Cross-posted from Wonderland.CafeBabel.com

Prague is probably by far the most known and popular city in Central and Eastern Europe, with hordes of tourists and large numbers of exchange and full degree students. Some people know Prague as a city of sophisticated culture, the birthplace of Franz Kafka. Others associate it with nightlife and youth. It appears that Prague fell victim of its own success. The city is continuously being reshaped and damaged by the flows of tourism, and locals are losing a sense that the city belongs to them. Continue Reading »

Cross-posted from Wonderland – the Cafe Babel blog.

Malaga, in South Spain, on the Mediterranean cost, turns out to be a particularly attractive place to settle for all kinds of people, especially Germans looking for a nice place to retire. But, according to my friend there, people from all over Spain say they would choose it as a place to live. It was the first city I visited in Spain, and I think I know now why Spain appeals to so many people in my life. Malaga has it all: the sea and mountains, cultural life and comfortable, walkable city spaces. Continue Reading »

Jei paklausite, ar Budapeštas keičiasi, nedvejodama atsakysiu, kad taip. Ir tie pokyčiai – kažkas gilaus, ne iš karto užčiuopiama. Palikau šį miestą klestintį, kai atrodė, kad politikos keistenybės, korupcija, neatsakingumas gyvena savo gyvenimą, o verslas ir visuomenė – savo. Sakytum, anarchistinė svajonė, gyvenimas anapus valdžios. Palyginus su kitais Vidurio ir Rytų miestais, Budapešto ateitis atrodė šviesiausia. Grįžti į provincialų Vilnių buvo liūdna. 2009 m. aplankiau šį miestą jau stipriai supurtytą krizės. Ji tvyrojo erdvėje: rodės, ant kas antro pastato buvo užrašyta ‘Parduodama/išnuomojama’. 2010 m. viskas stabilizavosi, bet mieste tvyrojo įtampa: ką dar sugalvos radikalūs nacionalistai? Kur pasuks politika? Šiemet matosi, kaip ‘superdaugumą’ (2/3) turinti valdžia įsirašė į erdvę ir kasdienius pokalbius.

Kaip ironizuoja draugai vengrai, valdžia pasirūpino supykdyti visus, ką įmanoma. Paskutinis kuriozas – nebeleisti gaisrininkėms, policininkėms ir pan. išeiti į išankstinę pensiją o jau išėjusioms sumažinti pensijas. Paprastai įstatymai atgaline data negalioja, bet čia gi superdauguma…

Tačiau viena sritis, kaip pasakoja draugai, kurios valdžia ėmėsi iš peties, yra pervadinimas. Pasikeitė kelių miniaterijų pavadimai: juose atsirado žodis ‘nacionalinis’. Pvz., Nacionalinio ūkio ministerija. Vengrija centralizuota, jokio kito ūkio kaip nacionalinis nėra, taigi šis žodis perteklinis, bet jo simbolinis krūvis aiškus. Verslas netrukus suprato žaidimo taisykles: mačiau lipduką su užrašu ‘Nacionalinė taksi’.

Pagalvojau, kad pirma kandidatė mieste gauti naują pavadinimą – Laisvės aikštė, kurioje stovi vienintelis likęs komunistinis paminklas. Galėtum tikėtis, ji taptų kokia nors nacionalinės tragedijos aikšte. Bet, matyt, tiek valdžia neužsimojo, užtat rado būdą, kaip simboliškai pažeminti paminklą: įmontavo Reagan’ą ir įrengė skaitmeninį ekraną, kur galima pasiskaityti jo citatų.

Grįžusi pasiskaitysiu šaltinių apie tai ir parašysiu į Atgimimą.

