Temos Archyvai: Feminizmas

Šioks toks pozityvas apie superherojes

Po vakarykščių Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų galvojau, kaip čia pakomentuoti tai, kad lyčių lygybės apdovanojimas atiteko iniciatyvai „Moterys kalba“. Nejučia vaizduotė piešė fotosesijos „Superherojės“ kastingą: „Ei, ar tarp smurtą patyrusių moterų atsirastų penkios ne mažesnio kaip 165 cm ūgio ir kuo arčiau 90-60-90 išmatavimų? Štai tu, telpi į moters-katės kostiumą? Gerai, stok čia, prie rožinio fono.“ Ši fotosesija transliuoja kelias pavojingas žinutes: palikti smurtaujantį vyrą reikia ypatingų galių, tikrai išsivadavusi moteris turi būti holivudinė, susitvarkiusi ir turėti viską (have it all), kitaip jos įsigalinimas bus nepakankamas. Daug argumentų apie akcijos žalą išsakė Daiva Baranauskė. Bet šiandien Ugnė A. surašė reklaminių akcijų prieš smurtą prieš moteris chronologiją ir parodė, kad „Superherojės“ – milžiniškas šuolis PR pasaulyje. Su tuo akcijos organizatores ir sveikinu – be sarkazmo.

Verslo žinių pilnatis ir „neduodančios“ personažės

Solidumu garsėjančiose Verslo žiniose pasirodė iš pažiūros tik pilnatimi paaiškinamas tekstas „Jei moteris neduoda, vadinasi, duoda kam nors kitam“, pasirašytas Sigitos Šimkutės vardu. Jis prieinamas tik prenumeratorėms, bet iš nuorodos galite susidaryti vaizdą, kokios blevyzgos jame sudėtos (vėliau nepasidaro geriau). Kadangi tekstas yra kratinys su mažai loginių sąsajų, nėra prasmės į jį žiūrėti kaip į vientisą kūrinį ir turbūt prasmingiausia būtų šį tekstą analizuoti, lyginant su „Verslo žinių“ vertybėmis.

VŽ: Būti skaidriausia žiniasklaida, [kurios informacija didina] pasitikėjimą savo jėgomis, stiprina konkurencingumą.

SŠ: „Kam tu dažaisi? Ir taip gerai atrodai“, „Kur jau su tokia suknia eisi? Na na…“ ir panašūs komentarai atskleidžia vyriškio nerimą ir nepasitenkinimą. Jei moteris vyrui kurį laiką nedavė, tas staipymasis prieš veidrodį atrodo dar įtartinesnis. Skaitykite toliau

Diskusija apie feminizmą ir viešo kalbėjimo klausimai

Šią savaitę dalyvavau fondo „Frida“ renginyje – diskusijoje apie tai, ar feminizmas yra „elito“, ar „masių“ reikalas. Tai buvo Jungtinių Tautų 16 dienų prieš smurtą lyties pagrindu programos dalis. Be manęs diskutavo Rasa Navickaitė (CEU Lyčių studijų doktorantė), Daiva Baranauskė („Fridos“ vadovė) ir prof. Natalija Mažeikienė (VDU Plėtros prorektorė, Socialinio darbo katedros profesorė). Klausimo nebūčiau taip formulavusi, bet mielai sutikau pateikti savo požiūrį. Tiesą sakant, apie elitą nediskutavome, ir turbūt aš vienintelė pavartojau tą žodį ir pateikiau darbinį elito apibrėžimą: tai tokios žmogos, kurios turimas privilegijas (šiek tiek mano pamąstymų apie privilegiją čia) ir gėrybes (įskaitant socialinį ir finansinį kapitalą) priima kaip savaime suprantamas ir joms priklausančias, kurių nebūtina išprašyti, užsidirbti ar nusipelnyti. Dažnai kalbama, kad TV, „Žmonėse“ ar „Delfi“ atsiduriančios garsenybės yra netikras elitas, bet, mano nuomone, jei visuomenėje laikoma, kad viena svarbiausių gėrybių yra žiniasklaidos kalbėjimas apie žmogą, o šios žmogos mano, kad jų jogurto pasirinkimas ar šuns priežiūros ypatybės yra savaime vertos visiems žinoti ir aptarinėti, tada pagal tokios visuomenės taisykles jos yra elitas. Bet tiek to. Diskusijoje buvo įdomesni kiti aspektai, o po jos – dar kiti. Skaitykite toliau

