Vėsūs prisiminimai, kraunami į internetą iš šalies, kurioje galiu sėdėti balkone trumpomis rankovėmis.

… vengriškos liaudies šokių muzikos. Ech, duodavo garo:

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip “tarp jų nusileidęs angelas”, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Continue Reading »

2007-ieji: Daiva užsiregistruoja į feisbuką.

2008-ieji: Daiva pradeda rašyti tinklaraštį.

2009-ieji: Daiva įkelia savo pirmąjį jūtūbo klipuką.

Jis štai čia:

Iškilmingai pareiškiu, kad Twitter’io neturėjau ir neturėsiu.

Įspūdžiai iš Be’er Ševos – Wonderland tinklaraštyje ir kitos savaitės “Atgimime”.

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Continue Reading »

Radau čia: http://www.fotolog.com/to4ka/55395756, kai Julijus G. parodė kitą šito autoriaus darbą ant savo feisbuko.

Tel Avive aš gyvenu Senojoje Šiaurėje. O šiandien keliavau į Neve Tzedek ir aplinkinius rajonus, kur I. parodė gražiausius kampelius. Iki susitikdama su juo paklaidžiojau pati. Continue Reading »

Tai štai, po ilgo ruošimosi ir nerimo, kaip čia bus su legendiniais dokumentų inspektoriais, jau ramiai sau būnu Tel Avive.

Lėktuve iš Rygos dauguma kalbėjo rusiškai. Prie manęs atsisėdo Izraelyje gyvenantis rusas ir švedė, pirmasis pradėjo mus abi kalbinti, o paskui užmigo, tai su švede praplepėjome pusę skrydžio, o kitą užmigom ir mes. Tel Avivas fantastiškai atrodė lėktuvui leidžiantis. Jis labai tankus, gerai apšviestas ir neapdengtas debesimis.

Ryte prikėlė riksmai. Iš miegų nesupratau, kokia čia kalba, bet paskui nusprendžiau, kad arabų. Tarpusavy šūkalojosi statybininkai, dirbantys ant gretimo namo. Namai čia sustatyti labai tankiai. Įsikišau ausų kamštukus ir miegojau toliau. Tačiau kamštukai nesaugojo nuo kažkokio krintančio metalo garso. Atsibudau ir pažiūrėjau pro langą. Darbininkai karstėsi po pastolius be diržų, šalmų ar kitų saugos priemonių. Butokas vėliau sakė: “Jie arabai, tai niekam nerūpės, jei kas ir atsitiks”.

Butokai tarpusavy šnekasi ispaniškai. Miegu po Dali reprodukcija. Pro nestipriai užsidarančias seno namo duris laisvai įeina ir išeina šuo. Neįmanoma miegoti be ventiliatoriaus. Netoli jūra.

Dieną įsigyju šalies gyventojo atributus: banko sąskaitą, studento kortelę ir telefono SIM kortelę.

Važiuojant namo mergina netoli manęs telefonu garsiai kalba: “напишу два… tov, beseder, bye”.

Pro langus mačiau du filipiniečius vyrus, stumiančius neįgaliųjų vežimėlius. Kiek mačiau, gatves valo tik juodaodžiai.

Rankinę atidaryti ir apsauginiui parodyti reikia kaskart įeinant į kokį pastatą (banką, supermarketą…).

Visur žiauriai daug kačių.

Ak, o jau koks maistas… Visi jį gyrę buvo teisūs.

Pasigirsiu, kad prieš keletą metų su manim susisiekė šito internetinio kelionių vadovo administracija ir paprašė nuotraukos iš Croix-Rousse rajono Lyon’e. Staiga pasijuto prasmė toliau dėti nuotraukas į Flickr

Man susiruošus atsisveikinti su Vilniumi, dangus apsivėmė tokiu lietumi, o vėjas taip drabstė save į neturinčius, kur pasislėpti praeivius, kad norom nenorom teko galvoti, kur slėptis. Lyg tyčia buvau palikusi kortelę su pinigais ir be tų, kuriuos būtinai turėjau šen bei ten sumokėti, buvo papildomai vos 2,53 Lt. Prisiminiau studentiškus metus, kai kišenėje švilpė vėjai, ir supratau, kaip greitai pripratau prie patogaus viduriniosios klasės gyvenimo atributų. Išties, kai po ilgo laiko vėl esi be pinigų, pasijauti pažeidžiamas. Visos erdvės tarsi užsidaro ir, kaip pasakė šiandien sutiktas bičiulis, jautiesi „ne į temą“ savo mieste. Anksčiau nieko nebuvo paprasčiau, kaip ko nors laukiant užsukti į arbatinę. Na, o minėtais studentiškais metais visada buvo draugų, kurių finansinė padėtis, laisvalaikio kiekis ir poreikiai buvo panašūs.

Taigi tarp susitikimų su įvairiais žmonėmis laiką leidau prisimintose lengvai prieinamose erdvėse. Nuėjau į VU Centrinių Rūmų biblioteką. Čia su paprasto piliečio pažymėjimu galima skaityti knygas, spaudą. Negalima tik naudotis internetu. Atsirado nemokamų knygų lentynos – jas biblioteka atiduoda skaitytojams. Dar kurį laiką praleidau Gedimino 9, kur yra nemokamas tualetas ir suoliukai. Alternatyvi išeitis galėtų būti bažnyčios – jos dieną būna atviros, tik ten, žinoma, neišsitrauksi knygos ar mobilaus telefono.

Išties sunku surasti, ką žmogui, norinčiam nekomerciškai praleisti laiką Vilniuje, veikti centre. Stokholme 2006-aisiais būčiau lėkusi per nemokamus muziejus. Vilniuje netgi nelabai žinau galerijų, kurias būtų galima apžiūrėti už dyką.

Gal turite kokių idėjų?