Temos Archyvai: Visuomenė

Kintanti darbo vertė visuomenėje

Naujos darbo formos

Čia yra daugiausiai mano pamintijimai, bet taip pat – Zuora vadovo ir istoriko tezės. Agentūra Eurofound atliko tyrimą apie ES šalyse plintančias lanksčias darbo formas.

Mindaugas Indriūnas interviu Euroblogui teigia, kad, sukūrus tinkamus įrankius, bus galima darbą mainyti į būsimo projekto vertės dalį:

Tarpusavyje mainomos sub-kriptovaliutos [panašiai kaip bitcoinai – aut.past.] gali būti sugeneruotos kiekvienam daiktui, taigi kiekvienas daiktas gali turėti savo „akcijų“. Jos gali turėti vertę, priklausomą nuo paties daikto vertės…

Skaitykite toliau

Apie pasisakymus „Jau jau emigruoju“

Man yra esminis skirtumas. Vokietijoje galiu palikti vaiką žaidimų aikštelėje ir nebijoti, kad pagrobs ir paprašys išpirkos. Kazachstane to negalėčiau. O jums, europiečiams, skirtumas yra tik kiekybinis – truputį daugiau pinigų, truputį daugiau vakarėlių…

Išeivė iš Kazachstano, gyvenanti Vokietijoje pagal etninių vokiečių apsigyvenimo teisę

Lietuvoje pažįstu nemažai menininkių, kultūros veikėjų ir socialinių mokslų absolvenčių. Jei nesistengia įsiteigti daugumos skoniui ar galios sluoksniams, jų gyvenimas gana sunkus. Vieno dalyko dėstymas neturint daktaro laipsnio, pavyzdžiui, yra parsidavinėjimas už espreso per dieną (apie tai kada nors parašysiu atskirai). Tačiau ne tik finansiniai rūpesčiai kamuoja žmogas. Vargina ir protinis beigi emocinis darbas. Protinis todėl, kad net mėgstamas darbas apkarsta dėl didelio krūvio. Emocinis todėl, kad iš tokių žmogų laukiama, kad jos sugebės kažką pakeisti ar išjudinti, bet to nesiseka padaryti. Be to, daugybė veiksnių ir aplinkinių žmogų bando jas vis įtikinti, kad jos nepakankamai geros. Todėl būtent šioje aplinkoje dažnai girdžiu: „Viskas, emigruoju“. Skaitykite toliau

Darbo paieškų vargai

Mano draugė Ugnė ieško darbo. Jei kas turite kokių pasiūlymų, rašykite ir džiaukitės puikia darbuotoja. Ta proga mintiju apie tai, kaip daug įvairių įgūdžių turinčios žmogos nuolat gauna klausytis skaudžių komentarų iš savo aplinkos, esą jau tuuuu tai rastum darbą, kokį nori, jei tik labai norėtum, kąąą nerandi? Labai prašau, jei savo aplinkoje turite daug įvairios patirties prikaupusių ir darbo ieškančių asmenybių, nesakykite joms taip.

Man irgi tekdavo to nuolat klausytis, ir kadangi tos, kas taip sakė, paprastai man linki gero, tekdavo atsakyti kaip nors mandagiai ir sukandus dantis nukęsti. Tačiau žinoma, nesėkmės ieškant norimo darbo nėra labai afišuojama karjeros detalė. Dauguma mūsų norėtume, kad kitos tikėtų, jog gauname, ko norime. Aš niekada nebandžiau apie save ištransliuoti tokios žinutės, bet vis tiek kažkodėl daug kas taip mano. Ledus pralaužė šis šaunus Princeton’o profesorius, publikavęs savo nesėkmių CV. Skaitykite toliau

Darbo ateitis

Du įdomūs straipsniai apie darbą: Zuora vadovo ir istoriko. Kelios tezės:

  • Darbas istoriškai buvo vertinamas dėl to, kad diegia discipliną ir formuoja charakterį, todėl be jo neįsivaizduojamas šalies ūkis (net jei pasigaminti dalykų ateityje bus galima ir be darbo) – J.Livingston’as
  • Technologijos išstumia darbo jėgą taip greitai, kad ji nespėja persikelti į naujas vietas ar išmokti naujų įgūdžių. Dėl to formuojasi nepatenkintųjų klasė, ji priima atitinkamus politinius sprendimus – T.Tzuo
  • JAV kas antra darbuotoja turėtų teisę į maisto talonus, bet nesikreipia jų gauti dėl minėtos sunkaus darbo etikos.
  • Turtingose šalyse daugiau kaip pusė darbų bus stipriai paveikti automatizavimo. Tačiau darbuotojoms metantis į paslaugų sektorių, nebelieka, kuo prekiauti – T.Tzuo
  • Reikia nustatyti bazines pajamas – abu

Skaitykite toliau

Reklama – naudinga ar nervinanti?

