Kas esate su manimi virtualios draugės arba priklausote FB grupei Feminizmas, galbūt pastebėjote, kad atkreipiau dėmesį į vieną Coffee Inn reklamą. Joje vaizduojama jauna moteris nustebusia veido išraiška, o kur nenustebsi, jei į veidą tvojasi didelis šokoladinis tortas. Iš to, kaip jis išsitaško, galima spręsti, kad smūgis gana stiprus. Kita vertus, moters makiažo jis nesudarko. Kaip jau rašiau, ši reklama kabėjo per patį 16 dienų be smurto prieš moteris akcijos įkarštį, kai, paradoksalu, garsios moterys tepėsi makiažą, kad atrodytų sumuštos. Neseniai atėjo oficialus pasiaiškinimas, ką norėta tuo pasakyti. Continue Reading »

Neseniai Lietuvoje įsigaliojo naujas Apsaugos prieš smurtą artimoje aplinkoje įstatymas. Jis suteiks daugiau galių įstatymų vykdytojoms pradėti tyrimą net be aukos raštiško sutikimo, iškeldinti smurtautoją iš bendro namų ūkio ir įpareigoti nesiartinti prie aukos. Kol įstatymo vykdytojos, NVO ir žiniasklaida ruošėsi naujam įstatymui prieš šį labai paplitusį smurtą,lapkričio 25-ą – gruodžio 10-ą dienomis vyko pasaulinė akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Ryškiausiu šios akcijos akcentu tapo fotografijos, kuriose garsios moterys buvo apdažytos taip, kad atrodytų patyrusios smurtą (nors jų šukuosenos išliko nepriekaištingos). Idėja – smurtas neaplenkia ir garsių žmogų. Apie šios akcijos problemiškumą viską, ką reikėjo, jau pasakė Nida Vasiliauskaitė. Kad ir ne itin vykusiai (kas nedirba, tas neklysta), akcija visgi atkreipė dėmesį į smurtą prieš moteris ir būtų bent jau išjudinusi debatus. Tačiau pačiame akcijos įkarštyje garsus krepšininkas gyrėsi, kad sekso metu mėgsta mušti moteris, o populiarus kavinių tinklas Coffee Inn reklamavosi štai taip: Continue Reading »

Vieną dieną, perskaičiusi V.Laučiaus atsaką M.Jankauskaitei dėl mačizmo žalos, sėdau rašyti tinklaraščio. Tačiau po to pamąsčiau, kad bus geriau, jei tekstą išgryninsiu ir pateiksiu platesnei auditorijai. Štai jis. Tai mano pirmas tiesiogiai Delfi parašytas tekstas – anksčiau kelios mano skiltys ir straipsniai buvo perspausdinti iš „Atgimimo“.

Labai smalsu, ar bus koks nors atsakymas. V.Laučių gerbiu kaip sąžiningą konservatorių, bet šitos temos jis ryškiai nėra labai gerai apmąstęs. Prieš kelias dienas gavau vieno pažįstamo laišką su komentarais mano tekstui, kuriame aiškinama, kur pasireiškia prigimtis. Išties, niekas neneigia biologinių skirtumų ir to, kad gimdo tik moterys. Tačiau gimdo ne visos moterys, nuo ko jos nenustoja būti moterimis. Net Naująjame Testamente (1 Kor 7) parašyta, kad geriau likti „mergaite“ (atitinkamai ir vyrams geriau „neliesti moters“), o santuoka šeima yra pusėtinas pasirinkimas, jeigu negali susilaikyti, siekiant išvengti ištvirkavimo. Taigi absoliučiai neleistina, kad moteriškumą apibrėžtų gimdymas. Niekada taip nebuvo ir geriau niekada ir nebūtų. Ankstyvojoje krikščionybėje moterys kartu su vyrais drąsiai pakeldavo kankinimus ir dirbdavo, skleisdamos savo religiją, ir niekas joms neaiškino, kad geriau eitų gurkšnoti „Baileys“ ir gimdyti vaikų, nes biologija taip liepia.

Dar daugiau, turint galvoje, kad žmoga dirba apie 40 metų, 2-3 metai kūdikiams auginti yra tik mirksnis. Tad kodėl tie 2-3 metai turėtų labiau apibrėžti moters padėtį visuomenėje nei 40 metų, kuriuos ji dirba už šeimos ribų? Senovės Lietuvoje taip ir būdavo. Lietuvės valstietės dirbo ūkyje kaip ir vyrai, o mažus vaikus prižiūrėdavo senelės ir kitos išplėstinės šeimos narės. Penkiametės galėdavo eiti žąsų ganyti, o ne tikėdavosi, kad mama aukos darbą, kad jas apšokinėtų. Aristokratės samdydavo žindyves ir aukles. Žydės moterys neretai sukdavo verslus ir išlaikydavo šeimas, jei vyrai pašvęsdavo gyvenimą šventraščių studijoms. Moteris-namų šeimininkė yra absoliutus industrializacijos ir urbanizacijos produktas. Tiek tos biologijos.

Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kad 2008 m. priimta Valstybinė šeimos koncepcija prieštarauja Konstitucijai, ir iškart sukilo politikės, kurios sumaniai naudojasi šiuo klausimu savo reitingams kelti. Tikriausiai jau skaitėte. Ar tikrai dabar šeima gali būti bet kas? Ar iki šiol nebuvo? Kaip apskritai geriausia reguliuoti šeimos santykius? Pabandysiu pažiūrėti į šį klausimą iš kitos pusės.

Situacija štai kokia. Daugelio žmogų sąmonėje šeima yra labai daugiaplanė sąvoka, projektuojama į kažkokį įsivaizduojamą idealą: emocinį, fizinį (erdvinį ir intymų) ir teisinį suderinamumą, kartų santarvę ir atsakomybę. Tačiau realybėje vieno ar kelių kriterijų dažnai stinga, be to, jie kinta laike. Lietuvoje žmogos kuria šeimas palyginti jaunos, o moterys gyvena 10 metų ilgiau nei vyrai. Praktiškai kas ketvirta naujagimė gimsta ne santuokoje, bet santuoka – labai svarbus kriterijus pasiimti būsto paskolai. Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo, o daug kitų įstatymų daro nuorodas į šeimą ir šeimos nares. Šeimos narėms garantuojama apsauga, dalijantis turtą, jos atleidžiamos nuo prievolės liudyti prieš kitą šeimos narę teisme, gali paveldėti turtą, gauti informaciją apie šeimos narių sveikatą, priima sprendimus dėl donorystės. Šeimos koncepcija buvo apibrėžusi, kad ne tik šios privilegijos, bet ir daugybė skatinamųjų priemonių būtų prieinamos tik toms, kas registruoja santuoką. Continue Reading »

Turiu daug visokių idėjų įrašams ir minimaliai laiko. Pradėsiu nuo minties, kurią galvoje vartalioju jau ištisas savaites. Skaičiau šį blogo įrašą: autorė svarstė, kodėl pirmūnės ir aktyvuolės retai tampa lyderėmis už mokyklos ribų. Po to dar perskaičiau labai angažuotą straipsnį apie psichologo eksperimentą, kai jis pabandė sužalotam berniukui pakeisti biologinę lytį ir įtikinti gimdytojas auginti kaip mergaitę. Pasak straipsnio, eksperimentas nepavyko – žmoga grįžo prie savo neva tikrosios lyties. Abu tekstus sieja senas klausimas: kiek žmogų elgesys yra nulemtas lyties požymių, ką galima pakeisti, o ko ne? Continue Reading »

Pagaliau radau mokslinį pagrindimą tam, ką seniai norėjau kažkaip įrodyti. Šiame straipsnyje aprašomi atlikti psichologiniai tyrimai, kokiose situacijose moterys nelinkusios rizikuoti ar visapusiškai atskleisti savo analitinių gebėjimų. Turbūt nenustebsite – tada, kai prieš tai akcentuojama jų lytis, jos priverčiamos apie ją galvoti. Tada atitinkamai ir elgiasi pagal stereotipą. Šis tyrimas itin svarbus darbovietės kontekste, kur gali nebūti tiesioginės diskriminacijos, bet klestėti seksistiniai juokeliai, būti keliami tam tikri su lytimi susiję lūkesčiai. Šiuo metu darbe su dar keliais kolegomis inicijavome apklausą apie patiriamus nepatogumus dėl lyties, amžiaus ir kitų pagrindų, kovą darbe vedžiau mokymus šia tema. Tai nėra lengva net institucijoje, kuri nuolat tyrinėja lyčių (ne)lygybę, nes kai nėra akivaizdaus puolėjo (diskriminuojančiųjų), tai sunku suprasti, nuo ko gintis. Vis dėlto šaunuoliai firmos vadovai, kad įsitraukė į šių procesų organizavimą, ir tikiuosi, kad daugiau Lietuvos įmonių taikys tokią praktiką tartis su darbuotojais apie netiesioginę diskriminaciją, stereotipinius lūkesčius ar kitokius patiriamus nepatogumus.

