Lietuvos aktyvistų (NK95 narių, žurnalisto Artūro Račo, publicisto Tomo Vilucko ir kitų), Prof. Leonido Donskio ir užsienio valstybių ambasadorių pastangomis, pavyko pasiekti to, kas vos prieš dieną atrodė neįmanoma. “Veido” redakcija savo tinklaraštyje atsiribojo nuo Holokaustą neigiančios publikacijos (atkartotas anksčiau komentare įrašytas tekstas, bet šįkart galime būti tikri, kad tikrai rašė leidėjas). Dar daugiau, atsakydamas į užsienio šalių ambasadorių laišką, Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsiprašė ambasadoriams adresuotame laiške. Šiandien (11-25) ryte publikacijos autorius P.Stankeras įteikė prašymą atleisti jį iš darbo. Popiet Seimo Žmogaus teisių komitetas išplatino pranešimą spaudai ir paragino išsiaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir ar straipsnis nėra vertintinas kaip neapykantos kurstymas (rekomenduoju visas nuorodas paskaityti tiems komentatoriams, kurie, pritrūkę argumentų, apeliuoja į mano amžių. Labai liūdna, kad nesugebate mąstyti anapus klišių, bet, jei jau nesugebate, tai gal jus įtikins visi šie solidūs vidutinio amžiaus vyrai). Rytoj tema gali iškilti Seimo Užsienio reikalų komiteto narių susitikime su ESBO specialiuoju atstovu antisemitizmo klausimais.

Be užsienio šalių ambasadorių reakcijos, premjerą pasiekė laiškas iš nevyriausybinės organizacijos Anti-šmeižto lyga (nežinau, koks oficialus lietuviškas vertimas), kovojančios su antisemitizmu ir stereotipais prieš žydus. Draugai JAV sako, kad ši institucija paskutiniu metu praradusi kažkada turėtą pasitikėjimą, bet ji yra svarbus informacijos kanalas daugeliui.

Primenu, kad istorijos kontekstas ir eiga aprašyti ankstesniame įraše. Džiaugiuosi, kad, kiek žinau, mano blogas buvo pirmoji “Veido” publikacijos kritika, ir dėkoju Rokui Grajauskui už tai, kad atkreipė į ją dėmesį.

Beje, įdomiai sutapo, kad kitą savaitę rengiamas seminaras apie nacių okupaciją ir Holokaustą.

— Atnaujinimas lapkričio 25 d. 17:30 —

Delfi įdėjo (nenurodyta, ar pačių informacija, ar naujienų agentūrų, ar “Veido”) “Veido” redaktoriaus Gintaro Sarafino pasiaiškinimą dėl publikacijos. Redaktorius aiškina, kad nei redakcija, nei autorius neneigia Holokausto, ir pagaliau pripažįsta redakcijos atsakomybę: “Čia yra ir mūsų, kaip redakcijos, klaida tame, kad žodis “neva” ne toje vietoje – teoriškai žodis “neva” turėtų būti kitoje vietoje – “legendą apie neva 6 mln. nužudytų žydų”. Tai yra diskusija apie skaičių jo straipsnyje, o ne apie holokausto neigimą”.”

Redaktorius taip pat pažada, kad kitame numeryje bus pasiaiškinta ir atsiprašyta įžeistų žmonių. Kartu G.Sarafinas teisina autorių, kuris neteko darbo dėl vieno sakinio, teigia, kad šis yra giliai sukrėstas.

Šis skandalas labai svarbus Lietuvos žiniasklaidos evoliucijai. Jis visgi parodė, kad “Veidas”, priešingai nei bulvariniai antisemitiniai leidiniai, geba reaguoti garbingai, o Lietuvos institucijos iš principo pajėgios apsivalyti ir atsiriboti nuo joms gėdą darančių teiginių. Primenu, kad, mano nuomone, yra du atsakomybės lygiai:

• Autoriaus atsakomybė teiginius rašyti taip, kad galėtum, prireikus tą patį pasakyti teisme. Žinoma, “makdonaldizuotos” žiniasklaidos laikais ne visada suspėjame pasitikrinti savo šaltinius, o nusišnekėti pasitaiko visiems (man irgi buvo, kartą pasirėmiau keliais internetiniais šaltiniais, kurie, pasirodo, nusirašė vienas nuo kito. Aptikę klaidą, visi išsitaisė, bet spauda ne internetas, neištrinsi… Baisiai gėda). Tačiau autorius privalo jaustis atsakingas už savo rašomus vertinimus. Ypač būdamas valstybės tarnautojas. Šiuo atveju autoriaus neatsakingumą rodo ne tik neapdairus “legenda”, “neva” vartojimas, bet ir baimė iš karto pasirašyti savo vardu.
• Redakcijos atsakomybė peržvelgti tekstus, spręsti, juos dėti ar nedėti, aklai nepasitikėti jokiais autoritetais, taip pat teisingai skirstyti tekstus į rubrikas pagal žiniasklaidos žanrus (nuomonė, tiriamasis straipsnis, diskusinis straipsnis, feljetonas ir t.t.). Taip pat redakcijos pareiga žinoti LR įstatymus ir jų laikytis (nors pats įstatymas kritikuotinas, tai šiuo atveju neatleidžia nuo jo laikymosi) ir užtikrinti etikos standartų laikymąsi, jausti atsakomybę savo auditorijai ir nesislėpti po “autorius nesuprato”. Na, koks gi “kokybiškos spaudos etalonas” spausdina žiniasklaidos žanruose nesusigaudančio autoriaus tekstus nė neparedagavęs?

Continue Reading »

Atnaujinimai apačioje. Lapkričio 22 d. gavau mane pašiurpinusią nuorodą. Pirmą kartą “rimtojoje” Lietuvos žiniasklaidoje matau tokį akivaizdų, akiplėšišką Holokausto neigimą. Lapkričio 14 d. portale veidas.lt pasirodęs tekstas (lyg ir straipsnis, bet žurnalistinės etikos nė nebando laikytis) yra čia. Baisioji ištrauka yra tokia:

“Svarbu ir tai, kad Niurnbergo procese teisinį pagrindą įgavo legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų, nors iš tiesų teismas neturėjo ne vieno A.Hitlerio pasirašyto dokumento apie žydų naikinimą (šio dokumento, jeigu jis egzistavo, iki šių dienų niekas nerado, nors pažadėta net milijono dolerių premija).”

Paryškinimas mano.

Vėliau autorius/ė dar neslepia gailesčio mirties bausme baudžiamiems naciams.

Primenu, kad Lietuvos Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnis numato:

170² straipsnis. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas

1. Tas, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

— Continue Reading »

Baisiai spirga kiti darbai, bet smagu pasidalyti su tinklaraščio skaitytojais istorija apie vieną interviu, kurį paėmiau anksčiau šį rudenį. Nors paprastai neskaitau komentarų savo tekstams, tačiau pasirinktoje žiniasklaidos priemonėje komentuoja tik registruoti skaitytojai, taigi komentarai vertingesni ir vertesni dėmesio.

O buvo taip. Greičiausiai dauguma būsite girdėję apie vadinamąjį nacių medžiotoją Efraim’ą Zuroff’ą – jis yra Simono Wiesenthal’io centro Jeruzalės skyriaus direktorius. Centras užsiima buvusių nacių bei jų kolaborantų sekimu visame pasaulyje, renka dokumentus, kad šiuos asmenis būtų galima patraukti į teismą. Pats Zuroff’as pagarsėjęs savo aštriais pasisakymais: jo nuomone, Lietuva apgailėtinai atsilieka, sekdama ir teisdama buvusius nacius. Continue Reading »

Antradienį mirė žinomas Izraelio tapytojas Aleksandras Bogenas. Prieš beveik metus dar turėjau progos jį pakalbinti apie kūrybą ir ryšius su gimtine Vilniumi. Interviu yra čia.

Mokslininkai atrado naują kalbą, o LRT išrado naują kalbų grupę: “tibetiečių-burmano”. Delfis nekritiškai nusikopijavo šitą kvailystę. O tekste net angliškai pateiktas jos pavadinimas, kad net arkliui būtų aišku: Tibeto-Burman = tibetiečių-birmiečių. Turbūt lietuvių ir latvių šeimą reikėtų vadinti Baltiko kalbomis.