Dėl gana keistai susidėliojusio tvarkaraščio turiu daug laiko klajoti po mylimą Briuselį tokiu laiku, kai parduotuvės užsidarinėja, o ‘tūsininkės’ dar neišlindusios. Be to, aplankiau kvartalus ir užkaborius, į kuriuos tiesiog nesugalvočiau užklysti nei viena, nei su draugėmis, jei neturėčiau kažkur netoliese reikalų. Dabar sėdžiu kavinėje ‘Kafka’, i kurią, žinoma, užklydau tik dėl pavadinimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, daugiausia tenka turėti reikalų vadinamąjame Eurokvartale, kuris daugeliui yra tapęs viso Briuselio ikona. Daugybė žmogų, paklaustos nuomonės apie Briuselį, atsako, kad tai nykus ir pilkas biurokračių miestas. Atpratau stebėtis, nes puikiai žinau, kaip miesto ivaizdis priklauso nuo patirčių. Man Budapeštas ar Tel Avivas yra kitoks, nei toms, kas ten tik turistavo. Ir ne tik tai. Man, žinoma, Briuselis pirmiausia yra aukštyn besistiebiantys namukai, ramus Montgomery kvartalas, šurmuliuojanti Liedts aikštė su turkiška muzika iš kabrioletų, neprofesionalių grojamos šaunios muzikinės improvizacijos pas I., afrikietiško restorano skanėstai, prieskonių rojus, o svarbiausia – gyvybinga CS bendruomenė. Jei galėčiau,mielai čia pagyvenčiau.

Tačiau grįžkime į Eurokvartalą. Kas su juo ne taip? Kodėl jis tarsi iškrinta iš konteksto? Ar tik dėl architektūros, kuri tokia patogi žurnalistėms, norinčios vingriomis linijomis iliustruoti straipsnius apie biurokratines džiungles? Pirmą kartą susimąsčiau apie šitą kvartalą būtent taip, negatyviai, ieškodama, ko jam trūksta, o ne ką ten nuveikti. Žinoma, anaiptol nepropaguoju tokio žiūrėjimo į miestus, bet šitiek žmonių būtent dėl šito kvartalo nemėgsta Briuselio… Ir štai pirmą kartą supratau, kad ES institucijų apylinkės visai nedraugiškos norinčioms praleisti šiek tiek laiko neskubant. Jei atsinešėte javainį ir norite suvalgyti, jei norėtumėte sustoti ir parūkyti, jei jums trina batas ir reikia jį pasitaisyti, jei sutikote pažįstamą ir norisi persimesti vienu kitu žodžiu, teks ilgokai paieškoti, kur tai padaryti. Erdvės tam tiesiog nenumatytos, o šaligatviai siauri. Aplink vien pastatai, į kuriuos reikia įeiti su leidimu. Nėra gerų vietų užkąsti ar išgerti kavos – gal ir nėra poreikio, juk visuose biuruose valgyklos. Jei atliko kelios minutės, praktiškai nėra,kur dėtis. Deja, daug miestų vis labiau ‘optimizuojami’, išnaudojant kiekvieną lopinėlį biurams ir namams. O gyvybingos erdvės paprastai labai neoptimalios.

Kaip daug kas žinote, Lietuvai su oro susisiekimu ganėtinai nesiseka. Nors, atrodo, su kuo bepakalbėsi, žmogos keliauja ir keliauja, nors giminių lankyti masiškai grįžta gausus emigravusiųjų būrys, lėktuvai vis tiek pustuščiai ir reisai neatsiperka. Vienas po kito jie atšaukiami ar nukreipiami. Kai Vokietija įvedė papildomą mokestį oro transportu atvykstantiems keleiviams, Ryanair protestuodama atšaukė skrydžius į Berlyną ir Diuseldorfą. Tačiau, galbūt kad pasipelnytų iš planuotų emigrantų srautų, greitai pasiūlė naują skrydį – Vilnius-Brėmenas (Kaunas-Brėmenas ilgai neišgyveno). Wizzair prisidėjo su Vilniaus-Dortmundo maršrutu. Be Frankfurto, tai vieninteliai oro vartai į Vokietiją. Ta proga nusprendžiau pakeliui į Berlyną patyrinėti garsiųjų muzikantų miestą ir aplankyti ten gyvenantį „paralelioką“ (taisyklinga lietuvių kalba turbūt reikėtų sakyti tiesiog „bendramokslį iš gimnazijos“).

