Temos Archyvai: Ekspromtas

Nauji metai

Kai pagalvoju, kiekvienais metais paskutinė gruodžio diena būna kažkuo kitokia. Ne visas jas prisimenu, bet buvo ir toks bariūkštis Gioteborge, į kurį pati nebūčiau sugalvojusi įžengti, ir Erasmus studenčių vakarėlis Vilniaus centre, ir vaikščiojimas dviese po šurmuliuojantį Budapeštą, ir kultūros sostinės fejerverkų stebėjimas ant kalvos Užupyje, ir koncertas, ir trys kambariai šokių… Pernai su M. keliavome į Maltą, kur naujuosius sutikome jūros pakrantėje. Paskui smėlyje ieškojom akmenėlių su skyle ir aš radau keramikos šukę su užrašu „Home“. Palinkėjau pati sau, kad per beprasidedančius metus susikurčiau namus kur nors, kur man patinka būti.

O išėjo truputį kitaip, nei įsivaizdavau. Tam tikra prasme sugrįžau į antruosius ar kažkelintuosius namus pietų Tel Avive, kur išties buvo lengva ir greita įsigyventi ir daug visko prasmingo įvyko. Po to metų vidury važiavau į JAV ir Kanadą, kur daug apmąstymų sukėlė susitikimai su žmogomis, kurios aktyviai siekia savo tikslų, o ne leidžiasi srovės nešamos, kaip aš neretai darau. Rudeniop tos mintys pradėjo materializuotis ir nusprendžiau, kad pats laikas pokyčiams. Taigi „namų“ šukė šiemet reikš kiek kitokį, netikėtą grįžimą prie šaknų. Netrukus apie tai išgirsite. O šiemet  naujus metus sutikau labai skirtingai nei anksčiau – klausiausi dviejų atlikėjų ir gongų koncerto, su gausybe ant grindų pasklidusių nepažįstamų žmogų dalijausi garsais, tyla ir jogų arbata. Jokio alkoholio, jokio fejerverkų garso. Tūkstantis ačiū mano kultūros vadybininkei R. 🙂 Skaitykite toliau

Lietuvoje nėra neonacių

Kad ir kas būtų kalbama, Lietuvoje neonacių nėra. Pati prezidentė pasakė, kad yra tik tautinis jaunimas, premjeras pareiškė, kad „Lietuva – lietuviams“ nėra nacionalistinis šūkis, jei tariamas su šypsena. Neonacių nėra, nes neonaciai būna linkę į smurtą, o Lietuvoje niekas niekam negrasina.

Tautinis jaunimas atrodo štai taip. Ir čia visai ne neonacių saliutas, tiesiog, kaip matyti fotografijoje, labai jau ryškiai suspindo saulė iš vienos pusės, ir tautiniam jaunimui prireikė vaiskias akeles prisidengti. Tautinis jaunimas rengiasi tautiniais drabužiais. Kur liaudies dainose minimas bernelis dobilėlis, ten va toks įsivaizduojamas. Ir visai nesvarbu, kad kitose Europos šalyse taip atrodo neonaciai. Lietuva ne koks Briuselis, kad tos pačios taisyklės galiotų ir tie patys simboliai tą patį reikštų. Ir čia visai ne anuos laikus primenantis raištis, o tautinė juosta – nes protėviai tautines juostas ant žasto ryšėjo, o ne ant juosmens. Skusta galva – visai ne visoje Europoje paplitęs skinų simbolis, o simbolizuoja baltą dobilėlį iš liaudies dainų. Ir šiek tiek paornamentuota svastika, žinoma, nieko bendra su naciais neturi – tai tik senovės baltų simbolis. Kaip gi kitaip, juk senovės baltai per dienas vėliavas su savo simboliais plaikstė. O be to, tautinis jaunimas svastikos iš kitų simbolių visai neišskiria – neretai pamatysi ant vėliavos ar amulečiuko ir žaltuką, ir tulpikę, ir gyvybės medį su paukščiukais, skustagalvių meiliai nešamą. O kerzai irgi nė kiek nepanašūs į tuos, kuriuos visoje Europoje dėvi neonaciai, – Lietuvoje tautinis jaunimas jais apsiavė tik todėl, kad Nepriklausomybės atkūrimo diena tokį šaltą mėnesį išpuolė. Skaitykite toliau

