Man susiruošus atsisveikinti su Vilniumi, dangus apsivėmė tokiu lietumi, o vėjas taip drabstė save į neturinčius, kur pasislėpti praeivius, kad norom nenorom teko galvoti, kur slėptis. Lyg tyčia buvau palikusi kortelę su pinigais ir be tų, kuriuos būtinai turėjau šen bei ten sumokėti, buvo papildomai vos 2,53 Lt. Prisiminiau studentiškus metus, kai kišenėje švilpė vėjai, ir supratau, kaip greitai pripratau prie patogaus viduriniosios klasės gyvenimo atributų. Išties, kai po ilgo laiko vėl esi be pinigų, pasijauti pažeidžiamas. Visos erdvės tarsi užsidaro ir, kaip pasakė šiandien sutiktas bičiulis, jautiesi „ne į temą“ savo mieste. Anksčiau nieko nebuvo paprasčiau, kaip ko nors laukiant užsukti į arbatinę. Na, o minėtais studentiškais metais visada buvo draugų, kurių finansinė padėtis, laisvalaikio kiekis ir poreikiai buvo panašūs.

Taigi tarp susitikimų su įvairiais žmonėmis laiką leidau prisimintose lengvai prieinamose erdvėse. Nuėjau į VU Centrinių Rūmų biblioteką. Čia su paprasto piliečio pažymėjimu galima skaityti knygas, spaudą. Negalima tik naudotis internetu. Atsirado nemokamų knygų lentynos – jas biblioteka atiduoda skaitytojams. Dar kurį laiką praleidau Gedimino 9, kur yra nemokamas tualetas ir suoliukai. Alternatyvi išeitis galėtų būti bažnyčios – jos dieną būna atviros, tik ten, žinoma, neišsitrauksi knygos ar mobilaus telefono.

Išties sunku surasti, ką žmogui, norinčiam nekomerciškai praleisti laiką Vilniuje, veikti centre. Stokholme 2006-aisiais būčiau lėkusi per nemokamus muziejus. Vilniuje netgi nelabai žinau galerijų, kurias būtų galima apžiūrėti už dyką.

Gal turite kokių idėjų?

Kelioms dienoms atvykau į Estiją. Lėktuve (skristi taip arti buvo keistoka) skaičiau propagandinį bukletėlį, kur sužinojau, kad estiškas medus gerai vertinamas ir kad Estijoje interneto NEnaudotojų yra apie 300 000. Be to, internetu galima stebėti, kaip leidžiamos valstybės biudžeto lėšos. Tokį dalyką būtina įdiegti Lietuvoje.

Buvau tokiam rajone, kuris laikomas labai nesaugiu. Amžiaus pradžioje jame pastatyti pusiau plytiniai, pusiau mediniai namai darbininkams, dirbusiems laivų statykloje netoliese. Dabar, žinoma, pramonės nebėra, namai avarinės būklės, niekas nenori ten gyventi, bet kai kuriems tenka. Jūra netoli, todėl nekilnojamojo turto kompanijos jau planuoja pakeisti šitos erdvės charakterį.

Sako, kad Taline praktiškai neliko kavinių, kurios savo lankytojams nesiūlytų nemokamo bevielio interneto.

Su draugais pietavau gruziniškame restorane, garsėjančiame šašlykais. O vakarą su drauge praleidom kavinėj, maždaug atitinkančioj Rašytojų sąjungos kabaką Vilniuje (tiesa, jame nebuvau kokius penkerius metus). Ten renkasi daugiau vyresni menininkai, kai kurie labai prisigeria, paskui šoka ir pažindinasi, jei randa, ko nepažinotų. Prie mūsų prisėdo garsus poetas bei publicistas ir žinomas grafikos dizaineris, abiejų vardai buvo Marko Pirmasis pasakojo, kaip savo skiltyje vienam estų savaitrašty aprašė kelionę į Kiprą – iš asmeninės patirties, per to, ką pavyko išragauti, prizmę. Draugė paaiškino, kad jo skiltis yra įdomiausia savaitraščio dalis. Antrasis Marko mokėjo lietuviškai pasakyti “labas vakaras”.