Kaip ir visada po Ryanair skrydžių, išplaukiau iš oro uosto su lietuviškai kalbančia banga. Pasivaikščiojimą pradėjome nuo stoties – ten užrakinome kuprines ir netikėtai susipažinome su Vokietijoje gyvenančia lietuve, keliaujančia su sūnumi į kitą miestą. Stotyje ir stoties rajone nebuvo daug plika akimi pastebimų užsieniečių. Paklausiau Brėmene gyvenančio bendramokslio, ar vokietės mėgsta keliauti po savo šalį. Sako, tikrai taip. Nežinia, kokiais reikalais jos keliavo, dirbti ar ilsėtis, bet man įsiminė, kad išties absoliuti dauguma matytų turisčių kalbėjo vokiškai. Continue Reading »

Per pastarąjį mėnesį net penki šio tinklaraščio skaitytojai jį surado įvedę paieškos žodžius “daiva repeckaite izraelis vedybos” – stebiuosi, kad šitaip identiškai ieškota. Deja, Izraelyje praktiškai nė vienų vedybų nemačiau ir papasakoti negaliu.

Briuselis šįkart nustebino tuo, kad Rue de Brabant, kuri prieš dvejus metus man įkūnyjo„ rytietišką“ turgų, dabar visai kitokia – daug juvelyrikos, drabužių, buities prekių parduotuvių, beveik nebėra tų mažų linksmų parduotuvyčių, kur rasi visko nuo kruopų iki šviestuvų. Rytoj planuoju stebėti demonstraciją už Belgijos vienybę (šalis jau pusmetį neturi nacionalinės vyriausybės). TIkiuosi, bus, apie ką rašyti.

Įdomiausias nutikimas buvo, kai, apžiūrinėjant lentynas parduotuvėje, turkas pardavėjas paklausė, ko ieškau, ir, išgirdęs, kad norėčiau rasti kiek kitokios duonos, užklausė: „Ar jūs iš Lenkijos?“

Neklausykite, kai sako, kad žiema (galbūt skaičiuojama nuo laikrodžių persukimo) baisi, bet orų prognozę patikrinkite.

Kultūriškai Berlynas bent jau po dienos visai neatrodo margas, ypač palyginti su Briuseliu. Kitų kalbų nei vokiečių vargiai išgirsi. Kažkas kalbasi ispaniškai, truputį arabiškai, praeina prancūzai, suskamba būdinga lenkų kalbos garsinė gama… Viskas ištirpsta. Kiek pat gražią vasaros dieną gali užfiksuoti Vilniuje.

Ką daryti sekmadienį? Vietoj pusryčių valgyti priešpiečius ir žiūrėti kvailas TV laidas, man sako. Miestas tylus, girdisi paukščiukai. Rami giedra. Sūpynės su vaizdu į gausiai grafičiais išspalvintą žaidimų aikštelę. Rudens lapų kvapas. Siono bažnyčia, leidžianti išbandyti keistą, į pypkę panašų muzikos instrumentą. Turistas, persimetęs per petį fotoaparatą. Vos vienas kitas automobilis.

Slidinėjimas ant nugludinto grindinio, kurio pro klevo lapų šnaresį koja nebeužčiuopia. Dar pora žingsnių, o tada jau – šurmulys. Blusų turgeliuose ir sovietinės kepurės, ir neįtikėtinos sagės, ir kažkieno paliktos žmonių ir šeimų nuotraukos, keturi vienetai už eurą. Kažkaip nejauku: šeima prie stalo, kolegos kelionėje, portretai… Toliau – visokia meninė išmonė, piešiniai, lempų gaubtai, krepšiai… Sienos parke (Mauerpark) vaikinukas netikusiai dainuoja “Nothing else matters”, sienos fragmentų fone porelė bučiuojasi auskaruotomis lūpomis, jaunimas gulinėja ant žolės. Čia eičiau sekmadieniais, jei gyvenčiau Berlyne.