Taip kalba privilegija

Kartą susipažinusios su kritine teorija ir/arba pradėjusios į pasaulį žiūrėti analitiškai, sunkiai grįšime prie tos kitos tabletės „Matricoje“, kuri leidžia gyventi lyg niekur nieko. Vienas sunkiausių ir daugiausiai socialinio atstūmimo sulaukiančių uždavinių – mikroagresijų analizė. Tačiau ją atlikti būtina, nes ji atskleidžia, kaip funkcionuoja visuomenė, kodėl iš įvairių sričių dingsta talentai ir kaip atsiranda tam tikrų reiškinių kaupiamieji padariniai.

Apie tai susimąstau nuolat, nes Twitteryje ir kitur seku daug feminisčių autorių. Anglakalbiuose šaltiniuose vartojami tokie terminai kaip, turbūt reikėtų sakyti, vyraiška (mansplaining , ačiū Nidai Vasiliauskaitei už vertimą) ar vyrtraukimas (manterruption) – kasdienės mikroagresijos, kuriose atliekami veiksmai yra įvairūs, gali būti atliekami bet kokios demografinės kategorijos žmogos prieš bet kurią kitą demografinės kategorijos žmogą, bet kai tarp dalyvių atsiranda lyties dėmuo, toks elgesys įšoka į tam tikrą modelį. Kad čia yra daugiau nei atsitiktinis individų elgesys, niekada nepasimatys individualiu atveju. Vyrai globėjišku būdu aiškina ir kitiems vyrams, moterys dažnai pertraukia kitas moteris. Tačiau fiksuojant didelį skaičių atvejų, išryškėja tendencijos ir struktūriniai panašumai, atsirandantys nepaisant to, kad dalyvaujančios individės labai skirtingos. Pamėginkime įsivaizduoti taip: vienoje nuotraukoje debesys, kitoje katinas, viena stačiakampė, kita kvadratinė, bet matyti, kad abi apdorotos ta pačia programine įranga su jai būdingais filtrais. Skaitykite toliau

Nacionaliniai lygybės ir įvairovės apdovanojimai 2014

Praėjusią savaitę turėjau galimybę dalyvauti šiuose labai svarbiuose Lietuvai apdovanojimuose. Kas juos laimės, buvo daugmaž nuspėjama, bet aplinka nebuvo konkurencinė, renginys tapo proga pasveikinti vienoms kitas ir pasidžiaugti, kad dirbančių su lygybės temomis ratas plečiasi.

Apie visas nominantes (kodėl moteriškoji giminė?) galima paskaityti čia. Lyčių lygybės apdovanojimą, kaip ir buvo galima tikėtis, gavo ekspertė, politikė Margarita Jankauskaitė. Liudmilos Mecajevos iniciatyva man nebuvo žinoma, taigi džiaugiuosi sužinojusi apie dar vieną puikų projektą. Už etno dialogą gal kiek netikėtai buvo pagerbta grupė Biplan – šiek tiek nustebau dėl pačių nominacijų, bet smagu, kad ir mokslininkas dr. Karolis Žibas yra tarp jų.

Ypač pradžiugino portalo Manoteises.lt įvertinimas. Tai tikrai kokybiškai nauja platforma rašyti apie žmogos teisių klausimus. Kitos žiniasklaidos priemonės galėtų dažniau naudoti ir, portalui leidus, perpublikuoti šią medžiagą. Metų žurnaliste paskelbta Sandra Vilimaitė, išgarsėjusi kandokais, bet į socialinių problemų šerdį žiebiančiais komentarais (man turbūt įdomiausias buvo jos straipsnis apie elgetas).