Metų apibendrinimas (2012)

Rytoj išvykstu ir numanau, kad ten, kur vykstu, bus daug aprašytinų dalykų, todėl tradicinį metų apibendrinimą verta parašyti dabar. Naujuosius metus keletą kartų sutikau užsienyje: 2006 m. – Švedijoje (absoliučiai neįtikėtiname „underground’iniame“ bare, kuriame vaikščiojo, glamžėsi ir gėrė man iki tol nematyti personažai), 2008 m. – ištuštėjusiame Budapešte, kuriame vos nelikau viena, 2010 m. – Izraelyje (buvo didelis vakarėlis po atviru dangumi, po to ėjom į barą, kuriame „atsišaudinėjom“ nuo turistų iš Belgijos dėmesio, o kitą dieną ėjom braidyti į jūrą). Tada 2009 m. apibendrinau taip.

Skaityti senus tinklaraščio įrašus visgi kažkoks kosmosas. Tais laikais juos skaitydavo dažniausiai mano pažįstamos (tikros ir virtualios), o priešių praktiškai neturėjau. Šlykštūs, niekinantys komentarai, laiko negailintys priešiškai nusiteikę sekėjai, ieškantys klaidų ar netikslumų, – viso to savo tinklaraštyje nebūčiau galėjusi įsivaizduoti tais laikais, kai mielai dalydavausi nuoširdžiais pamintijimais apie aptiktą meno kūrinį, skaniai išgertą karšto šokolado puodelį ar tiesiog tai, kas įdomaus nutiko. Dabar reikia kaskart pasverti kiekvieną žodį, o ir dalytis su visu pasauliu tiek atvirumo nebėra. Mano įrašai daugiausia apie žiniasklaidą, politiką ir visuomenę. Skaitykite toliau

Pasiūlymas „antitolerastininkams/ėms“

Kur pasisuksi, gatvėse, žurnaluose, televizijoje savo ideologiją nevaržomai skleidžia manekenės ir fotomodeliai. Vadinamosios mados ideologijos esmė – reikia atitikti fotošopu pakoreguotus labai liesų žmogų paveikslus. Manekenių ir fotomodelių pasiutusiai daugėja – argi neįtartina? Juk taip negali įvykti natūraliai. Vadinasi, jų daugėja skverbiantis į vaikų pasąmonę ir įtikinant tapti manekenėmis/ fotomodeliais. Ir išties, mergaitės įtraukiamos nuo 13 metų.

Ši ideologija apsimeta esanti estetika/geru skoniu ir reikalauja ją toleruoti, kai iš tiesų tai yra visuomenei primesta ideologija, siekianti sunaikinti visuomenės pamatus. Juk visuomenės ląstelė – nefotošopinta, tiek, kiek norisi valganti žmoga. O dabar net keletą kartų per metus vyksta mados paradai, kuriuos transliuoja visi kanalai. Kai kuriuos paradus, kur demonstruojami tokie iškrypimai, rengia įvairios dizainerės, bet dažnai tie paradai net gviešiasi miesto vardo ir pretenduoja tapti metų renginiu. Modelių kultas padaro Lietuvą išskirtinai aukšto savižudybių skaičiaus šalimi, skatina emigraciją.