Palei takelį vaikinukas džiazuoja su elektroniniais prietaisais – labai įdomus skambesys. Siūlo įsigyti CD už tiek, kiek negaila. Bus vienas įdomiausių iš čia parsivežtų suvenyrų.

Prie didelių kapinių – mano iki tol negirdėta Berlyno sienos istorijos dalis. Siena atkirto dideles kapines, ir vakarų vokiečiai galėjo gauti specialų “kapinių leidimą” jų lankyti. Kapinės buvo atitvertos milžiniška siena ir akylai stebimos karių. Aštuoni kariai žuvo per susišaudymus pasienyje, dar daugybė žmonių žuvo, mėgindami per kapines pasprukti į Vakarus.

Berlyne dar būta stočių-vaiduoklių. Miesto padalijimas sujaukė traukinių tinklą, nes tarp kai kurių Vakarų Berlyno dalių susisiekimas buvo tik per Rytų Berlyną. VDR už leidimą VFR traukiniams važiuoti po jos teritorija imdavo dideles kompensacijas, ir keleiviai tam tikrose stotyse matydavo prigesintas šviesas ir kareivius, saugančius, kad niekas neiššoktų. Traukiniai sulėtėdavo, bet nesustodavo. Įėjimai į stotis iš Rytų Berlyno buvo užmūryti.

Štai jums geriausia metafora apie padalijimų dirbtinumą. Miestas su neįtikėtina istorija, nieko nebepridursi. Kai vaikštai po jį šiandien, negali įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip nei dabar, be sienų, be apribojimų.

O pabaigai – taip tikriausiai įsivaizduojate vokiečius.

Tai štai, prireikė daugybės laiko, kad galėčiau prisėsti ir tarsi iš šiugždančio šilkinio maišelio ant stalo pažerti įspūdžius iš Stambulo. Buvau ten per trumpai, kad galėčiau ką tvirtai pareikšti, bet esu tikra, kad norėsiu ir būtinai važiuosiu dar.

Stambulas yra antras pagal dydį mano aplankytas miestas, kuriame, įvairiais skaičiavimais, gyvena, būna, kažkuo užsiima nuo 9 iki 15 mln. žmonių. Šio miesto simbolinė vertė subanalėjo, bet jame būnant galima jausti viską, ką apie jį sakoma, – vartai, tiltas, jungtis tarp Europos ir Azijos, kosmopolitiškas miestas, visgi itin įsišaknijęs savo visuomenėje, šiuolaikinis ir tradicinis… Šiame gigante veikia 7 valstybiniai ir 30 privačių universitetų, kasdien į gatves, kavines ir barus pasipila tūkstančiai studentų (apie studentus laukite mano ir E. straipsnio Cafe Babel).