Kelios tipinės situacijos, apie kurias žmogos dažnai nesusimąsto: iš moterų tikėtis, kad jos prisiims atsakomybę už viską, kas susiję su maistu ir švara darbovietėje, juokeliai, epitetų pasirinkimas (“žavioji” vs. koks nors “greitasis”, “sumanusis”). Tai prasideda darželyje ir tęsiasi iki pat aukščiausių vadovaujančių pozicijų. Tačiau visa tai nebūtų įmanoma be savidiskriminacijos: tylaus susitaikymo ar aktyvaus pateisinimo iš tų, kurios yra diskriminuojamos. Taip pat dažnai teigiama, kad esą nieko negali padaryti, jei vyrai labiau kvalifikuoti, labiau linkę rizikuoti, ištvermingesni – štai jums ir nelygios pasekmės. Psichologų tyrimai praveria “juodąją dėžę” ir parodo, kaip tai nutinka.

Grožio konkursai yra nemirtinga tema, apie kurią feministės, bet toli gražu ne tik jos (taip pat ir, pvz., religingos žmogos) turi tvirtą nuomonę. Kad ir kas būtų sakoma, buržujai (kiek man žinoma, -ai, bet mielai pataisysiu į savo įprastą formą, jei rasiu paneigiančios informacijos), užsakantys, remiantys ir organizuojantys tokius konkursus, toliau juos rengia, tik pritaiko prie rinkos aktualijų. Šiandien Delfi žiūrėjau konkurso „Mis Lietuva“ dalyvių nuotraukų kolekciją. Iš principo esu prieš žmogos narstymą akimis, trūkumų ieškojimą ir unikalios asmenybės tempimą ant kažkokių standartų kurpalio, bet šiose nuotraukose kūnai taip nurengti, apšviesti ir pateikti, kad kviečia tam narstymui. Kažkodėl iš karto pastebėjau, kad daugelio dalyvių pilvai nelygūs, deformuoti ir parinktame apšvietime „nesižiūri“. Kai kurie jų ryškiai įtraukti, kiti turbūt prieš konkursą buvo dirbtinai ploninami badaujant. Ir čia esmė ne tik būdingas argumentas, kad grožio konkursų propaguojama figūra – „nemoteriška“ ir nesveika. Jaunos dalyvės greičiausiai persistengė, bandydamos kuo labiau atitikti standartus. Beveik garantuota, kad jų pilvai atrodytų puikiai po drabužiais, netgi aptemptais. Jie greičiausiai atrodytų puikiai ir paplūdimyje, ilsintis ant sulankstomos kėdės. Tačiau įtampa, bandymai save prie kažko priderinti, bikinio ir sceninio apšvietimo derinys sukuria tokią kombinaciją, kad nejučia atkreipi dėmesį į nelygumus ir netobulumus, kurie šiaip jau yra visiškai natūralūs ir tik rodo, kad prieš jus žmoga, o ne antžmogė, ir krinta į akis tik tokiame kontekste. Kažkokioje pokalbių laidoje Nijolė Oželytė pasakė, kad saulės šviesa – būtina gėlei augti ir jos grožiui atsiskleisti, bet tarp gėlės ir saulės padėjus padidinamąjį stiklą, patys žinome, kas liks iš gelės, – krūva pelenų. Tačiau prieš atidžiau pasigilindamos į grožio konkursų problematiką, peržvelkime būdingiausius argumentus už ir prieš. Continue Reading »

Nežinau, pavasario kaltė ar ne, bet pastebiu naują straipsnių ir komentarų apie vadinamąją seksualinę revoliuciją bangą. Šiandien radau itin įdomų egzempliorių. Jis man priminė, kaip prieš kelis mėnesius man parašė viena jaunųjų žurnalistų programos dalyvė. Su nuginkluojančiu nuoširdumu ji papasakojo rengianti straipsnį apie paauglių abortus ir parašė: “Girdėjau, kad esate feministė, taigi norėjau išgirsti Jūsų nuomonę.” Pasakiau, kad nieko neišmanau apie paauglių abortus, bet ji teigė renkanti nuomones, taigi sutikau duoti interviu. Itin sudomino klausimas, ar abortai nėra hedonistiško gyvenimo būdo pasekmė. Išties, feministėms reikėtų daugiau dėmesio skirti viešajai nuomonei šiuo klausimu, nes daug žmogų mąsto būtent taip. Tačiau (ir, žinoma, tai pasakiau per interviu) kiekviena mano pažįstama hedonistė žino šį bei tą apie bent kelis apsisaugojimo būdus. Neturiu jokių duomenų, bet manyčiau, kad abortai aktualesni pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms: girtaujančių ir smurtaujančių vyrų žmonoms ir sugyventinėms, žemo išsilavinimo poroms, mažai žinių ir patirties turinčioms jaunuolėms… Na, bet nespekuliuosiu apie tai, ko nežinau. Šios dienos tema – hedonistai. Bernardinų išverstame straipsnyje būtent šiuo tipažu ir remiamasi. Continue Reading »