Talino kavinės atrodė tuštokos, išskyrus gal bariuką pavadinimu “Populiarusis”, kur sėdi “stilingas jaunimėlis”. Greičiausiai nedaug žmonių buvo mieste dėl to, kad išskirtinai nieko nevyko. Rugsėjo pradžioje prasiautė visi pagrindiniai festivaliai ir stojo štilis. Krizės landšaftas ne toks pastebimas kaip Lietuvoje, Latvijoje ar Vengrijoje. Panašu, kad visi daugmaž tvarkosi.

Kadangi, kaip minėjau, nieko nevyko, o lietus neleido mėgautis pasivaikščiojimais po puikųjį Talino centrą, nusprendėme tiesiog praleisti lietų kine. Be komentarų – kino teatras vadinosi “Coca Cola Plaza”… Žiūrėjom filmą “Taking Woodstock”, kurį režisavo Ang’as Lee. Filme buvo įdomiau naudojamas suskaidyto ekrano metodas, dailiai ir nepopsiškai perteiktas festivalio masiškumas. Viskas interpretuojama per šeimos, kurią veža ir traukia labai talentingas ir nuoširdus, bet užguitas vaikinukas, prizmę. Iš kitos vietovės išspirto hipių festivalio organizavimas turi socialinių kaštų, tarp kurių ir ant namo išpaišyta svastika, bet galiausiai atsiperka ir atgaivina miestelį. Pabaiga patetiška, bet labai nenuvilianti. Yra dar tokia scena apie LSD apsivartojimą, dėl kurios suprantu, kodėl filmo neleidžiama žiūrėti vaikams, jaunesniems kaip 12.

Žodžiu, tradiciškai galiu pasakyti: jums patiks, jei mėgstate “jam buvo labai sunku, bet jis tai padarė” tipo filmus arba šiaip įdomu, kaip kad man, festivalio istorijos interpretacijos.

Jums nepatiks, jei tikėjotės įsigyventi į festivalio ritmą, o ne pasižiūrėti, kaip sekėsi jį organizuoti.

Šiandien buvau vienoje iš Taline populiarių organiško maisto kavinių Koleri gatvėje, tikrai labai miela. Yra knygų, yra ekologiškų produktų parduotuvė, yra sulčių, bandelių ir įvairių patiekalų. Talinas žengia keliais žingsniais priekyje Lietuvos. Lietuvoje, kiek žinau, kažką panašaus daro tik “Jalta”.

Paskui buvau Dailės muziejuje. Net ir XIX a. estų darbai buvo savotiškai išskirtiniai. Labai daug pritapyta italių, į kurias sudėti visi estams nebūdingi bruožai. Verta dėmesio ir sovietinio propagandinio meno kolekcija, kurios kai kurie darbai atrodo labai ironiški. Dar buvo legendinio estų grafiko Wiiralt paroda, nežinojau tokio menininko, bet tikrai puikūs darbai. Buvo ir šiuolaikinio skandinavų meno kilnojama paroda su šviečiančiu burbulu su judančiais žmogeliukais, sudvejintomis vaiko nuotraukomis ir pan.

Dar buvau super-modernistinėje sinagogoje, kurioje kai kurios pamaldos vyksta per skype. Kvintescencinis estiškumas Siūloma prieš perkant sklypą Mėnulyje nusipirkti nuolatinę vietą sinagogoje.

Buvau ir muzikinio teatro kavinėje, kur yra fantastiškos morkų ir moliūgų sriubos ir, sako, vyksta geriausi nepriklausomos muzikos vakarėliai

Draugė pasakojo, kad Taline buvo susiformavęs tam tikras vakarėlių maršrutas, kurio paskutinė stotelė visada būdavo korėjietiškas karaoke baras, dirbantis visą parą. Dabar jis užsidarė, todėl linksminimosi įpročiai keičiasi. Yra viena meniško jaunimo pamėgta vieta, kuri tapo tokia populiari, kad alternatyvesnis meniškas jaunimas verčiau eina į tą kabaką, kur sutikau du Marko.

Apskritai Taline vienintelis blogas dalykas kol kas – vėjai ir kas kelias minutes kintantis oras. Šiaip tikrai dinamiškas ir patogus gyventi miestas.