Šis miestas pilnas įvairiausių netikėtų derinių. Didelė centro dalis – paminklinės vertės sienos ir pastatai, kurių negalima modifikuoti. Taigi jie ir stovi, paversti į visokiausias turistybes, kad atsipirktų, nes kryžiuočius ir ką tik nori menanti žemė po jais nepadoriai brangi. Įdomus socialinis reiškinys – merginos su hidžabais, einančios susikabinusios už rankų su vaikinais. Daugelyje konservatyvių visuomenių nesiliesti su vyrais – svarbesnis kuklumo reikalavimas nei dėvėti hidžabą, o Turkijoje, atrodo, tai tikrai yra pasirinktas sprendimas, kuriuo išreiškiamos tam tikros socialinės ir politinės pažiūros. Gali būti, kad mažuose miesteliuose kitaip, bet šalyje, kur dar prieš porą metų hidžabai daug kur buvo draudžiami (dar Atatiurkas nusprendė, kad jie nereikalingi, nes tautos moterys visus, kiek tik reikia, saugiklius turi savo galvoje), jų dėvėjimas tikriausiai signalizuoja tam tikrą alternatyvumą, antikonformizmą. Žinoma, niekas neapibendrins kartą ir visiems laikams. Paklausiau ketvirtakursės studentės, ką hidžabus dėvinčios jos kursiokės darydavo pirmuose kursuose, kai įeiti į universitetą su hidžabu buvo draudžiama. Ji pasakojo, kad jos nusiimdavo galvos apdangalus prieš įeidamos ir pakeisdavo juos kepure arba peruku (visai kaip žydės ortodoksės!). Žodžiu, niekur nedingdavo poreikis prisidengti. Dabar gali sau vaikščioti kaip nori ir kur nori. Ne visiems tai patinka.

Užtat naujoji vyriausybė apribojo ką kita: esą aptikus nekontroliuojamą vaikų pornografijos tinklą, Turkijoje, nepatikėsite, draudžiamas Youtube tinklalapis. Kažkaip net sunku įsivaizduoti, koks turėtų būti jausmas, kai Facebook ir kituose kanaluose staiga nebebūtų galima pasižiūrėti visų [beverčių, bet bendravimui palaikyti reikalingų] juokelių, kuriuos siuntinėja užsieniečiai draugai.

Dūzgiančiame mieste nė nepagalvotum, kad esama tokių keistų draudimų, arba kad policija laisvai vaikšto į universitetus ir tikrina juos (patikėsi tada, kai kas nors papasakos, jog kai kurie studentai itin aktyviai įsitraukę į visokiausių politinių grupuočių veiklą). Kaip ir Izraelyje, Turkijoje itin stipri ir įtakinga armija. Tačiau daugeliu kitų dalykų stambuliečių gyvenimas nėra labai skirtingas nei Europos didmiesčių gyventojų. Daugybė visokiausių vartotojiškų malonumų, barai, klubai (kai gyventojų tiek, tikriausiai bet kokios pakraipos klubas gali tikėtis išsilaikyti), gražios vietos pasėdėti su gera kompanija, puikus transportas… Ir neįtikėtinai skanu. Puiki aviena, jūros gėrybės, šviežios daržovės, prieskoniai… Po lirą pardavinėjamos R. labai rekomenduotos geldelės: moliuskas jau viduje apkaišytas ryžiais, prieskoniais, ant jo užvarvinama citrinos sulčių, viena geldelės pusė naudojama kaip lėkštė, kita – kaip šaukštas. Sako, Graikijoje maistas dar skanesnis, – nebuvau, negaliu patikrinti, bet galėčiau šimtą kartų pakartoti: Stambule viskas dangiškai skanu. O kur dar turkiškos kavos ir visokių arbatų malonumai…

Turistinėse erdvėse darbuotojai susikalba begale visokių kalbų: anglų ir vokiečių – standartas, pageidautina bent pagrindai ispanų, prancūzų ir rusų k. Kartą, einant gatve pro turgų, vienas vaikinukas iš parduotuvės, man stabtelėjus, pasiūlė kaljaną ir pasakė: “Davaj davaj” (kas nors, kas išmanote turkų kultūrą, gal man paaiškinsite, ar čia jau nepadori metafora? Lygiai taip pat nežinau, ką reiškia, kai neseniai sutiktų žmonių esi pakviečiama į “afterparty”. Švedijoje reikšmė gana aiški, bet Turkijoje gal tai tikrai nuoširdus draugiškas pakvietimas pasilinksminti, užsidarius klubui, ir atsisakyti nedraugiška? Bet kokiu atveju, toje situacijoje buvau ne viena ir pasakiau: “Eisiu ten, kur eis mano draugai”). Iš netikėtumo ir šiaip, nemėgdama būti nesunkiai identifikuota, spontaniškai atsakiau “Sorry, what?” – nežinau, ar nustebsite, bet vaikinukas sumykė ir kaljano nebesiūlė!

