas verčiau eina į tą kabaką, kur sutikau du Marko.

Apskritai Taline vienintelis blogas dalykas kol kas – vėjai ir kas kelias minutes kintantis oras. Šiaip tikrai dinamiškas ir patogus gyventi miestas.

Copyleft mano