Vieną dieną važiuodama kažkur stotelėje pamačiau “Kur aš jus mačiau?” akcijos stendą su sudėtingu vardu, kurį, labai gaila, greitai užmiršau. Įsiminti norėjau todėl, kad tai buvo kol kas vienintelis mano matytas stendas, visuomenei reklamuojantis ar primenantis moterį menininkę. Daugybė poetų, kompozitorių, rašytojų, dailininkų, grafikų ir kitokių menininkų buvo trumpai ir vizualiai pristatyti visuomenei ant troleibusų ir plakatų, bet visi mano iki šiol matyti buvo vyrai. O juk plakatai ir troleibusai jau pasiekė tuos laikus, kai kai kurie herojai mirė tik prieš dešimtmetį. Niekas neprisiminė net Žemaitės, kurią keiksnoja vidurinių mokyklų moksleiviai, bet aš labai smagiai skaitydavau jos tirštus vaizdelius, formavusius lietuvišką rašymo apie baisybes stilių.

Seniai žinomas Lietuvoje vis dar neišguitas įsitikinimas, kad istoriją kuria vyrai, o moterys geriausiu atveju ją tik puošia. Todėl nebūtina tokiu pasirinkimu stebėtis. Stebiuosi tik tuo, kad negirdėjau, kad kas (nė aš) ligšiol tuo stebėtųsi, o reikia, ir garsiai.

—

Atnaujinimas. Jau radau, kas ta vienintelė moteris. Ji vardu Adasa Skliutauskaitė – niekada apie tokią negirdėjau.

Nauji miesto trupiniai:

Prie šiukšliadėžių kalbasi moteris ir vyras. Ji sako (rusiškai): ”Niekam nereikalingi tie balandžiai. Juos užmušinėti reiktų”.

Vėlai vakare važiuoju autobusu. Prie Akropolio įlipa apsaugininkas (su uniforma) ir jo kostiumuotas draugas. Apsaugininkas pasakoja (garsiai, visiem girdisi), kad Maxima negali parduoti neakcijinių prekių, taip pat kad dėl krizės metė rūkyti, geria tik akcijinį alų, kad kasininkėm moka minimalius atlyginimus ir pan. Kostiumuotas draugas viską palydi gyvu “Jo?”, gal tik iš mandagumo (japonai tai vadina aizuči), bet puikiai tinka į paveikslą, kad apsaugininkas nuolat susiduria su proletariška krizine realybe, o kostiumuotajam visos tos išgyvenimo strategijos – naujiena. Apsaugininkas pasakoja tokias šaunias istorijas, man taip norisi visas užsirašinėti ir sudėti į knygą, kad jei nebūčiau šiaip drovi, visu rimtumu pastatyčiau jam neakcijinio alaus.

Sėdžiu Coffee Inn’e, girdisi, kaip šalia koncertuoja kažkokia porimtė grupė, daugybė žmonių perka nesveikai brangią kavą, internetas nemokamas, viskas kaip prieš metus.

Vakar japonų pora (išgirdau, kaip kalbasi) priėjo prie manęs paklausti, kiek laiko užtruks užlipti į Gedimino kalną. Paklausiau, ar iš Japonijos, jie pasakė, kad galim kalbėti ir japoniškai. Šiaip apie šį tą pakalbėjom, jie pasakė, kad yra iš Čibos prefektūros, pasakiau, kad šiemet ten gyvenau. Kai atėjo laikas atsisveikinti, jie pasisuko į viską stebėjusią mano mamą ir japoniškai jai pasakė, kad aš gerai kalbu japoniškai. Tikriausiai pagalvojo, kad geriau nei angliškai. Kalbėjimas japoniškai man teikia didelį ‘kaifą’. Be kita ko, tai bene vienintelė kalba (na, dar, tiesa, rusų, jei truputį pasistengiu), kuria kalbu praktiškai be akcento. Tik, žinoma, tai nė kiek nepadeda, vis tiek matyti, kad ne japonė.

Buvau Budapešte. Ir Serbijoj buvau. Pamaitinau savo Serbijos ilgesį, kuriam laikui ramus.