Anaiptol nesu vienintelė sociologė, mėgstanti rašyti reklamos tema. Tai gana paprasta – žiūri įdomius ir keistus dalykus, kurie patys primena skaitytas teorijas, aptinki tendencijas ir rašai analizes. Kartais išeina sudėlioti akcentus taip, kad nuvilnytų bangos, – teiginys iš vieno mano teksto kurį laiką kabėjo kaip Delfi dienos citata. Nors jis žiebė rėmėjams, Atgimime sulaukiau tik padrąsinimo, o po kurio laiko, atlikusi išsamesnę analizę, parengiau ir akademinį pranešimą apie reklamos ideologijas. Po to niekas nepagerėjo. Bet aš ir toliau analizavau ir kritikavau reklamas.

Kita vertus, artima draugė, kurios nuomonė man labai svarbi, svajoja dirbti reklamos srityje. Kai kartą kalbėjomės apie tai, ji minėjo kūrybiškus reklamų sprendimus, kuriuos prisimena dar iš vaikystės. Bendri prisiminimai privertė susimąstyti apie atvejus, kai reklamos sukūrė žodyną tam tikriems reiškiniams, tiksliai pagavo ir išreiškė kažkur sklandančias nuojautas. Ežio Kęsts ir Vyts reklamos itin tiksliai pagavo tam tikrą socialinį portretą, kurį netruko suformuluoti kaip naujojo emigranto. Dar ilgai vidurinioji klasė šniokštė „visks narmalei“, nors anksčiau buvo įpratusi stigmatizuoti tokią tarmišką kalbą. Omnitel reklama su pantera („turite patikimą draugą“) buvo estetiškas ir išbaigtas multimedijos kūrinys, kurį norėtųsi žiūrėti nepriklausomai nuo to, domina produktas ar ne. Bet kodėl, jeigu galima taip, reklama didžiąja dalimi lieka erzinančiu fonu?

Skaitykite toliau

Jus įspėjo, kad surengėte vienavyrę diskusiją – kaip reaguoti?

Taip jau nutinka, kad kai labai intensyviai galvoji vien apie kompetencijas, išeina, kad diskusija susikomplektuoja vien iš vyrų. Labai dažnai taip nutinka. Net specialus Tumblr′is yra sukurtas parodyti, kokiu dažnumu taip nutinka, kai galvoji vien tik apie kompetencijas. Net su šių metų Nobelio premijomis taip nutiko – 11 laureatų, visi vyrai. Pasitaiko gi. Be abejonės, visi labai protingi ir daug pasiekę.

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Šaltinis: allmalepanels.tumblr.com

Jeigu laikome, kad lytis ir kompetencija yra nepriklausomi kintamieji, tada toks vienavyrių diskusijų dažnumas prieštarauja tikimybių teorijai. Labai dažnai paminėjus, kad kažkur yra neproporcingai mažai moterų, metamas argumentas, kad gal tada reikėtų nustatyti kvotas ir įvairioms mažumoms. Tačiau moterys yra visuomenės dauguma, o ne mažuma, todėl tikimybė, kad į 10-ies asmenų imtį nepateks etninės mažumos ar LGBT asmenys, yra daug didesnė nei kad nepateks niekas iš žmonijos daugumos. Pastebėti, kad susikomplektavo eilinė diskusija, ekspertų grupė ar komitetas vien iš vyrų ar su neproporcingai daug vyrų – tai nereiškia laikyti dalyvių visų pirma lyties atstovėmis ar žiūrėti tik į lytį, o ne kompetencijas. Jei visuomenei paskelbėte, kad metėte monetą ir septynis ar dešimt kartų iškrito herbas, yra pagrindo suabejoti, ar jūsų moneta nėra kreiva. Vienavyrės diskusijos kritikuojamos ne dėl to, kad nutinka individualiu atveju. Kaip matote iš to Tumblr′io, jos kritikuojamos dėl to, kad ir vėl nutinka, nors pagal tikimybių teoriją kuo dažniau kartojamas bandymas, tuo labiau skirstinys turėtų artėti prie apskaičiuojamos tikimybės.