Mėgstu „moteriškus“ žurnalus. Ne tik vienintelį bent kažkiek feministinės pakraipos žurnalą „Moteris“, bet ir visą kitą jų gausą. Nusiperku jų kelionėms, skaitau, laukdama eilėje prie gydytojų kabinetų. Dažniausiai perku „Cosmopolitan“, kitus pasiskolinu. Skaitau tokius žurnalus maždaug kartą per mėnesį-du. Jie padeda jausti visuomenės pulsą ir suteikia daugybę temų apmąstymams. Neseniai pastebėjau, kad visų galų meistrės Delfi sugalvojo sukurti moteriško žurnalo alternatyvą – portalą „5 braškės“. Jame reiškiasi penki personažai, visos – stereotipinės moterų kategorijos (mados fanatikė, karjeristė, sveikuolė, rūpestinga namų šeimininkė ir paauglė). Prajuokino: „Šeiminė padėtis: pusiau feministė“. Visos neva rašo tiriamuosius straipsnius, bet pradeda juos suasmeninta istorija: aš ir Ričardas, aš ir Nielsas… Dauguma straipsnių visgi apie vyrus. Daug straipsnių apskritai ne straipsniai, o kažkokie bendri pasvarstymai, tačiau yra ir labai įdomių dalykų. Tačiau anądien pakraupau, kai pamačiau patarimų rinkinį, kaip gražiai atrodyti per gimdymą. Su drauge vėliau svarstėme, kad kitas straipsnis tikriausiai bus, kiek spėsite pasigražinti, pamačiusi ant galvos krintančią plytą.

Tokie paistymai remiasi dviem šių laikų manijomis:

• Moterys privalo kiekvienoje situacijoje taikytis prie visuomenės nustatytų grožio standartų, ir jų vertė priklauso nuo to, kiek tuos standartus atitinka.
• Kiekvienas gyvenimo įvykis egzistuoja tiek, kiek yra užfiksuotas nuotraukose, FB ir pan.

Nupušti galima nuo tokio panoptikumo. Nesuprantu, kam dar tai papildomai skatinti.

Neseniai žinomo viešojo intelektualo Laimanto Jonušio Facebook profilyje užvirė diskusija apie mano blogą. Būtent apie tai, ką išdėsčiau čia, – kodėl rašau moteriška gimine: vienaskaitinius daiktavardžius, susijusius su žmogomis, – jei subjekto lytis neaiški, daugiaskaitinius – jei į kategoriją įeina ar gali įeiti moterų. Ketinu greitai išdėstyti tai puslapyje „Apie“. Su L.Jonušiu susipažinau 2006 m. per Europos dieną. Jis tada negalėjo numatyti, kad neseniai iš Švedijos grįžusią entuziastingą studentę jo draugai po kelerių metų vadins visuomenės nuomonės formuotoja, dėl ko nustebau. Mielai pamatyčiau tą nuomonę – kad ir dar vieną blogą, žvelgiantį į gramatiką laisviau. L.Jonušys, kolega Stanislovas Kairys ir kiti teigia, kad kalbos nereikia pritempinėti prie ideologijų, nes ji turinti savą gyvenimą, o vyriškosios giminės daiktavardžių slapta ideologinė prasmė neregistruojama ją vartojant, išblukusi kaip kokių rusiškų keiksmažodžių pažodinė reikšmė (palyginimas mano). Aš teigiu, kad, siekdamos teisingesnės visuomenės, turime kurti kontrkultūrą, kurioje į pasąmonę kertančios gramatinės formos neturėtų to socialinio turinio, dėl kurio jos atsirado. S.Kairys žada debatus aprašyti, lauksime. Reklama: jei Jums įdomūs mūsų debatai, pirkite rytoj „Atgimimą“.

Na, o šiandien, skaitinėdama šį bei tą, supratau, kad turiu politines nuostatas ir daugiau kalbinių dalykų atžvilgiu. Jūs jau žinote, kad „rūšinį“ žmonijos įvardijimą vienaskaitoje laikau pernelyg svarbiu žodžiu, kad jam būtų suteiktas lytinis atspalvis, todėl rašau „žmoga“. Taip pat žinote, kad ir apie vyrus sakau „tekėti“ (arba „tuoktis“), o ne „vesti“. Tačiau į debatą dar norėčiau įjungti savo žiauriai nemėgstamus žodžius, kurių stengiuosi nevartoti, – „nekaltybė“ ir „(atsi)duoti“. Pamąstyti apie juos paskatino šis Delfi straipsnis. Remiamasi moksline apklausa, bet žurnalistės bando pavarijuoti terminais ir įveda liaudiškus. Continue Reading »