Gyvenimas mėgsta pokštauti. Išvykau iš Tel Avivo su visa puokšte prieštaringų emocijų. Per paskutinį mėnesį įvyko tam tikrų pokyčių, kuriuos dar turiu suvirškinti, bet su sau būdingu lengvumu vėl ėmiau ir išslydau iš vieno pasaulio į kitą. Taigi siunčiu linkėjimus iš Budapešto, kur vakar gavau vieno iš savo akademinių autoritetų komentarą savo prezentacijai, klausausi paskutinių pranešimų ir ruošiuosi švęsti jau trečią savo gimtadienį iš eilės šiame mieste. Galbūt gimtadienis yra gera proga suvesti sąskaitas ir pagalvoti apie ką tik pasibaigusį vieną mano gyvenimo etapą. Tačiau tuo pat metu nežinau, ką apibendrintai apie jį pasakyti. Kasmet panašiu metu kažkas baigiasi. Ir kasmet vis mažiau aišku, kas toliau. Nepasakyčiau, kad nėra galimybių, tačiau meluoja arba bent jau tikrovę iškraipo tie, kas sako, kad viską, ko nori, gali pasiekti, jei įdedi pastangų ir noro. Kaip ir prieš dvejus metus, galvojant, ką daryti po magistratūros, taip ir dabar mano pasirinkimus ženkliai riboja globalūs ir vietiniai pinigų srautai ir prioritetai, sekantys tuos pinigus. Aš galiu pasirinkti, kur noriu būti, ir objektyviai tarsi būti verta ten patekti, bet mano priėjimą prie to, kur noriu būti ir ką veikti, paniekina krizė, finansavimo mažinimas, tam tikri akademiniai prioritetai ir pan. Todėl mane ima liūdesys, kai sutinku žmones, kadaise mane mokiusius. Jie gana paprastai supranta pasaulį: esi protinga ir gabi, pasieksi visko, ko nori. Ne, gerbiamieji, nepasiekiau. Nesu tuo, kuo noriu būti, ir turiu itin ribotas galimybes užsiimti tuo, kuo noriu užsiimti. O kai tuo užsiimu, negaliu iš to gyventi. Continue Reading »

Stebėjau šio renginio finalą netoli mano namų esančiame gėjų bare. Kaip žinia, tai pati ta vieta žiūrėti “Euroviziją”. Ir pasitaikyk tu man taip, kad Eurovizija šiemet dargi buvo itin metroseksuali: tik graikas buvo klasikinio vyriškumo vyras.

Kabake buvo du ekranai, viduje ir lauke. Suvilioti galimybe mėgautis drungnu vakaru, atsisėdome lauke (tarp britų staliuko, prie kurio buvo ir, ak, gioteburgietis, ir vokiečių staliuko). Tačiau lauko ekrane vaizdas vėlavo, tad susigrūdome smaksoti į ekraną viduje. Continue Reading »

Užaugau su mintimi, kad turiu nors ir ne originalų, bet ne itin įprastą vardą, už ką esu tėvams dėkinga. Pradinėje mokykloje paralelinėje klasėje buvo dar viena Daiva, vidurinėje buvau girdėjusi apie vieną bendravardę, gimnazijoje turėjau bendravardę mokytoją ir sutikau dar, rodos, dvi vyresnes Daivas. Mama turėjo vieną bendradarbę tokiu vardu. Universitete pirmą bendravardę sutikau gal antro kurso pabaigoje. Palyginimui – gimnazijoje mokiausi su trimis Mindaugais ir dviem Andriais, o Indrių, Linų, Eglių, Vytautų ir Tomų pažinojau visur, kur tik pasisukdavau.