Tuos argumentus žinojote, bet, rengiant diskusiją, ji vėl išėjo vienavyrė. Tai ką dabar daryti? Skaitykite toliau

Už Patria, vyrai

Šiandien perskaičiau apie mano alma mater vykstantį renginį – profesorių Vytauto Radžvilo ir Alvydo Jokubaičio pokalbį „Europa po Europos Sąjungos?“ Šie profesoriai jau kokius dešimtį metų mėgsta vienas su kitu sutikti. Niekada nepamiršiu knygų mugės, kai dar buvau studentė, kurioje jie va šitaip „diskutavo“: „Dėl politinio korektiškumo čigonus privaloma vadinti romais.“ – „O taip, nebegalima vadinti čigonais.“ Kažko panašaus galima tikėtis ir iš šio renginio, kurio pavadinimas apdairiai puošiasi klaustuku, norint paneigti, kad diskusija vyks į vienus vartus.

Apie Europą be Europos Sąjungos galite išgirsti ir iš airių komunisčių bei kitų politinių jėgų ES. Tačiau TSPMI akivaizdžiai bus rituališkai keičiamasi argumentais už tautų Europą. Renginį organizuoja ne pats institutas, o tautininkių organizacija Pro Patria, bet naudoja TSPMI patalpas ir kviečia TSPMI dėstytojus. Skaitykite toliau

Leonidui Donskiui atminti

Kaip ir daugeliui jį pažinojusių, prof. Leonido Donskio mirtis man buvo netikėta ir sukrečianti tam tikros eros pabaiga. Kadangi tarp FB kontaktų turiu daug profesorių vienaip ar kitaip pažinojusių (ar, pasirodo, svajojančių susipažinti) žmogų, daug kas minėjo atidėtus pokalbius, neišgertas vyno taures, neaptartus reikalus. Labai jo pasigesiu ir visada prisiminsiu jo gebėjimą neskirstyti pašnekovių pagal rangą ar pasiekimų sąrašą, jo mokėjimą peržengti ribas ir aplink save kurti jaukią bendruomenę.

Šia proga šiandien grįžusi namo išoriniame kietajame diske susiradau devynerius metus kiūtojusį seno interviu išrašą. 2007 m. kovą L.Donskis su bendraminčiais nutarė steigti liberalios minties institutą. Aš dirbau „Atgimimo“ žurnaliste ir nutariau apie tai paimti interviu. Buvau išlepinta per studijas TSPMI dažnai matomų viešųjų intelektualių ir politikių, todėl nejaučiau jokios baimės ar nerimo užduoti klausimus žmogoms iš TV, bet tai buvo pirmas mano interviu su VIP′u, ir dar tokiu, kuris man pačiai buvo autoritetas, nors ir matytas bei šnekintas Santaros-Šviesos suvažiavimuose. Po to ne kartą teko skaityti kitų surašytus interviu su juo ir jo paties tekstus – ilgainiui pradėjau kai ką praleisti, nes mintys jau atrodė girdėtos, nuspėjamos. Tačiau vasarą Kaune pamačiau, kaip įvairaus amžiaus klausytojos gerte geria kiekvieną profesoriaus žodį, o po pasisakymo apspinta ir klausia, kur galėtų išgirsti dar. Ir koks atpažįstamas pasirodė tas jų noras parodyti susižavėjimą, bet kartu nepasirodyti garsenybių sekiotoja (groupie), paprieštarauti, bet tik taip, kad pakviestų profesorių padiskutuoti dar… L.Donskis buvo puikus pedagogas, o tai reta filosofijos pasaulyje.