Budapešte buvo karšta, prie katedros atsidarė ledainė, kur parašyta, kad naudoja tik natūralias medžiagas, o pardavėjos iš ledų išraido dvispalvę rožę ir visada nusišypso. Be ledų ar vandens – niekur. Parke, kur kadaise tyčia iš arti įžūliai fotografavau moterį, vedžiojančią šunį prie užrašo “šunis vedžioti draudžiama”, auga daug spalvingų gėlių ir keletas žmonių deginasi. Priešais mano akis ant pievos gulinčio vaikino ranka tingiai ropinėja po sijonuotą šalia nudribusios merginos užpakalį. Kažkodėl visiškai nėra vaikų, tuščios kiūto jiems skirtos sūpynės, aš norėčiau ant jų įsitaisyti, jei būtų pavėsyje. Nesuprantu, kaip pora ant pievutės nepavargsta nuo saulės. Ant kito suoliuko deginasi mergina, iškėlusi blizgančią nosį į saulę, – labai tikiuosi, kad visiems tiems žmonėms nieko blogo nenutiks. Saulė arši ir žudikiška, bet galbūt per daug aptingusi, kad kam nors kenktų.

Vengriškai supratau dar pakankamai, pasakyti, žinoma, mokėjau mažiau, bet ir beveik neprireikė. Tačiau tokioj situacijoj, kai mano vengrų kalbos visiškai užteko, vienas rūbininkas paklausė: ”Kolozsvari?”, t.y., ar aš iš Klužo, ar kaip ten jį transkribuoti, vengriškosios Rumunijos dalies širdies. Išeina, kad gal kalbu su transilvanišku akcentu. Sakau, iš Lietuvos, tai labai stebėjosi, klausė, ar liūdna bus palikti Budapeštą.

Nebuvau pas bahajus, bet po vasaros stovyklos nebesinori. Susitikau su buvusia grupioke, kuri liūdi, kad po universiteto jos gyvenimas sugrįžo į seną vagą, niekam nerūpi jos naujas laipsnis, ir jokios naujos galimybės neatsivėrė, ir apskritai, nieko, atrodo, neišeina pakeisti. Man po studijų pasikeitė labai daug kas, bet kartais jaučiuosi ne mažiau spąstuose.

Ėjau kartą su draugeliu vieno jo naujos galerijos apžiūrėti. Po to užsukom į jaukią kavinę pusiau viduj be sienos, pusiau terasoje. Kavinė įsikūrusi romų kvartale, netoli kelios statybvietės, gatvė nepagrindinė. Ją įkūrė tokia labai šauni pora, egiptietis-italas ir vengrė, mano draugas juos pažįsta. Ten sėdi ir vietiniai gyventojai, ir couch surferiai, ir pretendentai į bohemą. Kai mes atėjom, žmonių praktiškai nebuvo, svečiavosi dvi šeimininkės draugės ir vienas čiūvas, kuris mums atėjus ištiesė ranką ir prisistatė “Ahava” [hebr. "meilė"]. “Oho,” – pagalvojau, o per tą laiką draugas išsiaiškino, kad tas čiūvas yra iš Izraelio ir puolė su juo tarškėti hebrajiškai. Supratau gal kas aštuntą žodį, bet išsiaiškinom, kad izraelietis yra keliaujantis muzikantas. Na, tada pseudonimas nestebina. Aš persimečiau keliais žodžiais su vengrėmis, o kai draugas išniro iš savo minkštų kalbinio solidarumo patalų, kavinės šeimininkas mums atnešė labai spalvingo ir labai skanaus “Sacharos gėrimo”. Izraelietis su jį apgyvendinusia couch surfere išėjo. Nudribę ant kėdžių terasoje su įmantria ant grindų pastatoma stalo aukščio pelenine, aptarinėjame įvykius. “Ateini į kavinę romų kvartale ir susiduri su Ponu Meile,” – susumuoja draugas, galvodamas, kaip čia dar pasimatyti su muzikantu. Pasimatysime. Kitą dieną eisime į jo koncertą, klausysimės jo kūrybos ir kitų kūrybos, tokios kaip ši, dainų. Man labai įstrigo viena daina, kurią, kaip pasakojo atlikėjas, parašė jo buvusi mergina. Pagalvojau, kad labai norėčiau su autore susipažinti.

Paskutinį vakarą praleidau prie Dunojaus su tušinuku atidarytu vyno buteliu, pro šalį plaukiančiais turistais ir dainomis arabų, bengalų, gruzinų, ukrainiečių ir rusų kalbomis. Liūdniausia grįžus yra tai, kad visos šitos patirtys turėtų būti ne anomalija – taip gi ir turi būti nuolat. Bet nėra. Gal bandysime pasigaminti.