Nustebino išvykimas į Švediją – ten greitai sutikau dar vieną Daivą, o ji turėjo draugę tokiu pat vardu. Buvo juokinga, kai abi “švedės” Daivos dirbo knygų mugėje Lietuvos stende – manęs tada visi klausinėjo, ar čia populiariausias moteriškas vardas. Prisiekinėjau, kad ne. Kai bendravardė draugė aplankė mane Izraelyje, mus bare suskato kabinti du vaikėzai, atvažiavę pagal Taglit (specialią programą žydų jaunimui), ir mes, anaiptol jais nesužavėtos, jiems prikūrėm visokiausių istorijų, bet prisistatėm tikrais vardais. Išgalvotomis istorijomis jie patikėjo lengviau nei teisybe, kad dalijamės šiuo nuostabiu vardu

Rinkdami man vardą, tėvai daug negalvojo apie jo sanskritinę kilmę (draugai iš Indijos sakė, kad šio žodžio tarimas, tampant mano vardu, itin netaisyklingas) ir Vydūno kūrybą. Kaip man pasakojo, jie ieškojo vardo, su kuriuo nebūtų “po tris merginas ant kiekvieno kampo”, bet ir kad sutikti žmonės neperklaustų tris kartus, kas čia per vardas. Esu jų sprendimu patenkinta. Tačiau, pasirodo, esama šiokios tokios likimo ironijos su jų pasirinkimo motyvais. Continue Reading »

Turbūt jums nėra įdomu sužinoti, kokia Tel Avive vasara, nes greičiausiai manote, jog ji tokia pat kaip žiema, tik dar šilčiau. Tačiau ne vien šiluma yra vasaros atributas. Izraeliečiai draugai prie tokių priskiria:

• vaikščiojimą su šlepetėmis ir netgi naktiniais. Čia reikia paaiškinimo. Izraeliečiai ir šiaip jei tik gali, tai ir dėvi vadinamuosius “flipflopus”. Net prie gana puošnios suknelės. O ir naktinių kaip tokių, su meškiukais ir raukinukais, jie nedėvi. Tačiau vasara reiškia, kad į parduotuvę už kampo galima užlėkti praktiškai taip, kaip miegi, ir niekam tai neatrodys keista.
• Liūdnesnė naujiena – tarakonai. Paprastai jie veisiasi nutekamuosiuose vamzdžiuose ir kartais užeina į butus paieškoti skanėstų. Tačiau, anot telaviviečių, vasarą, kai karšta ir drėgna, miestas ir nutekamasis vamzdis skiriasi daug mažiau, todėl tarakonai užeina pasisvečiuoti nesidrovėdami. Blogiausia, kad jie ne tik mažojo piršto dydžio, bet ir skraido. Vieną dieną, prabudusi anksčiau už žadintuvą, vieną svečią užmačiau tiesiai prieš akis palubėje. Et…
• Vasaros požymis – nesveikai “užturbinti” oro kondicionieriai. Temperatūrą jie numuša bene perpus. Pirmą kartą Izraelyje persišaldžiau. Pratinuosi nešiotis šaliką. Autobusuose, kavinėse ir pan. neįmanomai šalta.
• Vasaros atributas – grūstų ledukų kavos, pradedant pigiomis kioskuose ir baigiant stikliniame asotėlyje patiekiamame skanėste gruziniškam restorane.
• Vasarą dar smagiau linksmintis ant stogo. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą kviečiau policiją kaimynams.
• Jūroje maudosi ne tik turistai, bet ir vietiniai.

Patartina nekeliauti, bet, tikėkimės, dar pakeliausime.

“Danone” produktus boikotuoju jau taip seniai, kad, atvirai sakant, jau net pamiršau, nuo ko tai prasidėjo.  Pamenu tik tiek, kad tai susiję su darbuotojų išnaudojimu ir dalinių tiesų apie produktus skleidimu. Dabar mano boikotas gavo aiškesnį pagrindimą. Nustatyta, kad jogurtų poveikis sveikatai pagrįstas per menkai, produktų vaikams poveikis išvis nepagrįstas, ir kompanija jau pradėjo trinti savo teiginius apie produktų poveikį iš savo reklamų. Didžioji dalis europiečių, kaip rodo apklausos, ir taip nepasitiki probiotikų jogurtuose poveikiu sveikatai. Tačiau Lietuvoje, mano nuomone, daug žmonių ganėtinai noriai griebia “sveikus” jogurtus. Continue Reading »