Kai skaitau tą savo seną interviu („Atgimimo“ internetinio archyvo su redaguotu variantu, deja, neišliko), kokie šmaikščiašikniški dabar atrodo kai kurie mano klausimai, ir kokie kantrūs, per tiek metų nepraradę aktualumo profesoriaus atsakymai! Jis mane visada palaikė, nuo to interviu, per trumpus susitikimus Europos Parlamente ir iki pat trumpo pašnekesio praėjusį mėnesį Kaune po jo paskaitos, kai pasakiau, kad vėl verčiuosi daugiausia žurnalistika. O man vis norėjosi, kaip dabar matau iš to interviu, draugiškai paprovokuoti, ypač kai netikėjau, kad galima be pykčio pakeisti visuomenę. Tačiau žinau, kad profesorius tai vertino, kaip ir bet kurią galimybę pamąstyti ir argumentuoti savo poziciją.

Žemiau – minimaliai redaguotas ir daug sutrumpintas 2007 m. interviu. Norėčiau, kad šis pokalbis būtų lengvai surandamas, ne tik popieriniuose archyvuose.

Skaitykite toliau

Vilniečių pasitenkinimas gyvenimu – ką rodo duomenys

#kąveikti, kai paskelbiama, kad Vilniaus gyventojos labiausiai patenkintos gyvenimu ES, lyginant su kitomis sostinėmis? Galima ištransliuoti pranešimą spaudai. O galima papjaustyti duomenis.

Kažkas FB kritikavo, kad, skelbiant tokią statistiką, sumuojami visiškai sutinkančių ir iš dalies sutinkančių rezultatai. Tačiau kaip buvusi apklausinėtoja puikiai prisimenu, kad dažniausiai respondentės neturi stiprios nuomonės ir prašo pažymėti „taip per vidurį“. Tokių apklausų tikslas – išsiaiškinti, ar iš principo gerai, ar blogai, ir kai respondentė skalėje mato galimybę pažymėti „labai gerai“, ji jaučiasi pasirinkusi tinkamesnį, arčiau vidurio esantį variantą. Kiek bus linkusių turėti tvirtą nuomonę, priklauso nuo kultūrinių skirtumų ir nuo to, kiek klausimas yra politizuotas, todėl tokios daugybės valstybių duomenis paprasčiau suvidurkinti.

Tai, kas galėjo turėti svaresnės įtakos, yra kiti anketos klausimai, po kurių įvertinamas bendras pasitenkinimas. Prišokus prie respondentės ir paprašius bendrai įvertinti gyvenimą Vilniuje, ji galėtų atsakyti ir pagal tos dienos nuotaiką. Bet anketoje buvo daug įvairių klausimų apie miesto gyvenimą, po kurių užduotas klausimas apie pasitenkinimą stumia jį įvertinti pagal anksčiau užduotus klausimus. Taigi papjaustykime.

Skaitykite toliau

Kur veda švaros paieškos visur?

Antropologijos mokslui bus daug įdomaus darbo su vienu ryškiu pastarųjų metų reiškiniu – turtingų ir besivejančių visuomenių viduriniosios klasės vis daugiau dalykų grindžia ir aiškina ritualine švara. Vis dažniau simboliškai švarūs turi būti ir kūnai, ir namai, ir tinklalapiai, ir netgi diskusijos.

Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus po įtakingų antropologinių Mary Douglas veikalų apie simbolinę švarą. Jos įkvėptos (kodėl mot. g. mano tinklaraštyje?), iš paprastų pavyzdžių suprantame, kad simbolinė švara priklauso ne nuo mikroorganizmų ar teršalų kiekio, o nuo objekto vietos sistemoje. Gango upė, kurioje plaukioja nuotėkos ir lavonai, tikinčiosioms yra rituališkai švari. Savo plaukus, kol jie ant galvos, laikome švariais, o kai nukrinta ant kilimo – gryniausia nešvara. Ritualinės halal ir kašruto normos gerokai pergyveno tas aplinkybes, kuriose jos išties galėjo būti siejamos su infekcijomis ir kitais pavojais. Kad kultūrinės nuostatos apie švarą ir nešvarą veikia tai, kaip juslėmis patiriamas pasaulis, patyriau ir keliaudama Italijoje (įrašas anglų k.). Tačiau M.Douglas teoriją reikėtų prisiminti ir analizuojant politines diskusijas, ypač jei jose dalyvauja liberalių pažiūrų žmogos.

Skaitykite toliau