Bejėgiškai stebiu, kaip Vilniaus viduriuose rausiasi kamščių kaspinuočiai, skleisdami irzliems važinėtojams plaukus aplimpantį glitų smogą. Pražus šitas miestas be metro. Arba aš be dviračio, tik labai jau lipnus tas smogas palei gatvę

Ketvirtadienį su M. važiavom iš centro Lazdynų kryptimi. Įlipo gal 6-7 vaikiščiai, apie 11-13 metų, ir pradėjo garsiai aptarinėti kitus keleivius, žvengdami ir palydėdami kiekvieną sakinio dalį keiksmažodžiais. Jautėsi labai kieti. Mes apsimetėme, kad nekreipiam dėmesio ir toliau kalbėdamosi taip, kad mūsų žvilgsnių linijos sudarytų uždarą ratą. Nieko nedarėm – jų daug, juos sudrausminti beviltiška, o kanceliarinis peiliukas galėtų būti tokiems visai prieinamas ginklas, ir aplinkiniai nesureaguotų kaip visada.

Tada vaikigaliai pradėjo kartoti, ką mes kalbam, ir aptarinėti mūsų išvaizdą, etc. Viena moteris pasakė: ”Iš kur čia papūgos?”, į ką jie atsakė dirbtinai pastorintais balsais “Ką papūgos, ėė ėė” ir vaikišku žvengimu. Galiausiai vienas vyras pratrūko keiksmažodžių serija: ”Jūs, BKN, ko čia keikiatės viešoj vietoj, BKN, namuose keikitės, BKN, matyt, seniai gavę P…Ų”. Vaikpalaikiai pagarbiai kikeno ir nieko nedrįso padaryti – suprantama, didelį besikeikiantį mačo jie gerbė ir svajojo būti kaip jis. Tiesa, kai jie paaugs, o jis didelis besikeikiantis mačo pasens, jie mielai jį sutikę gatvėj atspardys jam kepenis. Kai vyras išlipo, jie vėl pastorino balsus: ”Ėėė, ėėė, sako, nesikeikit, o pats kaip keikiasi, hi hi hi”. Pagaliau mums atėjo laikas išlipti.

Iš sociologijos studijų mano galvoje prisidėlioję daug frazių ir sąvokų: ”youth delinquency as a result of social tensions”, “youth from disadvantaged neighbourhoods”, “marginalisation”, etc., bet susidūrus su realybe, lietuviškai galiu pasakyti tik viena: SUKNISTI ŽIURKIUKAI.

Labai banalu sakyti, kad sningantys sakurų žiedlapiai primena apie laikinumą. Parodykit man, kas jo neprimena? Kai staiga viskas sprogsta kvapais ir visi žino, kad trumpam, todėl reikia skubėti atsižiūrėti/atsikvėpuoti/atsikaifuoti, nors ir šalta, – na, argi ne tas žinojimas yra akivaizdžiausias priminimas, o ne pačios sakuros? Sakuroms tai kas – jos žino, kad taip pat bus dar tūkstantį kartų. Debesys ir žmonės yra tokie tarpusavyje absoliučiai pakeičiami vieni kitais. Čia tik mes graužiamės žinodami, kad iš to tobulo paveikslo niekas nėra pakeičiama niekuo kitu, ir taip pat niekada nebebus. Šiandien eidama iš universiteto per Kashiwanoha parką džiaugiausi, kad turiu tamsius akinius, nes norėjosi verkti, kaip gražu. Nuolatos kirbėjo dilemos – ar traukti kamerą/fotiką ir visiems siųsti, rodyti, ar negadinti tais daiktais šitų akimirkų. Nežinau, ar kada nors vėl būsiu tokia laiminga. Puikiai žinau, kad, jei atsikraustyčiau čia ilgam gyventi, būtų kitaip. Būtų ruduo, žiema, rutina… Tai, kas yra, – tai unikalus tik čia, tik dabar, tik šita stipendija, tik tokia trukmė, tik šis metų laikas.