Buvo daug kultūrinių patirčių paskutiniu metu. Pirmadienį su draugu I. išsiruošėme pas jo gimines žydiškoje gyvenvietėje okupuotose teritorijose švęsti Pesacho. Labai stengiausi neįsivelti į diskusijas apie politiką – kartais net gniaužydama suknelės kraštus po stalu, bet dėl nieko nesusiginčijau ir nieko nepakomentavau. Tiesą sakant, paskutiniu metu matau vis mažiau prasmės diskutuoti apie politiką, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nieko tai nekeičia. Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti. Akivaizdu, kad tos gyvenvietės amerikietiškosios “kolonijos” gyventojai (itin religingi ir patriotiški) nėra iš tų, kuriuos būtų galima įtikinti, taigi šypsojausi kaip fyfa ir nieko nekomentavau. Kai, sužinoję, jog dirbau žurnaliste, manęs paklausė, ar rašau apie politiką, išsiskukau prisipažindama, kad teko, bet vengiu temų, apie kurias neišmanau. Continue Reading »

Jau antrą dieną neveikia frype.lt. Kad ir kiek kodų suvesčiau, negaliu prisijungti. Ten kartais klausydavausi muzikos – savo profilius ten susikūrę keli įdomūs Lietuvos atlikėjai. Bet dabar man atrodo, kad laikas išsitrinti velniop iš to tinklo. Ypač po to, kai nuoroda “pranešti apie klaidą” atveria gražų tuščią baltą puslapį. Tikėkimės, kad frype programuotojai tai jau sprendžia.

Pažiūrėjau savo tinklaraščio lankomumo statistiką ir sužinojau, kad jis jau vejasi Wonderland tinklalapį, tik čia lankytojai mažiau atsitiktiniai ir ištikimesni. Daugiau kaip du šimtai per mėnesį ateina tiesiogiai įvedę adresą (turbūt nemažai iš jų prenumeruoja įrašus – jei taip, labai džiaugiuosi). Daugiausiai skaitytojų į mano lietuvišką tinklaraštį užklysta ieškodami… manęs. Labai įdomu, kas juos paskatina ieškoti.

Na, kaip jau čia nepaminėsi. Trečia Kovo 11ta užsieny, ir pirmą kartą ją iš tikrųjų švenčiau. Lietuvos ambasada suorganizavo priėmimą Diasporos muziejuj (kurį vienas draugas ironiškai vadina aškenazių muziejum, nes, nors teoriškai muziejus turėtų reprezentuoti žydų istoriją už Izraelio ribų, jam nelabai rūpi, kas ten vyko Irake ar Sirijoj). Itin entuziastingas ambasadorius, karštai tikintis daugiatautės LDK naratyvu (būdu apie ją kalbėti kaip apie tokią) ir tuo, kad Lietuva-litvakai-Izraelis yra labai prasminga ir vaisinga ryšio linija, pakalbėjo paprastai ir nuoširdžiai. Dalyvavo ryšių su Lietuva parlamentinės grupės atstovas ir propagandos ministras. Lietuvos ir Izraelio himnus giedojo Limor Shapira. Continue Reading »

Vėsūs prisiminimai, kraunami į internetą iš šalies, kurioje galiu sėdėti balkone trumpomis rankovėmis.

Kaune aptikau seną, įdomų ir labai intymų savo dienoraštį. Labai įdomu skaityti – tarsi kito žmogaus, ir tuo pat metu neatimamai mano. Įsiminė žodis “stogačiuožystė” ir šis sakinys:

Laukiu klampioje, ištižusioje virtualioje erdvėje, kol kas nors pašauks ir pasakys “Aš tikra/s!”