Kokia galėtų būti politinė programa? Modeliai galėtų sau toliau demonstruotis ir fotošopintis savo ir dizainerių asmeninėje erdvėje, o nuotraukas siuntinėti savo giminėms ir draugams – tegu sau, niekas nedraudžia, bet tegu nesireiškia visuomenėje, nesirodo viešai, neokupuoja viešosios erdvės ir į savo ideologiją nevilioja vaikų. Todėl reikėtų uždrausti reklamą, cenzūruoti mados žurnalus ir laidas, parduotuvių vitrinas.

Prašom – iki rinkimų dar penkios dienos, dovanoju šią programą nemokamai bet kuriai partijai. Kas išdrįs? 🙂

Kas mąsto, supras. O tikriausiai ir pastebės, kad skirtumas tarp šių tyčia sutirštintų teiginių (jokiu būdu nemenkinu asmenybių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasirinkusių vienokią ar kitokią visuomenėje socialinį prestižą teikiančią profesiją) ir to, ką skleidžia LGBT teisių priešininkės, yra tai, kad daugelis mano teiginių netgi yra tiesa.

Asmeniškai

Kažkaip ėmiau ir suvokiau, kiek savo gyvenimo patikime internetui. Net jei esame labai kritiški, ironizuojame apie tai, kad už FB sumokame savo asmeninio gyvenimo gabalais, Skype – interneto ryšio kanalu, kurį skoliname kitiems, Gmail – asmeniškais laiškais… Ir vis tiek dalijamės. Tai tikriausiai neišvengiama migruojant. Žmonės, sutikti tolybėse, tampa brangūs ir norisi maitintis ta suspausto atstumo iliuzija, kurią suteikia virtualus bendravimas. Draugai žino mano vasaros aktualijas, o visiems kitiems tiesiog galiu prisipažinti, kad kartais virtualus bendravimas vargina. Ypač kai nuolat turi galvoje, jog atsiveri ne tik žmogui, bet ir jo didenybei internetui, ir internetas tuo visada gali pasinaudoti. Nežinau, kaip jūs, bet aš negaliu visiškai atsipalaiduoti ir negalvoti, ar jokie elektroniniai šnipai šio bendravimo neužfiksuos.

Ta proga noriu pažiūrėti filmą „Socialinis tinklas“.

Holokausto diena – kaip atsimename?

Nežinau, ar kas nors vyko mokyklose. Savojoje rugsėjo 23-ųjų neatsimenu. Nežinau, ar kas nors vyko kapinėse, nes nesidomėjau. Prieš porą dienų atlikau interviu (laukite rezultato) apie tai, kodėl Lietuvai nesiseka taikytis su savo atmintimi. Dėl to taikymosi, tai visko tiek daug, kad žmogus ir nupušti gali, ką jau ten valstybė… Ir aš anaiptol nepretenduoju į galinčius kažką svaraus pasakyti. Kažkada turėjau idėją pasisiūlyti vesti Holokausto dienos istorijos pamoką savo buvusioje mokykloje, bet paskui pagalvojau: ai… O juk tyla labiausiai ir susideda iš „ai“.

Netylėjo užtat portalas Bernardinai.lt – net trys komentarai: Andriaus Navicko, Zigmo Vitkaus ir Vytauto Landsbergio. Gerai, kad rašo. Bet mane visada nepatogiai pasijusti priverčia vienas daugumos rašinių apie Holokaustą aspektas. Kažkodėl tiek Lietuvos politikai, tiek publicistai, tiek šiaip visokie žmogos visada skuba pabrėžti, kad Holokaustas sunaikino intelektualiai turtingą ir kūrybingą visuomenės sluoksnį, Lietuvą praturtinančią kultūrą ir „mūsų“ piliečius. Kitaip – nė pro kur, visa tai būtina paminėti. Nors šie įvaizdžiai įtaigūs ir tikriausiai veiksmingi (atspirties taškas – (neo)nacių teiginiai, kad buvo sunaikinta „mažiau, nei rašoma“ svetimos kultūros asmenų), man jie problematiški ir verčia susigūžti.

Skaitykite toliau