Sakura

Negalėdama atsigauti, nuklydau pati nežinau, kur, ir buvo jau nebesvarbu, kada ir kur pamatysiu dangoraižius. Dabar suprantu, kodėl šitam krašte išsiplėtojo būtent tokios religijos, švenčiančios išnykimą, o ne aktyvų buvimą. Kai trauki vidun tuos kvapus ir siurbiesi žvilgsniu į tas spalvas, pirštų galiukų oda ar akies ragena atrodo per didelis tarpas, skiriantis nuo to grožio, ką jau ten fotoaparatas. Ir nėra tobulesnio buvimo nei visiškai ištirpti visame tame, nebebūti, ištikšti į tą froidišką beskausmę malonuminę nebūtį, jei tik nebūtų to kūno su milžinišku skausmo potencialu. Ką jau ten tas aktyvus vientisos asmenybės buvimas, vargeli… Nesistebiu, kodėl Fukujyje žmonės žudosi į jūrą. Ir ašaringai pavyzdžiu šitoms saloms kūrybingų dievų.

Kai praeitą kartą ėjau į Mokytojų namus, skverelyje priešais į dangų brovėsi dūmai. Man pasirodė, kad dega šiukšliadėžė, bet kai vėliau pakviečiau mokytojų namų darbuotoją, jis pasakė, kad greičiausiai savadarbė dūminė bomba. Pro dūmus įžvelgiau porą siluetų – atrodo, ten siautėjantys paaugliai ir buvo dūmų autoriai. Vienas mutuojančiu balsu žviegė “Biorn, mavafakes, biorn!” ir tikriausiai jautėsi labai kietas ir maištingas.

Paauglio, matyt, pamėgtas keiksmažodis man priminė vienintelę mano matytą “Sopranų” seriją, kai vertėjas šį žodį išvertė labai liaudišku, Vingių Jono vertu būdu.

O šiandien delfis skaitytojus pamalonino turbo antrašte: “Seimas apjuostas metaline tvora, atvyksta V.Šustauskas”. Ak, tas jungiantis ir skiriantis kablelis! Atvyksta Kalėdų Senelis – laukite!

Kartais iš tiesų gali būti taip arogantiškai toli nuo visų aistrų – per visą žvilgsnio atstumą iki kompo.

Negaliu patikėti, kokiu greičiu išsitrina mano mentaliniai žemėlapiai. Su džiaugsmu laukiau dar vieno susitikimo su Briuseliu, nutaškuotu malonių patirčių, gražių prisiminimų ir pažįstamų vietų, bet viskas buvo gerokai kitaip. Iki šiol galėčiau susiorientuoti, kaip kur nuvažiuoti iš visų trijų vietų, kur teko gyventi. Vizualiai atsimenu aikštę su susikertančiomis tramvajų linijomis ir pro atidarytus automobilių langus sklindančia turkiška muzika. Gyvai prieš akis stovi švelniai rausvais žiedais aplipęs parkas prie T. ir A. namų, per kurį reikia pereiti pakeliui į metro, kuriame patogiai įsikūrę gyvena bomžai. Lygiai taip pat nepasiklysčiau, gaudydama žalumos ir ramybės apsuptą tramvajų ir keliaudama į metro stotį, iš kurios ranka pasiekiamas ES kvartalas ir visos Briuselio įdomybės. Tačiau centro gatvelių jau nebeprisimenu. O čia ir teko prasimalti.