Stambule tikrai verta apžiūrėti ir visas turistybes. Mėlynoji mečetė yra fantastiška ir, kaip kažkas pasakė apie viduramžių architektūrą, sukurta, kad beraščiai tikintieji galėtų įsivaizduoti, kaip bus danguje. Net ir itin raštingi nemusulmonai gali nesunkiai pasijusti ten ragaujantys kosmoso.

Žodžiu, labai rekomenduoju ir pati dar būtinai važiuosiu.

Turbūt jums nėra įdomu sužinoti, kokia Tel Avive vasara, nes greičiausiai manote, jog ji tokia pat kaip žiema, tik dar šilčiau. Tačiau ne vien šiluma yra vasaros atributas. Izraeliečiai draugai prie tokių priskiria:

• vaikščiojimą su šlepetėmis ir netgi naktiniais. Čia reikia paaiškinimo. Izraeliečiai ir šiaip jei tik gali, tai ir dėvi vadinamuosius “flipflopus”. Net prie gana puošnios suknelės. O ir naktinių kaip tokių, su meškiukais ir raukinukais, jie nedėvi. Tačiau vasara reiškia, kad į parduotuvę už kampo galima užlėkti praktiškai taip, kaip miegi, ir niekam tai neatrodys keista.
• Liūdnesnė naujiena – tarakonai. Paprastai jie veisiasi nutekamuosiuose vamzdžiuose ir kartais užeina į butus paieškoti skanėstų. Tačiau, anot telaviviečių, vasarą, kai karšta ir drėgna, miestas ir nutekamasis vamzdis skiriasi daug mažiau, todėl tarakonai užeina pasisvečiuoti nesidrovėdami. Blogiausia, kad jie ne tik mažojo piršto dydžio, bet ir skraido. Vieną dieną, prabudusi anksčiau už žadintuvą, vieną svečią užmačiau tiesiai prieš akis palubėje. Et…
• Vasaros požymis – nesveikai “užturbinti” oro kondicionieriai. Temperatūrą jie numuša bene perpus. Pirmą kartą Izraelyje persišaldžiau. Pratinuosi nešiotis šaliką. Autobusuose, kavinėse ir pan. neįmanomai šalta.
• Vasaros atributas – grūstų ledukų kavos, pradedant pigiomis kioskuose ir baigiant stikliniame asotėlyje patiekiamame skanėste gruziniškam restorane.
• Vasarą dar smagiau linksmintis ant stogo. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą kviečiau policiją kaimynams.
• Jūroje maudosi ne tik turistai, bet ir vietiniai.

Patartina nekeliauti, bet, tikėkimės, dar pakeliausime.

Buvo daug kultūrinių patirčių paskutiniu metu. Pirmadienį su draugu I. išsiruošėme pas jo gimines žydiškoje gyvenvietėje okupuotose teritorijose švęsti Pesacho. Labai stengiausi neįsivelti į diskusijas apie politiką – kartais net gniaužydama suknelės kraštus po stalu, bet dėl nieko nesusiginčijau ir nieko nepakomentavau. Tiesą sakant, paskutiniu metu matau vis mažiau prasmės diskutuoti apie politiką, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nieko tai nekeičia. Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti. Akivaizdu, kad tos gyvenvietės amerikietiškosios “kolonijos” gyventojai (itin religingi ir patriotiški) nėra iš tų, kuriuos būtų galima įtikinti, taigi šypsojausi kaip fyfa ir nieko nekomentavau. Kai, sužinoję, jog dirbau žurnaliste, manęs paklausė, ar rašau apie politiką, išsiskukau prisipažindama, kad teko, bet vengiu temų, apie kurias neišmanau. Continue Reading »