Renginyje viskas buvo šaunu, išskyrus vedėją. Beata Tiškevič-Hasanova pasirinkta tikriausiai dėl to, kad yra viešai pasisakiusi už lygias galimybes. Pradžioje pasigirdo jos balsas, besiskundžiantis, kad užsitrenkė užkulisiuose ir neranda rakto. Tada ji pasakė, kad savo gyvenime matė daug uždarytų durų, kaip ir nominantės. Po to bylojo, kad galbūt vietoj jos tyrėtų būti asmuo su daugiau diplomų ir pasiekimų, bet yra ji. Tada užsiminė, kad publika savo plojimais ir gerumu galėtų ją išgelbėti, publika taip ir padarė, tada ji pagrasino, kad tuoj visus apkabins. Per vakarą ji ne kartą pasakė, kad kažko nesuprato, kažkas nepavyko ar buvo neadekvatu. Kai Austrijos ambasadorius sakė gražią ir jautrią kalbą, pirmo sakinio ji teigė nemokanti išversti. Po antro sakinio ji pasigyrė šį mokanti išversti ir išvertė pusę. Pažadėjo iki kitų metų patobulinti anglų kalbą. Kitaip tariant, per diplomato kalbą pabrėžtinai atkreipinėjo dėmesį į savo žiopląją personažę. Garsiai aiktelėjo į mikrofoną, kai jai, atlikėjai jau ruošiantis koncertuoti, išslydo lapas. Žodžiu, komerciniuose projektuose sukurtą naivią, žioplą personažę ji čia papildė su tiesioginiu darbu susijusios nekompetencijos ir diletantizmo pavyzdžiais kiekviename žingsnyje.

Kai kandžiai atsiliepiau apie šio personažo pasirinkimą savo asmeninėje FB paskyroje, sulaukiau daug B.Tiškevič-Hasanovą palaikančių komentarų. Esą žmogos gali būti visokios, taigi ir tokios. Esu už tai, kad kartais būtina toleruoti „netobulumą“, palaikyti žmogas tobulėjimo kelyje, bet ši aktorė pasirinko anaiptol ne tobulėjimo kelią – jos personažė vis žioplesnė ir žioplesnė. Daug kas sako, kad giliai širdyje B.Tiškevič-Hasanova yra protinga ir tik vaidina. Taigi labai keista, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba savo biudžeto pinigais balsuoja už popkultūroje paplitusią strategiją moterims „nusikvailinti“ (dumbing down), kad gautų populiarumo dividendų. Žinoma, ši popkultūros darbuotoja gali kurti kokią tik nori personažę ar pasirinkti tokią strategiją dėl pinigų ir populiarumo, bet nesuprantu, kodėl viešojo sektoriaus institucija turėtų tokią personažę samdyti,  ypač kai teikia apdovanojimą „už nestereotipinio požiūrio į moteris ir vyrus sklaidą ir įtvirtinimą visuomenėje“.

O juk nusikvailinimo strategija daugumoje kultūrų neproporcingai veikia būtent moteris. Nors atrodo, kad vyrai klounai irgi panašiai daro („Chi chi apsižioplinau… chi chi ir vėl! Oi, kepurė nuskrido! Tai dabar apsikabinkime“), skirtumas tas, kad jų apranga ir povyza visada signalizuoja, kad jie atskiri nuo personažo, kad vaidinimas vyksta ne ‘normaliame’ socialiniame kontekste, klouno kūnas pabrėžtinai pasislėpęs už dirbtinumo įspūdį sudariusios aprangos (perukas, nosis, o B.Tiškevič-Hasanova tai pateikia kaip apsinuoginimą ir tai yra oficiali jos viešosios personos propaguojama ideologija). Savo ruožtu dažnai apsižioplinantis Nežiniukas iš mūsų vaikystės knygelių ir filmukų į situacijas, kuriose jis „susivarto“, patenka iš smalsumo, noro kažką išbandyti. Be to, savęs pateikimu Nežiniukas neužkerta kelio galimybei, kad vieną kartą viską padarys puikiai, o B.Tiškevič-Hasanovos personažė iš anksto užsiprogramuoja, kad nepadarys.

Mano nuomone, viešasis sektorius turėtų neinvestuoti į komercines iniciatyvas, kurios palaiko ir skatina lyčių stereotipus.

Įdomi tendencija – lygybės apdovanojimai jau laikomi glamūriniu renginiu, kaip kokie Oskarai. Bus labai įdomu, ką nominuos už šiuos metus.

Erdogan’as ir įvairovės vadyba

Po internetą sklando pasibaisėjimo pliūpsniai: Turkijos prezidentas R.T. Erdogan’as konferencijoje pareiškė, kad nereikia lyčių lygybės! BBC ir kiti tarptautiniai šaltiniai nesivargino net paminėti renginio pavadinimo ir vadino jį „women’s conference“. Kaip kaip? Kokių moterų, kurių? Man iškart kilo įtarimas, kodėl konservatorius turėtų atidaryti konferenciją apie moterų teises. O jei jau taip, kodėl niekas jam nepaprieštaravo, nenušvilpė?