Mus apgyvendino siaubingai prabangiame viešbutyje. Tokiam praktiškai kaip Slovėnijoj. Aplink buvo prabangios parduotuvės ir nė vienos kavinės – būkite malonūs eiti į viešbučio restoraną, kur pusryčiai a la kava su priedais kainuoja 15, o gausūs pusryčiai – 27 eurus. Keistas išplanavimas neleido naudotis artimiausiu, o ne tik tam tikru liftu ir surasti laiptų. Buvau apgyvendinta pirmame aukšte (pagal lietuvius būtų antrame), tiesiai prie lifto, o laiptus pamačiau tik prieš išvažiuodama. Anksčiau jų ieškodama pataikiau į šiurpoką avarinį išėjimą. Kambaryje buvo labai įdomi spinta, kuria man, atvykusiai tik vienai dienai, žinoma, neteko pasinaudoti. Buvo tualetas su rožių žiedlapiais ir vonia su kėdute. Vonioje – įprastas prašymas palikti rankšluosčius tam tikrose vietose, jei leidžiate jų nekeisti, – supraskite, viešbutis labai rūpinasi aplinka. Tačiau vos įėjus mane pasitiko įjungtas televizorius. Nuo kada taip taupomi resursai? Tikriausiai buvo norima sukurti namų atmosferą – taip sakė ir draugai, su kuriais kalbėjau. Betgi tačiau niekur nepasijusčiau jaukiau, radusi įjungtą televizorių. Kaip tik televizorius be prie jo sėdinčių žmonių atrodo šiurpokai, tarsi jie būtų išnykę. Langas buvo į pilką nuobodų pastatą, ir tiek. Internetas kainavo nesveikai daug. Turint galvoje, kad atkeliavome nemokamai ir kiek visko nemokamai gavome, o ir šiaip, reikalas ne tas, kad bankrutuočiau tiek sumokėjusi. Tiesiog nekiltų ranka nė papildomo cento palikti tiems lupikams, imantiems absurdiškas sumas už dalykus, nuo kurių ten esant nėra kaip pabėgti. Kas žino, gal tai kažkoks savotiškai iškrypęs kapitalistinis perskirstymo mechanizmas, kas nors galėtų pasakyti, – iš tų pinigų, kuriuos palieka čia gyvenantys turtuoliai, bent dalis eina mokėti tailandiečių valytojų (viena atsargiai pasibeldė į duris ir plačiai šypsodamasi paklausė, kada išsiregistruosiu ir ji galės tvarkyti kambarį, o paskui pastebėjau, kad visos kitos matytos valytojos buvo panašios išvaizdos) ir turkų patarnautojų atlyginimams, bet, kaip žinia, tai nebūtų tiesa – visas viešbučio pelnas eina tokiems pat turtingiems kaip ir viešbučio svečiai.

Daug kas kitaip. Mažiau laiko ir labiau norisi jį taupyti. Didžiojoje aikštėje perujiečiai nebegroja „Heveinu shalom“, o belgai nebesirengia taip tamsiai kaip pavasarį. Kita vertus, centre šurmuliuoja turistai, fotografuojasi juokingomis sustingusiomis pozomis, šmirinėja visokie keisti tipažai ir visur lygiai taip pat jauku ir norisi būti. Centre nepavyksta surasti knygynų, atrodo, kad net belgiškų nėrinių, man reikalingų lauktuvėms, parduotuvių apmažėjo. Nepavyksta nueiti nė į vieną mielą vietelę, kur kadaise pietauta, apsipirkinėta, ieškota tai šio, tai to.

Užtat pavyksta susitikti su dviem draugėm. Jos kiekviena atsiveda po pažįstamą. Plepam apie visokias įdomias keliavimo patirtis. Vienos iš draugių pažįstamas vėliau pėsčiomis palydi mane namo, nes netoliese gyvena, nuolatos uždavinėja psichologinius klausimus, ir man nesmarkiai priešinantis tyrinėja mano asmenybę. Taip pat klausia, kas man yra laimė, o kai paklausiu jo to paties, sako, kad ji susideda iš dviejų dalykų: laisvės ir ryšių.

O šiandien, paklaidžiojusi po centrą prieš skrydį ir apžiūrėjusi jau ne kartą matytas vietas, atsiskiriu nuo į viešbutį dar nusprendusios sugrįžti grupės ir vaikštau viena. Mane pralenkia toks čiūvelis – mažas, apie 25-30 metų ir magrebietiškos išvaizdos – ir praeidamas apžiūri mano kojas, paskui užmeta akį į didelę kuprinę su laptopu ant pečių ir kažkaip ironiškai, nors ir koketiškai, nusivypso. Labiausiai norėčiau nekreipti dėmesio, bet antras pagal stiprumą noras – vožti į marmūzę. Dar tokios pačios kilmės, kiek galima spręsti iš išvaizdos, vaikinas man vypso jau stoties mini turgelyje. Kaip žinia, mažai kas gyvenime mane yra apkaltinę netolerancija. Bandau mąstyti apie tai, kaip reikia jaustis, kai kažkokie namie savaime suprantami ženklai (pvz. moteris palaidais neuždengtais plaukais) turi kitur visai kitą reikšmę. Prisimenu ir atvejus, kai bendraujant su žmonėmis iš kitų šalių mano draugiškumas buvo palaikytas flirtavimu. Ir vis tiek nesigalvoja kultūriškai, net kažkaip ir nesinori stengtis dėl dviejų lopų.

Atvykus iš Vengrijos, Briuselis buvo totali atgaiva. Iš Lietuvos irgi čia smagu atvykti. Kaip čia atsirasti ilgesniam laikui, kol kas sugalvoti nepavyko.