Apie kitas agentūrų reporterių vertimų vingrybes, kurių žiniasklaida, atrodo, net neperžiūri, rašiau čia.

Dabar galite sekti mano greitas naujienas per Twitter: http://twitter.com/daiva_hadiva

Lietuvių ir anglų kalbomis. Užsiprenumeruokite!

“Atgimimas” paklausė mano (ir ne tik, spėju) seniai seniai duoto pasiūlymo ir savo svetainėje sukūrė profilį kiekvienam skiltininkui. Nuo šiol visus mano komentarus galite skaityti čia. Sudėti tik šių metų, užtat nuolat pildomi.

Ar man reikia Twitter? Laikiau tai nesąmone ir nenorėjau turėti nieko bendra su šita itin susireikšminti leidžiančia žinučių siuntykla. Bet šiandien supratau, kad norėčiau prenumeruoti Europos lyčių lygybės instituto žinutes, be to, kai kurie mano draugai šitą galimybę intensyviai naudoja.

Ar skaitytumėte? Prenumeruotumėte? Ar tai būtų geresnis būdas man bendrauti su pasauliu? O gal verčiau susikurti atvirą FB profilį? Ar ši priemonė tinka mano skleidžiamoms temoms? Jei taip, kuria kalba? Ar patys naudojate Twitter? Dažnai? Kokiems tikslams? Parašykite, labai įdomu.

… O tatai skaitydami permanykiet, kiek daug laisvių mes turime Europoje nuo diktatoriškų psichopatų. 10 metų Izraelio premjerui pavaldžios vyriausybės spaudos tarnybos direktorius Daniel’is Seaman’as galėjo su žurnalistais elgtis kaip tinkamas – žeminti, stumdyti, rėkti ant jų ir… jaustis už nieką neatsakingas ir niekam neatskaitingas. Bent truputį kritiškiems žurnalistams jis grasino užsiundyti saugumą, šiaip neįtikusius vadino “šūdo gabalais”, palygino BBC su nacių propaganda (įspūdingą sąrašiuką surinko tinklaraštininkė Lisa Goldman), o mėgstamiausia jo manipuliacijų priemonė – atsisakymas atnaujinti spaudos korteles. Visus tuos metus jis tiesiog buvo tose pareigose, ir niekas nesugebėjo jo nuimti. Tačiau dabar, kai laikyti tokią gėdą bet kokiai demokratinei valstybei nebeįmanoma, nes spaudimas Izraeliui auga (po flotilės skandalo), nutarta surengti viešą konkursą šioms pareigoms užimti.

Pabandykime mąstyti teigiamai: Izraelis apsivalo. Nors, atrodytų, vyriausybė gerai supranta, kad viešieji ryšiai svarbu, ji kažkodėl įtartinai ilgai laikė šitą tipą tokiose svarbiose pareigose. Tikėkimės, jo įpėdinis bus normalus, racionalus pareigūnas ir žurnalistai galės lengviau atsikvėpti.

Noriu pasidalyti retu automatinio vertimo perliuku iš “Delfi”:

“Neseniai vykusiuose rinkimuose Vengrijoje partija „Fidesz“ gavo daug balsų, kaltindama žydų sostinę noru užvaldyti visą pasaulį.”

Kurį laiką galvojau: kas ta sostinė? Na, akivaizdu, kad Google vertiklis nėra labai jautrus homonimams. Dar desertui nerangios struktūros sakinys:

“O dabar, po pasaulinio ekonomikos nuosmukio, ieškant ant ko suversti kaltę, vėl atsiranda nuodinga politika.”

Skirtingai nei žada antraštė, nieko neminima apie neapykantą Romos katalikams.

Dvejetas. Skirtingai nei “Atgimimas” ir kiti leidiniai, “Delfi” nemėgsta nurodyti šaltinio, iš kurio versta. Nenurodomi ir vertėjai. Laikausi nuomonės, kad jokio teksto geriau už blogą tekstą.

Ankstesnės “Delfi” lingvistinės vingrybės čia. Atnaujinimas: dar vienas perliukas čia. Turbūt anksčiau Izraelio ir Palestiniečių savivaldos derybos būdavo labai agresyvios… Todėl labai svarbu, kad “derybos kaip galima greičiau turi tapti tiesioginėmis.”