Štai vietinis šaltinis apie renginį.  Ir štai įdomi detalė: „He also praised KADEM [organizatorius] […]“Unlike other NGOs, it presented a concrete agenda rather than looking to fuel tensions like some other activist groups. Turkey had really needed such an organization for women’s problems.“ (vertimas: jis taip pat pagyrė [konferenciją organizavusią NVO] KADEM: „[…] Skirtingai nei kitos NVO, ji pristatė konkretų planą, o ne ieškojo, kaip pakurstyti įtampą, kaip daro kitos aktyvisčių grupės. Turkijai seniai reikėjo tokios organizacijos moterų problemoms [spręsti].“ Skaitykite toliau

Popkultūros poveikis

Kilo įdomi diskusija su feministėmis, ar kas nors gali užaugti nepaveikta popkultūros. Apie ją esu šiek tiek rašiusi. Turiu draugių, kurios tyrinėja popkultūrą, o sociologių beigi antropologių (kodėl moteriškoji giminė?) konferencijose dažniausiai būna bent viena sesija apie ją. Diskusija, ar „susipratusioms“, progresyvioms žmogoms reikėtų ją atmesti, siekia H.Marcuse’ės laikus. O tai buvo autorius, kurio darbai paskatino mane pozicionuoti savo įsitikinimus kairiajame spektre.

Popkultūra – tai meninių talentų (dainuoti, vaidinti, piešti, kurti filmus) naudojimas pramogai. Sukurti popkultūrinį produktą reikia daug darbo, bet jis dažniausiai vartojamas kaip lengvas, sukurtas linksminantis. Popkultūra siužetų semiasi iš kasdienybės (lėkšti juokeliai, dainos apie kasdienius dalykus), bet visada kuria tam tikrą iliuziją, netgi magiją – jos dalyvės yra tam tikra prasme klounės. Skaitykite toliau

„Atmokti“ seksualumo kulto

Galbūt daug kas jau matėte šį filmuką apie merginos patiriamą priekabiavimą Manhattano gatvėse. Dviejose skirtingose Facebook grupėse, kurias seku, kilo labai skirtingos diskusijos apie jį. Vienoje kažkas suabejojo, ar vyrų pasisveikinimai ir linkėjimai geros dienos priskirtini prie priekabiavimo (ir taip, toks kabinėjimasis prie nepažįstamų žmogų, ypač žinant, kad tokios žmogos patiria ir taip daug nepageidaujamo dėmesio gatvėse ir daugiau rizikų savo saugumui bei asmens orumui, yra mikroagresija, įkyrus reikalavimas dėmesio, dar tikintis už tai dėkingumo. Jeigu jums kažkas dar neaišku, galbūt padės palyginimas: nepažįstamojo komplimentas – tai kaip itin gausus ir riebus tipinis močiutės maistas, kurio jums tiesiog neleidžia nevalgyti: gal ir būta geros intencijos, bet tai jums nemalonu ir verčia jaustis nesmagiai, nors iš mandagumo gal ir padėkosite), kitoje šimtais komentarų diskutuota, ar moterų savęs pateikimas viešai neegzistuoja tam tikrame dialektiniame ryšyje su grobuonišku tokių vyrų elgesiu. Pasigilinkime į pastarąjį argumentą.

Skaitykite toliau

Ar feminizmas turi remti bet ką, kas gerai moterims?

Įvairiose diskusijose dažnai su bendramintėmis būnu spaudžiama ploti katučių įvairioms iniciatyvoms, kuriose pasireiškia „stiprios moterys“ arba moterys mokomos pasitikėti savimi, jaustis gražiomis ar užsidirbti pinigų (šiek tiek apie kelias iš jų). Taigi verta užakcentuoti: aš esu už iniciatyvas, kurios suteikia kam nors, kas patiria diskriminaciją, daugiau laisvės kvėpuoti, kas prisideda prie visuomenės gerovės ir mažina nuodų, kurių gauname iš savo kultūros, kiekį. Tačiau daugelis tų iniciatyvų nėra feministinės ir aš nesu įsipareigojusi jų girti vien dėl to, kad tai moterų iniciatyvos ar sėkmės istorijos, arba kad jos griauna vieną stereotipą, bet palaiko kitus (pvz., kad moterys kažkam skolingos grožio, šypsenų ar gerumo). Skaitykite toliau