Turbūt jums nėra įdomu sužinoti, kokia Tel Avive vasara, nes greičiausiai manote, jog ji tokia pat kaip žiema, tik dar šilčiau. Tačiau ne vien šiluma yra vasaros atributas. Izraeliečiai draugai prie tokių priskiria:

• vaikščiojimą su šlepetėmis ir netgi naktiniais. Čia reikia paaiškinimo. Izraeliečiai ir šiaip jei tik gali, tai ir dėvi vadinamuosius “flipflopus”. Net prie gana puošnios suknelės. O ir naktinių kaip tokių, su meškiukais ir raukinukais, jie nedėvi. Tačiau vasara reiškia, kad į parduotuvę už kampo galima užlėkti praktiškai taip, kaip miegi, ir niekam tai neatrodys keista.
• Liūdnesnė naujiena – tarakonai. Paprastai jie veisiasi nutekamuosiuose vamzdžiuose ir kartais užeina į butus paieškoti skanėstų. Tačiau, anot telaviviečių, vasarą, kai karšta ir drėgna, miestas ir nutekamasis vamzdis skiriasi daug mažiau, todėl tarakonai užeina pasisvečiuoti nesidrovėdami. Blogiausia, kad jie ne tik mažojo piršto dydžio, bet ir skraido. Vieną dieną, prabudusi anksčiau už žadintuvą, vieną svečią užmačiau tiesiai prieš akis palubėje. Et…
• Vasaros požymis – nesveikai “užturbinti” oro kondicionieriai. Temperatūrą jie numuša bene perpus. Pirmą kartą Izraelyje persišaldžiau. Pratinuosi nešiotis šaliką. Autobusuose, kavinėse ir pan. neįmanomai šalta.
• Vasaros atributas – grūstų ledukų kavos, pradedant pigiomis kioskuose ir baigiant stikliniame asotėlyje patiekiamame skanėste gruziniškam restorane.
• Vasarą dar smagiau linksmintis ant stogo. Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą kviečiau policiją kaimynams.
• Jūroje maudosi ne tik turistai, bet ir vietiniai.

Patartina nekeliauti, bet, tikėkimės, dar pakeliausime.

Buvo daug kultūrinių patirčių paskutiniu metu. Pirmadienį su draugu I. išsiruošėme pas jo gimines žydiškoje gyvenvietėje okupuotose teritorijose švęsti Pesacho. Labai stengiausi neįsivelti į diskusijas apie politiką – kartais net gniaužydama suknelės kraštus po stalu, bet dėl nieko nesusiginčijau ir nieko nepakomentavau. Tiesą sakant, paskutiniu metu matau vis mažiau prasmės diskutuoti apie politiką, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, nieko tai nekeičia. Kalbėti prasminga tik su tokiais žmonėmis, kuriuos įmanoma įtikinti. Akivaizdu, kad tos gyvenvietės amerikietiškosios “kolonijos” gyventojai (itin religingi ir patriotiški) nėra iš tų, kuriuos būtų galima įtikinti, taigi šypsojausi kaip fyfa ir nieko nekomentavau. Kai, sužinoję, jog dirbau žurnaliste, manęs paklausė, ar rašau apie politiką, išsiskukau prisipažindama, kad teko, bet vengiu temų, apie kurias neišmanau. Continue Reading »

Vėsūs prisiminimai, kraunami į internetą iš šalies, kurioje galiu sėdėti balkone trumpomis rankovėmis.

… vengriškos liaudies šokių muzikos. Ech, duodavo garo:

Kai penktadienį grįžau iš, kad ir kaip keista, izraeliečių organizuoto Kalėdinio pasisėdėjimo R. namuose tarp Tel Avivo ir Haifos, prie durų pasveikinau kaimynus filipiniečius su šv. Kalėdomis. Taip užsimezgė ilgas pokalbis, buvau pakviesta į vidų, privaišinta ir… pakviesta kartu keliauti į Betliejų. Žinoma, nedvejojau. Gavau pamiegoti tik tris valandas, o penktą ryto iškurnėjome į autobusų stotį. Ten laukė keli turistiniai autobusai – visi netrukus (nors ir gerokai vėluodami) prisipildė filipiniečių darbininkų. Buvau vienintelė europietė. Jiems tai atrodė nieko nenormalaus. Jie vadino mane Diva, kažkas pasakė, kad esu kaip “tarp jų nusileidęs angelas”, o viena moteris prašė iš arti nufotografuoti jos veidą šalia mano žalių akių. Taip prasidėjo įspūdžių kupina kelionė į Vakarų Krantą. Daugiau jos detalių – angliškame tinklaraštyje. Čia – asmeniškesni pastebėjimai.

Continue Reading »

2007-ieji: Daiva užsiregistruoja į feisbuką.

2008-ieji: Daiva pradeda rašyti tinklaraštį.

2009-ieji: Daiva įkelia savo pirmąjį jūtūbo klipuką.

Jis štai čia:

Iškilmingai pareiškiu, kad Twitter’io neturėjau ir neturėsiu.

Įspūdžiai iš Be’er Ševos – Wonderland tinklaraštyje ir kitos savaitės “Atgimime”.

Pagaliau išlindau iš Tel Avivo ir jo orbitos ir išsiruošiau į couchsurfing’o susitikimą Haifoje. Planas buvo toks: atvažiuoju ketvirtadienį, penktadienį keliaujam į menininkų kaimą (Užupio svajonių alter ego), o šeštadienį – galbūt į garsųjį istorinį arabišką kaimelį Akko (Akrą). Apsistojau pas vieną CS narį, su kuriuo kelias savaites pasirašinėjau.

Ketvirtadienį tataigi įsiropščiau į traukinį ir išdardėjau į kelionę. Continue Reading »

Radau čia: http://www.fotolog.com/to4ka/55395756, kai Julijus G. parodė kitą šito autoriaus darbą ant savo feisbuko.

Tel Avive aš gyvenu Senojoje Šiaurėje. O šiandien keliavau į Neve Tzedek ir aplinkinius rajonus, kur I. parodė gražiausius kampelius. Iki susitikdama su juo paklaidžiojau pati. Continue Reading »

Tai štai, po ilgo ruošimosi ir nerimo, kaip čia bus su legendiniais dokumentų inspektoriais, jau ramiai sau būnu Tel Avive.

Lėktuve iš Rygos dauguma kalbėjo rusiškai. Prie manęs atsisėdo Izraelyje gyvenantis rusas ir švedė, pirmasis pradėjo mus abi kalbinti, o paskui užmigo, tai su švede praplepėjome pusę skrydžio, o kitą užmigom ir mes. Tel Avivas fantastiškai atrodė lėktuvui leidžiantis. Jis labai tankus, gerai apšviestas ir neapdengtas debesimis.

Ryte prikėlė riksmai. Iš miegų nesupratau, kokia čia kalba, bet paskui nusprendžiau, kad arabų. Tarpusavy šūkalojosi statybininkai, dirbantys ant gretimo namo. Namai čia sustatyti labai tankiai. Įsikišau ausų kamštukus ir miegojau toliau. Tačiau kamštukai nesaugojo nuo kažkokio krintančio metalo garso. Atsibudau ir pažiūrėjau pro langą. Darbininkai karstėsi po pastolius be diržų, šalmų ar kitų saugos priemonių. Butokas vėliau sakė: “Jie arabai, tai niekam nerūpės, jei kas ir atsitiks”.

Butokai tarpusavy šnekasi ispaniškai. Miegu po Dali reprodukcija. Pro nestipriai užsidarančias seno namo duris laisvai įeina ir išeina šuo. Neįmanoma miegoti be ventiliatoriaus. Netoli jūra.

Dieną įsigyju šalies gyventojo atributus: banko sąskaitą, studento kortelę ir telefono SIM kortelę.

Važiuojant namo mergina netoli manęs telefonu garsiai kalba: “напишу два… tov, beseder, bye”.

Pro langus mačiau du filipiniečius vyrus, stumiančius neįgaliųjų vežimėlius. Kiek mačiau, gatves valo tik juodaodžiai.

Rankinę atidaryti ir apsauginiui parodyti reikia kaskart įeinant į kokį pastatą (banką, supermarketą…).

Visur žiauriai daug kačių.

Ak, o jau koks maistas… Visi jį gyrę buvo teisūs.